Paskutinė raudonojo teroro savaitė

1941 m. birželio 22 d. kilęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas sujaukė sovietinių okupantų tautos genocido darbus. Tą pačią dieną prasidėjo Birželio sukilimas (birželio 22-28 d.). Jau pirmąją karo dieną Lietuvoje, kaip ir kitose pafrontės vietovėse, buvo paskelbta karo padėtis. Valstybės saugumo ir gynybos funkcijos perėjo karinių apygardų, frontų ir armijų karo tarnybų žinion. Visos politinių kalinių bylos buvo perduotos kariniams tribunolams. NKVD ir NKGB nusprendė juos išgabenti arba nužudyti.

Kaliniams dažniausiai būdavo skiriama aukščiausioji bausmė – sušaudymas. Kraupiausi besitraukiančių okupantų nusikaltimai buvo padaryti birželio 24-27 d. Tai naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją Telšių kalėjimo kalinių sadistiškos žudynės Rainių miškelyje, birželio 25-ąją politinių kalinių žudynės prie Panevėžio cukraus fabriko. Naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją Panevėžyje nužudomi keturi medikai ir trys miesto gyventojai. Birželio 26-ąją žudomi Pravieniškių lagerio politiniai kaliniai.

Birželio 23 d. iš Kauno kalėjimo buvo išvežta apie 100 kalinių. Birželio 24 d. Minsko kalėjime iš jų atskirta 15 mirtininkų ir sušaudyta, o likusieji su kitais 2 tūkstančiais kalinių išvaryti Červenės link, kur naktį iš birželio 26-osios į 27-ąją įvykdytos masinės kalinių žudynės, dabar vadinamos Červenės žudynėmis.

Radviliškio krašte besitraukiančiųjų okupantų aukomis tapo septyniolika (devyniolika?) kraštiečių. Jų sąrašai sudaryti pagal Lietuvoje vykdytų masinių žudynių vietas: Rainiuose – 1, Pravieniškėse – 2, Červenėje – 4, civilių gyventojų – 10 (12 ? ) (apie tai žr. sukauptoje informacijoje – L. M. past.). <…>.

Rainiai (birželio 24-25 d.)

Tai bene daugiausia tyrinėtojų dėmesio susilaukęs okupantų nusikaltimas žmoniškumui, apie kurį gana nemažai literatūros.
,,Kadangi vokiečių kariuomenė neįžengė į Telšius, birželio 24 d. su raudonarmiečių daliniu sugrįžę į miestą Telšių NKGB vadovai kalėjime atrinko 76 politinius kalinius. Kas vyko toliau, gerai nežinoma. Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti.“ (Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. V., 2007, p. 143-144.)   Dr. A. Anušauskas papildo informaciją: ,,Telšių kalėjime iš 162 kalinių buvo 76 NKGB tardyti kaliniai. Birželio 23 d. visus kalinius norėta išvežti. Tačiau neskyrus kaliniams išvežti jokių transporto priemonių, NKVD ir NKGB vadovai pasitraukė iš miesto. Kadangi vokiečių kariuomenė neįžengė į miestą, birželio 24 d. sugrįžę su raudonarmiečių daliniu NKGB vadovai Telšių kalėjime pradėjo parengiamuosius darbus. <…>. Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę. Paskui kalinius vieną ant kito suguldė sunkvežimiuose. Jau švintant birželio 25-ajai, mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link, į Rainių miškelį. Kas vyko toliau, gerai nežinoma. Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. Liudijo tik egzekucijos vykdytojai. Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. <…>. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti. Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Rainių miškelyje rasti 73 kalinių palaikai. Dar trys mėginę bėgti kaliniai buvo nužudyti ir užkasti ties Džiuginėnais. <…>“. (Anušauskas A. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui: pirmoji sovietinė okupacija (1940-1941). V., 2006, p. 45).
,,Netoli užkasimo vietos buvo rasti užkasti 3 raudonarmiečių palaikai su šautinėmis žaizdomis pakaušyje“, – rašoma www.genocid.lt / Žudynės Rainių miškelyje.

Naujausioje www.genocid.lt  informacijoje rašoma: ,,Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę. Čia jiems buvo surištos rankos ir užkimštos burnos. Paskui kalinius vieną ant kito suguldė sunkvežimiuose. Jau švintant birželio 25-ajai, mašinos su kaliniais pasuko Luokės link, į Rainių miškelį. <…>. / Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų buvo nupjautos ausys, išbadytos akys, 35 žmonėms sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas, arba subadžius durtuvais. Tik 10 kalinių buvo sušaudyta. 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. <…>. / Rainių miškelyje rasti 75 kalinių palaikai. <…>. 64 nukankintųjų palaikai buvo palaidoti Telšių miesto senosiose kapinėse, 11 žmonių palaikus artimieji palaidojo Kelmės, Plungės ir Telšių r. bei Rietavo savivaldybės teritorijose esančiose miestelių ir kaimų kapinėse, šeimos mauzoliejuje. <…>. / Tos baisios nakties aukomis tapo 81 žmogus“. (Rūta Trimonienė).

