Atostogos. Iš vieno multiplikacinio filmo mano kartos žmonės žino, jog gražiausias metų laikas – atostogos. Nusprendžiau paatostogauti ir aš, bet pradžiai paaiškinimas.
Pradžia
Aš pensininkas ir tradiciniu supratimu esu atostogautojas iki mirties. Tačiau aš turiu omenyje kitas atostogas – skilties rašymo atostogas. Tai rusų kalboje atostogos (otpusk) turi daug prasmių. Supaprastintai lietuviškai poilsis (pensija – užtarnautas poilsis). Tad turėdamas bent porą skilčių atsargoje nusprendžiau padykinėti. Žiema, temų skilčiai nedaug, visos įstaigos mėgsta save pačios pasigirti, cenzūros kaip ir nėra, tad todėl kodėl nepadykinėti. Sėdžiu, rašau ką noriu, stengiuosi išpildyti pažadus ( ,,Naujosios Romuvos“ apžvalgų) ir nusprendžiau pasitelkti pagalbon pasaulinio mąsto rašytoją Haruki Murakami. Kiek jį mėgstančių Radviliškyje nespėliosiu, jis tik iš pažiūros atrodo paprastas ir žaismingas. Perfrazavus filosofą F.Nyčę, neverta žiūrėti į šulinį, nes kas nors prisėlinęs iš už nugaros įstums į jį. Tikrosios frazės nepateikiu. Paskaitykite filosofo veikalus, bus peno laisvalaikio mintims. Tad prie mėgstamo japonų autoriaus.
Mėgstamas
„Jei postringausi apie kitus lengvai lyg niekur nieko, pasaulis taps labai jau niūra ir pavojinga vieta. ,,Harukis Murakamis, toliau (H.M.). Lengvai postringauti nesiruošiu, o ketinu Jus kankinti „Naujosios Romuvos“1937 m. poezija. Toliau „NR“- veik kaip numerio trumpiniu. Minėjau, turiu daug inkvizicinės medžiagos ypač nesuprantantiems ironijos. Primenu, jog už tai esate dėkingi asmeniui, kurio inicialų ar vardo, pavardės pažadėjau neminėti. Tad Faustas Kirša. „Abejojimai“: „Kodėl, sakyk gerasis Visagalis Dieve,/Taip tol esi nuo mano aimanų visų,/Nuo mano šauksmo, kur pasaulio skliautuos daužos,/Nuo mano ašarų, kurias laukais nešu“. Primenu, visų eilėraščių nebus, nes skiltis ne poezijos almanachas. „Vardan Dievo Tėvo savo kryžių nešam/Per nukaltas kliūtis, prarajas ir klonis,/Tik maldos stebuklais praveriame dangų,/Nes tik esam dulkės, pilko kelio žmonės./“. Manot viskas su minėtu poetu iš (NR). „Be pavadinimo“: „Šiandien saulė mėlynam dugne,/Debesio nė vieno./Meilės lūpom tu šauki mane/Tokią gražią dieną!“). Kaip matote, ne vien davatkiškumas, esama ir meilės lyrikos. Vėl be pavadinimo: „Palydėjau mintį/Per gilias marias,/Meilei atgaivinti/Niekas jos neras./Užlingavo bangos,/Mylimus takus/Tik pravertas langas/Sieloj amžiais bus“. Beje, keli posmai ne tik dėl skilties ploto talpos. Gal ką nors sudomins, perskaitys pilną tekstą. Su F.Kirša baigiu eilėraščiu „Tikiu“, tiksliau jo posmu. „Tikiu“: „Mūsų buvo nedaug. Tik lietuviai keli./Visi ėjom ir degėm minčių kvaituly,/Kad yra Lietuva, kad yra dar tiesos/Kažin kur, tolumoj, tiktai reikia drąsos!…“ Deja, mūsų fiureris (neversiu į lietuvių kalbą) pasirodė visai be drąsos, bet turėjo „kietą“ žmoną. Bet epigrafas vėl (H.M.) – ,,Esu girdėjusi, kad Korėjoje valgo kates. Tai Tiesa?- Aš irgi esu girdėjusi. Bet iš mano pažįstamų nė vienas nėra valgęs“. Sekančiam skyreliui sugalvojau ir pavadinimą „Užsieniečiai“.
