Perėjus geležinkelio pervažą, prasideda kaimas su kur ne kur išmėtytais trobesiais. Beveik pačioje mažo upelio, Šventupiu vadinamo, pakrantėje, stovi Stepono sukiužusi trobelė. Stepono tėvai turėjo vos porą hektarų „liesos“ žemelės, todėl savo vaikų nelepino; vos paūgėjusius išleisdavo pas ūkininkus sau duonelės užsidirbti. Stepukas „pardavinėti vasaras“ pradėjo būdamas devynerių: atvažiavo pas tėvus ūkininkės Norvaišienės augintinė Valė, ir sulygo užmokestį: už per vasarą bandos ganymą, rudenį ūkininkai tėvams duos dvidešimt litų, piemenukui pusmarškonį „garnitorių“ (kostiumą) ir dar pridės pūdą rugių, dar į ganiavą priims tėvų avį – tegul ši per vasarą ganosi su kitais Norvaišų gyvulėliais.
Ir taip dvejus metus Stepukas svetimas utėles šėrė, pusryčiams gaudamas marškonės (iš miltų su bulvėmis) košės, pietums – tos pačios košės šiek tiek pašildytos, tik per šienapjūtę išvirdavo šutynės – bulvių košės su žirniais. Kitais metais piemenavo pas Norvaišienės kaimyną ūkininką Petreikį, įsikūrusį kitoje miško pusėje. Ten piemeniui mokėdavo daugiau, bet maistu irgi nelepino. Pas ūkininką Jankauską iš Naručių kaimo Steponas jau už pusvaikį tarnavo. Kai Stepukui ėjo gal septyniolikti, Nešukuočių kaimo ūkininkas Leonas Stasiulis nusamdė jį už vaikį. Ten betarnaujant ir prasidėjo karas. Atėjo kartą pas tą ūkininką toks šleivas vokietis, ir sako: „Frontui privalai padėti: atiduok arba porą arklių, arba štai aną savo berną. Ūkininkas pasvarstė pasvarstė tyliai savyje, ir nusprendė: gerai, tegul bus taip – veskitės berną; jei reikės, kitą berną nesunkiai nusisamdysiu, o arklių kitų taip greit juk nenusipirksi.
Ir taip Steponas iš Nešukuočių kaimo, tiesiai pro vadinamą Pijokų kryžių, į frontą išdrožęs pateko į vadinamąjį „arbeitarmą“, kas išvertus iš vokiečių kalbos reikštų darbo armiją, išvežė prie Ladogos ežero, kur tapo vokiečių darbo armijos važnyčiotoju. Turėjo pora arklių traukiamu vežimu į pirmąsias linijas šovinius vežiuoti, o iš ten – sužeistuosius gabenti į užfrontę. Kai liepdavo, kasdavo apkasus. Dažnai teko būti nevalgiusiam, o gruodyje – ir basam. Ypač sunkus buvo laikas, kai prie Leningrado vokiečiai rusą mušė. Taip dvejus metus Steponas vokiečiams tarnavo, kol kartą rusai vokiečių dalinį apsupo. „Baisu, kas dėjosi, kai rusai uždaru žiedu vokiečius apsupo, – prisiminė Steponas. – Aplink vien dūmai, lavonai, sužeistųjų aimanos.“
Toje pačioje darbo armijoje kartu tarnavusiam kitam lietuviui, dėdė siūlydavo sprukti nuo karą pralaiminčių vokiečių. Buvo jau ir sutarę, nes tikėjosi, jog būdami rusų pusėje greičiau į namus sugrįš. Būtų sprukę į krūmus, bet tą dieną jo draugui galvą taip ėmė sopėti, jog šiam atrodė, ši tuoj pusiau skils. Draugas ir paprašė Stepono nubėgti pas pulko ligoninės felčerį, paprašyti kokių nors vaistų, nes kitaip neištversiąs skausmo. Tarsi tai buvo vakar, taip puikiai Steponas prisimena tas dienas. Iškišo jis galvą iš apkasų. Jau tamsoka. Nesimato kur eiti, bet reikia draugui juk pagelbėti. Surado jis ir tą vietą, kur vokiečių ligoninė ne taip seniai stovėjo, tačiau to felčerio jau ir pėdos ataušusios. Grįždamas be vaistų į apkasus, Steponas iš apatinių savo kelnių išpjovė baltą sagą, o ją paduodamas sergančiam draugui prisakė: „Daktaras liepė piliulę nekramčius nuryti, ir skausmą po poros minučių kaip ranka nuims“. Draugas paėmė tariamus „vaistus“, nekramtęs nurijo kaip „gydytojo“ buvo juk prisakyta, ir ėmė laukti pagerėjimo, o po nepilnos minutės ir sako: „Matai, Steponai, kokie geri tie vokiški vaistai: galva tarsi nauja! galime bėgti iš to pragaro”. Nespėjo fronto draugai pasidžiaugti „gerais“ vokiečių vaistais, kai už nugaros išgirdo rusišką komandą: „Ruki verch“ – rankas aukštyn!
Ir taip „gydytojas“ su „pacientu“ atsidūrė rusų koncentracijos stovykloje. Prasidėjo tardymai: „Kiek štai tokių „šaunuolių“ nukovei? – Steponą prie sienos rėmė kapitonas, rodydamas į kampe su karabinu stovintį murziną raudonarmietį. „Bene žinau. Tratinau į krūmus, neskaičiuodamas kiek jų krito. Juk man vokiečiai tik botagą davė, o botagu bene daug nušausi…“ Tada rusų tardytojas pareiškė: „Gerai tarnavai vokiečiams, turėsi ir mums gerai tarnauti“. Pamaitino, aprengė rusų uniforma, vietoje botago įdavė automatą; Steponui karas baigėsi tik keturiasdešimt septintaisiais, nes trejus metus „atpylė“ dar ir būtinojoje tarnyboje. Po karo grįžus į tėvo namus, švepla pamotė susiėmė už galvos: „Jėšusmarija, Štapis grįžo! namuose atsirado darbingas žmogus, dabar valdžia mokesčiais apkraus!“ Steponas prisiregistravo pas svetimus, dirbo durpyne darbininku, vėliau – kolūkyje. Kol sulaukė pensijos, dabar gavęs pensiją, nusiskuta barzdą ir motoriniu dviračiu išvažiuoja į miestelį, čia duonos, druskos nusiperka, ir vėl prie savo Šventupio skuba.
Rimantas Petrikas
