Niūrius lapkričio vakarus TAU knygų bičiuliai iš klubo „Beržė“ paįvairino skaitydami kraštotyrinę literatūrą ir vartydami interneto puslapius, kuriuose ieškojo pasakojimų apie lietuvių papročius. Tuoj po Vėlinių susirinkome diskusijai „Papročių skrynelę pravėrus“. Visi vieningai sutarėme, kad kartu pasidalinsime ir asmeniniais vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Tad  ką naujo sužinojome ir prisiminėme?

„Manęs nebėr, bet paukščiai medžiuos šneka, ir niekas nesikeičia gamtoje…“ – deklamavo mūsų poetė Staselė K. Paukščiai… Senovės lietuviai tikėjo, kad vėlė iš kūno pasišalina paukščio pavidalu. Gal todėl kapinių medžiuose tiek daug paukštukų. Jie čiulba visą pavasarį ir vasarą! Tikėta, kad mirusiųjų vėlės trumpam sugrįžta į žemę – jos lanko namus, kapus, bažnyčią. Vėlinių terminas atsirado  XIX amžiuje. Jos dar buvo vadintos Uždūšine, Ilgėmis. Įdomu, kad paskui karstą einama neskubant, kad vėlė suspėtų bėgti paskui kūną. Viename žurnale skaitėme pasakojimą apie dainininko V. Vysockio vėlę. Žmones, lankantys poeto kapą Maskvoje (žydinčių gėlių netrūksta net žiemos metu!), fotoaparatais ir fotokameromis užfiksavo, kad virš kapo pakyla baltas debesėlis, kuris primena žmogaus figūrą…

Kodėl žvakės deginamos žmogui mirus prie karsto ir per Vėlines? (Kai kur žvakės net įdedamos į karstą). Ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų amžinąjį ryšį. Žvelgdami į liepsną, pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Pagal religiją žvakės liepsnelė simbolizuoja vadinamąjį sielos nemarumą, jos amžinumą. Kai kuriuose Lietuvos regionuose per Vėlines kapinėse buvo degami laužai (Dzūkijoje). Ar Vėlinės švente? Manoma, kad tai gyvųjų ir mirusiųjų susitaikymo šventė (lapkričio 2).

Lapkričio pirmoji – visų šventųjų diena. XIX amžiaus šeštame dešimtmetyje (kai kurie dar prisimena) prie bažnyčių ir kapinių susirinkdavo nemažai ligotų, nusenusių, nusigyvenusių (elgetų), kuriuos žmonės sušelpdavo. Tai irgi senas lietuvių paprotys priimti užklydusį elgetą, numaudyti, pamaitinti, net apgyvendinti. Žinomi faktai, kad nespėjus silpną naujagimį pakrikštyti, krikštatėviais tapdavo net tuo metu pasirodę elgetos.

Kitos rudens – žiemos periodo šventės – Kūčios ir Kalėdos. Tikintieji prieš Kalėdas ruošdavosi kalėdojimui. Kalėdoti – reiškia aplankyti visus kiemus, pasveikinti, palinkėti. Mūsų, senjorų, atmintyje kalėdodavo kunigai, lydimi patarnautojų (zakristijono ir kt.). Daugelis prisiminėme, kad tam šeimos ruošdavosi iš anksto: šeimininkės tvarkydavosi gryčioje, vaikai kartodavosi poterius. Kunigas pašventindavo namus, vaikai „išberdavo“ poterius. Mes, vaikai, laukdavome kunigo su baimę (kad tik nesuklydus sakant poterius), bet kartu žinodavome, kad gausime dovanų šventą paveikslėlį ar saldainį. Ūkininkai, net mažažemiai, įdėdavo javų ir kitų rudens gėrybių. Daugelis prisimename, kad kalėdojančio kunigo sulaukėme ir mes, radviliškiečiai, prieš keletą metų, kai bažnyčioje buvo planuojama pastatyti naujus varpus. Tuomet bažnyčios pagalbininkės maršalkos aplankė savo gatvės ar namo žmones ir suderino, ar kunigas bus priimtas. Mes pagal išgales aukojome pinigų varpams. Kalėdodavo ne tik kunigai, bet ir jauni vyrai ir merginos, kartais persirengėliai. Šis paprotys jau nyksta.

