Ne vien ginklu, bet ir laisvu spausdintu žodžiu kovojęs už Tėvynės laisvę

(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)

Jei K. Liuberskis – Žvainys daugiau simboliškai bei romantiškai apibūdino už ką pokario laisvės kovotojai kovojo, tai publicistas Bronys Raila visą tą kovą giliai apmąstydamas, įvardijo realiai, nors ta realybė daug kam „akis badė“. Jis rašė:

„ …Taigi ano laikotarpio Lietuvos partizanų spauda nebuvo labai palanki mūsų pabėgėliams Vakaruose. Sakyčiau, protarpiais ji pasirodydavo itin nedraugiška mūsų tremties valdžios ambicijoms. Visada ji buvo kritiška ir mūsų rimčiausiom patriotinėm pastangom atkurti po senovei Kauną ir Vilnių, taip pat Bubius, Taujėnus ir Vainutą. Partizanai nežadėjo mūsų vadovaujantiem viešpačiam ir kitiem žymūnam narsiai numirti už tai, kad mūsiškiam maždaug už dyką grįžtų pilys, dvarai, ministerijų portfeliai, dekanatai ir vyskupijos“. (90)

Šiandien yra žinoma, kad K. Liuberskio – Žvainio palaikai yra užkasti ir iki šiol tebėra toje pačioje sodyboje. Tiesa, jau jos nebėra, bet sodybvietė yra išlikusi iki mūsų dienų. Kai žuvo K. Liuberskis – Žvainys, buvo jau nebe tas metas, kai nelygiose kautynėse žuvusių laisvės kovotojų palaikai buvo guldomi miestelių aikštėse, ant šaligatvių ir niekinami.

Iki šiol bene sunkiausia buvo atsakyti į klausimą, kodėl taip ilgai nebuvo atskleista ši tiesa. Dabar jau yra žinoma, kad K. Liuberskio – Žvainio byla buvo išvežta į SSRS gilumą. (91)

Gali būti taip, kad vietos KGB organams nereikėtų teisintis aukštesniajai savo valdžiai Maskvoje, jog Lietuvoje vis dar niekaip nesusitvarkoma su antisovietiniu pogrindžiu, šis įvykis buvo nutylėtas. (92, 93)
Ši paslaptis išryškėjo tik tada, kai jau būdamas garbingo amžiaus, apgailestaudamas dėl minėto nutikimo ir nenorėdamas, kad ta paslaptis taip ir liktų neatskleista, jau gorbačiovinės pertvarkos metais, kada sovietinė imperija jau buvo ant griūties slenksčio, tautiečiams, kuriais pasitikėjo, tą ilgai slėptą paslaptį K. Šiuša atskleidė.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, paskutinio žuvusiojo jos laisvės kovotojo atmintis išliko gyva. 2003 m. spalio 22 d. K. Liuberskiui – Žvainiui buvo pripažintas kario savanorio statusas, o 2004 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. 2007 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu K. Liuberskis – Žvainys buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, imta ieškoti informacijos apie K. Liuberskį – Žvainį. Gavus ją, kad šio laisvės kovotojo palaikai yra užkasti vienoje dabartinio Liepkalnio kaimo sodybvietėje, nuo 1995 metų bent du kartus iki šiol čia buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Ties tomis paieškomis reikėtų ir stabtelėti. 2016 metų „Kario“ žurnalo 12 numeryje pasirodė kolektyvinis istorikų Mindaugo Sereičiko, Aurelijos Malinauskaitės bei Daliaus Žygelio straipsnis, pavadinimu „Karo lakūnas ir partizanų spaudos leidėjas Konstantinas Liuberskis – Žvainys“. Turiu pripažinti, jog apie šio laisvės kovotojo tarnybą karo aviacijoje, partizaninę kovą bei jos spaudos leidimą minėti autoriai rašo tiesą. Tačiau šis rašinys yra pozityvus, tad objektyviu jo nepavadinsi, kai jame tendencingai yra iškraipoma tiesa, kas liečia K. Liuberskio – Žvainio archeologines paieškas. Tai daryti profesionaliems istorikams yra nevalia, o šiuo atveju ir neatleistina. Štai rašoma: : Kraštotyrininkas V. Krikštaponis, apklausęs vietinius senbuvius, surinko duomenis, kad Lunkevičienė menamoje K. Liuberskio užkasimo vietoje per Vėlines uždegdavo žvakę, kartais padėdavo gėlių. Tos tradicijos vėliau neva laikėsi ir vietiniai gyventojai.

