Kai gyventojai kreipiasi dėl duobėtų gatvių, griūvančių tiltų, apleistų viešųjų erdvių ar kitų problemų, dažniausiai išgirsta tą patį atsakymą – biudžete trūksta lėšų. Tačiau kai viena iš turtingiausių įstaigų rajone paprašo sumažinti savo išlaidas, savivaldybėje netrukus atsiranda sprendimo projektas ir sujudimas, skirtas patenkinti muziejaus milijonieriaus poreikius.
Birželio 18 dieną Radviliškio rajono savivaldybės taryba svarstys klausimą dėl geriamojo vandens tiekimo kainos kompensavimo tam tikroms vartotojų grupėms. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gražiai – kalbama apie kultūros ir sporto objektus, kultūros įstaigas, teikiančias paslaugas nemokamai.
Tačiau pažvelgus į mero Kaizimiero Račkauskio Radviliškio rajono savivaldybės tarybai pateiktą sprendimo projektą atidžiau, paaiškėja viena svarbi detalė. Visa ši istorija prasidėjo ne nuo savivaldybės iniciatyvos, ne nuo gyventojų prašymų ir net ne nuo sporto bendruomenės poreikių. Prasidėjo ji nuo vieno konkretaus prašymo. Savivaldybės aiškinamajame rašte nurodyta: „2026 m. balandžio 24 d. VšĮ „Dingęs Štetlas“ pateikė prašymą „Dėl geriamojo vandens tiekimo kainos sumažinimo“. Dar daugiau – tame pačiame dokumente aiškiai parašyta: „Projekto iniciatorius – VšĮ „Dingęs Štetlas“.“ Kitaip tariant, pirmiausia buvo muziejaus prašymas. O po jo atsirado visai savivaldybei skirtas Tarybos sprendimo projektas.
Priminsime skaitytojams, Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ yra įsteigtas kaip viešoji įstaiga (VšĮ), tačiau finansuojamas ir įkurtas privačiomis lėšomis. Jį inicijavo Šveicarijoje registruota organizacija „YouthAid Foundation“, kuri muziejaus kūrimą įgyvendino per Lietuvoje įsteigtą juridinį asmenį – VšĮ Šeduvos žydų istorijos muziejų „Dingęs štetlas“. Rekvizitai.lt duomenimis muziejus generuoja itin dideles sumas, o 2025 metais muziejus turėjo ir pajamų.
Kompensacijos prašoma muziejaus parko laistymui
Mero tarybos balsavimui teikiamame projekte nurodoma, kad muziejus per 2025 metų liepą, rugpjūtį ir rugsėjį sunaudojo net 11 938 kubinius metrus geriamojo vandens ir iš UAB „Radviliškio vanduo“ muziejui išrašyta sąskaita už šį kiekį siekė 23 074,59 euro. Muziejus prašyme teigė, kad yra nepelno siekianti organizacija, itin daug lėšų išleidžianti erdvių laistymui ir priežiūrai. Būtent šiais argumentais buvo grindžiamas muziejaus prašymas taikyti 40 procentų kompensaciją vandeniui.
Savivaldybės administracija taip pat paskaičiavo, kad naujajai vandens komensacijos tvarkai įgyvendinti kasmet gali prireikti apie 55 tūkstančių eurų rajono biudžeto lėšų. 55 tūkstančiai eurų. Ne naujam keliui. Ne tilto remontui. Ne stadionui. Ne vaikų žaidimų aikštelei. Ne gyventojų laukiamiems vandens ir nuotekų tinklams. O vandens sąskaitoms kompensuoti. Ir net ne muziejaus lankytojų poreikiams, o želdinių laistymui.
Svarstant klausimą komitete netilo diskusijos
Investicijų ir kaimo reikalų komiteto posėdyje šis klausimas sulaukė nemažai diskusijų. Dalis komiteto narių atvirai kėlė klausimą apie tokios kompensacijos būtinumą, tuo tarpu savivaldybės administracijai atstovaujantis vicemeras Vicemeras Alfredas Juozapavičius komitete ragino žiūrėti į situaciją esą lanksčiau. A. Juozapavičiaus teigimu, muziejus yra vienas didžiausių vandens vartotojų, todėl UAB „Radviliškio vanduo“ nėra naudinga tokio kliento netekti. Visi vicemero, o kartu ir kitų siūlymą palaikančių komiteto narių argumentai dėl kompensacijos tvarkos įvedimo iš esmės rėmėsi vienu argumentu – muziejus ir taip daug sunaudoja ir moka už vandenį. Tie patys sprendimo palaikytojai su vicemeru priešakyje posėdyje netgi kalbėjo, nesulaukęs kompensacijos muziejus ateityje galėtų svarstyti alternatyvas ir įsirengti nuosavą gręžinį. Tokiu atveju „Radviliškio vanduo“ netektų reikšmingo vartotojo. Tačiau būtent šis argumentas sukėlė daugiausia klausimų. Jeigu savivaldybė pradeda kompensuoti privataus subjekto išlaidas tam, kad jis liktų savivaldybės įmonės klientu, kur yra riba? Ar rytoj panašių lengvatų negalės prašyti ir kiti dideli vartotojai?
Kitas argumentas – muziejus lankytojus priima nemokamai ir kol tokia tvarka galioja, būtų galimybė jį remti. Tačiau komitete nei vienas jo narys, taip pat ir pats vicemeras negalėjo vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar nemokamas muziejaus lankymas išliks visada.
