Socialiniai tinklai

Aktualijos

Pastebėjimai ir pamąstymai

Avatar

Paskelbta

data

Ką tik padariau atradimą. Paaiškėjo, kad mūzos ne tik dalina kūrybinį. Įkvėpimą,bet ir pasirūpina jo šaltiniais. Nuo to ir pradėsiu.

Pradžia

Sekmadienis. Orai pasistengė ir tapo panašūs į būdingus lietuviškai vasarai. Prisikarantinavę piliečiai su malonumu panaudojo Tėvo dienos galimybes. Ką tik buvau užbaigęs eilinę skiltį ir mąsčiau apie tai, kad vėl likau be medžiagos. Skambutis ir gundantis pasiūlymas apsilankyti Baisogaloje ir Grinkiškyje bei gauti eilinį „Alio, Raseiniai“ numerį. Kaip vėliau paaiškėjo, tinkamą prieš tai parašytai skilčiai, bet geriau vėliau nei niekada. Ypatingai dėl vienos detalės, turinčios ryšį su mūsų rajonu. Vienas sunkiai sergantis Viduklės gyventojas, nenorėdamas gultis į Raseinių ligoninę, bandė nusišauti. Viena iš galimų šio elgesio priežasčių – neskanus ligoninės maistas. Maisto ligoninei tiekėja – VšĮ „Bruneros“. Taip, taip ta pati, kuri turėjo teikti ekologišką maistą Radviliškio krašto mokiniams už didžiulę pinigų sumą. Jeigu tai tiesa, įdomu būtų paragauti, gal tiktų ir kokia depresija sergantiems asmenims. Pavalgei ir supratai, jog reikia gyventi. Bet sugrįžkime prie mūsų avinų – toks sparnuotos posakis apie plepų advokatą, bandanti užkalbėti dantį teisėjui. Kai pabodo advokato šnekos, teisėjas pasiūlė sugrįžti prie avinų, t. y. pagrindinės temos. Jau netoli Baisogalos ir sužinojau, kur tą dieną veda keliai. Tikslas – sporto aikštynai, į kuriuos mūsų valdžiažmogiai sukišo tūkstančius eurų.

Aikštynai – Grinkiškis…

Baisogaloje teko padaryti persėdimą. Nepatikėsite – į mūsų rinkto seimo nario A. Gaidžiūno automobilį. Žinant, ką apie jį rašau, džiaugtis neturėjo, tik filosofiškai pasiguosti, kad politikus maitina viešumas. Grinkiškis. Čia sporto aikštynai netoli mokyklos. Užžėlęs žole, be padorių vartų stadionas, aplink kurį ristele bėgo kažkoks vietos gyventojas. Sulankstyti turnikai, sportinės sienelės. Renovuotoje krepšinio aikštelėje – susiklaipęs krepšinio stovas, tinklelis nuo krepšinio lanko ilsėjosi šiukšliadėžėje. Nieko neveikė  ir teniso kortas. Užkalbinta bulves kaimynystėje ravėjusi moteris tvirtino, jog čia kartais lankosi jaunimas, bet jo Grinkiškyje nedaug ir likę. Prie mokyklos užkalbintas būrelis jaunuolių sakė, kad lankytis sporto aikštyne – ne problema. Jį atrakina mokyklos sargai, sutvarko,tad norintiems mankštintis problemų nėra, kad šiais įrenginiais naudotųsi saugusieji nepastebėję. Atsisveikinome  ir…