2006 m., remdamasis kraštotyrininko pateiktais ir pačių surinktais duomenimis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras organizavo archeologinę ekspediciją K. Liuberskio palaikų paieškai. Perkasai buvo pasirinkta V. Krikštaponio nurodyta maždaug prieš 35 – 40 m. tujomis apsodinta vieta; joje buvo nedidelis, susmukusią kapduobę primenantis įdubimas ir dekoratyvinių augalų – lelijų. Buvo atmatuota ir rankiniu būdu iškasta 4 X 3, 5 m perkasa, tačiau K. Liuberskio palaikų tariamojoje vietoje nebuvo. Palaikai nebuvo aptikti ir kitoje 1 X 2 m. perkasoje.’’ ( 94 )

Šioje ištraukoje rašoma, kaip ir buvo viskas atliekama. Žmonės iki šiol kartas nuo karto uždega žvakę netoliese esančioje K. Liuberskio – Žvainio žūties vietoje, tik už poros metrų nuo tos vietos, kur buvo vykdomi minimi archeologiniai kasinėjimai. Tačiau straipsnio autoriai tendencingai nutyli tai, jog su valdžios žinia šioje sodybvietėje buvo vykdomi iki tol archeologiniai kasinėjimai. Visa tai vyko 1995 metų liepos mėnesį. Nežinia, ar apie tai žinojo M. Sereičikas, bet A. Malinauskaitė ir D. Žygelis tai tikrai žinojo. Paieškas vykdęs K. Liuberskio – Žvainio sūnėnas Romualdas Daumantas nuo to laiko iki šiol palaiko artimą ryšį su pastaraisiais dviem istorikais. Šie, lankydamiesi pas šio straipsnio autorių, patys jam ir dar vienam žmogui pasakojo, jog „1995 m. liepos mėnesį Romas Daumantas kartu su archeologu ir valdžios žinia Liepkalnio dvarvietėje vykdė K. Liuberskio palaikų archeologines paieškas. Tos paieškos buvo nesėkmingos“.(95)

Mįslingas šis M. Sereičiko, A. Malinauskaitės ir D. Žygelio nutylėjimas. Jis suteikia pagrindo manyti, jog kažką tokiu elgesiu norima nutylėti ar net dangstyti. Tokį šių istorikų elgesį demaskuoja buvusi politinė kalinė, rašytoja Antanina Garmutė. Ji vienoje savo knygų rašo: „Žalia vasaros jūra užtvindė laukus. Žiedų žiedai pabiro pievose. Pačios ilgiausios metų dienos. Suvešėjo ir rasomis sužvilgo kvapnūs kupolių žolynai. Bet mes su buvusiu tremtiniu, o dabar habilituotu daktaru – fiziku Stanislovu Sajausku vykome į Šiaurės Lietuvą ne paparčio žiedo ieškoti. Norėjome padėti surasti paskutinio žuvusio Žemaitijos (gal ir visos Lietuvos) partizano Kosto Liuberskio – Žvainio palaikus. Pagerbti didvyrį, už Tėvynės laisvę galvą padėjusį ( … ). Į Liepkalnį atvyko autobusiukas su 8 vyrais ir rajono paminklotvarkininkė Vilchelmina I. (Imbrienė – V. K.). Vyrai darbuojasi su kastuvais ir kirviais – liepų alėjos pavėsyje jie pasiryžę kone tranšėją iškasti. Mat šioje vietoje, esą, žudiko pažįstamas mostelėjęs ranka, parodęs apytikrį užkasimą. Pats žudikas gyvenąs Vilniuje, bet, kaip ir visi stribai ir enkavedistai, „nieko nežinąs, niekur nedalyvavęs“…