Pagonys garbindavo medžius. Katalikybėje garbinama eglė. Paprotys puošti eglę atkeliavo iš Vokietijos. Eglę puošdavo tik Kūčių vakarą. Ant jos šakų kabindavo obuoliukus, nes buvo tikima, kad obuolys atneša į namus sėkmę. Puošdavo šiaudinukais, lazdyno riešutais. Lazdyno medis buvo laikomas šventu. Senoliai žinojo, kad į jį niekada netrenkia perkūnas, o riešutai simbolizavo vaisingumą ir stiprybę. Ant Kalėdų eglės vėlių ramybei degindavo žvakutes, kurių liepsnai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia, sauganti šeimą nuo blogio ir nelaimių. Nupuošdavo eglutę po Trijų Karalių.

Eglė buvo naudojama laidotuvių apeigose. Jomis puošdavo mašinas (XX amžius, 5-7 dešimtmetis), kuriomis būdavo nešamas karstas. Visada žaliuojantis medis – amžinybės simbolis. Į namus, kuriuose būdavo pašarvotas mirusysis, vesdavo takas, nubarstytas elgišakiais. Velionį išlaidojus, pirmiausia būdavo surenkami elgišakiai ir išardomas stalas, ant kurio stovėjo karstas. Eglės šakutė būdavo dedama ant lėkštutės, skirtos velioniui (tik pirmaisiais po mirimo metais). Tai lyg priminimas, kad miręs visada gyvas artimųjų širdyse.

Šventu laikydavo šermukšnį, diemedį (Dievo medį), kurie būdavo sodinami prie namų slenksčio, kad namus apsaugotų nuo blogų jėgų.

Daug sužinojome apie duoną lietuvių papročiuose. Lietuvai prieš valgydami duoną persižegnodavo. Su duona ir druska sutinkami jaunavedžiai. Pirmas jos atsilaužia jaunikis, paskui iš tos pačios riekutės – jaunoji. Druska reiškė, kad viskuo (ir sėkme, ir bėdomis) dalinsis abu. Išlikęs paprotys duonos kepalu sutikti garbingus svečius. Duonos kepalą pradėdavo raikyti tėvas. Jei trupinėlis nukrisdavo ant žemės, pakeldavo ir pabučiuodavo. Likusius trupinius sulesindavo paukščiams. Duonos duodavo gyvuliams, kad duotų daugiau pieno, nesirgtų. Pirkdami paršelį, duonos kepalą duodavo pardavėjui, kad paršelis gerai augtų. Tikėta magiška duonos galia. Eidami miškan, nešdavosi duonos, kad gyvatė neįkirstų. Šventos Agotos duonelę laikydavo namuose, kad išgelbėtų nuo gaisro (ji šventinama vasario 5). Duonos nevalia buvo guldyti ne ant „pado“. Tai būtų nepagarba šventai duonelei.

Ugnis, duona, medis, vanduo – juos visada garbino lietuviai. Tai neišsenkanti pokalbių tema. Visų papročių neįmanoma apžvelgti per vieną užsiėmimą. Ieškojome atsakymų į trumpus klausimus:
-Boba, Kotrė… ir kas dar? -Morė.
Simajudas – kas tai?
Kada valgomi parpeliai?
Kas tai yra sambariai?
Kokia šventė -Tautos šventė?
Nežinote? Metas atverti papročių skrynelę!

Renginio paįvairinimui paklaidžiojome po rajono žemėlapį. Ieškojome gyvenviečių, kurių pavadinimai baigiasi -kiškis, -kiškiai. Jų radome nemažai. Sužinojome, kad mūsų rajone yra gyvenvietės Trakai ir Paryžius. Labai daug pavadinimų kilę iš pavardžių. Ir dar… prisiminėme, kaip lietuviai keikdavosi ir blogio linkėdavo. Abejingų popietėje nebuvo. Visi vaišinomės džiovintais obuoliukais ir ukrainietiškais šokoladukais su aguonomis. Bet šilčiausias momentas buvo renginio pradžioje, kai garbingo jubiliejaus proga pasveikinome „beržietę” Eugeniją Dirsienę ir rudenį gimusias moteris. Nepamiršome ir savo himno „Beržė mana“, kurio eiles ir muziką sukūrė klubo narė Zenona Zakienė.

Papročius ir renginį aprašė J. Kaučikienė 

Radviliškio rajono savivaldybėje, slaptame susirinkime, buvo svarstyti Radviliškio miesto Žalgirio gatvės tarp Miško ir Maironio gatvių rekonstravimo diegiant eismo saugos priemones techninio projekto projektinių pasiūlymų sprendiniai. Nors šis susitikimas su projektuotojais buvo įvardintas kaip „projekto viešinimas“, tačiau viešoje erdvėje apie tai nebuvo jokios informacijos.