Aikštynai – Pociūnėliai…

Pociūnėlių sporto aikštelė taip pat ilsėjosi. Gal, kad sekmadienis, pamaldos, vyko vietinis turgus. Skirtumas tarp Grinkiškio stadiono ir Pociūnėlių – milžiniškas. Pociūnėliuose yra futbolo stadiono vartai (padorūs), aikštės veja puiki. Krepšinio stovai neišsiklaipę, visur lentelės su sporto įrenginių naudojimo tvarka. Galima naudotis teniso aikštele, žaisti tinklinį (Grinkiškyje vietoj tinklinio aikštelės – arimas).Užkalbinti gyventojai tvirtino, kad jaunimas naudojasi sportiniais įrenginiai, bet bėda, kaip ir visur – to jaunimo nedaug, likę gyventojai garbaus amžiaus ir jų sportu nesudominsi. Ir čia skaitytojų laukia nedidelis intarpas, ateityje galintis turėti ryšį su sportu. Dažnas keleivis, vykstantis Kėdainių – Radviliškio keliu tikriausiai pamena prieš 25 metus pradėtą ir neužbaigtą degalinę tarp Skėmių ir Baisogalos. Šioje vietoje 1927-1940 m. buvo Lietuvos kariuomenės savanorio,Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, skautų sąjungos brolijos vado, pulkininko Juozo Šarausko sodybą, o prie kelio stovėjo 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga pastatytas kryžius. Sodybos sklypą išpirkęs A. Gaidžiūnas sutvarkė sodybos aplinką, įkėlė per 20 inkilų į medžius, svarsto galimybę čia įrengti mini golfo aikštyną. Kelionė su deputatu pasibaigė Baisogaloje, prie miestelio teniso kortų ir krepšinio aikštelės. Vaizdas graudus  kaip konservatorių valdymas. Patvoriuose ir ant dar išlikusių suolelių sėdynių – šiukšlės. Krepšinio aikštelės danga priminė bangas ir buvo išraižyta padangų žymėmis. Privalumas – netoliese esantis mobilusis tualetas. Beje, sportuojančių asmenų – nulis. Ne taip, kaip Aukštelkuose.

Aikštynai-Aukštelkai…

Pasakojimą pradėsiu nuo nuogirdų ir legendų. Vieną iš jų byloja, kad savo laiku Radviliškio miesto teniso kortus po savo sparnu priglaudė kažkokia teniso gerbėjų draugija. Esą, net pagal panaudos sutartį. Paprastesniems mirtingiesiems vartai į šias aikšteles užsidarė. Pasak nuogirdų, tenisininkai nudėvėjo teniso aikštelių dangą ir pareikalavo vietos valdžionių, kad ją pakeistų. Darbai nevyksta, tad kalbama, jog tenisininkų brolija pakėlė raketes į Aukštelkų teniso kortus. Apsilankėme tądien ir Aukštelkuose. Kaimas sutiko garbanotų dviračių – pėsčiųjų taku prie sutrūkinėjusio paminklo Lietuvos nepriklausomybei. Naujosios krepšinio aikštelės vartų rankena jau buvo nulaužta, bet teniso aikštelėse vyko varžybos, o nugalėtojų laukė prizai. Įrengta gerai, yra net paaukštinti užtvarai, bet aplinka… Kažkokios kiaurastogės apsilaupiusios daržinės su šleivomis tvoromis, žole ir kitais kakarykais užsimaskavusi dujų kolonėlė  –  rezervuaras bei baisokos išvaizdos lauko tualetas. Pamačiusi mano susidomėjimą aplinka, viena „auksinio narvelio“ gyventoja pasiguodė, kad pasakojimai apie puikią gyvenamąją aplinką perdėti, nėra net stovų kilimų purtymui ir galimybės pasidžiauti skalbinius lauke. Manau, ši informacija patiks vietos seniūnui, nes sužinos apie elementarius „narvelio“ gyventojų poreikius. Nežinantiems paaiškinsiu, kad „auksiniu narveliu“ vadinami už milžiniškas lėšas įrengti socialiniai būstai, esantys šalia seniūnijos. Štai tiek apie aikštynus ir sekmadieninį pasivažinėjimą, bet į sportinę temą įlipau kaip į parke paliktą keturkojų miną, tad tęsinys.