Rainių miškelyje nužudytų Telšių politinių kalinių bendras kapas Telšių katalikų kapinėse. Fotografjos iš LCVA. Informacijos šaltinis: www.genocid.lt / Žudynės Rainių miškelyje.

 

Žinios spaudoje 1941-1942 m.

,,Mūsų tauta yra pergyvenusi daug skaudžių valandų, bet tokių baisybių, kokias jai teko pergyventi raudonojo teroro dienomis, istorija dar nežino. Prieš raudonojo teroro žiaurumus nublanksta visi žinomi istorijai kankinimai, nes raudonųjų budelių sužvėrėjimui nebuvo ribų. Pagaliau joks žvėris to nepadarys, ką darė sužvėrėjęs, netekęs jokio žmoniško jausmo budelis <…>. Lietuva buvo plėšiama. <…>.

Jau trečią karo dieną, antradienį, birželio 24 d. kalėjimo rajone buvo uždraustas judėjimas. Kalėjimas buvo apstatytas tankais ir kulkosvaidžiais. Iš miesto gyventojai buvo varomi lauk, į pasirodžiusius mieste buvo šaudoma. Tuo metu kalėjime ėjo nepaprasto žiaurumo egzekucija: kalėjimo budeliai žudė politinius kalinius1. [Iš tikrųjų žudė Rainiuose]. Žudynėse dalyvavo vietos komunistų viršūnės, kalėjimo sargai, GPU agentai ir rusai. Šitų budelių buvo sudarytas teismas, kur patys teisė ir patys žudė. O kaip žudė? Nemanykit, kad nelaimingi kaliniai buvo šaudomi ar kariami. Jie buvo iš lėto badomi štikomis, [durklais – L. M. past.] peiliais, smaugiami, buvo laužomi kaulai, išsukamos rankos ir kojos, badomos akys, nupjaunami liežuviai, lupama oda, nugaroje išrėžiami diržai, nuplėšiami rankų ir kojų nagai, buvo badoma įkaitintomis ylomis, plikoma verdančiu vandeniu (verdančiais kopūstais), tampomos gyslos, nupjaustomos nosys ir ausys, sumaigomi ir nupjaustomi lyties organai ir įdedami į burnas. <…>.

Nepaprastas pasipiktinimas ir pasibaisėjimas apėmė visus. Verkė moterys, verkė vyrai. Kovose užgrūdinti vokiečių kariai buvo sujaudinti ir nerado žodžių savo pasibaisėjimui išreikšti.

Kai kuriuos kankinius atsiėmė giminės, kiti liepos 1 d. buvo palaidoti Telšių kapinėse bendroj duobėj“.

„Mūsų kankiniai “,
Žemaičių žemė, 1941 07 06, Nr.l, p.2

,,Iš Rainių miško į Telšius vieškeliu slenka ilga vežimų virtinė. Kiekvienas vežimas išpuoštas žalumynais, kiekviename guli karstas. Tai Telšių apylinkių žemaičiai palydi į amžino poilsio vietą savo kankinius. <…>. O kapuose jau iš vakar dienos eina darbas, kasama bendra duobė, nes nusistatyta kartu kentėjusius kartu ir palaidoti, kad kiekvienas praeivis per amžius prisimintų juos visus čia kartu gulinčius – buvusio mūsų tėvynėje neišmatuojamojo žvėriškumo auką.

1941 m. liepos 1 d. antradienis, eilinė darbo diena. Tačiau Telšių miestas atrodo ir jaučiasi labai nepaprastai. Jau nuo išsivadavimo valandos kabančios tautinės trispalvės vėliavos perrištos juodais kaspinais. Visų žmonių veidai liūdni ir rūstūs. Visi rengiasi laidotuvėms, kokių ne tik Telšiai, bet ir visas mūsų kraštas niekados nėra matęs ir, Dieve duok, kad niekados ateity nebematytų. <…>.

Telšių Katedros šventoriuje įrengtas altorius, ruošiamasi gedulingoms pamaldoms. Toks skaičius karstų ir tokia daugybė palydinčių žmonių Katedros viduj juk jokiu būdu netilptų. <…>. Prie Katedros šventoriaus vartų vienas paskui kitą privažiuoja vežimai, iš kurių išimami kankinių karstai sustatomi šventoriuje. Iškilmingos gedulo pamaldos, kurias atlaiko prel. Kuodis, įspūdingą pamokslą pasako kun. dr. Olšauskas. Kankinių pagerbti atvyksta ir ką tik iš kelionės grįžęs Telšių Vyskupijos ganytojas – J. E. vysk. Staugaitis.

Po gedulo pamaldų vėl karstai ir minia sujuda. Paskutinė kelionė į amžino poilsio vietą. Prieky eina keletas kunigų, įvairių organizacijų atstovai, mokyklų mokiniai ir t.t. O aplinkui gatvėse žmonių minios. Choras ir orkestras pakaitomis traukia gedulingas meliodijas.