Pristatytas abejotinas projektas

Projektuotojo – AB „Panevėžio statybos trestas“ – atstovas ir projekto vadovas Mindaugas Gaigalas pristatė projektinius sprendinius susirinkusiems Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovams, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nariams ir  visuomenės atstovams.

Šio projekto eismo saugumo sprendinius finansuoja Europos sąjunga su savivaldybės prisidėjimu. 

Pasak projektuotojo, Žalgirio gatvės rekonstrukcija suprojektuota pagal C kategorijos gatvės reikalavimus. Projektuotojas Žalgirio gatvėje numatė 6 metrų važiuojamąją dalį, abiejose gatvės pusėje būtų 1,5 m dviračių takai, taip pat šaligatviai nuo 1,20 m iki 1,50 m pločio bei 1 m  techniniai šaligatviai. Taip pat projekte ties sankryžomis numatytos 6 metrų techninės sankryžėlės, priversiančios vairuotojus mažinti greitį ir taip užtikrinti pėsčiųjų saugumą. „Jūsų Žalgirio gatvė nėra ilga ir problematiška“,-  taip rekonstrukcijai paskirtą gatvę apibūdino projektuotojas.

Po šios projektuotojo frazės tapo aišku, kad jis nelabai įsivaizduoja, kokia ši gatvė judri ir problematiška, ypač turgaus dienomis.

Pasigesta automobilių stovėjimo vietų

Po projekto pristatymo susitikimo dalyviams kilo nemažai klausimų. „Kokie projekte yra pasiūlymai automobilių stovėjimui?“,- pasidomėjo Tarybos narys Gediminas Lipnevičius.

Pasak projektuotojo M. Gaigalo, automobilių statymui vietos nebelieka, todėl projekte  automobilių statymo vietų paprasčiausiai nenumatyta. Šis projektuotojo atsakymas sukėlė karštas diskusijas. „Ketvirtadieniais ir šeštadieniais, turgaus dienomis, visa Žalgirio gatvė nuo Maironio iki Eglių gatvių būna užstatyta mašinomis, taip pat gatvėje mašinas stato ir tėvai, atvežę vaikus į muzikos mokyklą, šios mokyklos mokytojai, tad automobilių stovėjimo vietos šioje gatvėje labai reikalingos“,- sakė  projekto viešinime dalyvavę visuomenės atstovai.

Pasak Tarybos nario G. Lipnevičiaus, nenumačius automobilių stovėjimo vietų, bus žlugdomas ir turgaus verslas, taip pat ir  prie kitų šioje gatvėje esančių prekybos įmonių negalės privažiuoti klientai, tad nukentės verslininkai. Šioms išsakytoms mintims paantrino ir Tarybos narys J. Povilaitis.

Bandyta ieškoti išeičių

Projekto viešinimo metu kilo audringos diskusijos dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo. Pirmiausia buvo pasiūlyta atsisakyti  dviračių takų. „Gal būtų galima sutapatinti šaligatvį ir dviračių taką, tada liktų vietos automobilių stovėjimui?“- siūlė  rajono architektas A. Valuckas.  Tačiau projektuotojo nuomone, tokių „hibridų“ miestuose nebūna.

Susitikimo dalyviai siūlė apskritai atsisakyti dviračių takų: „Argi Radviliškyje tokie populiarūs dviračiai, kad gatvėje reikėtų takų iš abiejų pusių?“ Pasigirdo ir ironiškų pasiūlymų: „Padarykime Radviliškį „žaliu“ miestu, uždrauskime  miesto centre automobilių eismą, tada nebereikės ir vietų automobilių stovėjimui“. Beje, „žaliu“ miestu Radviliškio padaryti nepavyks, nes rekonstruojant Žalgirio gatvę ir joje teks iškirsti medžius. Skaitytojams priminsime, kad rekonstruotame Radviliškio miesto centre, kuris priduotas tik šiemet, nėra nei vieno dviračio tako.

Diskusijos metu paaiškėjo, kad  dviračių takų atsisakyti negalima, nes jie priklauso tikslinėms išlaidoms, kurias finansuoja ES kaip eismo saugumo užtikrinimo priemonę, o automobilių stovėjimo vietos šioms tikslinėms išlaidoms nepriklauso.

