Na, šis mano straipsnelis turi tik tradicinių mano skilties pavadinimą. Epigrafui pasirinkau citatų rinkinuko dalį iš „Apžvalgos“ (r. k.), bet tiks ir straipsnelio pradžiai. Cituoju: „Lamantinai reguliuoja savo plaukiojimą perdimo būdu. Jie išleidžia savo bezdalus, norėdami panirti giliau, arba kaupia, kad pakiltų į jūros paviršių“. Pasakykite man, kuom jie skiriasi nuo šiuolaikinių politikų?
Pradžia
Balandžio pabaiga. Jau mėnesio pabaigoje Radviliškio gatvės pasipuošė trispalvėmis su juodais kaspinais. Įdomu tik tai, jog tai vyko „medikų dienos“ proga. Sutapimas? Nežinau! Bet buvusį popiežių laidos šeštadienį, o kuom čia dėta medicinos darbuotojų diena?
Dabar apie mediciną. Dėl sveikatos problemų eilinį kartą pėdinau į skubios pagalbos ir priėmimo skyrių. Buvau nustebintas tyrimų (žaibiškų) trukme. Ir skubiai suteikta pagalba. Med. seserys iš utopijos, gydytojas profesionalas per kelias akimirkas gavęs tyrimų rezultatus skyrė gydymą ir rytą it parujojęs briedis net buvau pavežėtas (nežinomo man asmens pareigybių asmens) į namus. Istorija tęsiasi.
Tęsinys
Užsiregistravau pas savo daktarę Rimkutę prieš porą savaičių. Be vizito, tiesiog vaistų papildymui. Vaistinėje nurodytą dieną gavau „špygą taukuotą“. Bet buvo paaiškinta, jog dėl tolesnio gydymo reikalingas psichiatro palaiminimas. Net buvau įtūžęs. Ką, negalėjo perspėti anksčiau? Na, galai nematė… Dr. D. Jankauskienė geranoriškai ir itin operatyviai priėmė, konsultavo, išrašė reikiamus medikamentus. O kai pagalvoji, mes, bent jau dalis pensininkų, nežinome visų medicinoje vykstančių pokyčių.
Pokyčiai
Lankantis psichikos sveikatos centre sužinojau ir kai ką naujo. Dabar priklausomybių turinčiais ligoniais daugiau turi rūpintis vietos psichiatrai. Paprastas klausimas: koks kvailys sugalvojo narkologinių kabinetų, profilaktoriumų panaikinimą? Deja, negaliu įvardinti to „pusdurnio“, per klaidą užlipusio ant grėblio, t. y. šios reformos ideologų. O priežastis paprasta. Priklausomybių ligų centrai nebepajėgūs pasirūpinti visais savo pacientais. Kita naujiena, kaip buvusį soc. darbuotoją, soc. darbo magistrą, nuvedė mane į akmens amžių. Dabar psichikos sveikatos centrų soc. darbuotojų dalis turės tapti atvejo vadybininkais. Na nuvesti, padėti pagauti žuvį, ją ištroškinti, pakepti ar panašiai. Vietoj to, kad duotų meškerę ir pamokytų kaip gaudyti žuvį, turės net užmauti slieką ant valo kabliuko. Jei rimtai, turės sužinoti kliento problemas, nuvesti už rankos į reikiamą, tarkime, notarų įstaigą, parvesti namo ir t. t. Tad kam stengtis kokiam nevėkšlai, jei juo pasirūpins „senelė“ (soc. darbuotojas). Kas mokys tokius asmenis savarankiškumo? Grubiai – tu turi nueiti ten ir ten, padaryti tą ir tą – savarankiškai. Eilinė valdančiųjų lamantininė strategija?