Tęsinys

Manau, jog reikėtų pradėti nuo paaiškinimų. Aikštynai – tai vietos, kur įtaisyta įvairių sporto aikščių. Žodis „kortas“ yra tarptautinis ir apibūdinamas trim lietuviškais žodžiais – lauko teniso aikštė, bet dabar apie naują, dar neturinčią pavadinimo sporto šaką. Apie garsų jos pradininką iš Radviliškio pateikė informaciją įvairios TV žinios. Pasakojama, kad Kapų gatvės gyventojus užsimanė pas „miruoklius“, esančius anapus kapinių tvoros, bet šie jį į kompaniją nepriėmė, nes buvo gyvas ir „durnas“ nuo kvaišalų. Tuomet šis kvaištelėjęs veikėjas pasiėmė automobilį ir išvažiavo šiurpinti kapinių tvoros, taip patekdamas į žiniasklaidos akiratį ir garsindamas Radviliškį. Na, kuo ne nauja sporto šaka. Jai tereikia automobilio (teisės vairuoti neprivalomos). Geriausiai tiktų pasiskolintas ar pavogtas automobilis, na ir tvoros  pageidautina mūrinės. Šį žaidimą siūlyčiau pavadinti „Radviliškietiška durke“ (panašiai kaip petankė), tačiau Jūs, gerbiami skaitytojai, galite pateikti savą žaidimo pavadinimą. Ir dar – žaidėjas turi būti gerokai „apsinešęs“ –  kuo daugiau, tuo geriau. Beje, visas veiksmas vyko „negrynėje“, (Kapų g. kvartale). Kažkada rašiau apie nuogirdą, jog ten, M. Valančiaus g., vyksta prekyba narkotikais. Tai štai, gatvėje užkalbinusi ponia padėkojo už problemos paviešinimą. Esą, prekyba kvaišalais klesti, pas pardavėjus nuolat atvyksta automobiliai su pirkėjais, dozės kaina – 10eurų, o vietos gyventojams nedviprasmiškai patarta nekišti nosies, kur nereikia. Įdomi informacija, bet dar kartą ją pateikiu kaip paskalą, nes neturiu įrodymų. Nors kas galėtų paneigti, jog tvorų šiurpintojas nesilankė minėtoje gatvelėje, nes elgėsi tikrai neadekvačiai, o kaip tikras „šposininkas“ (pokštininkas).

Pokštininkai

Mūsų rajone kas trečias gyventojas turi vienokių ar kitokių psichikos sveikatos sutrikimų. Planuojama, jog netolimoje ateityje mažiausiai trečdalis pasaulio gyventojų mėgausis depresija ar kokia nors kita tinginio liga, pvz., alergija darbui. Skaičiai įspūdingi, bet nepamirškime įvairaus plauko keistuolių ir pokštininkų. Jų mūsų rajone visada buvo apstu, o jų veikla nuolat garsina Radviliškį Lietuvoje. Tai Velykų medį nupjovę, tai katiną kepsniu pavertė ir sušveitė, tai apsvaigę tvoras taranuoja ar dviračius iš balkonų mėto, o kartais užsiima ir beprasmiškomis  galvažudystėmis. Nūnai tūlas pusgalvis Radviliškio kapinėse išniekino buvusios žmonos šeimos paminklą. Yra ir smulkesnių keistuolių, neskaitančių „Rk“ ir nuolat darančių atradimus. Vienas asmuo neseniai atrado, jog Radviliškio „pagelžkelys“ nuo Gedimino iki Biliūno g. –  tikras apsišikėlių rojus. Bet apie tai rašyta ne vieną ir ne du kartu, o po vienos Šiaulių miesto žurnalisto pastabos netgi atlikau du žygius. Nuo Durpyno iki Karčemų pervažų viena ir kita geležinkelio puse. Įspūdžius aprašiau. Ir apskritai 1-3 kartus per metus pralekiu, fiksuoju, aprašau šį apsišikėlių rojų. Situacija nesikeičia, na gal kiek į blogąją pusę, nes valdžiai miesto vaizdas iš keleivinio vagono langų – dzin. Be to, jeigu pastatys garso izoliacijos tvoreles, nevalos taps nematomi. Štai ir nesuprantu šito skaitytojo keistumo, o tiksliau, ko jis nori. Apie šlamštynus prie geležinkelio nuolat rašoma, gal nori dar kartą paskaityti?

Pradėsiu nuo buvusios automobilių stovėjimo aikštelės – apleistas kioskas, prie buvusio Gegužės 1-osios g. atkarpos neaiškios paskirties statinys, apšepusi geležinkelio stotelė prie pėsčiųjų tilto. Arčiau Prūdelio gatvės kiemuose – „bardakas“ ir neaiškūs įrenginiai. Klaikiausi vaizdai nuo Prūdelio iki Giedraičio g. Neaiškios griūvenos, šlamštynai kiemuose. Nuo Giedraičių g. Iki  Biliūno g. naminiai sąvartynai, lauko išvietės, rūsys su atliekomis, net prie paminklo Vytautui didžiajam aikštelė apšepusi ir prašosi tvarkos ir apskritai šiame ruože peraugusi žolė ir kitokie kakarykai bei šiukšlėmis užverstas sandėliukas prie „barako“. Perskaitėt? Ir ką? Manote, jog kas nors pasikeis? Aš giliai abejoju, ar seniūnas kada nors buvo šiame miesto pakraštyje. Be to, nepamirškite, kad aplinkui daug pokštininkų, keistuolių, apsišikėlių ir net meras „neša mieles“ iš Radviliškio. Beje, pas kaimynus Raseiniuose tokių vaizdų nepamatysite, tad mėgaukitės išskirtinumu, o kol mėgausitės, aš atliksiu tradicinę apžvalgą.

