Pastebėjimai ir pamąstymai

Kartą pagalvojau, kad seimas yra aukščiausio lygio elitinių, nepakaltinamų asmenų globos įstaiga. Vien P. Gražulio pokštai šio to verti. O dabar pagalvokime apie vietinį seimelį – rajono tarybą. Pagalvojote? Puiku, pabandykite surasti dešimt skirtumų. Kol beviltiškai ieškosite, aš pradėsiu eilinę skiltį.

Pradžia

Ji apie nacionalinės prekybos ypatumus, bet pradžiai – nesuvokiamas reiškinys. Na, niekaip nesuprantu, kam reikėjo uždaryti prekybos centrą „Iki“.Uždarė, darbuotojus ir patalpų nuomininkus išvarė lauk, o pastatas stovi tuščias. Jokie prekybos darbai, remontas, sandėliavimas patalpose nevyksta. Jei tikėtume nuogirdomis, šis prekybos tinklas priklauso švedui, tuomet viskas aišku, švedas ir tuo viskas pasakyta. Na, o dabar apie ypatumus. Mūsų pirkėjai su vežimėliais ar pilnais krepšeliais veržiasi į kasas, prie kurių užrašai „Ekspres kasa“, ne daugiau penkių prekių“, arba „Tėvams su mažyliais“, o kai pasižiūri į stipriai peraugusius „mažylius“,net nejuokinga. Žinoma, į tai galėtų atkreipti dėmesį apsauga ir kasininkės, bet jie išauklėti pagal dvi taisykles. Pirmoji skelbia, jog klientas visada teisus. Antroji, kad tuo atveju, kada klientas neteisus, galioja pirmoji taisyklė. To paseka – kai kurios kvanktelėjusios senolės, kamuojamos neišvengiamos mirties baimės, mėgsta „šokdinti“ pardavėjas, bet akimirką patenkindamos savo iškrypusius poreikius ir pasidžiaugdamos, jog dar gyvos. Beje, vyriškos lyties atstovų šiame žaidime ženkliai mažiau. Be to, pasitaiko ir mandagių pirkėjų, kurie parduotuvės darbuotojuose mato žmones, o ne vergus ar tarnus. Na, o dabar dar viena pirkėjų rūšis. Tai daugiausia pašalpiniai, patvoriniai ar šiaip kaimiečiai. Minėti tipai prekes susideda ne į maišelį, o atgal į krepšelį. Su prekių krepšeliu keliauja suolelių ar stalų link, esančių parduotuvės patalpose, ir ten į maišelius ar kitus nešmenis persideda nusipirktas prekes. Kas jiems, paliktus krepšelius surinks parduotuvės darbuotojai. Mano nuomone, tai elementarios kultūros stoka. Prie įdomių pirkėjų priskirčiau ir tuos, kurie, atėjus laikui atsisakyti už pirkinius, ilgai kuičiasi rankinėse ar kišenėse, kol suranda piniginę ir tai daro nuolat. Pabaigsiu mįsle apie pensininkus, kurie ateina apmokėti sąskaitų piko metu, o vėliau stebisi kai kurių jaunų žmonių nepagarba vyresniesiems Kas jiems trukdo ateiti anksčiau ar vėliau – man mįslė. Juolab, kad pensija – tai atostogos iki pergalingo finalo. Laimėtojas visada tas pats. Taip pat atsakysiu ir į galimą klausimą – man taip pat per šešiasdešimt. Tiesa, gyvenimas kartais užduoda ir įdomesnių klausimų.

Įdomesni klausimai

Pabaigęs pirmąją skilties dalį, supratau, kad visos prekybinės tematikos nesutalpinau. Kažkada rašiau apie asmenis, kurie kaupia tuščią tarą tūkstančiais ir pritrūkę lėšų ar vietos sandėliavimui išgabena į taromatą sukauptą lobį. Toks veikėjas okupuoja taromatą ilgam, kaip rusai Lietuvą. Viskas buvo pakenčiamai padoru, kol veikė visų prekybos centrų taromatai. Karantinas paliko juos tik prie „Maximų“. Tai informacija prekybos centrų, kurių taromatai viduje. Kažkodėl galvoju, jog ši pandemija – ne paskutinė, tad vėl tikėtinos eilės norintiems atsikratyti taros ir taip papildyti kišenes. Iš kitos pusės, milžiniškų kiekių taros kaupėjų taip paprastai neišauklėsi. Yra egoistų, kuriems į eiles, susidarančias dėl jų veiklos, nusispjauti. Beje, kaip mažiausiai naudingas šeimos narys, einantis į parduotuves, atkreipiau dėmesį į vieną detalę. Mažosios „maksimikės“ pardavėjos mėgsta  madingas ir žaismingas šukuosenas. Didžiosios „Maximos“ kasininkės – intelektualiausios „Norfos“… Ką priskirti „Norfos“ pardavėjoms, spręskite patys, o aš sugrįžtu prie auklėjimo temos.