Strategija
Nežinau, jau kelintą kartą aiškinu, kuo skiriasi žurnalistas (įgijęs šią profesiją), korespondentas, reporteris nuo publicisto-eseisto. Skirtumas menkas. Niekas nedraudžia, net neturinčiam šios specialybės vadinti save žurnalistu ir naudotis, jei turi kur, rašančios, filmuojančios, fotografuojančios, darančios visokias kitokias šunybes asmeniu, jei tam niekas neprieštarauja, o ypatingai įgalioto, žiniasklaidos priemonės. Nesvarbu kokios. Publicistas-eseistas neturi teisės užduoti nemalonių klausimų valdžiažmogiams ir kitiems. Publikuoti jų vardus, pavardes ir panašiai. Atsakau į klausimą: o ką publicistas-eseistas? Nieko ypatingo. Jis turi teisę rašyti, ką mato, ir laisvai reikšti savo nuomonę (tai jo teisė, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos). Pažeidus etinius žurnalisto reikalavimus, turi teisę gauti į akį. Nosį ar panašiai.
Panašiai
Paskutinį balandžio sekmadienį už durų mindžiokuojan paskutiniam pavasario mėnesiui moterišku slapyvardžiu – gegužė, prapėdinau pro miesto parko knygų namelį. Pavartęs jo turinį nustebau, nes aptikau mūsų kraštietės, o gal tiksliau kraštietei skirtą knygą: „Eug. Tautakitė. Raštai“. Na, esu skaitęs kažkokią vaikams skirtą minėtos autorės knygelę. 1965 m. (leidyklos pavadinimo neradau). Knyga (spėju) iš kažkurios bibliotekos, apie tai liudija iškarpa 17 p. apačioje ir užtušuoti inventorizacijos (ar kaip jie vadinasi) numeriai. Kas sudarytojas – nesupratau, bet ar tai svarbu? Knyga leido susipažinti su minėtos autorės kūryba plačiau, knygos būklė – puiki. Skaitytojams primenu, kad autorės tėvas kilęs iš Giedraičių kaimo (ten važiuojant matai iš esmės mirštantį kaimą), mama iš Pašušvio miestelio. Ten, jei neapgaudinėja atmintis, net buvo rašytojos, bolševikinės veikėjos muziejus. Knygos kaina 1 rb. 20 kp. – suma, už kurią galėjai maitintis bent vieną dieną. Ir tai nesvarbu, tai tiesiog skyrelis – intarpas, o apie autorės ir V. Valsiūnienės mokytojavimą Debiosiuose (Udmurtija) jau esu rašęs. Vėl smalsuoliams. Neįsivaizduokime karo meto idilės. Ten iš Lietuvos išgabenti pionieriai turėjo atlikti ir fermerių darbą, bet turėjo naudos – buvo nemokamai farširuojami bolševikine ideologija. Tačiau turiu prisipažinti, nors „Radviliškio krašto“ darbuotojai rekomendavo „pristabdyti arklius“, o skilčių (dar nespausdintų yra bent trys – keturios), mano sumanytas straipsnis vėl patapo panašus į eilinę skiltį.
Tapsmas
Apie knygas dar rašysiu. Kvaila būtų nutylėti apie sovietinius leidinius. Vieni rašė taip, kiti antraip. Perskaičiau A. Merkelio, vėliau „mėšlino“ Lietuvos prezidento A. Smetonos pabėgimą į JAV. Nevirškinu jo dėl paprasto dalyko: pavartęs istorikės Ingridos Jakubavičienės opusą „Duetas“ aptikau vieno karininko Smetonai skirtą charakteristiką: Valdo carienė, Rasputinas, kas nori, tik ne tas, kas turėtų valdyti. Tamstą skaito bevaliu žmogumi („Duetas: A. Smetona ir S. Smetonienė“, „Versus Aureus“, 2016, P. 189). Antra knyga (trečiasis fotografuotinis leidimas ) yra „Juozas Tumas Vižgantas“. Autorius Aleksandras Merkelis (vėliau dirbęs A. Smetonos sekretoriumi). Kaip ir visose knygose aš ieškau ko nors apie Radviliškį. Paaiškėjo, jog J. T. Vaižgantas darbavosi ir mūsų rajone: Vadaktai, Sidabravas, Radviliškis. Tiesa, Radviliškį lankė agitaciniais tikslais. Savo įvairiapusiškoje veikloje (labdara, politika, ūkinė veikla, literatūra ir t. t.) šis dvasininkas neapleido ir blaivybės propagavimo (be to, yra dirbęs ir su A. Smetona). Įdomus sutapimas – skaitau apie Smetonų šeimą, pabaigiu, į rankas patenka jo sekretoriaus knyga apie Vaižgantą. Ją beskaitant Radviliškyje „Radviliškio parapijos socialinių paslaugų centre“ balandžio 28 d. vyksta Anoniminių Alkoholikų (AA) grupės viešas susirinkimas. Gausus radviliškiečių būrys turi progą pamatyti ir įsigyti naujausių AA leidinių, lankstinukų ir pasiklausyti tų, kurie šios grupės pagalba laikosi blaivybės.