Apžvalga

Kaimynų savaitraštis „Alio,Raseiniai“ rašo, jog rajono keliams – tik asfalto trupiniai, panaši padėtis ir pas mus. Tiesa, yra sričių, kur beviltiškai atsiliekame. Artimiausiu metu Raseiniuose  bus pradėti renovuoti dar 8 daugiabučiai. Gyventojai patenkinti renovuotų namų estetiniu vaizdu ir ženkliai mažesnėmis šildymo kainomis. Kodėl renovacija „buksuoja“  pas mus? Įsivaizduokite, kad renovavote du namus ir dabar jie sunaudoja šiluminės energijos tiek, kiek vienas namas. Jeigu renovacijos mąstai bus didesni, „Radviliškio šilumai“ gali tekti eiti „šunims šėko pjauti“- pajamos mažės, teks atleisti dalį darbuotojų. Taip pat minėtame  savaitraštyje yra 12 originalių autorinių straipsnių, neskaitant kitos medžiagos. Dabar oficiozas. Penkios mero nuotraukos (Alio, Raseiniuose – nulis).Tradicinis sveikinimas Gedulo ir vilties dienos proga, tradicija, kad ir  mūsų rinktas seimo narys vėl po mero „kojomis“ (galėtų būti bent greta, kaip reikalauja politinis etiketas). Autorinių straipsnių – nulis, bet yra tikimybė, jog jį nusipirks asmenys, kurių nuotraukos pateko į puslapius. Be to, oficiozo puslapyje eilinį kartą dyžiamas žurnalistas M. Aleksiūnas. Na, jei neturi apie ką rašyti, tiks tokia informacija. Savaitraštyje „Etaplius“ taip pat nė vienos Šiaulių mero nuotraukos, bet yra keturi autoriniai straipsniai ir R. Jakučio „Pagaliau sulaukėme“. Darau išvadą, jog oficiozas yra leidžiama tik tam, kad publikuotų mūsų mero nuotraukas, tenkindamas kažkokį įdomų mero poreikį. Gal kas paklaus,o ką tas R. Jakutis? Pacituosiu kelias mintis: „Gimusiems sovietmečiu karantinas lengviau pakeliamas. Nes tuomet gyvenome tarsi karantine. Ir taip penkiasdešimt metų“. „Teatre keturi aktoriai … suvaidino E. Juchnevičiaus pjesę „Nuomininkas“. Pjesės autorius ir aktoriai tapo tokie įžymus, kad jų neišleisdavo netgi į Bulgariją“. „Neseniai viename iš tekstų pasakojau apie senjorą, laukianti žalio šviesoforo signalo, nors gatvė remontuojama ir joje nevyksta joks eismas, tik šviesoforas neišjungtas“. Po to autorių sustabdęs praeivis pagyrė šį pastebėjimą ir paprašė: „Parašykite dar ką gražaus“. Mano nuomone, panašūs senjorai gali būti „proškininkai“ (asmenys, priklausomi nuo raminamųjų). Man laikas pabaigai ir kam nors gražaus.

Pabaiga

Birželio 12 – osios oficioze – politinė seimo nario A. Gaidžiūno reklama „Sunkmečiu Seimui ir Vyriausybei rūpi Lietuvos žmonės“. Reklamoje keliama uodega geriems žaliavalstiečiams ir pagiriamas toks A. Veryga. Susidaro įspūdis, jog seimo narys atitrūko nuo gyvenimo realybės. Tiek to. Vėliau prisiminiau viena H. Murakamio knygos veikėją, kuris kartas nuo karto mobiliuoju telefonu skambindavo Dievui. Dievo telefono numerį jam davė bosas. Su kuo mobiliuoju bendrauja A. Gaidžiūnas – nespėliokime, ne mūsų reikalas. Baigiant skiltį mane pasiekė nuogirdos, kad savivaldybė vėl „nubirbino“ soc. darbuotojų premijas. Apie tai rašysiu, bet dabar svarstau, kuri liaudies patarlė šiam atvejui geriau tiktų. Variantai: „Durnių ir bažnyčioje muša“ ar „Ant palinkusio krūmo visos ožkos meža“. Galimi ir kiti variantai, rinkitės, po to – taškas.