Užsieniečiai
Manote prieš 87 metus tautiečiai domėjosi vien tautiniais autoriais – poetais? Nieko panašaus, tam ir skirtas šis skyrelis. Weng-Kiun (Kinija). „Daina apie baltąją galvą“ : „Dar šviesiau už mėnesieną/Dar balčiau už sniegą/Greit atrodys galvos mūsų…/Naktį šią atsibudau,/Pajutau/Kad tu mano nebebūsi“. Paįvairinimui pridursiu H.M. citatą: „Iškišęs galvą pakeliu akis į dar tamsų dangų. Mes neabejotinai ta pačia virve susisaistę su realybe. Man tereikia ją ramiai suvyti“. Kiną ir japoną pakeis vokiečiai. Pirmasis R.M.Rilkė (Iš knygos „Erste Gedichte“, ciklo „Fraumen“ : „Prie mano nuosavo namelio/Ims vakarai šešėlius skleist, (Pro švelnųjį smuikavimą žiogelių-/Raudona saulė mirti eis“. Vertė Vl.Matulaitienė. R.Tagorė man pasirodė, na ir net nežinau, kaip pasakius. Rasite bibliotekoje, jei bus noro. Geriau kitas vokietis – H.Heinė. Apskritai yra poetų, kurių ne vienas ir medžiagos (eilėraščių) ne po vieną ir pateikti apžvalgą-nenaują (kažkas panašaus yra ir „NR“, bet tam reikia daug vietos ir laiko, o aš atostogauju). Tad H.H. „Ir krinta „Ir krinta žvaigždė…“: „Ir krinta žvaigždė sidabrinė/Iš mirgančio aukšto dangaus!./Tai meilės žvaigždė ten mėlynėj/Sužibo, nukrito, matau/.Ir krinta obels žiedas baltas,/Nubyra lapeliai žali-/Ateina išdykėlis vėjas./Ir žaidžia ir neša tolyn…“ Vertė Eug. Matuzevičius. Dabar brazilas V.Ališas „Sugrįžau į namus“: „Balti mūrai aplink prie paminklų pasvyra./Ant šaltų akmenų-dar šaltesnis šešėlis/Sugrįžau į namus. O tenai tokį tyrą/Aš šaltinį mačiau!./Jame prausėsi gėlės“. Vertė V.Miliūnas. Jūsų vėl laukia H.M. citata ir naujas skyrelis.
Naujas
„Klausyk, nepasakyčiau, kad mūsų gyvenimą būtų galima taip lengvai suskirstyti į šviesų ar tamsų. Yra dar ir tokia tarpinė teorija, kaip šešėliai. Pažinti ir perprasti tų šešėlių pakopas yra pravarti išmintis. O tam, kad įgytum pravarčios išminties, prireikia laiko ir įdirbio.“ H.M. Šiaip rašau be jokio plano, yra tik struktūra: pavadinimas, paantraštė, pradžia, skyreliai ir pabaiga su paskutiniuoju tašku. Kadangi panašiai rašau pirmą kartą, dėl nieko nesuku galvos, o gal ir visai be reikalo. Tarkim, reikėjo apžvelgti visus eilėraščius eilės tvarka, sudėlioti grupėmis, pasirūpinti, kad derėtų citatos iš H.M. knygų, kurias atidaviau į biblioteką, bet ar tai iš ties būtina? Juolab, poetus sunku sudėlioti pagal vertę ir gali būti taip, jog vieni tik eiliuotojai, o kiti poetai. Tačiau yra ir šis tas įdomaus. Tai negirdėtos pavardės, bent man ir spręsti, ar jų eilės turi kokią nors išliekamąją vertę taip pat ne man. Imu iš eilės Danas Pumputis „Baltijai“: „Ateina aidas Nemunu/Toli iš Baltijos,/Kad baigsis kovos lemiamos/Ant balto kranto jos.“/…O laisve! Kaip padūkusiai/Tave aš branginu!“ Kai pagalvoji žodžiai „O laisve“ parašyti jau nebevartojamu šauksmininko vardu. Esama ir socialinės potekstės. Pvz. Myk.Rimkus „Per triukšmaujančią rinką“: „Aš einu per triukšmaujančią rinką/Ir bijau, kad piktai nesušukčiau:/Pažiūrėkit, kiek čia susirinko/Recidyvų, vagišių ir sukčių“. Rinkos mūsų laikais, deja, menksta, kaip ir ten beslankiojančių, vagių ir pan. Toliau K.Grigaitytė „Mėlynos akys jos“: „Motule ar žinai, ką įdainuos širdim pavasaris?/Kam sūnų auginai,/Motule, ar žinai“. Visos motulės žino, jog taps (tikėtina) uošvėmis, senelėmis. Protingos su tuo susitaiko, kvailos sugadina santykius su marčia. Ir stop, stop. Kitas skyrelis.