„Gal būtų galima šį projektą perkelti į Mažvydo gatvę, nes joje nereikia tiek daug vietų automobilių stovėjimui, išskyrus prie UAB „Multimeda“ įmonės, o Žalgirio gatvę tvarkyti savivaldybės lėšomis?“- kaip vieną iš sprendinių pasiūlė Tarybos narys G. Lipnevičius. Tačiau, pasak architekto, lėšos yra skirtos Žalgirio gatvės rekonstrukcijai.

Pasak  savivaldybės Statybos skyriaus vedėjo G. Vičo Žalgirio gatvėje nereikėtų tokių plačių šaligatvių – tai per didelė prabanga, o  tinkamų lėšų  galbūt pakaks tik žiedinėms sankryžoms bei šaligatviams.

Kad būtų sutaupyta lėšų ir jas būtų galima skirti mašinų stovėjimo aikštelėms, buvo pasiūlyta naują asfalto dangą kloti ant senos. Tačiau su šia mintimi nesutiko projektuotojas – pasak jo, tai būtų ne gatvės rekonstrukcija, o paprastas remontas.  „Žalgirio gatvės asfalto danga yra sutrūkinėjusi, o ant jos užliejus naują asfaltą, plyšiai greitai atsikartos“,- sakė projektuotojas.

Kaip viena iš  išeičių buvo pasiūlyta pakeisti gatvės kategoriją iš C į D, tada būtų galima atsisakyti techninių šaligatvių, dviračių taką daryti tik vienoje gatvės pusėje, o kitoje pusėje įrengti tokias reikalingas vietas automobilių stovėjimui. 

Dar vienas pasiūlymas buvo dviračių takų aukštį suvienodinti su gatvės ir ant jų statyti automobilius. Tačiau tokia išeitis būtų galima tik po penkerių metų, o kur turgaus ar kitų parduotuvių klientams, muzikos mokyklos mokytojams bei  mokinių tėvams automobilius statyti iki to laiko?

Nutarta projektą tobulinti

Projekto viešinimo metu projektuotojo adresu buvo išsakyta nemažai priekaištų. „Jums tik projektuoti naujas gatves, o ne rekonstruoti jau esamas“,- mestelėjo pastabą projektuotojui G. Vičas.

Architektas A. Valuckas pageidavo, kad projektuotojai aktyviau bendrautų su užsakovais, įsiklausytų į jų pageidavimus, gal tada neatsirastų judrių gatvių projektų be automobilių stovėjimo vietų. Susitikimo pabaigoje buvo nutarta, kad esamas projektas netinkamas, reikia ruošti naują, pagal D kategorijos gatvės rekonstrukciją –  be techninių šaligatvių ir su automobilių stovėjimo vietomis vienoje gatvės pusėje.

Tarybos nario komentaras

„Ketvirtadienį Radviliškio rajono savivaldybėje svarstėme Radviliškio miesto Žalgirio gatvės tarp Miško ir Maironio gatvių pasiūlytą rekonstravimo projektą. Nors apie pristatymą niekur nebuvo skelbta (įdomu, kodėl), pranešus geriems žmonėms nuvykau į susirinkimą. Įsivaizduojate, paruošė projektinį pasiūlymą BE stovėjimo vietų ir gatvę sugalvojo susiaurinti nuo 8 iki 6 metrų. Kartais toks jausmas, kad ar projektuotojas ar  administracijos direktorė iš medžio iškritę. Ketvirtadieniais, šeštadieniais dirba turgus ir atvykę pirkėjai mašinas dažniausiai statydavo Žalgirio gatvėje, o dabar ją planuoja palikti be automobilių stovėjimo vietų!!! Kaip Tarybos narys ir kaip verslininkų asociacijos vadovas išsakiau dirbančių smulkių verslininkų bei gyventojų nuomonę, kad gatvė be stovėjimo vietų tiesiog negalima, bus padaryta didelė žala turgui bei didelis nepatogumas atvykstantiems pirkėjams. Po daugiau nei valandos trukusios karštos diskusijos, mano siūlymui pritarus ir kitiems Tarybos nariams, sveikas protas nugalėjo – šis priešprojektinis siūlymas panaikintas ir bus ruošiamas visiškai naujas gatvės projektas su automobilių stovėjimo vietomis bei dviračių taku. Ačiū visiems išgirdusiems mano siūlymą“,- po projekto pristatymo sakė Radviliškio rajono savivaldybės narys G. Lipnevičius.

„Radviliškio krašto“ informacija