Vytautas MIKALAUSKIS

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT! su autoriaus trigrašiu (šakalams)

Avatar

Paskelbta

data

Pirmiausia noriu padėkoti Partijai ir Vyriausybei, kad greitai sureagavo į mano kritiką dėl ignoruojamų rusų skiepų. Jau kitą dieną po „Respublikos” pareiškimo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos vadovai vienbalsiai pareiškė, kad skiepų iš Rusijos nepirks, net jeigu pusė Lietuvos sunegaluos. O tai reiškia, kad „koronovirusas” yra ne toks baisus arba kažkieno išgalvotas. Kitaip būtų dar baisiau, nes tektų Lietuvos vadovybę apkaltinti genocidu prieš savo Tautą.

O aš vėl stoju į rusų pusę, nes man jau gaila ne tik jų, bet ir savęs bei savo tautiečių. Manau, kad rusai, sulaukę atpildo valandos, jau pasimokė. Anksčiau ar vėliau jie privalėjo pabūti savo aukų vietoje, kad suprastų, kaip jautėsi kitos tautos, susidūrusios su stipriųjų demagogija: kai smetoniniai Lietuvos vadovai teisinosi Maskvai dėl „pagrobto” kareivio, kuris išėjo pas mergas ir nebegrįžo; kai „atidavė” Vilniaus kraštą mainais į okupaciją; kai integravo savo armijon Lietuvos kareivėlius, kuriuos po to iššaudė ir išnaikino kaip nepatikimus elementus… Tokie dalykai Tautos atmintin įsirėžia amžiams. Vien atsiprašymo neužtenka. Negalima užmušus artimą pasakyti: „Atsiprašau!“ Taip manantys, elgiasi kaip idiotai. Kol nesusikeičia vietomis su savo aukomis.

Šiandien panašioje idiotiškoje situacijoje atsidūrė ir pati Rusija. Tikėkimės, kad tai jai išeis į naudą. Kitas klausimas, kaip dar ilgai galima iš jos šaipytis? Iš mūsų ji tyčiojosi beveik 50 metų, o Lietuva su kitomis ES šalimis, buvusiomis Varšuvos pakto narėmis, mėgaujasi demagogija tik pusę to laiko.

Tad lyg ir būtų galima ramia sąžine į Rusiją valytis kojas ir ilgiau, jei tik turėtume sočiai laiko.

Esminis klausimas: kiek mes to laiko turime? Kol „suvedinėjame sąskaitas“ su savo skriaudėjais rusais, iš mūsų tautos ir jos tradicijų jau tyčiojasi kiti galingieji: švabai, sorošai, rotšildai, kt. Naujojo Pasaulio būsimieji valdovai. Vietoje Komunistinio rojaus mums žada Gerovės valstybę, kuri taip pat mistinė ir hipotetinė. O tai, kad ideologijos fronte realius komunistus-partorgus pakeitė dar aršesnės lesbietės ir agresyvūs gėjai – pernelyg menka paguoda.

Ir tie, ir anie kviečia žmoniją į šviesų rytojų. Tačiau naujo ryto prošvaistės jau ryškėja šiandien… Prisipažinsiu, kad mane jos ne itin optimistiškai nuteikia.

Jokios šeimos, jokios valstybės, jokio savarankiškumo, jokios nuosavybės! Nebeliks pinigų, namų, privatumo. Absoliuti visų lygiava. Tik ar tikrai visų? Jeigu tie rokfeleriai su rotšildais ir cukermanai su geitsais nuoširdžiai to siektų, pasaulio laimės indeksas išaugtų akimirksniu. Visi žmonės taptų pasiturinčiais per vieną dieną: tereikėtų keliems procentams išrinktųjų ir apšviestųjų su likusia žmonija savo turtais pasidalinti. Kitaip tariant, grąžinti tai, ką prisigrobė. Nes 90 procentų pasaulinių resursų ir išteklių yra jų rankose. O jeigu to nedaro, vadinasi, visi lygūs nebus, kai Naujoji Pasaulio Tvarka galutinai įsigalios pasaulyje. Bus vėl lygesni už lygius. Vėl ponai ir poniai. Kaip kadaise mus Kauno sporto halėje pakrikštijo Šabtajus fon Kalmanovičius.)

