Socialiniai tinklai

Aktualijos

Paskutinė raudonojo teroro savaitė (III)

Paskelbta

data

Červenė (birželio 23 d., 26-27 d.)

Lietuvos teritorijoje  SSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku paskelbus karo padėtį, iš Lietuvos turėjo būti evakuoti visi 5 900 politiniai kaliniai. Birželio 22 d. vakarą iš Kauno pabėgo aukščiausi sovietų valdžios pareigūnai, o birželio 23 d. 1 val. nakties pasitraukė ir NKVD vadovybė, kurios žinioje buvo kalėjimai. Antrąją karo dieną, naktį iš birželio 23 d. į 24 d.,  iš Kauno kalėjimo Nr. 1 buvo išvežta apie 100 kalinių (kitur – 90, liudytojų atsiminimuose minima, kad iš 4-ojo skyriaus buvo išvežta 118 kalinių – past.). Jie buvo evakuojami maršrutu Karmėlava-Jonava-Ukmergė-Molodečnas-Minskas. Molodečne dalis geležinkelio sąstato buvo nukreipta Polocko link. Į Polocką kaliniai iš Lietuvos neatvyko – 1941 m. birželio 26 d. šalia Bigosovo geležinkelio stoties buvo sušaudyta penkiolika mirtininkų. Tai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, Ministro Pirmininko pavaduotojas, švietimo ministras, diplomatas Kazys Bizauskas, moksleivis Albinas Sakalas, studentas Juozas Kazys Vosylius, tarnautojai Ignas Bieliūnas ir Tadeušas Kognovickis, mjr. Stasys Šaulys, kpt. Antanas Gedmantas, žurnalistas Jonas Jablonskis, policininkai Teofilius Knyva, Justinas Petkus-Petkevičius, Juozas Švoba ir Stasys Valkauskas, darbininkas Petras Limantas, karys Vytautas Purvys, amatininkas Jonas Šeškūnas. Kita politinių kalinių dalis buvo nugabenta į Minską ir uždaryti kalėjime. Birželio 24 d. vakare ten sušaudyti septyni lietuviai: vienuolis Martynas Gedvilas, plk. Steponas Rusteika, žurnalistė Vanda Pranckonienė, kpt. Albertas Švarplaitis, tarnautojai Bronius Kantauskas ir Vladas Raupys, Jonas Šleinys. Likę gyvi lietuviai kaliniai birželio 25-ąją kartu su kitais 2 tūkst. kalinių iš Minsko kalėjimo buvo varomi pėsčiomis į Červenę. ,,Iš Minsko išvesti pėsčiomis 2 tūkst. kalinių. Atvesti į Červenę, kur apie 500 kalinių kontrrevoliucionierių išvyko pagal I kategoriją  (t. y. buvo sušaudyti). <…>. Mūsų apskaičiavimu, žygio metu enkavedistai išžudė apie 550-600 žmonių. Lietuvių kalinių grupė negalinčius paeiti tautiečius plk. J. Petruitį, ats. plk. B. Giedraitį, ats. plk. J. Šarauską, buvusį saugumo darbuotoją P. Lašą ir kitus pakaitomis nešė arba vedė už parankių. / Birželio 26 d. kaliniai buvo toliau varomi be maisto ir vandens. <…>“. (Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. V.: Mintis, 1996, p. 118-119).