Tarp kitko, jei nepagauna atmintis, Radviliškio AA grupė jau gyvuoja 26 metus. Čia ir susimąsčiau, kaip pabaigti šį skyrelį. Iš knygos „Kasdieniai apmąstymai“ (AA apmąstymų knyga kitiems AA nariams) ar lankstinuko „Ar jums reikia AA? Dvylika klausimų, į kuriuos tik Jūs pats galite atsakyti.“ Klausimų nepateiksiu, apsiribosiu paskutine pastaba. „AA nežada išspręsti visų Jūsų problemų. Bet galime Jums parodyti, kaip mes mokomės gyventi negerdami kasdien po vieną dieną. Mes susilaikome nuo pirmos taurelės. Jeigu nebus pirmos, tai nebus ir dešimtos. Nustoję gerti pamatėme, kad mūsų gyvenimas pasidarė kur kas pavaldesnis.“ Patikėkite, tai ne taip paprasta, tad kitam skyreliui pasirinkau pavadinimą pavaldumas.
Pavaldumas
Iš savivaldybės, nebeatmenu, ar kovo pabaigoje, ar balandžio pradžioje gavau kvietimą į renginį paminėti 35 metų sukaktį nuo pirmojo Radviliškio rajono Tarybos deputatų posėdžio. Renginio organizatorių (ar kaip ten jį pavadinti) Vytautą Simelį informavau, kaip nurodyta, telefonu. Nustatytu laiku atvykau. Žinoma, išklausiau V. S. sukurptą pranešimą, pasiklausiau puikaus kultūros centro gitaristo-dainiaus dainų, pasėdėjau veik toje vietoje, kur sėdėjau būdamas rajono tarybos deputatu. Nežinančius informuoju, kad dabartinėje savivaldybės taryboje deputatų nebėra, yra tik nariai, rusiškai „člieng“ (nariai). Po oficialios dalies apdovanotas suvenyrais, tarp jų ir ženkliuku, jog 1990–1995 m. buvau tarybos deputatas. Pasiklausiau mero postringavimų apie dar nenušautą briedį ar paskerstą kiaulę bei jų mėsos dalybas, nuvykome į „Lindos“ kavinę. Beje, nenuorama deputatas, o tiksliau eksdeputatas (ne narys) Vytauyas Butvilas atsisakė priimti ženkliuką iš dabartinio mero rankų. Gerbiu, aš priėmiau. Po to buvo ir linksmoji, ori, solidi, reprezentacinė vakarienė kavinėje „Linda“ Gedimino gatvėje. Kalbėjo senieji deputatai ir dabartinės tarybos nariai. Du kartus prašiau renginio vedėjo Vytauto Simelio tarti man ir savo žodį. Gavau „špygą riebaluotą“. Pasityčiojamas, panieka ar kas kita, ne man spręsti. Esu ne kartą rašęs, jog už kiaulės akių sriubą, galiu dovanoti tokią pačią, tiksliau pavaišinti. Išėjau, kai „Lindos“ salėje liko tik „savi“. Ir aš, gink Dieve neteigiu, kad buvau subtiliai izoliuotas, ar „savieji“ pavartoję alkoholio gėrimų likučius, o užkandos likučius susipakavę, iššliaužė namo. Nepagarbą savo prašymams aš laikau neatleistinu įžeidimu ir prisiekiu, jog panašiame V. Simelio organizuotame renginyje, net jei būsiu dar gyvas, niekada nebedalyvausiu. Panašus politikų mėšlas gal ir tiktų savęs negerbiančiams asmenims, bet… Ačiū. Na, o Jūsų kantrybę skaitant šią skiltį apvainikuoju paskutiniu „mirusių pašlemėkų“ – politikams skirtu tašku.
Vytautas Mikalauskis