Kai teigiama, kad Putinas yra vienas iš būsimų ponų, o ne ponių, aš nelabai tikiu. Net vienas iš Rotšildų pripažino, kad tai unikumas tarp pasaulio lyderių, kurio jam nepavyko papirkti. Kitu atveju jo neskelbtų absoliučiu blogiu ir neleistų tiek milijardų, bandydami jį nuversti arba sunaikinti. Be to, ponai su ponais taip nesielgia. Kitaip niekas nesiveržtų į elitą. Vadinasi, pūsdami į vieną dūdą su globalistais mes tuo pačiu naikiname paskutinę savo užuovėją. Citadelę, kuri galbūt dar išgelbės pasaulį ir net normalią civilizaciją nuo išsigimimo. Nes jau nepataisomai išsigimė. Ir jokie gėjai niekadėjai jos nebeišgelbės.

Lietuva yra dugne. Žlugusi morališkai ir pilietinės visuomenės nevaldoma. VSD tarnyba – šlapia vieta, nes, kai pasidalijo JAV milijonus už slaptus kalėjimus, yra absoliučiai priklausoma nuo CŽV. URM pareigūnai sėdi Sorošo kišenėje, nes, jei to nedarytų, sėdėtų kalėjime – už pavogtus ir išsidalintus milijonus, kurie buvo skirti Baltarusijos opozicijai. Apie politikus, kurie mus valdo, net nežinau, ar apskritai verta kalbėti. Visų pirma, savo politikų mes neturime. O antra, tie nesavarankiški subjektai Tautos akyse yra apskriti nuliai. Pradedant Seimu su Vyriausybe ir baigiant prezidentūra. Geriausiu atveju juos būtų galima vieną šalia kito sustatyti miesto centre greta viešų tualetų. (Atrodytų, kad turime daugiau WC.) Tik viena nulių porelė dvoktų „Snoro“ liekanomis, kita – „Independence“, trečia – „Mažeikių nafta“ arba pedofilais ir Garliavos lavonais.

Nebenoriu aprašinėti ir akcentuoti dvoką, kurį skleidžia mūsų politinis elitas. (Yra kas be manęs jiems tai primins.) Istorijos su švedų bankų viliborais ir Lietuvos išplautais rubliais per Čečėniją, taip lengvai užmarštin nenugrimzta, kad ir kaip primygtinai valdžia mums draustų gręžiotis į praeitį. Mūsų elitas taip supuvęs ir prasmirdęs, kad ne vienam Lietuvoje jau trūksta gryno oro ir ozono. Ne dėl to, kad nevalia į lauką išeiti ar kad elitas viską daro per kitą galą, o dėl to, kad nebėra alternatyvos ir autoritetų. Nebesusigrąžinsime ir lietuviško genofondo, nes tuos, kurių nesunaikino fašistai ir komunistai, per pastaruosius dešimtmečius pribaigė „saviškiai” su profesoriumi priešakyje. Jų vietą viešoje erdvėje užpildė tikra vidutinybių masė – išsigimėliai mankurtai. Iškilę į paviršių kartu su padugnėm iš partinių mokyklų, kurie, daug ką praradę per Sąjūdį, labai greitai viską susigrąžino ir atsikovojo. Buvę partiniai veikėjai bei KGB darbuotojai, jei ne patys, tai per savo vaikus bei anūkus, „užsislaptinusių” kolegų dėka, atsiėmė su kaupu: verslus, postus, aukštą statusą visuomenėje. O per Grybauskaitės valdymo periodą – net absoliučią valdžią Lietuvoje. Po pastarųjų rinkimų tai tapo itin akivaizdu.

Žinau, kad Dalytė, Gitana, Viktorija, Ingrida, Aušrinė ir kitos mergaitės yra nekaltos, kad jas masės į paviršių išstūmė. Žinau ir tai, kad Tautos valią reikia gerbti. Bet, patikėkite, negaliu prisiversti to daryti ir sutikęs gatvėje toms panelėms negalėčiau nusilenkti ir rankučių pabučiuoti. Man visos jos svetimos ir susireikšminusios. Galiu gerbti Viktoriją, kaip puikią šachmatininkę. Gitaną – kaip ištikimą bankininkų klerkę. Dalią – kaip nusipelniusią partinę veikėją. Ingridą – kaip Dalytės gerą draugę. Aušrinę – dėl viso pikto už bendrapavardį generolą iš KGB. O štai savo tautiečių nebegalėčiau gerbti, jei būčiau tikras, kad tai jie mums tik tokius geriausius atstovus išsirinko. Jei tuo aklai tikėčiau, aklai tarnaučiau ir rusams, su laiku tikėdamasis visuomenės aukštumas užkariauti. Nes ir plika akimi matyti, kad KGB savo kadrais nesimėto. Niekada ir niekam neleidžia jų skriausti bei demaskuoti. Matyt, per daug brangiai kainavo jų paruošimas ir apmokymas. (O gal tiesiog negabūs mokiniai pakliuvo?)