Kitas
„Kas yra ironija? Kai žmogus į save arba į jam priklausančius dalykus gali pažvelgti objektyviai arba iš šalies ir pamatyti juokingąją pusę“ H.M. Primityvams to neduoda, nes jie laiko save reikšmingesniais už pasaulio bambą. Apie ironiją dar rašysiu, nes garbus rašytojas kai ką mandagiai nutylėjo. J.Savickis „Kalinys“: „Ant akmens suklupsi ir rankas sudėsi,/Griaušies, nenumaldęs mirštančios širdies,/Trokšdamas ramybės, praeities gedėsi./Kris žvaigždė nuo skliauto, kris kita-regėsi,/Ir nauji šešėliai guls tau ant peties“. Na, apie šešėlius esu užsiminęs ir minėto poeto „NR“ kūrybos esama daugiau, bet duokime vietos ir kitiems. Sąžiningai prisipažinsiu, kai kurie net negirdėti, bet tai mano problema, nes poezija ne itin domėjausi. Spėju daugelis skaitytojų taip pat. Mane susidomėti, na bent pasidomėti privertė žmogus, kurio vardo ir pavardės neminėsiu, nebent atsitiktinai sutaps kurioje nors citatoje. Tad J.Augustaitytė-Vaičiūnienė (ne V.Valsiūnienė, neišsigąskite) „Prisikėlimas“: „Kaip mergaitė žydromis akimis,) šypsais prieš mane tu vėl sveikas ir gyvas./Su žaliomis dienomis, su šviesoms naktimis,/Su kvapniomis ievomis ir baltosiomis alyvomis“. Galėčiau pasiskolinti Maironį, Putiną, Kiršą, Santvarą, Tysliavą, Borutą, Binkį iš J.Ambrazevičiaus straipsnio „NR“ ,,Formos problema naujojoj lietuvių literatūroj“. Jis irgi skolinasi po posmelį iš minėtų poetų, bet to nedarysiu. Kam mėgdžioti, kopijuoti. Geriau A.Keliuočio „Pavasaris“: „Susimąstę vaikšto stogais katinai-/Greitai miestas žaliai pasipuoš./Linksmi iš miškų parplasnojo varnai/Su verbų šakelytėm snapuos“. J.Stanišausko (be pavadinimo) „Girdi? Perkūno būgnai ūžia./Giria viršūnėm ploja bravo…! /Neišsigąsk, miela drauguže,/Tai žaibas mus fotografavo.“ Skyrelį užbaigsiu Liauda (gal slapyvardis?) „Vienintelis kelias“/Tik šitas bus kelias vienintelis/Į nebūtį vėl-iš būties,/Ir takas tikrai tepramintas:/Į buitį vėl-iš ne buities“. Taigi atostogos, o aš ieškau naujų kelių, tiesiog dėl malonumo ir žingeidumo.
