Tarptautinę Černobylio avarijos aukų atminimo dieną minint.
Be abejo, ekologijos temos pastaraisiais dešimtmečiais sulaukia vis daugiau entuziastų dėmesio. Žmonijai nerimą kelia ir pasaulinis klimato atšilimas, ir perdėtas žmonių vartojimas, ir švaistūniškas gyvenimo būdas. Dar niekados žmonijos istorijoje nesame gyvenę taip gerai: žmonių perkamoji galia visame pasaulyje auga, mes galime leisti sau vis daugiau ir daugiau, tačiau mums vis ir vis negana.
Šiuolaikinis paauglys, be detalesnio istorinio ir kultūrinio konteksto paaiškinimo, niekaip negali suvokti, kodėl gi Sauliaus Šaltenio sukurtos Liukos batukų tragedija tokia siaubinga, o Kaminsko pasirodymas su naujais, žvilgančiais batukais, yra toks didvyriškas, tėvo meilę įrodantis, poelgis. Ir kaip gi tas XXI a. paauglys tai galėtų suprasti? Dabar batai anaiptol nebėra prabangos prekė, nieko nestebina, kad tėvai savo atžaloms gali nupirkti nors ir dešimtį porų batų. Keista, tačiau būtent tie batukai be didesnio vargo puikiai paaiškina, kaip stipriai vartotojiškumo manija paveikė mūsų sąmonę. Joks daiktas nebėra taip vertinamas, nes nėra jokio daikto, kurio be didesnio vargo negalėtum pakeisti, ar turėtum sunkumų jį gauti. Tačiau daiktui praradus vertingumą, mes vis vien pastatėme jį ant pjedestalo ir iškėlėme kaip didžiausią vertybę, prilygstančią draugystei, meilei ar pasiaukojimui, pasidavėme pirkimo ir vartojimo manijai.
Ši mąstymo kryptis pakeitė žmonijos veidą. Ekonominio mąstymo įsigalėjimas paskatino ypatingai greitą sunkiosios pramonės vystymąsi, poreikį greitesniam darbo tempui. O alkis pirkimui yra tiesiogiai susijęs su alkiu energijai. Nėra nei vieno daikto, kuriam pagaminti nereikėtų elektros energijos, be to, gausybė mūsų buitinės technikos prietaisų yra beverčiai be elektros. Taigi, jeigu daiktai valdo žmones, o daiktus valdo ir kuria elektra – būtent be elektros energijos visas šis pasaulis yra bevertis. Šiuo metu apie trečdalis visos Europos Sąjungoje pagaminamos elektros energijos yra išgaunama atominėse elektrinėse. Atrodo, ne tiek ir daug… Tačiau pamėginkime įsivaizduoti savo gyvenimą be trečdalio to, ką turime. Manau, tai jau būtų katastrofa.
Neteisinga būtų teigti, kad branduolinė energetika iš pat pradžių buvo suvokiama kaip ekologinės saugos priešė. XX a. antrojoje pusėje galingųjų pramonės valstybių vadovai galiausiai suvokė, kad visą jų buitį valdantis iškastinis kuras kada nors neišvengiamai baigsis, kartu su savimi atnešdamas viso to, ką tuomet vadino civilizacija, pabaigą. Ir štai 1956 metais Anglijoje atidaroma pirmoji pasaulyje branduolinė elektrinė, visos pramonės gyvasties išsigelbėjimas. Gausybę dešimtmečių branduolinė energija buvo liaupsinama dėl palyginti mažų sąnaudų kaštų ir efektyvios gamybos – vienas branduolinis reaktorius pagamina milžinišką kiekį energijos, kuri labai greitai sukuria pridėtinę vertę. Tuo metu branduolinė energija prilygo svaiginančiai magijai ir retas kuris laikė ją pernelyg pavojinga. Žinoma, pažįstama atominių bombų naikinamos galios baimė, žmonių negebėjimas suvokti, kaip toji elektros energija gimsta reaktoriuje, kėlė savotišką baimę, tačiau ji buvo mažai kuo pagrįsta. Niekas nebuvo nei matęs, nei girdėjęs apie jokį tiesioginį branduolinės energijos pavojų žmonių ir floros sveikatai. Tačiau visą šią saugią idilę greitai sugriovė Windscale atominės elektrinės (JK) gaisras, Trijų Mylių salos (JAV) ir Černobylio (buvusi SSSR) atominėse elektrinėse įvykusių avarijų atgarsiai. Šios atominės katastrofos visam laikui negrįžtamai pakeitė branduolinės energetikos veidą.
