(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)
Statkui pabėgus iš „Ąžuolo“ būrio, to paties mėnesio 19 – 21 dienomis Vidaus kariuomenė „šukavo“ Jurdaičių mišką, bet nei laisvės kovotojų, nei agento nužudytų lavonų taip ir nerado. Tik šio miško 16 – ajame kvartale buvo rastas kapas, kurį atkasus nustatyta, jog čia palaidotas 1949 m. rugpjūčio 30 d. nusišovęs Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Pr. Muningis – Žvelgaitis. Nors K. Liuberskio – Žvainio ir A. Trinkos – Algio lavonai ir nebuvo aptikti, tačiau į Vilnių saugumiečiai savo vadams pranešė, kad minėti partizanai jau „likviduoti“. (44)
Tų pačių metų pavasarį Joniškio saugumiečiai į „Ąžuolo“ būrį bandė infiltruoti dar tris savo agentus, bet ir vėl jų klastingos pastangos nuėjo niekais. Daug saugumiečiai tikėjosi iš vidaus agento Beržo, jau išdavusio aštuonis antisovietinio pogrindžio narius. Šios organizacijos vadovas A. Virbickas – Bijūnas tik per atsitiktinumą išvengė arešto, tad saugumiečiai tikėjosi, kad Beržo draugystė su A.Virbicku – Bijūnu sėkmingai padės įsiskverbti į laisvės kovotojų būrį. Tačiau ir vėl iškilo nenumatyta problema: agentas Beržas pas partizanus sutiko eiti tik kartu su broliu. Tada ir šis buvo užverbuotas Erelio slapyvardžiu. Tuo pačiu metu infiltravimui į laisvės kovotojų gretas buvo rengiamas ir agentas Vilkas, o jo brolis, dar besimokęs Joniškio gimnazijoje, Meškos slapyvardžiu buvo užverbuotas ryšiui tarp agentų ir saugumiečių palaikyti. Visi keturi čia paminėti agentai buvo pažįstami tarpusavyje ir su A. Virbicku – Bijūnu, o agentų Vilko ir Meškos dėdė su pussesere buvo partizanai. Tad reikia manyti, kad šios aplinkybės ir padėjo agentams greičiau atsidurti laisvės kovotojų stovykloje. Tačiau nežinia kodėl, jų pasitikėjimo vidaus agentais įgyti taip ir nepavyko. Beržą ir Erelį, partizanams išsiaiškinus jų tikslus ir iš saugumo gautas užduotis, karo lauko teismas pasmerkė mirti. Apie agentą Vilką žinoma tik tiek, kad vidaus agentu laisvės kovotojų gretose jis neįsitvirtino, nes jau tų pačių metų birželį jis buvo panaudotas paieškos grupėse. ( 45 )
Daug „Ąžuolo“ būriui pakenkti saugumiečiams padėjo agentas Medis – Kazimieras Žalakis, Mantoriškių miško eigulys, emgėbistų užverbuotas 1949 metų spalį. Jis jau buvo išdavęs vieną partizanų būrį, kurį saugumiečiams, pasitelkus Vidaus kariuomenę ir stribus, pavyko sunaikinti (46), tad saugumiečiams teikė daug vilčių. 1951 metais K. Žalakiui – Medžiui pavyko užmegzti ryšius su „Ąžuolo“ būrio partizanais. Sumaniai veikdamas jis buvo įgijęs pastarųjų pasitikėjimą. Pagal K. Žalakio – Medžio informaciją, tų pačių metų spalio 11 dieną, surengus karinę – čekistinę operaciją, Mantoriškių miško 66 – ajame kvartale saugumiečių buvo suimtas Pr. Rudnickas – Skydas. (47) Su juo buvęs kitas laisvės kovotojas suspėjo pasitraukti. Partizanai anuomet K. Žalakio – Medžio išdavyste nė neįtarė. Šie 1952 metų žiemą jį aplankė dar tris kartus, pažadėdami užeiti ir vėliau. Tų pačių metų balandžio 28 dieną K. Žalakio – Medžio ūkyje įsitaisė saugumo operatyvinė grupė, o jis pats buvo aprūpintas spec. preparatu „Neptun“, skirtu maistui apdoroti. Saugumiečiai tokiu būdu čia suimti ketino vieną ar du laisvės kovotojus ir užverbavus įtraukti juos į agentų smogikų būrį, kad galėtų pasiųsti „likviduoti“ Juozapavičiaus tėvūnijos vadą A.Trinką – Algį ir „Vinkšnos“ partizanų būrį. Tačiau ne viskas vyko pagal saugumiečių planą. Laisvės kovotojai pas K. Žalakį – Medį atėjo tik gegužės 8 dieną, bet labai skubėjo ir atsisakė vaišintis, tad agentas negalėjo prieš juos panaudoti spec. preparato. Kitą kartą partizanai pas K. Žalakį – Medį atvyko tų pačių metų liepos 3 dieną, bet agentas galbūt vis dar nesiryždamas tokiai atvirai išdavystei, laisvės kovotojų tąkart į savo namus neįsileido. Šis saugumiečiams aiškinosi, kad jis, girdi, buvęs labai sutrikęs, o šie agentui sukūrė legendą, kaip pasiaiškinti laisvės kovotojams. Tad net dvi K. Žalakio – Medžio ūkyje tūnojusios saugumiečių pasalos grupės suglumo ir nežinojo, kaip elgtis. Po pastarojo nesusipratimo buvo įrengtas ryšys tarp gyvenamajame name ir ūkiniame pastate įsikūrusių saugumiečių grupių.