Ar atskleis paslaptį pilka žemelė, ar atiduos motulė liepa, lietuvių dainose apdainuota, po savo skara priglaustą kovotojo galvelę?
Kasa vyrai sušilę. Pokši kirviai, kapodami storas medžių šaknis. Išbando ir manasis bendrakeleivis visus savo metodus bei naująjį kastuvą. Valandos bėga. Rezultatų nėra.

Iš Vilniaus atvyksta pastiprinimas – žuvusiojo giminaitis Romas. (Daumantas – V. K.) ir jaunas archeologas Giedrius (straipsnio autoriui nežinomas asmuo – V. K.). Atsiveža sodybos planus. Ateina naujasis Kruopių seniūnas (Augustinas Lenkutis – V. K.), taip pat fizikas ir tremtinių sūnus. Visi suinteresuoti. Vėl sužimba viltis.

… Saulė riedėjo vakarop. Mums Liepkalnio žemė neatidavė Žvainio, paskutiniojo Žemaitijos partizano, karo lakūno, literato, lietuviškojo Sent – Egziuperi“. (96)

Grįžtant atgal, pravartu pažymėti tai, jog istorikai M. Sereičikas, A. Malinauskaitė bei D. Žygelis nutarė, jog informacija juos pasiekusi iš trečiųjų lūpų yra netiksli. Šie teigė, jog nėra ir gyvų liudininkų, tuo duodami suprasti, jog K. Liuberskio – Žvainio paieškos vargu ar bebus vykdomos. Tačiau dėl gyvų liudininkų minėti istorikai yra visiškai neteisūs. Dar prieš keletą metų gyva buvo šios išdavystės kaltininkė A. Lunkevičienė. Dar ir šiandien Mažeikiuose gyvena jos dukra Mirdza Žiaurienė, kaip kad iki šiol Kruopiuose tebegyvena ir buvęs anuometinis apylinkės pirmininkas Jonas Gadliauskas ir dar vienas kitas buvę aplinkinių sodybų gyventojai, K. Liuberskio – Žvainio žūties dieną netoliese girdėję šūvius ir matę keliu važiuojant dengtą karišką sunkvežimį, kurio priekyje važiavo du lengvieji automobiliai. Latvijoje iki šiol tebegyvena ir minėtos karinės – čekistinės operacijos tiesioginis dalyvis Janis Kauzonas. Tačiau čia problema yra ta, jog minėti istorikai nė nemėgino aukščiau mano išvardintų asmenų ieškoti bei su jais kalbėtis. Matyt jie informaciją tepaimtų nuo „atnešto padėkliuko“, o atradimą ir garbę nedvejodami prisiskirtų sau. Visą tai patvirtina dabartis, kai dažnai į daug ką žiūrima su materialiais išskaičiavimais. Tačiau aš neprarandu vilties, kad man radus tiesioginį minėtos karinės – čekistinės operacijos dalyvį ir dar vienam asmeniui padedant, greitu laiku bus atkasti K. Liuberskio – Žvainio palaikai ir jie ateityje bus prideramai palaidoti Žagarėje esančiose Raktuvės kapinių viename kape, kur amžinu poilsiu jau senai ilsisi šio laisvės kovotojo tėvai.
Nuo sovietinės okupacijos pradžios iki šiol buvusių sovietinių propagandistų ir jų suklaidintų žmonių yra teigiama, jog pokario metų partizanai buvo nekaltų žmonių žudikai. Nepagrįstai tebėra teigiama, jog tie patys asmenys karo metu naciams talkino žudant nekaltus žmones, ar tiesiog organizavo jų žudynes. Tuo ne taip senai buvo kaltinamas ir K. Liuberskis – Žvainys, nors niekur iki šiol esančiuose Lietuvos archyvuose niekas nerandą nė vieno tą bylojančio dokumento. Šiandien tuo sėkmingai, per Lietuvos žydų bendruomene naudojasi šių dienų militaristinės Rusijos propagandistai. Štai Zokniuose (Šiaulių miesto dalis) gyvenantis prorusiškomis ir prosovietinėmis pažiūromis besireiškiąs Evaldas Balčiūnas, ne taip senai bandė savo sukurpta klastote apšmeižti K. Liuberskį – Žvainį. Jis radęs gyvų „liudininkų: ir kalbinęs juos, rašė: „Lakūnas ir partizanas, laikraščių redaktorius – labai graži biografija. Bet ramybės neduoda jo veikla nacių okupacijos metais. Sakoma, kad jis dirbo Šiaulių finansų inspekcijoje. Ką gi jis ten veikė, kad po karo teko slapstytis?
Štai ką apie Konstantino Liuberskio veiklą pasakoja buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas.

