Biblijoje rasite pasakojimą apie pirmąjį žmogžudį Kainą. Antikoje smalsi it katė moteris vardu Pandora atidarė skrynią, iš kurios į žemę pasipylė visos nelaimės ir ydos. Dugne liko tik viena viltis, nes minėta dama spėjo uždaryti dangtį. Toks epigrafas skilties pradžiai.
Pradžia
Kažkur iš minties gelmių išplaukia garsaus Amerikos fantasto R. Bredberio pasakojimas apie kvanktelėjusi fermerį, kuris stebuklingu dalgiu šienauja žmoniją. Beje, yra ir filmas, kurtas ir Lietuvoje. Atrodo, jog tai nevargstantis artojas. Šiam žemdirbiui (ne iš Žemdirbių partijos) besidarbuojant žemėje siautėja karai, badas ir maras (nūnai Ebolos, Covidai ir pan). Šio žemės ūkio darbuotojo nepavyko sustabdyti niekam. Niekas neprikels užmušto Abelio (pirmosios smurto aukos) ir niekas nesudės Olimpo dievų dovanų atgal į Pandoros skrynią. Tačiau nepamirškite, kad liko viltis, tiesa uždaryta, bet liko. Tad ar verta stebėtis, kad žinių laidose, internete, laikraščiuose nuolat mirga pranešimai apie vagystes, padegimus, smurtą ir t. t. Tiek pat seniai, o gal tiksliau su pirmaisiais nusikaltimais atsirado ir tokių, kurie panoro kovoti su visais negerumais. Raganos ant laužo, vagis į kalėjimus, kai kur ir baisiau – nugeginti vieną ranką, bent pradžiai. Žmogžudžiams kilpa, budelio kirvį ar ką nors kitą, priklausomai nuo baudėjų fantazijos, papročių, teisės. Ir taip be galo sukasi užburta karuselė, nes kur surasti tą artoją, nežino niekas. Giliai nebrisdamas į istorinius vandenis pasiremsiu tik 87 metų senumo pastebėjimais pateiktais ,,Naujoje Romuvoje‘‘.
Iš pranešimo
Daryto ,,Naujosios Romuvos‘‘ klubo posėdyje veik prieš šimtmetį. Straipsnio autorius K. Steponaitis. Jis yra ir pagrindinis pranešėjas. Štai kai kurios mintys: „1) sugrupuoti kalinius taip, kad blogesni nedarytų įtakos geresniems, 2) auklėti geras kalinio ypatybes taip, kad jos nustelbtų blogąsias, kad jis įsigytų atsparumo ir išėjęs laisvėn pajėgtų atsispirti įvairiems viliojimams, 3) praplėsti kalinių žiniją ir išmokyti juos amatų, kad išėję laisvėn galėtų sau duoną pelnytis, (visiškai pritariu, jokių amnestijų tiems, kurie neįsigijo specialybės, nors sąlygos tam buvo), 4) skatinti kalinius tobulėti, suteikiant jiems lengvatų už gerus darbus, dovanojant bausmės trečdalį ir t. t.“ Kalėjimų sąlygas praleisiu, jos, bent mano nuomone, pagerėjo. Teko lankytis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Panevėžio moterų kalėjime. Anuomet gyvavo ir dveji auklėjimo namai nepilnamečiams, liaudiškai kolonijos ir du kalėjimai XVIII–XX amžiaus nusikaltėliams. Lietuvoje tuomet buvo apie 5000 kalinių, prižiūrėtojai gaudavo 150 litų algą. Straipsnio autoriaus nuomone – elgetiškai. Kaip pasakius. Bernas pas ūkininką per metus uždirbdavo apie 400 litų. Taip pat straipsnyje yra ir kitų asmenų pasisakymų: apie recidyvistus, paskaitų galimybes, mokymus amato, geresnes patalpas, amnestiją, užsienio patirtį, nuosavybės gerbimo ugdymą, ūkius kaliniams, humanizmo dvasią, kalėjimų reformą ir pan. O kaip mūsų laikais?