Birželio 26 d. gerokai sumažėjusi kalinių kolona buvo suvaryta į Červenės kalėjimą. ,,Kaliniai nežinojo, kad birželio 27 d. Baltarusijos SSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininkas Stepanovas iš Maskvos gavo telegramą: „Telegrama Stepanovui, [Per] Mogyliovą duotas įsakymas blankų, datuotų birželio 26, atsikratyti vietoje…“. Tai jau buvo nuosprendis“, – skaitome www.genocid.lt / <…> svetainėje. Naktį iš birželio 26  į 27 d. kalinius išvarė iš Červenės kalėjimo Bobruisko link. Koloną lydėję enkavedistai pradėjo šaudyti atsiliekančius. Paskui pamiškėje prie Červenės buvo surengtos visų kalinių žudynės. Žudė tamsoje, šaudė netaikliai, todėl sužeistus kalinius pribaigdavo kastuvėliais. Žudynių aprašymas pulkininko Jono Petruičio knygoje ,,Kaip jie mus sušaudė“. – ,,Vaitojantiems ir dar kiek kalbantiems enkavedistai kastuvėlių ašmenimis galvas skaldė. Pradžioje nesupratau, ką jie ten daro, nes, kai patamsyje pasigirsta keistas duslus skambtelėjimas „kvankt“, tuojau toje vietoje dejavimas nurimsta. / Paskui, gerai įsižiūrėjęs, pamačiau, kad jie spatuko žambu dejuojančiam šveičia tiesiog į galvą, ir šis tuojau nutyla. Matyti, jiems nebe pirmiena tokie darbai dirbti, gerai įgudę vienu smūgiu perskelti žmogui galvą, nes karinis kastuvėlis gan aštrus ir pakankamai svarus. Matyti, šaudyti patamsyje jiems buvo nelabai patogu gal ir dėl to, kad mes čia greta stovėjome. Nedejuojančius, bet tik gulinčius, praeidami pro šalį, apspardo, apdaužo ir palieka gulėti. Vėliau sužinojau, kad kai kurie iš mūsiškių, naudodamiesi nepaprasta tamsa, gerai sugebėjo suvaidinti negyvėlius. Kad ir labai skaudžiai jie buvo spardomi ir daužomi, bet neaiktelėjo, iškentė neparodydami jokio gyvybės ženklo. Paskui pabėgo į miško gilumą. Bet tokių, kuriems atėjo mintis į galvą tuo būdu išvengti mirties, buvo nedaug.“

Toliau www.genocid.lt svetainėje rašoma: ,,Žuvo lietuviai darbininkai Jonas Abromaitis ir Antanas Simanavičius, tarnautojai Antanas Barzda, Bronius Bikinas, Adomas Jonaitis ir Aleksandras Nemčiauskas, žurnalistas Vincas Daudzvardas-Daugvardis, pulkininkai Balys Giedraitis ir Juozas Šarauskas, studentai Glemža, Vytautas Pėža ir Stasys Tilinskas, ltn. Juozas Jakaitis, gydytojas Petras Kupčiūnas, majorai Vladislavas Opulskis ir Jonas Špokevičius, policininkai Vasilijus Rutkauskas ir Juozas Zdanavičius, teisininkas Ivanas Tatarincevas ir dešimtys kitų žymių lietuvių veikėjų ar paprastų ūkininkų, darbininkų ir tarnautojų. / Gyvųjų liko apie 40. Tarp tų laimingųjų buvo Jonas Dambrauskas, V. Kaušas, Povilas Lašas, Antanas Žebrauskas, Petras Žickus, Juozas Žickus, prof. Ignas Končius, pulkininkai Jonas Petruitis, Juozas Tumas, Giliaras Urbonas ir Antanas Šova, kapitonai Stasys Jasiunskas ir Osvaldas Žadvydas bei kt.“

                          

Gyvų Červenės liudytojų liko apie 200. Eil. Leono Čerškaus internetinėje prieigoje spausdinamuose atsiminimuose nurodoma, kad stebuklingai išsigelbėjusių lietuvių buvo apie 50, kitur nurodoma gyvų likus apie 40.

Remiantis ,,Lietuvos gyventojų genocido“ (T. 1. V., 1999) vardyno duomenimis bei kitais informaciniais šaltiniais, į Červenę buvo varomi keturi kraštiečiai <…>, ir tik vienas iš jų, plk. Jonas Petruitis, liko gyvas. <…>.

Pagrindinis informacijos šaltinis – likusiųjų gyvų liudytojų atsiminimai. Jų yra keletas. Tai Igno Končiaus ,,Kelionė į Červenę ir atgal“ (Kaunas, 1993), plk. Jono Petruičio ,,Kaip jie mus sušaudė“ (Vilnius, 1990) ir Juozo Tumo ,,Kelionė į Červenę“ (Vilnius, 1990). Dar minėtini Leono Čerškaus (žr. internetinėje svetainėje – past.), kpt. Osvaldo Žadvydo,  ltn. Jono Dambrausko žurnale ,,Karys“, Stepono Limanto laikraštyje ,,Pozicija“ spausdinti vykdytų žudynių liudijimai.

*  *  *

Neabejotinai Radviliškio kraštui svarbūs plk. Jono Petruičio atsiminimai apie masines žudynes Červenėje. Juos randame įvykių liudytojo knygoje ,,Kaip jie mus sušaudė“ (V., 1990). Istorikai teigia, kad būtent šie atsiminimai, išleisti 1942 m., tebelieka svarbiu istorijos šaltiniu. Skaitytojams siūlome keletą citatų iš memuarų leidinio.

,,SPĄSTAI / Seniai jau nujaučiau, kad jie mane areštuos. Petras K. ir kiti mūsiškiai jau prieš mėnesį laiko surinkti. Dabar beliko vienas klausimas: ar jie išduos visas mūsų darbų paslaptis, ar ne? Ką dabar mes, likusieji, turime daryti? Daugelis mano bendradarbių gali pabėgti arba pasislėpti, bet aš jokiu būdu negaliu to padaryti, nes liktų vaikai, tėvai ir visi artimieji, kurie galėtų labai nukentėti. Mūsų nusikaltimas komunistų valdžios atžvilgiu nepaprastas — pasigailėjimo nėra ko belaukti. Neramumas didžiausias, nebežinau kas daryti. Sesuo Onutė pranešė, kad mama susirgusi. Važiuoju drauge su seserim į Radviliškį jos aplankyti. Mama gali numirti, o mane sušaudyti — reikia bent atsisveikinti. Motiną radau labai sunkiai sergančią, veik mirties patale, tačiau ji, netikėtai mane pamačiusi, labai apsidžiaugė ir šiek tiek sustiprėjo. Be to, gydytoją parvežėme ir vaistų, kokių buvo galima gauti, nupirkome. Vieną naktį, pas mamą miegodamas, sapnavau sapną. Rodos, Alytuje, lyg kokioj daržinėje ar 3 klojime, radau pelais užpiltą didžiausią krūvą lietuviškų sidabrinių pinigų — po litą, du ir po penkis. — Tai labai blogas sapnas, vaikeli, ypač sidabriniai pinigai. Turėsi iškentėti daug daug nelaimių ir vargo, — paaiškino man motina, galvą linguodama. Mamytė prižadėjo melstis, kad Visagalis palengvintų visas galimas mano nelaimes ir kančias. Pasimatęs su savo senais tėveliais, broliais ir senaisiais bičiuliais radviliškiečiais, grįžau į Alytų daug ramesnis. Gruodžio 24 d., jau visiškai sutemus, užeina pas mane vienas pažįstamas, kuris pakviečia mane užeiti į geležinkelio stoties bufetą alaus išgerti, kol šeimininkė paruoš kūčių vakarienę. Iš karto nesutikau, bet jis įkalbinėjo užsispyręs. Einant pro mišką, prie pat geležinkelio stoties, radome bestūkstantį lengvą automobilį ir patamsyje stovinėjančius kažin kokius žmones, kurių vienas, pastojęs man kelią, pusbalsiu paklausė: — Tamsta pulkininkas Petruitis? — Taip, — atsakiau. — Sėsk tamsta į automobilį. Esi areštuotas. <…>. (p. 3-4).

 ,,<…>. Mes, didžiulė kelių tūkstančių pajuodusių, nudriskusių, vienmarškinių ir basų — vyrų ir moterų — vora, labai skubiai kažin kur, užgriuvusiomis [Minsko] gatvėmis vingiuodami, einame, tikriau sakant, bėgame, net uždusdami bėgame. O čia iš abiejų pusių, per porą žingsnių nuo mūsų voros, šautuvus į mus atkišę, enkavedistai vis dar mus ragina: „Skorėj, skorėj! Neotstavai!“

Bėgdami nakties tamsoje klaikiomis, tik liepsnojančių gaisrų nejaukiai tarp stūksančių griuvėsių milžiniškų šešėlių apšviestomis, gatvėmis pro žmonių gulinčius lavonus matome, kad bėgame iš sugriauto liepsnojančio miesto. Kur mus veda, kur mes taip skubiai bėgame — nežinome. Be to, mus lydi labai įkyri muzika: „pach, pach – pach, pach… pach, pach – pach!“… Tai enkavedistai visą laiką be jokios paliovos šaudo bandančius iš voros bėgti ir atsiliekančius kalinius. <…>“. (p. 173)

,,PABĖGIMAS / Nė pats gerai nepajutau, kaip ištrūkau iš po viršutinio mano kaimyno, ir bėgau. Mane palydėjo kokių penkių šautuvų apie dvidešimt šūvių. Gal būtų nušovę mane bebėgantį, jei, apie trisdešimt žingsnių prabėgęs, nebūčiau suklupęs ant gulinčio žmogaus, matyti, jau nebegyvo, nes po to liovėsi šaudę, turbūt, manydami, kad gerai būsią pataikę, nes nugriuvau staiga. Bėgdamas visą laiką turėjau šokinėti per įvairiose pozose ant žemės drybsančius žmones: aukštielninkus, kniūpsčius ir ant šono susirietusius. Nepaisant ir pasiutusio šaudymo, vis dėlto, pasirodo, kai kuriems pavyko pabėgėti dar keletą žingsnių nuo plento. Suklupęs ant žmogaus, kuris nepyko dėl mano neatsargumo, tuojau atsikėliau ir vėl bėgau, bėgau be kvapo, bėgau gilyn į pušyną, į mišką. Bėgau iš šiaurės į pietus retu augalotu pušynu, kad kiek galima toliau pasitraukčiau nuo pragaro, pamišimo ir siaubo. Pagaliau, visiškai pailsęs, nebeatgaudamas kvapo, pajutęs lyg ir nebe savas kojas, kaip švino pripiltas, keliuose linkstančias kad ir per menkiausią kupstuką žengiant, ir širdį, pasiutusiai plakančią, lioviausi bėgęs. Pradėjau žingsniu eiti. Einu ir nieko nesuprantu, kas įvyko: ar tai buvo baisus sapnas, ar tikrovė? Taip, siaubas ir pamišimas! Aukštos lieknos pušys žiūri iš patamsio ir tyli. O, kad jos bent netylėtų, nes dabar man taip baisi ta nepaprasta jų tyla. Jos man atrodo, lyg čia stovėtų visa nebylių armija. Sustojau ir stoviu lyg stabo ištiktas. O, Viešpatie, siaubas ir pamišimas! <…>. (p. 210-211)

<…>. Ar ilgai aš taip stovėjau, nežinau. Tik pajutau, kad mane drebulys krečia, galvą labai skauda, lyg kas būbnija į smilkinius, ausyse baisus šaudymas tebetrata, žmonės vaitoja, enkavėdistų spatukai dusliai skamba į žmonių pakaušius, lyg jaučiu žmogų ant manęs tebegulintį ir vis dar tebegirdžiu tą pačią komandą: „Teper provierte, rebiata!“ Pagaliau atsipeikėjau. Matau pro aukštų pušų viršūnes, kad jau ir švisti pradėjo. Dar keletui minučių praslinkus, mano akys pradėjo skirti atskirus medžius. Viršuje pamačiau žalias pušų šakas, o apačioje gelsvas, žalias ir rudas samanas. Dabar pamačiau, kad miškas yra gana retas, aukštas, švarus pušynas ir be krūmų, todėl dieną slapstytis jame labai pavojinga. Reikia skubiai kraustytis iš jo kur nors į saugesnę vietą. Dabar matau, iš kur saulė rengiasi tekėti, todėl žinau, kur reikia eiti į pietus. / Kiek prašvitus, mane apėmė pasiutusi baimė, kad vėl nepatekčiau į enkavėdistų nagus. / Einu toliau į pietus. Praeidamas vieną žalių jaunų eglaičių miškelį, išgirstu jame kažin kokį šlamėjimą ir šnibždėjimą. Lyg kas būtų mane šaltu vandeniu perpylęs nuo galvos iki kojų – taip smarkiai išsigandau. Kas gali žinoti: o gal čia enkavėdistai pasislėpę tuose krūmuose laukia manęs? Čia pat vietoje ir sustingau, negaliu nė pajudėti. Girdžiu, kad kažin kas jau lenda iš krūmų.

– Ar tu čia, Jonai? – pašnibždomis klausia manęs iš krūmų išlindęs pulkininkas Juozas T.

– Aš… O ar ir tu čia, Juozai?

Žodžio negalėjome ištarti. Apsikabinome, iš akių ašaros byrėjo… Aukštos pušys ir žalios jaunos eglaitės, turbūt, žiūrėdamos į mus, tik galvas lingavo. /

Su pulkininku Juozu buvo dar trys nepažįstami vyrai – du gudai ir vienas senukas lenkas iš Balstogės, su kuriais taip pat pasibučiavome. Trumpai pasikalbėję, nutarėme išsiskirti į dvi dalis, nes mūsų penkių žmonių grupė atrodė per daug didelė, lengviau galime būti pastebėti. Pulkininkas Juozas, lenkas iš Balstogės ir aš, atsisveikinę ir nuoširdžiai palinkėję vieni kitiems laimės, pasukome truputį į pietryčius, o kiti du – į vakarus. <…>. (p. 212-213)

                                                                                            Parengė Laima MACYTĖ

REKLAMA
Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Gimtasis žodis liejosi…plunksnakočiu

Paskelbta

data

Viešoji biblioteka rugsėjo 8-ąją originaliai minėjo Tarptautinę raštingumo dieną. Tąkart radviliškiečius ji pakvietė į proginį renginį „Iš didelio rašto neišeikime iš krašto“, o jame – į dailiojo rašymo konkursą. Tiesa, koks tai konkursas, užsiregistravusiems dalyviams iš anksto nebuvo atskleista; kaip vėliau jie patys sakė, jau vien dėl tos intrigos norėjosi ateiti. Pačiame renginyje jį vedusi bibliotekos renginių organizatorė Vaida Balčiūnaitė viską ir paaiškino, kartu išryškindama Raštingumo dienos prasmę, kalbos svarbą, ranka užrašyto gimtojo žodžio grožį bei šilumą.

Kaip tik su rašymu ranka siejosi visa anoji intriga dėl konkurso. Pasirodė, kad tai – nelabai ir konkursas, o tiesiog atskiro pasiruošimo, papildomų žinių nereikalaujantis citatos kuo dailesnis perrašymas ranka. Bet perrašymas taip, kaip rašė mūsų tėvai, senoliai – plunksnakočiu, pasidažant plunksną į buteliuką su tušu. Organizatoriai tam parinko ištrauką apie gimtąją kalbą iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“, jos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“. Būtent šią todėl, kad tekstas taip tiko minimai rašto dienai, kad jį dauguma žino, net moka, kad jis tarsi priglaudžia gimtojo žodžio šiluma.

Taigi dalyviai – TAU senjorų knygos bičiulių grupės „Beržė“ nariai, Viešosios bibliotekos atstovai – prie staliukų palinko netikėtai ir neįprastai užduočiai. Kai kam iš pradžių ir „juodulys“ ištiško, kokią akimirką plunksna nenorėjo paklusti, per daug tušo gavo pirmoji raidė… Juk vieni tų „įrankių“ buvo gal net kelis dešimtmečius rankose neturėję, kiti apskritai paėmė pirmą kartą. Bet greit popieriaus lapuose jau lygiai ir tvarkingai gulė „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu…“  – žodžiai ir sakiniai teksto, kurį poetas Justinas Marcinkevičius yra pavadinęs himnu gimtajai kalbai.

Kai darbai buvo baigti, juos apžvelgė ir įvertino komisija, už juos autoriams padėkojo Viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė. Kaip sakė komisijos atstovė Dailės mokyklos mokytoja Neringa Kestenienė, visų dalyvių (jų pavardės komisijai buvo nežinomos – užkoduotos) perrašyti tekstai maloniai nustebino dailumu, jaučiamu įdėtu nuoširdumu, šiluma. Trys darbai įvardyti kaip ryškiausi, labiausiai priartėję prie kaligrafiško rašymo, netgi prie naujo sukurto lietuviško šrifto. Jų autorės Alfonsė Stripeikienė, Janina Kaučikienė ir Vaida Balčiūnaitė paskelbtos konkurso nugalėtojomis, apdovanotos bibliotekos padėkos raštais, jos ir Radviliškio rajono savivaldybės suvenyrais. Atminimo dovanų gavo ir  visi dalyviai.

Pastarųjų vardu kalbėjusi radviliškietė pedagogė Janina Kaučikienė padėkojo Viešajai bibliotekai už dovanotą progą sugrįžti į praeitį, į mokyklinių metų prisiminimus, pabūti gimtojo žodžio artumoje, prisiliesti prie jo savo ranka ir širdimi.

Viešojoje bibliotekoje (3-iojo aukšto koridoriuje) parengta paroda „Žodžiai nuskrenda, raštas lieka“, kurioje pristatomais šio konkurso dalyvių darbais galima gėrėtis iki spalio mėnesio pabaigos.

Viešosios bibliotekos informacija ir nuotraukos

Skaityti daugiau

Aktualijos

Nuo šiol Maironio gatvėje – bus saugiau

Paskelbta

data

Radviliškio Maironio gatvės gyventojai jau daugiau nei dvejus metus prašė ir savivaldybės administracijos direktorės Jolantos Margaitienės, mero bei Saugaus eismo komisijos šioje gatvėje įrengti greičio mažinimo kalnelius. Su tokia pat problema susidūrė ir Šniūraičių kaimo gyventojai. Greičio mažinimo kalneliai padėtų sutramdyti šiose vietose dideliu greičiu lakstančius „kelių erelius“. Itin ilgą laiką tokių prašymų savivaldybės administracija negirdėjo ir Radviliškio miesto bei Šniūraičių kaimo gyventojų problemos nesprendė, o tik atsirašinėjo.

„Kalti“ šiukšlių konteineriai?

Netekę kantrybės, Maironio gatvės gyventojai pagalbos kreipėsi į Tarybos narį Gediminą Lipnevičių. Tarybos posėdžio metu G. Lipnevičius pasiteiravo, kodėl greičio mažinimo kalnelių klausimas nejuda iš mirties taško nei Maironio gatvėje, nei Šniūraičių kaime. Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Gintautas Vičas teikė paaiškinimą, kad Maironio gatvėje tokių kalnelių neva kol kas negalima įrengti, nes dar nenuspręsta, kur bus konteinerių aikštelės. Trūksta šioje gatvėje ir šaligatvių, o tai irgi – kliūtis kalnelių atsiradimui. Savivaldybės valdininkai vis kartojo, kad kol šie klausimai nebus išspręsti, Maironio gatvės gyventojai apie greičio mažinimo kalnelius gali tik pasvajoti. Kodėl konteinerių vietos Maironio gatvėje klausimas sprendžiamas jau antri metai, nei Tarybos nariui, nei visai Tarybai G. Vičas paaiškinti negalėjo.

Problema išspręsta. Greičio ribojimo kalnelis Maironio gatvėje įrengtas

Gyventojų ir Tarybos nario bendromis jėgomis pasiekta, kad greičio ribojimo kalnelis šioje gatvėje jau įrengtas. Tą patvirtino ir  Radviliškio rajono savivaldybės Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vedėjas G. Vičas, kuris informavo, kad greičio ribojimo kalnelis buvo įrengtas rugpjūčio mėnesio viduryje. Tarybos narys G. Lipnevičius, paklaustas, ar patenkintas rezultatais, atsakė: „Džiaugiuosi, kad gyventojai buvo aktyvūs ir nepabijojo „pajudinti“ biurokratus bei aktyviai siekė saugumo sau bei savo vaikams. Aišku, geriau darbai padaryti dabar, negu niekada. Tai dar kartą įrodo, kad bendromis jėgomis mes galime išjudinti ir eilę metų besitęsiančias problemas. Kodėl savivaldybės vadovai taip ilgai nesprendė šios problemos, nors greičio ribojimo kalnelio piniginė vertė itin nedidelė, man tikrai nesuprantama. Džiugu, kad nuo šiol radviliškiečiai bei jų vaikai jausis saugesni.“

Ar pavyks Tarybos nariui, stojusiam į gyventojų pusę, išreikalauti savivaldybės administracijos veiksmų ir dėl greičio ribojimo kalnelio įrengimo Šniūraičių kaime, pamatysime netrukus ir apie tai informuosime kituose savaitraščio „Radviliškio kraštas“ numeriuose.

Savaitraščio „Radviliškio kraštas” informacija

Skaityti daugiau

Skaitomiausi