„1941 m. rugsėjo 8 d., kai abu geto rajonai jau buvo pilni žmonių, teritorija tapo galutinai izoliuota. Čia buvo draudžiama įeiti ar išeiti be specialių pažymų; tai leista tik darbo kolonoms. Mieste žydų praktiškai nebeliko. Rugsėjo 8 d., pirmadienį, miesto savivaldybės komisija, vadovaujama Liuberskio ir buvusio Šiaulių miesto liaudies švietimo skyriaus inspektoriaus Liolio, patikrino abiejų geto rajono gyventojus ir sudarė nedarbingųjų bei ligonių sąrašus (tokia komisija buvo sudaryta P. Linkevičiui ir A. Stankui įsakius dar tada, kai reikėjo nuspręsti kuriuos žydus įkalinti gete, o kuriuos – „sinagogoje“, t. y., pasmerkti mirti – E. B. past.).

1941 m. rugsėjo 11 d. į getą atvyko vokiečių leitenanto Počalskio vadovaujam karo lauko policijos kuopa bei LAF – o būrys, vadovaujamas štabo nario V. Ivanausko, ir pagal Liuberskio sudarytą sąrašą suėmė apie 100 žydų. Juo sunkvežimiais išvežė į Gubernijos mišką ir ten sušaudė.
1941 m. rugsėjo 12 d. į getą vėl atvyko to paties V. Ivanausko vadovaujamas LAF – o būrys su 300 žydų sąrašu. Dalis pasmerktųjų išsislapstė, o kiti buvo išvežti ir sušaudyti Gubernijos miške.

1941 m. rugsėjo 15 d. gete pasirodė lafininkai Liuberskis ir Pimpa kartu su dideliu lietuvių policijos būriu. Jie patikrino visų geto gyventojų dokumentus ir vietoj mėlynų ir rausvų pažymėjimų išdavė geltonus“.

90. Bronys Raila. Liudytojo poringės. – V, 1996. – P. 531.
91. Pagal autoriaus pokalbį su Večiaslavu Kaledinu. – Maskva. – 2012 m.spalio 2 d.3.
92. Pagal autoriaus pokalbį su Safonu Kravcovu. – Jelgava, Latvijos resp. – 2006 m. gruodžio 7 d.
93. Pagal autoriaus pokalbį su Vladu Gulbinu. – Vilnius. – 2014 m. kovo 21 d.
94. Mindaugas Sereičikas, Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis. Karo lakūnas ir partizanų spaudos leidėjas Konstantinas Liuberskis – Žvainys // Karys. – 2016. – Nr. 12. – P. 52.
95. Autoriaus pokalbis su Aurelija Malinauskaite ir Daliumi Žygeliu. – Menčiai, Akmenės raj. – 2006 m. balandžio 8 d.
96. Antanina Garmutė. Baltieji gluosniai.- Kn.: Tėvo vasara. – K, 1996. – P. 150 – 152.

Vilmantas Krikštaponis

Total
11
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts