Balandžio 26 d. žiema nusprendė suvesti sąskaitas su pavasariu. Šalti orai, vėjo gūsiai, kruša, sniegas… Deja, pavasaris turi ir atsarginį variantą – gegužę, o ir gėlės nesiruošė pasiduoti žiemos išdaigoms. Tad pradedu eilinę eseistinę-politinę satyrą.
Pradžia
Ir negalvokite, jog ji skirta tik tam. Pradžiai ir citata: „Žiaurumas, negailestingumas – tavo koziriai. Tavo išsigelbėjimas. Ir gelbėti reikia, gelbėti save. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą“. O. Smirnovas, toks rusų rašytojas. Žiaurumas ir negailestingumas ne man, bet gelbėti save norisi. Tą ir padariau. Ankstyvą, net labai ankstyvą sekmadienio rytą, jau minėtoje balandžio pabaigoje, atsidūriau Radviliškio ligoninės Skubios pagalbos ir priėmimo skyriuje. Operatyviai padaryti visi įmanomi tyrimai, gydytojos ir med. seselių (piktybiškai nemėgstu žodžio slaugytojos) pademonstravo aukščiausią klasę ir užsiėmė gydymu. Ir ką padarysi su pensininku, turinčiu širdies problemų. Gydytojo (pasikeitus pamainai (!?) konsultacijos, geranoriški patarimai, lašinės būklė nuolat kontroliuojama, kaip ir kraujospūdis. Dėmesys, nes skyriuje šaltoka, pasireiškė ir šiltu vilnoniu apklotu, be to, pastebėjau ir naujausių technologijų (registruojantis) taikymą. Ir med. specialistų kompetenciją. Po to buvau „išleistas į laisvę“, t. y. namo. Tačiau viena mintis taip ir nedavė ramybės. Ji apie mano asmenį.
Asmuo
Esu pažadėjęs savaitraščio skaitytojams 666 „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skiltis. Vienos iš jų želmenys, iš kurių ir išaugo dabartinė skiltis. Tad, atsižvelgdamas į savo pensininko statusą ir amžių, prisiminęs mano mėgstamą patarlę „jog žmogus planuoja, o Dievas (kitur Buda) juokiasi“, nusprendžiau pamėginti nekrologo žanrą. Aš to dar nebandžiau, bet, jei tikėti legendomis, pasakojimais, skaityta informacija, galingame JAV laikraštyje, berods „The New York Times“, buvo net specialus nekrologų rašytojo etatas. O gal yra ir dabar. O nekrologas ar bandymas jį parašyti bus apie mane, nors gal panašės į gyvenimo aprašymą. Tad…
Nekrologas
Tam, jeigu nespėčiau įvykdyti savo įsipareigojimo skaitytojams. Tad Vytautas Mikalauskis gimė 1985-08-03. Pilnoje šeimoje, vaikystėje, vasaros metu, buvo nuvežamas į tėvoniją (vienkiemį už Nirtaičių k.). Tėvų keliams išsiskyrus, per dar neapdergtą Prūdelio teritoriją žingsniuodavo į 2 vidurinės mokyklos klases pradinukams (pastatai prieš buvusį kino teatrą „Kosmosas“, dabar parduotuvė „Grūstė“), vėliau – į pagrindines 2-osios vid. mokyklos klases (buvusi Pionierių, dabar Radvilų g.). Nežinia kodėl, bet teko pasimokyti bolševikės V. Valsiūnienės vardo mokykloje (dabar Lizdeikos gimnazija). Nebuvo itin geras mokinys, septintoje klasėje turėjo dvi pataisas (geometrija, rusų kalba). Vėliau, pastačius 3-iąją vid. mokyklą (dabar Vaižganto), pasimokė ir ten. Sulaukęs 15-os ir panorėjęs