Opozicija: biudžetas nėra beribis
Visai kitokios nuomonės dėl privataus muziejaus rėmimo buvo tarybos narys Gediminas Lipnevičius. Jo teigimu, rajone netrūksta problemų, kurioms nuolat aiškinama, kad nėra pinigų. Todėl kyla natūralus klausimas, kodėl būtent dabar atsiranda galimybė kompensuoti privataus muziejaus išlaidas. Diskusijose buvo priminta ir tai, kad kalbama ne apie sunkiai besiverčiančią įstaigą, o muziejų, kuris „yra vienas didžiausių kultūros projektų Lietuvoje, kurio įgyvendinimui buvo skirtos dešimtys milijonų eurų, taigi tai nėra įstaigos išlikimo klausimas ar nepakeliama finansinė našta. Todėl daliai politikų sunku suprasti, kodėl milijoninis projektas šiandien prašo rajono gyventojų prisidėti prie jo komunalinių išlaidų.
Kiek vandens iš tikrųjų sunaudojama želdiniams?
Abejonių išsakė ir komiteto narys Romas Kalvaitis. Jo nuomone, iki šiol nėra pakankamai aišku, kiek vandens faktiškai sunaudojama būtent želdinių ir viešųjų erdvių priežiūrai, o kiek kitoms muziejaus reikmėms. Pasak R. Kalvaičio, iš parengto projekto taip ir neaišku, ar muziejus ruošiasi būtent želdinių laistymui įsirengti atskirą skaitiklį, kaip bus vykdoma skaidri kompensacijos apskaičiavimo tvarka, taigi komitete ne kartą akcentuota, jog prieš priimant sprendimą reikėtų turėti kuo tikslesnius duomenis.
Su „Dingęs štetlas“ asmeninių sąsajų turintis meras K. Račkauskis apie vandens kompensavimą mokesčių mokėtojų pinigais kalba nenoriai
Papildomų diskusijų sukėlė ir mero Kazimiero Račkauskio pozicija. Kadangi savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis yra turėjęs finansinių sandorių su muziejumi, dabar stengiasi kaip įmanoma labiau atsiriboti nuo šios istorijos.
Priminsime, 2023 ir 2024 metais meras du kartus pardavė turtą muziejui „Dingęs štetlas“. Pats meras ne kartą atsisakė redakcijai atskleisti, kokį turtą pardavė, kokiomis sąlygomis ir už kokią sumą, manoma, tuo pažeisdamas Viešojo informavimo įstatymą, kadangi meras yra viešas asmuo. Istorijai iškilus į viešumą tąkart į žurnalistų klausimus meras atsakė formaliai, nurodydamas, kad informacija pateikta deklaracijoje, o plačiau komentuoti neva „nereikalauja įstatymas“. Tokia pozicija tik dar labiau pakurstė abejones, ar vieši ir privatūs interesai šiuo atveju nebuvo susipynę.
Tačiau šį kartą atsakyme redakcijai meras informavo, kad nuo šio klausimo yra oficialiai nusišalinęs, ir pabrėžė, jog galutinį sprendimą dėl kompensacijos priims ne jis, o savivaldybės taryba. Vis dėlto tarybos posėdžiui teikiamuose sprendimų projektuose šio projekto teikėju ir toliau nurodomas meras Kazimieras Račkauskis, todėl kyla klausimų, kokia apimtimi jis iš tiesų dalyvavo rengiant ir teikiant šį sprendimą svarstyti tarybai.
Ar kuriama tvarka visiems, ar sprendžiama vieno muziejaus problema?
Savivaldybės meras taip pat pabrėžė, kad projektas skirtas ne vien muziejui. Pagal numatytą tvarką kompensaciją galėtų gauti ir stadionai, sporto aikštynai bei kiti viešai lankomi objektai. Bet tuo pačiu meras pateikia ir kitą svarbų faktą. Nors tokiu valdininkų pareiškimu sudaromas įspūdis, kad savivaldybė ruošiasi remti visas mažas sporto ir kultūros įstaigas, pats meras pripažįsta, kad norint gauti kompensaciją tektų įstaigai per mėnesį suvartoti ne mažiau kaip 100 kubinių metrų geriamojo vandens. Taigi iš pirmo žvilgsinio gali pasirodyti, kad padėti savivaldybė užsimojo visiems, tačiau realybėje tai reiškia vis tiek tik didžiausių, itin daug vandens sunaudojančių įstaigų, rėmimą. Ar be to paties muziejaus atsiras kitų įstaigų, sunaudojančių tokį kiekį geriamojo vandens? Lieka abejonė.
Todėl šiandien diskusija vyksta ne apie kubinių vandens metrų skaičių. Diskusija vyksta apie tai, ar savivaldybė pati formuoja savo prioritetus, ar vis dažniau prisitaiko prie vienos itin įtakingos ir finansiškai stiprios įstaigos poreikių. Ir galbūt svarbiausias klausimas, į kurį birželio 18 dieną turės atsakyti tarybos nariai, yra labai paprastas: jeigu rytoj pagalbos paprašys ne milijoninis muziejus, o eilinė rajono bendruomenė, ar savivaldybė reaguos taip pat greitai?
Redakcija dėl šio klausimo kreipėsi ir į VšĮ „Dingęs Štetlas“, prašydama pateikti savo poziciją dėl prašomos kompensacijos bei muziejaus argumentų. Tačiau iki straipsnio atidavimo spaudai atsakymo nesulaukta. Gavę įstaigos komentarą, publikuosime jį artimiausiame savaitraščio numeryje.
Emilija Laukagalytė