Laikai
Laikai, be abejo, pasikeitė. Aš, asmeniškai 15-ą metų savanoriavau Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Šiaulių regiono Pataisos inspekcijos Radviliškio rajono pataisos inspekcijoje. Skaitydavau paskaitas, naktimis vykdavau į reidus. Dalyvaudavau ir Pataisos inspekcijos seminaruose. Ten dirbo, manau, ir dabar niekas nepasikeitė, nuostabūs savo srities profesionalai. Juodas darbas man atrodė panašus į romantiką. Tik galutinė išvada – liūdna. Yra žmonių, kurie šventai atlieka pareigą patvorinių, pašalpinių atžvilgiu, yra teismai, spėju, neoficialiai mažinantys grotuotojų gentį, yra gerieji kaubojai dieną–naktį kovojantys su „blogiukais“, bet vesternuose turi būti ir dar viena veislė – nei geras, nei blogas, o pats sau. Mūsų sąlygomis dzin budistas, kuriam viskas dzin, jei įvykiai jo tiesiogiai neliečia. Dažniausiai tai apsidraudėliai ir bailiai, parduodantys ar duodantys ,,ant bargo“ (skolon) alkoholio. Be to nutylintys nenaudėlių aferas, nes nori atgauti skolas ir net iš to užsidirbti. Juk be Kaino ir Abelio buvo dar kažkas, ne Dievas, greičiau Kipšas. Kam tarnauti pasirenka pagal pelną, kam sakyti tiesą – pagal sąžinės kiekį ar jos nebuvimą. Aš įsivaizduoju, kaip lengva būtų gyventi be sąžinės graužaties. Deja, nuo jos (sąžinės), bent jos likučių, dar niekas nepaspruko. Jie tave suras visur ir liudys paskutiniąją teismo dieną. Bet grįžkime į nuodėmingąją žemę. Apie 1999 m. mes turėjome apie 14 tūkstančių kalinčių, šiandien, kaip ir 1937m. apie 5-is tūkstančius. Mano nuomone, realesnis skaičius iš 1999 m. Pateiksiu savo galutinę išvada – dalies nusikaltėlių neperauklėsi, išėję ,,atostogų“ laisvėn, jie vėl darys nusikaltimus. Prisiminkite, ką sakiau apie Pandoros skrynią. Viltis, kad viskas keisis į gerąją pusę – nereali, bet Jūs galite galvoti kitaip ir mėgautis kaimo kapelų muzika. Tik atsiminkite, jog žemėje yra tik dvi vietos, turinčios vieną pasaulio kryptį. Tai ašigaliai – Šiaurės ir Pietų. Tokių savotiškų ašigalių esama visur.
Ašigaliai
Kažkodėl prisiminiau vieną seniai skaitytą knygą rusų kalba iš serijos ,,Kariniai memuarai„, berods išleista 1989 m. Tai fronto gydytojo atsiminimai. Pavadinimą ir autorių užmiršau. Juo labiau tai ne G. G Markeso „Šimtas metų vienatvės“ ar M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Perskaitei – atsimeni ilgam. Juolab „Meistrą ir Margaritą“ skaičiau ir originalo kalba. Tarp kitko A. Mikutos vertimą į lietuvių kalbą galima vertinti itin teigiamai. Įsijaučiau. Neperseniausiai perskaičiau ir H. Haapės „Paskutinė stotelė – Maskva. Fronto gydytojo dienoraštis“. Tik kažin kodėl tik iki 1942 m. Gal įtakingų giminaičių dėka, po atostogų į frontą nebegrįžo? Knyga versta į daugelį kalbų, be to gydytojas turėjo ir dailininko gyslelę. Jo piešiniai tarp knygos iliustracijų. Parašyta geriau nei rusų gydytojo, tik pastarasis apima visą karo laikotarpį. Panašu, bet nepamirškime, jog sovietai nebuvo pasirašę Ženevos konvencijos ir be gailesčio naikino vokiečių medikus ir sužeistuosius. Čia tik savotiška įžanga, toliau bus veik amžiaus senumo poeziją iš „Naujosios Romuvos“, o štai čia „ašigalių“ nors samčiu semk. Šiai Jūsų kankynei išprovokavo vienas tūlas pilietis, kurio vardo ir pavardės įsipareigojau neminėti. Pavadinsiu tai švelnios provokacijos auka. Be to naudinga. Ir aš kažką sužinosiu, ir Jūs perskaitysite ir apžvalgą, kaip esu žadėjęs, vienam asmeniui atliksiu. Nepilną, suprantama, ten tūkstantis puslapių.