Telšių katalikų kapuose prie pat įėjimo iškasta didelė duobė. Atneštieji karstai vienas prie kito sudedami į duobę. Iš viršaus ant karstų nepertraukiamai krenta žemaičių žemės, gėlių puokštės ir gailios ašaros. Prel. Kuodis pasako prie duobės graudų atsisveikinimo žodį ir atlieka religines apeigas. Pasigirsta „Amžiną atilsį” giedojimas, krenta ant karstų pilamas smėlis iš artimųjų rankų. Bendradarbių, artimųjų, organizacijų, visuomenės ir vietiniai valdžios atstovai pasako prie duobės įspūdingas atsisveikinimo kalbas ir kankinių akivaizdoje prisiekia visomis galiomis ginti Tėvynę, ginti jos atgautąją laisvę. Iš eilės kalba: mok. Daukantas, komend. [antas] mjr. Svilas, aktyvistų vardu policijos vadas ltn. Juodikis, visuomenės vardu D. Jurkus, laik. [inosios] valdžios vardu prokuroras Antanėlis ir apskrities viršininkas Ramanauskas. Prie atviro kapo giedamas Tautos Himnas, kurio garsai susilieja su visos minios nesulaikomomis ašaromis ir kūkčiojimais. <…>. Po kiekvienos kalbos aidi tautinės ir religinės giesmės. Visai miniai graudžiai palydint, duobė imama užpilti žeme. Vėl nesuskaitomų gėlių, ašarų, kūkčiojimų lietus – paskutinė atsiskyrimo valanda.

Telšių kapų angoje išdygo didelis, gėlėmis ir žalumynais apkrautas kapas, toks kapas, kokio nežinojo dar mūsų tautos istorija.

Brangus tautieti lietuvi! Būdamas Telšiuose, aplankysi visada šį kapą. Čia atsiminsi sunkiausius mūsų tautos gyvenimo metus, atsiminsi jos didžiausius kankinius — didvyrius ir pasisemsi jėgų savo darbui, savo valiai ir siekimams sustiprinti“.

„Kankinių laidotuvės”,
Žemaičių žemė, 1941 07 06, Nr.l, p.2

,,<…>. Bolševikų teroro kančias Rainiuose iškentėjo 23 ūkininkai, 13 tarnautojų, 12 moksleivių, 4 darbininkai, 4 smulkūs prekybininkai, 4 bu v. policininkai, 3 pr. mok. mokytojai, 3 amatininkai, 1 studentas, 1 advokatas, 1 notaras, 1 žurnalistas, 1 dvarininkas, o dviejų nužudytųjų profesijos dar nenustatytos. <…>“.

 „Raudonųjų teroro aukos: Telšių iškilmių proga”,
Į laisvę, 1942 06 27, Nr. 148, p.3

Rainių tragedijos atminimas 1989 m.

Ištrauka iš Stasio Kašausko knygos ,,Leisk, Viešpatie, numirti“ (V., 1990).

,,Trys kilometrai aštuoni šimtai metrų nuo buvusio Telšių kalėjimo, esančio pačiame miesto centre, ligi Rainių eglynėlio – tie patys. Tik kelias neseniai išasfaltuotas. <…>. / Po 48-erių metų, tokį pat birželio vakarą, tokią pat trumpiausią naktį, susirinko Lietuva į Telšius. Šventos mišios Telšių Katedroje, mitingas prie buvusio kalėjimo, paminklinės lentos atidengimas ir gedulingos eitynės į Rainius tuos 3 800 metrų. / Tai buvo neapsakomas renginys: temstant, vedama Žemaičių vyskupo Antano Vaičiaus, pajudėjo žmonių jūra su žvakėmis rankose tuo pačiu keliu – pro kapines, per visą miestą; ne ėjo, o plaukte plaukė giedodama visa Žemaitija ir Lietuva tuos kilometrus. Abiejose kelio pusėse eidama dėjo žvakutes, paskui jomis nušvito Rainių kalneliai; žvakelės švietė visą naktį, ir atrodė lyg čia būtų subėgusios visų mūsų krašto žmonių, nukankintų saugumo požemiuose ir lageriuose, mirusių Sibiro tremtyje vėlės. <…>. / Jau vidurnaktį, po paminėjimo, <…>, Ekscelencija kreipėsi į minią: – Mano mieli žemaitėliai, dabar aš noriu padaryti tai, ką galiu – Jus palaiminti. <…>. / Kiek mūsų ten buvo ? / 30, 40 tūkstančių? Kas suskaičiuos? <…>. / <…>: kodėl tos Žemaitijos atgimimo didybės nepamatė pasaulis? <…>. MUMS TO REIKIA. (išryškinta L. M. past.)   (p. 151-152).

                                                                               Parengė Laima MACYTĖ

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts