Paskutinis posūkis į kairę einant Gedimino gatve nuo centro atveda į mažą gatvelę, kuri pokariu buvo pavadinta Vaclovo Bernotėno vardu. Mano vaikystėje tą miestelio atkarpą net nebuvo galima pavadinti gatvike.
Pavasarį, ištirpus sniegui, vasarą po gausaus lietaus, po rudeninių liūčių čia kiurksojo neišbrendamos balos. Mama tuomet man, jauniausiai dukrai šeimoje, aiškindavo, kad Radviliškis labai pelkėtas. Tuo abejoti nereikėjo. Senieji radviliškiečiai prisimena, kad tose vietose buvusi klampynė, o iš skerdyklos sklidę kvapai nebuvo itin malonūs. Bet miestelėnai perbrisdavo tuos purvynus trumpindami kelią į daržus miesto laukuose – dabar ten Žaliosios gatvės atkarpa, daugiabutis, autobusų stotis.
O miesto laikų daržai būdavo tarp buvusios Darbo biržos pastato ir Vytauto gatvės. Vaikystės daržų prisiminimai gyvi iki šiol: pievos, pilnos ašarėlių, grioviuose geltonuoja išdidūs purienų žiedai. Pavasarį kvepia ką tik suarta žeme, rudenį – bulviakasiu. Ir ne tik. Tėvukas išskirtame valdžios žemės sklype augindavo bulves, kopūstus, morkas, pašarinius burokus, pasėdavo „kručkų“ (sėtiniai ar roputės). Jų sėdavo daug, kad ir praeivis vieną – kitą išrautų ir paskanautų.
Kada dabartinėje Tėvo Stanislovo gatvelėje išaugo privatūs namukai, tiksliai neprisimenu. Bet gerai žinau, kad, mokydamasi devintoje ar dešimtoje klasėje, ateidavau į rajoninio laikraščio redakciją. Mat lietuvių kalbos mokytoja R.Mackevičienė ragindavo parašyti apie mokyklos renginius. Tai buvo pirmosios trumpos informacijos, už kurias paštu ateidavo 0,94 kapeikų piniginė perlaida. Tuomet redaktorius buvo A. Mikelis.
Kodėl gatvelei suteiktas Vaclovo Bernotėno vardas? Kas tai per žmogus? Iš spaudos tuomet ir sužinome, kad jis buvo nusipelnęs kultūros ir švietimo darbuotojas, 1940 metais baigė karo mokyklą, o nuo 1942 metų kovojo Lietuviškoje 16-oje divizijoje. Ypatingai pasižymėjo 1943 metais prie Kursko, su žvalgų grupe prasiveržęs į priešo apkasus. Buvo sunkiai sužeistas grupei traukiantis į savo pozicijas. Septynias paras šliaužė neutralia zona. Jam buvo suteiktas Didvyrio vardas. Po karo parašė prisiminimų knygą „Oriolo žemėje“, apybraižų, pjesių saviveiklai.
Nuo 1964 metų dirbo Respublikinės bibliotekos metų spaudinių skyriaus vedėju. Mirė 1978 metais Vilniuje.
Pasitinkant Tėvo Stanislovo gimimo šimtąjį jubiliejų Savivaldybės mero potvarkiu gatvei buvo suteiktas radviliškiečio Stanislovo Dobrovolskio vienuolio kapucino vardas. Studijų metai jaunam pasišventėliui viskas buvo įdomu: teologija, scholastinė filosofija, kalbos. Kai tapo kunigu, dažnai tekdavo važiuoti pas ligonius. Vos tik įšventinus, jam teko pamokslininko dalia. Pradėjo suprasti žmonių bendriją. Susilieti su žmonėmis buvo didžiulė laimė. Visada atmindavo savo retorikos mokytojo patarimą – kalbėti taip, kad klausantysis pamįslytų – ir aš taip maniau.
Prisimindamas jaunystę, visada šiltai kalbėjo apie pamotę, kuri buvo švelni, darbšti, fanatiškai laikėsi švaros, mėgo kulinariją. Gal būt tai, kad namuose kalbėta lenkiškai (Lietuva buvo baisiai polonizuota), gyvenime išmoko daug kalbų. Apie savo vaikystę pasakodavo labai atvirai: buvo išdykęs, mokėsi blogai, sėdėjo po kelis metus vienoje klasėje. Tėvas supykęs perkėlė į Jėzuitų gimnaziją Kaune, kurioje mokėsi aristokratų vaikai ir mokymo lygis buvo aukščiausias. Tai buvo brangus mokslas. Už vieną mėnesį reikėjo mokėti kaip už metus.
7 klasėje planavo eiti į šaltkalvius. Atkalbėjo tėvas, o auklėtojų kantrybės dėka mokslą pamėgo, pasidarė fanatiku. Labiausiai pamėgo humanitarinius mokslus, matematiką šiaip sau. Ypač mėgo dirbti su žodynais. Jau besimokydamas su draugu nusprendė pašvęsti gyvenimą tam, kad varguolius iš skurdo ištrauktų. Jau tada suvokė, kad dar baisesnis yra dvasinis skurdas. Kai apsisprendė eiti į vienuolyną, tėvas kelias dienas nevalgė, verkė.
Nuo 1936 metų gyveno Kapucinų vienuolyne. Mokslas buvo sunkus, bet aukšto lygio. Pagrindinės kalbos – vokiečių ir lotynų. Trisdešimt metų vertė į lietuvių kalbą Rilkę, kuris jam turėjo ypač didelę įtaką. Gamta Tėvui Stanislovui buvo šventovė. „Ten pamaldus žmogus mato Dievo akį“. Atvažiavęs į Paberžę, ėmė tvarkyti kapus. Apie kapines pasakyti vienuolio žodžiai ypatingai prasmingi: „Mortus docent“ – „Mirusieji mokina“. Ar ne tiesa? Kada mama daugiau kalbėjo – būdama gyva ar tuomet, kai aš esu prie jos kapelio?“ Jo pamokslai jautrūs, gilūs, išsamūs…
Tėvui Stanislovui teko daug patirti! Tremtis, lageriai, perkėlimas iš vienos parapijos į kitą. O lageriuose nepaprastai daug žmonių: anglų, rumunų, prancūzų, čekoslovakų, lenkų, vokiečių, japonų… Visi dirbom, dirbom…
Tėvas Stanislovas niekada nekeikė savo likimo, bet stengėsi šalia esančius palaikyti dvasiškai. Nesmerkė jis nei partinių, nei komjaunuolių. Jei norėdavo, sutuokdavo, pakrikštydavo, stengėsi padėti pasidavusiems priklausomybėms. Už ką buvo nemėgiamas nei tikėjimo brolių, nei valdžios… „Kančios relikvijos mums sako, kad daugiausia solidumo mūsų sielai ir gyvenimui atneša kančios valandos… Kančia – tai ugnis, kuri mūsų gyvenime išdegina viską, kas tuščia, menkavertiška…“.
Tekstus apie Bernotėną ir Tėvą Stanislovą parinko klubo „Beržė“ nariai