savarankiškumo, pradėjo dirbti Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, vėliau Statybos remonto valdyboje – kroviku (pagalbiniu darbuotoju). Vėliau, paklausęs draugo, atsidūrė Žemės ūkio mašinų gamykloje – šaltkalvis, vėliau sovietinėje armijoje, sukarintoje gamykloje – suvirintoju. Juo dirbo sugrįžęs iš armijos, o vėliau MPG (Mechanizacijos priemonių gamykloje) t. p. suvirintoju. Dėl sumenkusio atlygio išėjo ir tapo „Mūsų krašto“ korespondentu, rašančiu ir įvairenybių laikraščiui „Žvilgsnis“, ir į kt. leidinius. Jų tarpe ir rusų k. Tragiškai žuvus „MK“ leidėjai, buvo soc. kursai Vilniuje, darbas Radviliškio Psichikos sveikatos centre, studijos Šiaulių ir Vytauto Didžiojo universitetuose, kur ir tapo soc. darbo magistru. Papildomos studijos „Šeimos“ santykių institute (prie KMU). Ir dar 23 metai soc. darbuotoju iki pensijos. Išėjęs į pensiją, prisiminė korespondento darbą, sugalvojo savo skiltį, rašė į „Alio, Raseiniai“, „Visuomenės balsą“, tuo pat metu ir į „Radviliškio kraštą“. Pergyveno, jog dėl sveikatos būklės neįvykdys savo pažado skaitytojams. Na, o tariamo nekrologo pabaigos nebus. Jį parašys (jei rašys) kiti. Ir apskritai, amžinybės požiūriu, viskas – tuštybių tuštybė. (Čia suplakiau kokteilį iš Ekleziasto ir B. Spinozos).
Tad kitas skyrelis bus pavadintas „Amžinybės požiūriu“, net kokį epigrafą jam pritaikyti sugalvojau.
Amžinybės požiūriu
Prisipažinsiu, anekdotų neprisimenu, bet vieną supaprastintą variantą nusprendžiau pritaikyti.
Kalbasi trys mamos su vežimėliais ir juose patalpintais vaikučiais.
– Mano vaikas bus bėgikas, pasižiūrėkite, kaip kojelėmis mosuoja.
Kita mama:
– Mano vaikas bus dirigentas. Jūs pasižiūrėkite, kaip rankelėmis dirba.
Trečioji mama:
– Manasis bus politikas, apsišikęs iki ausų, o galvutę išdidžiai pakėlęs.
Na, manau, jeigu pavyks, keliausiu į eilinį vietos seimelio (tarybos) posėdį. Spektaklis nemokamas, o dauguma vietos politikų visai nepanašūs į „trečiąjį vaikelį“. Nors, sprendžiant iš jų veiklos, – tik nusiprausę.
Beje, būtų visai įdomu sužinoti, ką apie tokius anekdotus galvoja seimūnai S. Luščikas, V. Juozapaitis, kuris, panorėjęs, tapo ponu, bet pasitenkinęs profesoriaus titulu. Ir tai visai nesvarbu, nes nemokami bilietai į spektaklius – „Radviliškio savivaldybės tarybos posėdžius“ – kartais menkavertis šlamštas. Pabandysiu paaiškinti, kodėl. Įsivaizduokite, jog dabar paskutinė balandžio mėn. diena, 13 val. Pritupiu paskutinėje eilėje, priėjęs pakalbina žurnalistas A. M., o laisvų vietų salėje – nors karvę ganyk ar svogūnus, ar ridikėlius augink. Ergo – tiek radviliškiečiams ir terūpi, ką veikia jų išrinktieji. Tai vietos tarybos posėdis Nr. 29. Net keista, bet Tauzyla pasirodo it šveicariškas laikrodis ir pradeda posėdį. Po to pasirodo vienas „užsimiegojęs“ deputatas ir susidaro pilnas tarybos narių komplektas. Klausimai, sprendimai, oficialūs