Auklėjimas

Mane pasiekė nuogirdos, jog kai kurie portfelių pilotai – funkcionieriai ir žaliavalstiečių atstovai, net neskaitantys (teoriškai) „Rk“ ėmėsi spaudos auklėjimo, nes ką apie žodžio laisvę rašo Lietuvos konstitucija  tikrai negirdėjo. Žinau viena – kritika, tiesa, niekam nėra malonu. Prisipažinsiu, man nesuprantamas kai kurių piliečių noras kaltinti veidrodžius, jei realiai fizionomija kreiva. Iš kitos pusės, tai sovietinio mąstymo pasekmė – uždrausti, neleisti cenzūruoti, ieškoti kaltų, bet nekaltinti savęs. Kas draudžia dirbti kompetentingai, nesivelti į įtartinus sandorius, nesmurtauti, neimti kyšių ir pan.? Beje, prieš tūkstančius metų sukurtas dekalogas (dešimt Dievo įsakymų) galioja ir šiandien. Be to, „Radviliškio kraštas“ – atviras visiems. Išsipirkite plotą ir gražiai aprašykite savo nuveiktus darbus. Jei tokių neturite, sugalvokite, nes kaip ten sakė J. Gebelsas: „Daug kartų kartojamas melas tampa tiesa“. Iš kitos pusės, yra oficiozas – paprašykite mero, kad Jums išskirtų plotą, ar bent paprašykite leidėjo nuolaidų, už savo opusų patalpinimą ir kurkite savo „gliancinį“ įvaizdį, pliurpdami, ką panorėję. Pagrindinis vertintojas bus skaitytojas. Aš pagal savo sugedimo laipsnį,bandysiu jiems atverti akis ir įrodyti, kad avienos šašlykai skaniausi, gaidys – tik kiaušinių nededanti višta, o pamatyti gerus valdžiažmogių darbus sudėtingiau nei išvysti kupranugarių lenktynes Radviliškyje. Na, nerealu ir tiek.

Nerealumas

Tačiau atlikti kassavaitinę man prieinamos spaudos apžvalgą galiu. Pradėsiu iš toliau, nes sugebu prisiminti tik praeitį, bet ne ateiti. Lietuvoje yra keturios savivaldybės, prasidedančio „R“ raide. Viena iš jų kaimynė – Raseinių savivaldybė. Čia leidžiamas 40 puslapių informacinis gigantas „Alio, Raseiniai“. Kai pagalvoji, įdomu, nes, tarkim, buvęs Radviliškio komunistų organas  „Komunizmo aušra“ tiek medžiagos išleisdavo tik per mėnesį, nors darbuotojų turėjo ženkliai daugiau. Turinys panašus į „Rk“. Karantino sukeltos problemos, medaus eksportas, augančios rinkliavos, sudegęs automobilis, tarybos posėdis nuotoliniu būdu, poezija ir Raseinių M. Martinaičio viešosios bibliotekos darbuotojo straipsnis „1944-1960 m. Raseinių krašto partizaninio karo atmintis“. Laikotarpis sudėtingas – ką šiandien vadinti stribu, o ką kolaborantu lyg ir aišku, bet būta ir nekaltų partizaninio karo aukų, palikusių artimiesiems skaudžius prisiminimus. Manoma, jog Raseinių rajone nuo partizanų rankos žuvo apie 600 sovietinių aktyvistų, kolaborantų ir jų šeimos narių. Panašūs straipsniai papuoštų ir mūsų bibliotekos žurnalą „Radviliškio kraštas“. Bet ir čia ne numerio „vinis“. Jis apie fontanus, kurie dar neveikia dėl karantino. Raseiniuose, mieste mažesniame už Radviliškį, jų trys. Vienas toks, kaip ir pas mus, yra Maironio parke. Žaismingas, su kaskadomis, muzika ir šviesos efektais – prie autobusų stoties. Trečias, galingiausias – Raseikos parko tvenkinyje, prieš bažnyčią. Jei kam smalsu, pridursiu, jog Raseinių mieste trys parkai, neskaitant gausybės skverų. Ir tai taip pat iliustruoja mūsų valdžiažmogių gebėjimus kurti jaukią aplinką.