1952 m. rugsėjo 2 d. pas K. Žalakį – Medį užėjo tuometinis „Ąžuolo“ būrio vadas A. Virbickas – Bijūnas ir V. Rudnickas – Birštonas. Šie pirmiausia šeimininko pasidomėjo, kodėl jis jų vidun neįsileidęs liepos 3 dieną. K. Žalakio – Medžio paaiškinimas, kad pas jį esą tuo metu lankęsis rajono centre dirbantis brolis, kuris turėjęs ginklą, tad geriau buvę nerizikuoti, laisvės kovotojus patenkino. K. Žalakis – Medis tąkart pavaišino partizanus medumi ir pienu, tačiau spec. preparato panaudoti ir vėl negalėjo, nes visą tą laiką laisvės kovotojai buvo šalia jo. K. Žalakio – Medžio ūkyje buvusios saugumo operatyvinės grupės vyresnysis susisiekė su pamiškėje laukusia pasala ir sužinojęs, kad ji mato dar du laisvės kovotojus, liepęs jų neišleisti iš akių, o sulaukęs iš K. Žalakio – Medžio išeinančių V. Rudnicko – Birštono ir A. Virbicko – Bijūno, įsakė atidengti į šiuos ugnį. Nėra dokumentuose užfiksuota, ar šie partizanai spėjo pasipriešinti. Emgėbistų pranešimuose tokių šio įvykio detalių nerasta. O tuo metu prie K. Žalakio – Medžio namų dar žuvo J. Remeika – Klaudijus, Tautietis ir „Ąžuolo“ būrio visuomeninės dalies viršininkas E. Trinka – Briedis. (48, 49)
K. Žalakiui – Medžiui neįdavus spec. preparato „Neptun“ laisvės kovotojams, saugumiečiai, matyt, nebenorėdami rizikuoti, pakeitė partizanų suėmimo planą. Tokiu būdu išaiškėjo ir paties K. Žalakio – Medžio vaidmuo šioje išdavystėje. O šiam atsisakius keltis gyventi į kitą rajoną, Žagarės stribų grupė kurį laiką saugojo šį išdaviką nuo galimo laisvės kovotojų keršto.
Laikraštėlyje „Partizanų šūviams aidint“ 1953 m. 5 – ojo numerio puslapiuose buvo išspausdintas V. Džiugytės – Ramunės eilėraštis „Žuvusiam draugui“, kuriame pasitelkiama poetinė išmonė ir remiamasi tąkart gyvų išlikusių partizanų gauta informacija:
Kai rugsėjo saulutė raudona skraiste
Vis mieguisčiau spinduliais žemei mojo,
Vienoj pamiškėj susirinkę slapčia
Šeši partizanai tarės, galvojo.
Tai iš „Ąžuolo“ būrio draugai jie visi,
Per dieną Žagarės miške stovyklavo,
Bet saulei pradėjus į vakarus slinkti,
Mantoriškių miškan skubiai atžygiavo.
Vadas Bijūnas įsakymą davė –
„Briedis ir Birštonas vyksit sodybon,
Likę draugai pailsėti čia galit,
O Žirnis paliksi budėti sargyboj!
Partizanas Žvainys su Tautiečiu kartu
Susėdę prie eglės juokavo abu,
O dešiniau jų, trijų metrų atstumu,
Prie ąžuolo Bijūnas su automatu.
Taip budėjo visi, žvilgsniai jų įtempti,
Septynias, gal dešimt minučių išlaukė.
Bet staiga vienas šūvis visai netoli
Sudrebino mirtiną tylą palaukės.