Parsidavėliai ir išverstaskūriai mums niekada neatstos aukštuomenės ir šviesuolių, kuriuos, matyt, ilgam praradome. Jei ir liko vienas kitas koks užsilikęs filosofas ar rašytojas, tai itin užsimaskavęs, nes, matyt, ne juokais visi yra įbauginti. Deja, neužpildysiu to istorinio vaakumo ir aš, su savo aštuonių klasių išsilavinimu. Todėl ir į Tamstų klausimą, ką daryti, negaliu taip paprastai iš karto atsakyti. Pradžiai pabandykime ramiai susivokti, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Man nėra tai panašu tik į civilizacijų kaitą ir naujausių technologijų XXI a. erą su dirbtinu intelektu.
Nes nėra aišku, kas laukia senosios kartos ir civilizacijos atstovų, kurie nenori būti nei sučipuoti, nei sunumeruoti, nei per antrą galą padaryti. Ką daryti, dar nežinau. Bet tikrai gerai žinau, ko negalima daryti. Jokiu būdu neraginkime žmonių stichiškai išeiti į gatves. JIE to tik ir laukia, kol patys imsim maldauti ant kelių ir prašyti kuo greičiau tvarką įvesti. Daug kam nervai nebelaiko praradus verslus ir draugus – visi depresuoti ir įsiutę! Įtariu, kad to ir buvo siekta norint pasaulyje chaosą sukelti. Nes prasidėjus chaosui patys maldausime diktatoriaus tvirtos rankos. Nors ir teigiama, kad už krizę, marą ir badą, o šiuo metu – koronavirusą, yra baisiau tik karas, kategoriškai nesutinku. Kare dar būna fronto linijos, paliaubos, derybos, fronto užnugaris, blogiausiu atveju – galimybė pasiduoti į nelaisvę. O gatvių riaušės ir panika yra nevaldomos. Prilygsta tik stichinėms nelaimėms, kurių jokia žmogaus galia neišgali suvaldyti. Kas manimi netiki, lai nuvažiuoja ekskursijon į Libiją.

Beje, ten dar ne pats blogiausias variantas. Būna ir blogiau. Pavyzdžiui, kai nebėra kur bėgti ir emigruoti. Kai globalistų dėka užsiliepsnojusios spalvotosios revoliucijos praris visą pasaulį. Labai panašu, kad to siekia naujieji XXI amžiaus revoliucionieriai. O jų pagalbininkai, Lietuvos bei ES valdžia, sąmoningai arba nieko nesuprasdami jiems stropiai talkina, laukdami išsižioję vis naujų ir naujų nurodymų. Kaip visada tikisi prisitaikyti prie Naujos Pasaulio Tvarkos ir išlikti. Bet neatkreipia dėmesio į tai, jog tėra valdomos marionetės. Kam reikia, tas viską prisimena ir būtinai viską primins, kai tam ateis laikas. Kol kas jie saugūs, bet toji ramybė apgaulinga ir labai trapi. (Prancūzijos eksprezidentas Nikolia Sarkozi jiems tai gali paliudyti.) Mums galima uždrausti dairytis į praeitį, bet naujiesiems šeimininkams tai nėra tabu. Ne tam leido siausti su tarptautinės mafijos priežiūra per įvairius ofšorus, kad po to nusikaltėliai būtų laisvi ir darytų ką nori. (Nenorėčiau įvardinti, ką daro su panaudotais prezervatyvais, tik galiu užtikrinti – tikrai jų neskalbia.)

Todėl baigsiu tuo, nuo ko pradėjau: nors pasiuskite visi aplinkui, o aš vis tiek palaikysiu Rusiją, nes daugiau nebeturiu už ko laikytis. (Tik, prašau, nesiūlykite man laikytis įsikibus savo daikto, nes prisipažinsiu tiesiai šviesiai: savo valdžia aš jau nebepasitikiu!)