Aplinkos kūrimas

Manau, jau supratote, kodėl mėgstu kaimynų laikraščius ir ieškau juose medžiagos skilčiai. Bet sugrįžtu prie apžvalgos.  „Maximoje“gulėjo šūsnis krikščioniškų  laikraščių „Vilties šaltinis“. Vieną priglaudžiau – turėtų patikti tikintiesiems. Po sunkios ligos atsigavo Šiaulių savaitraštis „Etaplius“. Daug istorinės informacijos, Pasaulinė spaudos laisvės diena paminėta 1934 m. humoreska „Reporterio Skujelės likimas“. Aktualu ir šiandien, turi tiesioginį ryšį su šios skilties pastraipa „Auklėjimas“. Džiugu ir tai, kad R. Jakučio eseistika serijoje „Primiršti tekstai“ vėl pilna apimtimi puošia savaitraštį. Desertui palikau oficiozą,skelbianti apie naujų darbų pradžią Šeduvoje. Bus sutvarkyta ir turgavietė, ką dešimtmečius veikė Šeduva valdę konservatoriai nespėliosiu, nes sakoma, jog geriau vėliau nei niekada. Savivaldybė savo uodegą it rujojantis katinas vėl kelia per du ataskaitos puslapius. Didžiuojamasi ir tuo, kad nėra įsiskolinimų ir paskolų. O gal vertėjo? Būtų galima išasfaltuoti gatves, sumažinti pastatų – vaiduoklių skaičių, įrengti labdaros valgyklą ir pan. Paminėtas ir pėsčiųjų – dviračių takas šalia Gedimino g. Gal ir gerai, bet kada bus sutvarkytas toks takas, einantis nuo Gedimino 19 iki Naujosios g. 2? Dabar mažai kas juo vaikšto ar važiuoja, nes saugo dantis ir kitas galūnes. Dažniausiai einama pakraščiais. O apie ūksmingą alėją, kadaise rėminusią šį taką, galima tik pasvajoti, kaip ir apie šaligatvį nuo Lukšio g. iki Dariaus ir Girėno g. geležinkelio pervažos. Numerio „vinis“ – nėra nė vienos mero nuotraukos, interviu ar straipsnio apie mero darbus. Bent jau tuo šis oficiozo numeris išskirtinis, o tai, kad nėra ko skaityti, jau pripratome. Galvoju, jog artėjant rinkimams meras žvelgs iš kiekvieno puslapio, plakatų, lankstinukų,TV ekranų ir susitikimų su rinkėjais tribūnų, ir, neabejotinai, šypsosis.