Puslapiai
Ir šiam skyreliui epigrafas. Jam Nobelio literatūros premijos laureato Haldoro Lakneso žodžiai. Juos pasiskolinau iš A. Venclovos kelionių knygos „Šalys ir žmonės“, Vilnius: Vaga, 1972 m. p. 300. äJuk tikro poeto negali būti be talento, o eiliuoti baisiai mėgsta daugelis, beveik kiekvienas. Žinoma tik retas išauga tikru poetu. Be talento, juk reikia turėti mokslo, ir įvairiopo patyrimo“. Keista, kad tai sutampa su mano mintimis. Tiesa apie mokslą ir įvairiopą patyrimą aš nerašiau, bet užsiminiau, jog eiliuoti sugeba baigę bent aštuonmetę (iš 10-ies–9-nių). O ir eiliuotojų esama visokių. Iliustracijai Vytauto V. Landsbergio „Rudnosiukų istorijų“ skyrelis – „Proto bokštai“. „Asilas buvo labai protingas ir to net neslėpė. Net proto bokštą kieme pasistatė, kad visi iš tolo matytų. Rudnosiukas gi priešingai – nebuvo labai protingas ir visais būdais bandė tai nuslėpti. Užtat vis cituodavo Asilą. Ir proto bokštų nestatė, nebent pajūrio smėly slapta kepdavo proto bandutes“. Na ir mums metas prie „bandelių-eilėraščių“, nes artėja skilties pabaiga.
Bandelės
Pradėjau, jei neapgauna atmintis, nuo A. S. Puškino, Miglovaros, Eilė Pr. Genini. „Beržas“: ,,Pamišky rymojo
beržas neramus
O žiaurus vakaris draskė arimus.
Senas miškas gaudė: šėlo kažin kas.
Ir „Mano stebuklas“:
„Stebuklas eis per Lietuvą.
Žydės žalia žolė.
Kad Lietuvą mylėtuva žalių dienų gale.
Po klevo gulsis vakaras.
Už svirno saulė sės.
O prie dangaus palinkusio
liūdna širdis tvaksės“
„Žiogeliai“:
„Vorai nupins šilkų tinklus
ir saulę sumedžios.
O to dangaus o tų žvaigždžių – / nei galo – nei pradžios“.
„Aprūpintojėlis“(Akvarelė):
„Miško akvarelėj –
aukse ir švine
Tavo gilią sielą
jausim nežinia.
Pervers žemę juodą
saulės spindulys,
iš gausių aruodų
auksą išdalys“.
Galiu tik priminti, jog imu tik posmą – kitą ir galiu pridurti, jog Pr. Genys „Žemaičių poetas. Telšių, Alkos muziejaus direktorius“ savo malonumui rašė ir eilėraščius. Neabejokite, honorarą t. p. gaudavo. Tik štai kur bėda. Kitas mano sąraše Faustas Kirša. Pasielgsiu gal ir negražiai, bet jo eilėraščių tiek daug, jog paliksiu kitam kartui. Tad Juozas Stanišauskas ir jo „Metalinis žirgas“:
„Pasikinkėm metalo žirgą,
Išvažiavom į žemės kraštą.
Horizontuos ugniniai raštai
Dienos, naktys stulpais numirga.
Geležim mėnesienos žvanga,
Per pakalnes nublyksi pasagos.
Iš kokios nesakytos pasakos
Atidarė užkeiktą langą?…
Gal laimės sodą,–
E, tai nerkim į naktį juodą
Kaip į juodą uolų tunelį!“
Mano nuomone, tam laikmečiui gan modernu. Deja trūksta dalies lapo ir informacijos apie autorių, bet bendrą vaizdą susidaryti galime. Ir paskutinis šiai apžvalgai K. Zupka su eilėraščiu „Perone“:
„Semaforuos dega ugnys
Bėgiai bėgs toli.
Ties juoda nakties bedugne
Tu slepies, tyli.
Pro pašėlusi spiegimą,
Trenksmą geležies–
Gailestis ir verksmas ima:
Viską tu vežies…“
Nepergyvenkite, aš atsivežu tik pabaigą šiai skilčiai, o dar nepaminėtų poetų ir jų posmų…
Pabaiga
Iš aplanko, kuriame laikau rašomąjį popierių, iškrapštau atvirutės dydžio kalendoriuką su vieno politiko šeimos nuotrauka. Su logotipu „Aš balsavau! Data 2023 m. kovo 5d.“Vertinu tokią reklamą. Atsukai į save datas ir apie politiką taip ir netapusi vietos tarybos deputatu gali pamiršti ilgam laiko tarpui. Pasibaigus einamiems metams be sąžinės graužaties patalpinti į šiukšlių konteinerį viliantis, jog bus panaudotus kaip makulatūra. Dar pasvarstau, ar pravardę Masonas nepavertus pseudonimu. Po to dedu paskutinį skilties tašką.
Vytautas Masonas
tekstą rinko A. Litinskas
Nuotrauka 20 psl. Abelis (dailininkas V. Lefebvr’as, Kainas žudo Abelį, 17 a., Nacionalinė biblioteka Paryžiuje)