Visą branduolinės energetikos vystymosi kelią galime lyginti su sinusoide, begalinės banguotos formos kreive. Kaip jau buvo minėta anksčiau, iš pradžių branduolinė energetika buvo suprantama kaip naujosios eros vėliavos nešėja. Buvo manoma, kad branduolinė energetika visuomet bus saugi ir efektyvi. Pirmasis pavojaus signalas pasaulio bendruomenei buvo pasiųstas 1957 metais, tuomet Jungtinės Karalystės Windscale atominėje elektrinėje įvyko gaisras, įvertintas 5 INES1 balais. Tačiau šis incidentas kažkodėl pasaulio bendruomenės buvo pakankamai greitai užglaistytas. Daug daugiau atgarsių sulaukusi branduolinė avarija įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pensilvanijoje. Ten 1979 metais Trijų Mylių salos atominėje elektrinėje įvyko 5 INES balais įvertina avarija. Nors avarijos poveikis aplinkai buvo pakankamai minimalus, likvidavimo darbams vis vien buvo išleista beveik milijardas JAV dolerių. Po avarijos šioje atominėje elektrinėje Jungtinėse Amerikos Valstijose nuaidėjo griausmingos protestų bangos prieš branduolines jėgaines, tad šalies valdžia ypatingai sugriežtino atominių elektrinių eksploatavimo taisykles ir saugos reikalavimus. Paskutinį vinį į branduolinės saugos vizijos karstą įkalė iki šiol kone viena iš baisiausių atominių elektrinių katastrofa – 1986 metais Černobylyje (SSSR) įvykusi avarija, INES skalėje vertinama 7 balais. Po šių katastrofų branduolinė energetika pradėta laikyti itin pavojinga, nepatikima, siaubinga ir griaunančia jėga. Pasaulio bendruomenė atsigręžė į visoms gyvybės formoms pavojų keliančią radioaktyvią taršą.
Tačiau nėra nieko, ko žmogus negalėtų primiršti dėl savo naudos. Žinoma, po minėtų incidentų branduolinė energetika nebelaikyta tokia saugia, tačiau jos gavybos mastai nebuvo mažinami. Siekis gaminti ir kurti pridėtinę vertę tik augo. Atėjus XXI a. elektros energijos poreikiai dar labiau išaugo, tad branduolinės saugos temos tapo skaudžia, tačiau iš dalies ignoruojama tema. Visas pasaulis su pasibaisėjimu aikčiojo minėdami Černobilio katastrofos metines, tačiau mintis, kad kažkur gal ir yra blogai, bet mums taip niekados neatsitiks, buvo itin gaji. Taigi nieko nuostabaus, kad metams bėgant branduolinė energetika pradėjo atsigauti. Po Černobylio avarijos praėjus 20 metų, branduolinės energetikos sąstingio laikotarpiui, ėmė atrodyti, kad situacija keičiasi. Praėjusio dešimtmečio pabaigoje viešojoje erdvėje prasidėjo diskusijos apie „Atominį Renesansą“. Pasaulyje buvo nuspręsta statyti 16 naujų branduolinių elektrinių, o šis skaičius tuo metu buvo didžiausias nuo 1985 metų. Nepaisant to, šią idilę greitai sugriovė 2011 metais Japonijos Fukushimos atominėje elektrinėje įvykusi avarija, savo griovimo mąstais prilygusi Černobylio nelaimei.
Fukushimos atominės elektrinės avarija paskatino pasaulio bendruomenę prisiminti prieš tai įvykusias katastrofas, grįžo Černobylio katastrofos aktualumas. Viso pasaulio žiniasklaidoje netilo diskusijos, išleista gausybė straipsnių, branduolinės saugos temomis. Žmonės supažindinti su siaubinga branduolinės energijos griaunamąja jėga, pradėtos diskusijos apie radioaktyvių atliekų saugojimo ir transportavimo problemas. Vokietija, Italija, Suomija, Švedija pradėjo svarstyti savo pozicijas branduolinės energijos atžvilgiu ir peržiūrinėti jau esamų ar tik žadamų statyti jėgainių planus.
Toks nevienalytis požiūris į branduolinę energetiką nesiskiria nuo bendrų pasaulio filosofinės minties tendencijų. Anot autoritetingo vokiečių sociologo U. Becko (1992), šiuolaikinė visuomenė yra rizikos visuomenė, ir tai būdinga ne tik pirmaujančioms industrinėms demokratiškoms visuomenėms. Tad dėl naudos žmonės yra linkę rizikuoti, o mintis, kad nelaimė visuomet gali atsitikti kur nors kitur, tik ne pas mus, nepaisant visų perspėjimų ir istorinės patirties, išlieka gaji.
Gertrūda Vileikienė
Nuotraukoje: sunaikintas ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės blokas.