narių pasiaiškinimai. Pasirodo ir mero klapčiukas Skundeiva. Jis kažką fotografuoja ir aš šventai tikiu, jog nuotraukos (-a) pasirodys „ofizioze“ („Radviliškio naujienose“). Nuobodybė klaiki, kaip šuns išmatos prie miesto centrinio parko takelių. Žinoma, yra ir „vinis“ – bent aštuoni tarybos nario G. Lipnevičiaus klausimai-pasisakymai ir vienas nusišalinimas. Ir kaip be L. Škėmienės, Z. Žvikienės, V. Simelio, J. Povilaičio pasisakymų-pliurpalų (tai mano nuomonė). Posėdis baigiasi anksti, jei lyginti su spektakliu, „linksmosios dalies“, klausimų-atsakymų valandėlės nebuvo. Spėju, eilinį kartą meras Tauzyla „nėrė į krūmus“. Po to – kavasrėbis, kurio link nubrazdėjo ir vienas žurnalistas. Neabejoju, jog kava, arbata ar pan. pavaišintų ir mane, bet… aš išdidus it paukštis ežys, kuris skrenda tik gerai jį paspyrus. Man valdžiažmogių išėdos visai nereikalingos. Duokite konkretų savo darbų įvertinimą ir kiek jos naudingos Radviliškio raj. Pšš., na „šnypštukas“. O tokių veikėjų, kaip klapčiuko Skundylos, dėka Lietuva iš 14 pozicijos nusirito į 15-tą vietą pagal žodžio laisvę. Tarp kitko, prašau skaitytojų suteikti Lietuvos arogancijos karaliui titulą, na, tarkime, Tuturliūzas ar pan. Įsijaučiau, o metas pabaigai.
Pabaiga
Kartais pagalvoju, kad, perskaitęs knygos reklamą, anotaciją, jos nenusiperki, nes nėra Radviliškio knygyne, o atrandi bibliotekoje. Taip man nutiko su išgarbinta D. F. Wallace knyga „Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“. Tikrai nusišypsojo sėkmė, kad jos nebuvo „Pegaso“ knygyne. Būsiu sąžiningas, bet iš išreklamuotos knygos man patiko tik viena vieta. Mano nuomone, tai klasikinė miniatiūra. Vadinasi „Pasuk“. Cituoju: „Dangus – tai akis. Sutemos ir aušra – tai akį maitinantis kraujas. Naktis – tai akį pridengęs vokas. Kasdien vokas vis pakyla, atverdamas kraują ir mėlyną kniupsčio milžino rainelę“. (Vilnius, „Rara“, 2026 m., p. 219). Žinoma, tai skonio reikalas, bet aš džiaugiuosi, kad šios knygos nenusipirkau. Ir kam pirkti š..ą. Mes ne kinų valstiečiai, kurie žmogaus išmatomis tręšdavo savo daržus, laukus (nežinau, gal taip daro ir dabar), bet esmę, manau, supratote. Skamba liūdnokai, tad prieš paskutinį skilties tašką nusprendžiau pridėti savo adaptuotą (pritaikytą) anekdotą – metaforą (paslėptą palyginimą). Kartą Tauzyla ir Skundeiva užsuko pas komercinio sekso darbuotojas. Po kurio laiko – skambutis į duris. Madam (įstaigos viršininkė) vyrukams pranešė – ten žurnalistas. M. M. pasiūlė sprukti pro langą. Vyrai taip ir padarė. Lauke šaltoka, lyja lietus. Žiūri – kažkur bėga būrelis bėgikų. Prisijungė prie jų. Vienas iš bėgikų klausia:
– Ar jūs visada bėgiojate nuogi?
Atsakymas – taip.
– Bet kodėl su prezervatyvais?
Atsakymas:
– Pats supranti, lyja lietus.
Tai dėl lietaus ir dedu paskutinį skilties tašką.
2026-04-30
Vytautas Mikalauskis