Žingeidumas
Vėl pradėsiu nuo ironijos apibrėžimo. Ironija tai sąmoningas pridengtos formos pašiepimas. Stiliaus priemonė, kai žodis ar posakis vartojamas priešinga, atvirkščia reikšme. Yra įsireiškimai: ironiškas žvilgsnis, ironiškai šypsotis, juoktis, juokumas. Ironizuoti – pašiepti, pajuokti su ironija. Gaila, daugumai neužtenka smegenų, jog tą suprastų, nes yra buki it Sibiro veltiniai. Žodis Eug. Matuzevičiui ,,Jūros laimė‘‘: ,,Neša vėjas dainuojantį smėlį,/ Ir džiaugsmą ir viską nuneš…/… O mes eisim ir laime tikėsim,/ Tikėsi: ir tujen – ir aš‘‘. Klemensą Dulkę praleisiu, bet kad įsivaizduotumėte – kodėl, keletas eilučių: ,,Eina višta ir viščiukai./ Geltonsnapiai mažučiukai./ Ci – pi ci – pu, tik tik tik,/vaikų savo nepalik‘‘. Kitas, jau rimtesnis pavyzdys priklauso Myk. Linkevičiui‘‘. Dingusi idilė: ,,Nejau manim tu nusivylei,/Nejau negrįši niekados…/ O aš džiaugiuos: kokia idilė/ Bus mudviem vasaros žieduos‘‘. Eilėje Pranas Kozulis su ,,Kelione į laukus‘‘: ,, Nemačiau tokio melsvo spektaklio,/ Tokio džiugesio žemės tylaus,/Aš išeisiu apsvaigęs ir aklas/ Tik kelių į laukus pasiklaust‘‘. Kitas būtų Bernardas Brazdžionis. Šį poetą žino net tie, kurie mažai domisi poezija, bet nespjauna į dainuojamąją. Prisiminkite bardą Vytautą Kernagį ir jo atliekamą ,,Šaukiu aš tautą‘‘. Eilėraščių dar daug, bet poetų, kurių nepaminėjau tik penki – nepabėgs. Kai pagalvoji, įdomu, kiek Radviliškio krašto poetų yra papuolę į meno savaitraščius, žurnalus, respublikinės reikšmės almanachus? Turiu omenyje ,,Šiaurės Atėnus‘‘, ,, Literatūra ir menas‘‘, ,, Poezijos pavasarių‘‘ rinktines? Bet nesvarbu, žinau, jog esama, o kai kuriuos ir pažįstu asmeniškai bet metas kitam skyreliui.
Metas
Metas pabaigti su ironijos paaiškinimu. ,,Tai ir komiškumo forma (apsimestinis nežinojimas, estetinis vertinimas, kuriam būdingas tyčinis prieštaravimas tarp to, kas vaizduojama, tiesioginės reikšmės ir tikrosios prasmės, pvz., gyrimas reiškiantis peikimą. Sinonimas – pajuoka, giminaitis – juodasis humoras. Viename laikraštyje radau žodį – stichopliotas. Autorius net nepasivargino išversti jo iš rusų į lietuvių kalbą. Lietuviškai tai būtų eiliakalys, eiliadarys, eiliadirbys, versifikatorius. Nutylėjo, nežinojo vertimo – jo asmeninis reikalas. Pamirškime. Geriau aš Jums pateiksiu ironijos pavyzdį: ,,Ežys įdomus paukštis. Jį reikia gerai paspirti, kad skristų‘‘. Man atrodo, jog ir mums metas paskristi eilėraščių link. B. Buivydaitė: ,,Vilniui: ,,Jau skalauja mūsų krantą jūros,/ Ir laivai garsiai dūduoja uoste./ Bet dangus dar pilkas paniuręs – /Kada būsim savo tėvų soste?!“. Svajonė atgauti lenkų okupuotą Vilnių, nežinant, jog vokiečiai greit nuo Lietuvos atplėš Klaipėdą? Tad gal geriau Leono Kuodžio ,,Vasaros idilija‘‘: ,,Šnara šnara laukas, kaip žiogelių choras:/Kažkur kužda laimė vos vos girdima…/ Einančios į pievas pjauti grėbti poros/ Nebenusimano einančios žeme…‘‘ Užtat aš nusimanau, jog tuoj bus atostoginės skilties pabaiga.
Pabaiga
Pabaigai taip pat H. M.(Harukis Marukamis). ,,Dėl viso pikto pridursiu, kad dramblius mes gaminame ne nuo nulio. Po teisybei mes juos padauginame… Pasigavę dramblį, pjūklu nurėžiame jam ausis, nosį, galvą, kūną, kojas ir uodegą, viską gražiai sudėliojame ir gauname penkis dramblius‘‘. Taškas.
Masonas
Tekstą rinko A. Litinskas
Foto: Haruki Murakami japonų rašytojas ir vertėjas