Atsiprašau visų tremtinių, bet mane Rusijos šiaurė jaunystėje išgelbėjo nuo pražūties, kai penkiolikos metų pienburnį Klaipėdos biurokratai beviltiškiems banditams priskyrė. Būtent ten, Sibire, geologų ekspedicijoje, pirmą kartą sužinojau, kad rusų gyslomis teka ne tik totorių-mongolų, bet ir LDK Gediminaičių kraujas (pradedant Ivano Rūsčiojo dinastija ir baigiant Trubeckojais). Rusai tuo nuoširdžiai didžiuojasi. Nesu tikras, ar ES biurokratai labai džiaugiasi „susigiminiavę” su mumis. Sprendžiant iš to, kad elgiasi kaip su trečiuoju broliu –  ne tik nemyli, bet ir nuolat mus skriaudžia, versdami naikinti ekonomiką, verslą ir net vietinius gyventojus.

Autoriaus trigrašis (šakalams): Pasiskaičiau Tamstų piktus komentarus ir nustebau – oho, kiek daug ponų, o kokie visi gražūs ir drąsus! Tik gaila, kad visi anoniminiai… Ir su nostalgija prisiminiau senus romantiškus laikus iš jaunystės Klaipėdoje. Kai kada ir ten šakalų gauja vieną auką apsupdavo… Ir kai atrodydavo, kad padėtis yra visai beviltiška, pakakdavo ištarti tik vieną stebuklingą frazę: „O vienas prieš vieną bijot?“ Neprisimenu, nei vieno atvejo, kad šakalai, kas jie bebūtų – vyresniųjų klasių moksleiviai ar šiaip gatvės chuliganiukai – po to nebūtų sutrikę: blogiausiu atveju – išsirinkdavo stipriausią mušeiką, geriausiu – išsiskirdavom šiek tiek pasikeikę. Sunku patikėti, bet net tamsiausiame skersgatvyje egzistavo supratimas apie garbės kodeksą. Įdomu, ar toks dalykas dar žinomas šiandieniniam elitui? Ar ir jie – profesoriai, politologai, ekspertai – jau pavirto šakalais, puolantys kitaminčius tik gaujomis ir tik iš TV ekranų? Kaip senais gerais laikais mielai susikaučiau su stipriausiu iš jų. Diskusijoje arba… žemaitiškai. Na, kuris nori pabandyti „vienas ant vieno“?

Skaityti daugiau

Aktualijos

Apylinkių rinkimų komisijų pirmininkai pasižadėjo sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas rinkimų komisijose

Avatar

Paskelbta

data

Kovo 2 d. Radviliškio rajono savivaldybėje rašytinius pasižadėjimus davė Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nario-mero rinkimų apylinkių komisijų pirmininkai.

Pasirašydamas po priesaikos tekstu kiekvienas apylinkės rinkimų komisijos pirmininkas pasižadėjo „būti ištikimas (ištikima) Lietuvos Respublikai, laikytis jos Konstitucijos ir įstatymų, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas rinkimų komisijoje ir susilaikyti nuo poelgių, pažeidžiančių įstatymus ir žmogaus teises“.

Nuo šios dienos jie pradėjo eiti apylinkės rinkimų komisijos pirmininkų pareigas ir vadovauti šių rinkimų apylinkių komisijoms.

Apylinkės rinkimų komisijos nariai iš savivaldybės rinkimų komisijos gavę rinkimų apylinkės rinkėjų sąrašus, sudaro sąlygas su jais susipažinti rinkėjams bei atstovams rinkimuose, platina rinkėjams pranešimus apie rinkimus, sudaro rinkėjų, kurie balsuos namuose, sąrašą, informuoja savivaldybės rinkimų komisiją apie rinkimų apylinkės rinkėjų sąraše pastebėtus netikslumus.

Jie taip pat VRK nustatyta tvarka organizuoja balsavimą specialiuose balsavimo punktuose visose rinkimų apylinkės teritorijoje esančiose sveikatos priežiūros (išskyrus ambulatorines), socialinės rūpybos ir globos įstaigose, kariniuose vienetuose, areštinėse, tardymo izoliatoriuose ir bausmių vykdymo įstaigose, taip pat organizuoja rinkėjams balsavimą namuose.

Apylinkės rinkimų komisijos yra atsakingos už tai, kad laiku būtų parengtos balsavimo patalpos, slapto balsavimo kabinos ir balsadėžės. Rinkimų dieną organizuoja balsavimą rinkimų apylinkėje, skaičiuoja balsus, pildo balsų skaičiavimo protokolus, perduoda protokolų duomenis savivaldybės rinkimų komisijai ir rūpinasi kitais jiems paskirtais darbais.

Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nario-mero rinkimai vyks balandžio 11 d.

VRK informacija

Skaityti daugiau

Skaitomiausi