Dar garsas nespėjo mišku nuaidėti,
O jau pasipylė čia kulkų lietus.
Pirmas šis šūvis buvo ženklas pradėti
Kraugeriams atdaryti savo spąstus.
Ir užvirė kova, kirtis smarkiau už kirtį,
Kulkos zvimbė be skaičiaus, o mūsiškių šeši.
Kulkosvaidžiai kvatoja kviesdami čia mirtį.
Ir krito nuo medžių net lapai žali.
Vadą Bijūną pirmiausia pakirto.
O čia kulkos paleistos kelių kraugerių.
Pas ąžuolą seną aukštielninkas virto –
„O Jėzau, Jėzau, jau kovot negaliu!“
Bet mielos tos akys ir vėl suliepsnojo,
Šviesos šios galingos pabūgo mirtis.
Tai meilė Tėvynės, kur ją išnešiojo
Partizano lietuvio taurioji širdis.
Veidai nors išbalę, kakta aprasojus,
O kraujas taip bėga… ir vis neperstoja,
Bet jėgų suteikia jam ne meilė kilnioji,
Vado ginklas taiklus vis priešus dar kloja.
Prie eglės sugulę Žvainys su Tautiečiu,
Taikliai šaudė pikti ant priešo įnirtę.
O Žalakio sodyboj Birštonas su Briedžiu
Narsiai gynės abu nuo draugų atkirsti.
Štai Žirnis atbėga kuprine išdraskyta,
O ranka kairioji sunkiai sužeista,
Ir išgirsta draugai šią mintį pasakytą –
„Traukimės, brolužiai, juk pribaigs jie mus čia!“
Pakyla Žvainys, o Tautiečiui sunku.
Nors mėgino, bet štai vėl atvirto
Ir ištaria žodžius skausmingu balsu –
„Žirneli, jau man koją nukirto!“
Tik žvilgsniu trumpu draugus palydėjo,
Kurie traukės gilyn į tankmę,
Lūpos išbalę švelniai sušnabždėjo –
„Skubėkit, jūsų laukia Tėvynė!“
Ir Žirnis su Žvainiu per ugnį nuėjo,
Automatai vis lojo ir kulkomis lijo,
Jie prasiveržę Žagarės miškan skubėjo,
O kova pamiškėje vis dar nenutilo.
Kai tris kart po penkias minutes praėjo,
Kai iš Mantoriškių miško šūviai prikimo,
Vienišas pistoleto šūvis nuaidėjo,
Ir trumpa automato serija prabilo.
Du draugai skubėję šiuos šūvius pažino,
Iš karto sustojo, nė žodžio netarę,
Rankos iš lengvo prie kepurių pakilo,
O medžiai šnabždėjos apie sunkią nedalią.
Tik Žalakio sodyboj kova vis netilo,
Kur Birštonas su Briedžiu įtemptai kovojo.
Jie prasiveržti į mišką pas draugus mėgino,
Nes apie jų likimą nieko nežinojo.
Iš kiemo prasiveržė jėgom paskutinėm,
Nors rūbai suplėšyti, veidai kruvini,
Bet nebeišlaikė mūšio galutinio,
Nes priešai čia laukė seniai alkani…
Ir užstojo tyla, nes kova pabaigta,
O laukiniai iš džiaugsmo proto neteko.
Partizanus jie spardė su keiksmų daina,
Nes pyko, kodėl jie gyvi nepateko.
Saulė paraudus už kalno skubėjo,
Nes matė, kaip žmonės į žvėris pavirto.
O medžiai nuleidę šakas stovėjo,
Tarytum nuo jų brangią dalį atkirto.
Tik keturi partizanai ilsėjos ramiai,
Lūpose sustingę žodžiai – „Už Tėvynę“.
Laukų vėjelis vaitojo, skrisdamas skubiai.
Jis nešė artimiausiems „sudiev“ paskutinį. (50)
44. LYA. – F. K – 1. – Ap. 2. – B. 40/1. – L. 168.
45. Pagal autoriaus pokalbį su Simonu Norbutu. – Vilnius. – 1996 m. liepos 18 d.
46. LYA. – F. K – 3. – B. 40/1 . – L. 201 – 213.
47. Ten pat. – L. 217 – 218.
48. Ten pat. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 412. – L. 362.
49. Virginija Rudienė. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. – Kn.: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. – Sug. Aurelija Malinauskaitė. – V, 1999. – P. 249 – 251.
50. Ramunė. Žuvusiam draugui // Partizanų šūviams aidint. – 1953. – Nr. 5. – L. 31 – 33.
Vilmantas Krikštaponis