Šypsenos

Nors apskritai derėjo pavadinti šią pastraipa grimasos, o jei konkrečiau –  valdžios grimasos. Beje, yra tokių, kurie galvoja, jog aš visiškai negerbiu valdžios atstovų ir vadinu juos valdžiažmogiais. Bet už ką juos turėčiau gerbti? Pasiremsiu savo gyvenimiška patirtimi. Jei ne valdžionys, aš jau septini metai būčiau pensininkas ir turėčiau galimybę užsiimti rašytine kūryba. Pasisektų ar ne – kitas klausimas, bet laikas jau praleistas. Vien dėl to, jog kažkas nubraukė darbo stažą kenksmingomis sąlygomis, prailgindamas pensinį amžių. Tai asmeniška, bet kai kurie valdžiažmogių sprendimai apskritai kažkoks nesusipratimas arba sąmoningas kenkimas. Skaičiais, įstatymų, įsakymų numeriais nekamuosiu. 2010-03-04 tokia I. Šimonytė pamėtėjo įsakymą, kad visa informacija apie narkomanus turi būti patalpinta į duomenų bazes, nuolat papildoma ir atnaujinama. Ši informacija reikalinga tik Kalėjimų departamentui. Atlyginimas už šį papildomą darbą nenumatytas. 2016-07-18 SADM nuleido įsakymą „Dėl asmenų gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti sprendimus vertinimo organizavimo savivaldybėse“. Atlyginimas nenumatytas, išlaidų padengimas ryšiui ir transportui t. p. Moteris Saulė net nesusimąsčiusi permetė įvertinimų atlikimą Psichikos sveikatos centrui. Sakysite – smulkmena. Man taip neatrodo. Klausimynas išvados rengimui – 4puslapiai (45 klausimai), bendros informacijos apie asmenį anketa – 2puslapiai, išvada – du puslapiai, plius lydraštis. Išvados parengimui skirta 60 dienų. Tam, kad ją paruoštum, kartais tenka vykti į rajono pakraščius. Priminsiu, jog nuo pagrindinio darbo niekas neatleido, mokymų kaip teisingai parengti išvadas neorganizavo, atlyginimo nenumatė, o vien sausio-vasario mėn. tokių išvadų buvo 24. Tiesa, kai kreipiausi raštu dėl papildomo užmokesčio, Moteris Saulė paruošė atsakymą, kuriuo remiantis poliklinikos direktorei pavedama spręsti apmokėjimo klausimą, nes papildomas darbas be papildomo užmokesčio pažeidžia mano teises. Na, o dabar metas grimasai. Apie šią problemą žino mūsų rinktas seimo narys A. Gaidžiūnas. Manote ką nors padarė? Deja, nemačiau, negirdėjau, neužuodžiau, bet nematymo temą pratęsiu.

Nematymas

2018-07-26 SAM ministras A. Veryga mestelėjo įsakymą dėl pagalbos savižudybės grėsmę patiriantiems, savižudybės krizę išgyvenantiems ir savižudybės krizę išgyvenusiems asmenims teikimo tvarkos. Jį paruošusi grupė pasiėmusi atlygį už darbą  išgaravo. Tai pats nesąmoningiausias iš visų mano skaitytų įsakymų, prasilenkianti su sveiku protu ir įstatymais. Gal ir gerai, jog tai tik įsakymas, neturintis viršenybės prieš įstatymus. Atlygis už papildomą darbą, ryšio priemones, transportą – nenumatytas. Tai jau visokių socialkonservatorių ir dabartinių markizokarabasininkų tradicija. Šiaip net neabejoju, jog A. Veryga puikiai žino apie įsakymo spragas ir kitas „kliurkas“, bet nedaro nieko, kad jas ištaisytų. Beje, ir nedarys, nes tai ne žaliavalstiečių stilius. Šiaip aš nepaliečiau teisės aktų, „pagamintų“ mūsų politikos veikėjų ir skirtų priverčiamųjų med. priemonių taikymui asmenims, turintiems psichikos negalią, kurie nusikaltimo metu buvo nepakaltinami. Pagal dabartinius teisės aktus, ši priemonė gali būti taikoma iki gyvos galvos, nes psichikos sutrikimų, pvz., proto negalią, turintys asmenys, niekada nepasveiks. Be to, tokie asmenys, pvz., su vid. protiniu atsilikimu, jau po kelių valandų, paros pamiršta, ką  jiems sakė medikai, soc. darbuotojai. Tai taip pat papildomas darbas, už kurį atlyginimas nenumatytas. Tiesiog kraunama, kol veža, ir nuolat ieškoma „durniukų“. Štai dėl šių ir kitų dalykų aš nemėgstu valdžiažmogių, nes jie viską žino ir už nieką nenori mokėti ar prisiimti atsakomybės. Tiek to, metas pabaigai.

Pabaiga

Gegužės 12 d. Pasnigo. Žaliavalstiečių statytinis K. M. lyg ir pabaigė žvėrelių žudymo lanku įteisinimą. Recidyvistas iš Harlemo, Stiklo g., pritrūkęs degtinės, šiurpino pardavėją revolveriu. Nors, kai pagalvoji, jokio ypatingo skirtumo tarp ginkluoto kvailio ir politikų nėra.Tai  informacija laisvalaikio pamąstymams,o dabar – taškas.

Vytautas MIKALAUSKIS

Total
7
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts