Visas mano tikėjimas vaikšto mokyklos koridoriais. Visos mano mintys sudėtos į mokyklos klases. Norėdami pamatyti Lietuvą, žiūrėkime į MOKYKLĄ. Ten ji auga, mokosi skaityti ir rašyti.
Justinas Marcinkevičius
Laikas… Tik žmogui svarbu skaičiuoti laiką, kad, žengdamas savo gyvenimo keliu, galėtų vis pažvelgti atgal, pamatyti, kiek nuėjo ir ar iš viso ėjo, kad galėtų pažymėti savo laimėjimus, klaidas, pralaimėjimus žemiškojo laiko tėkmėje… Mintimis nusikeliu į XX amžiaus aštunto dešimtmečio pradžią. 1972 metų vasara. Čia, kur dabar stovi Vaižganto mokykla, „buvo plynlaukė, apaugusi kiečiais. Tarp jų nedrąsiai šlamėjo vienas kitas berželis, pavasarį žiedais pasipuošdavo kelios suvargusios vyšnaitės. Kiek tolėliau – ganyklos, miškelis. Vaikų džiaugsmas – dvi kūdros. Jose paaugliai irstydavosi plaustais (kartais net su burėmis!). Vasarą jos neišdžiūdavo, tik po gausaus lietaus susiliedavo į vieną… Spustelėjus šaltukui, atsirasdavo čiuožykla“ (Z. Plungaitės-Rakauskienės, A. Burnytės-Stripeikienės, L. Zaukaitės-Kunickienės prisiminimai).
Dar nepastatytai mokyklai vadovavo direktorius Č. Kantauskas – „Nuo ankstyvo ryto iki vakaro jis sukinėjosi statybvietėje. Tik jis sugebėjo viską pamatyti, viskuo pasirūpinti. Kai statybininkai išsiskirstydavo, direktorius imdavo tikrinti jų darbų kokybę. Jiems buvo lipama ant kulnų, kad „skubos darbo velnias nerinktų“. Kartais pagalvodavau: Gal jis iš viso nemiega?” (Mokytoja J. Bukauskienė). Pagaliau buvo surinktas karkasas, iškilo sienos, langai, ryškėjo koridoriai, kabinetai, klasės. „Tuomet buvau iškviesta į darbą. Turėjau į talką sukviesti kuo daugiau mikrorajono gyventojų, o darbų begalybės! (J. Kaučikienė). Pastatas pradėtas statyti 1972 metų rudenį. 1973 metų pavasarį užbaigti statinio pamatai, pradėtas pastato karkaso montažas“. 1973 metų rugpjūčio 20 dieną statyba baigta, pradėtas baldų montavimas. Rugsėjo pirmąją mokykla buvo pasiruošusi priimti 1063 mokinius. Mokyklos šefais buvo paskirti žemės ūkio mašinų gamykla, statybos remonto valdyba, „Auksinės varpos“ kolūkis, Kutiškių bandymo stoties eksperimentinis ūkis. Vėliau mokykloms padėjo uždarosios akcinės bendrovės, individualios įmonės, verslininkai, Viešosios įmonės, buvę mokiniai.
Šefavimas vyko darbais, materialine parama. Trečiai vidurinei mokyklai vadovavo Č. Kantauskas, A. Katilius, V. Simelis, V. Tamošiūnas. 1993 metais 3-oji vidurinė imta vadinti Vaižganto vardu. Vaižganto vidurinei ir gimnazijai vadovavo J. Onaitis. Vėliau Ž. Onaitienė. Pagrindinės mokyklos ir Progimnazijos direktorė N. Krušienė (nuo 2002 metų).
Gilų pėdsaką mokyklos gyvenime paliko direktorių pavaduotojai A. Katilius, Č. Vešiota, B. Žukienė, P. Lešinskienė, N. Gedgaudienė, Z. Krikštanienė, I. Tamašauskienė, G. Krivickienė, I. Žibaitienė (užklasinio darbo organizatorė), R. Juškevičienė. Šiuo metų progimnazijos direktorės pavaduotojos G. Krivickienė ir V. Apšegienė.
Vairininkai
Plaukiojimo sėkmę lemia ne tiek pats laivas, kiek sumanus jo valdymas. (Dž. V. Kiortis)
***
Č. Kantauskas (1973 – 1984 m.) rašė: „Mokyklos pedagogai pagrindiniu uždaviniu kėlė mokinių ugdymo būtinybę. Nepaisant tarybinio mokymo sistemos trūkumų, to meto sąlygomis kūrybiškai dirbo labai daug mokytojų. Daugeliui jų darbas mokykloje buvo jų gyvenimas. Tad daugeliui jų niekas dar neatlygino ir neatlygins… Mokykla neišugdė nei vieno fanatiko, užkrėsto komunizmo ideologijomis“.
***
V. Simelis: „3-iojoje vidurinėje mokykloje mokiausi (II laida), o po 12 metų teko dirbti direktoriumi. Puikus mokytojų kolektyvas, kurių nemaža dalis mokė ir mane, pasitikėjo manimi. Tais metais būrėsi Sąjūdis. Visos nuotaikos persikėlė į mokyklą. Mokytojai drąsiau reiškė savo nuomonę dėl politinės padėties, dėl mokyklinių programų tobulinimo. Pasididžiavimo, o kartu ir nerimo nuotaikos vyravo Kovo 11-ąją, kai Aukščiausia Taryba – Atkuriamasis Seimas pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Aktą. Jau 50 metų džiaugiuosi šia mokykla – mano ir mano vaikų, anūkų mokykla“.
***
V. Tamošiūnas (1997 – 2002 m.): „1997 metais po vienu stogu dirbo Vaižganto vidurinė mokykla ir Vaižganto gimnazija. Bendruomenėms tai buvo iššūkis, tačiau visų geranoriškumo dėka pavyko užtikrinti ugdomojo proceso kokybę. Tai buvo sudėtingas ir neužmirštamas laikas“.
***
J. Onaitis (1990 – 2011 m.): „Švietimas turi keistis, nes keičiasi visuomenė. Natūralu, kad tie pokyčiai ženklūs ir gimnazijoje. Mes esame atviri visuomenei. Sudarom sąlygas norintiems mokytis mūsų gimnazijoje, įsigyti gerą vidurinį išsilavinimą, paruošiame moksleivius tolesnei savikūrai postmodernioje informacinių technologijų visuomenėje… Labiausiai vertinu žmogaus pastangas tobulėti, mokinių savarankiškumą, iniciatyvumą, sugebėjimą matyti ateities viziją, gerųjų tradicijų puoselėjimą“.
***
Ž. Onaitienė (2011 – 2017 m.): „Visuomenei reikia laisvų, neužguitų, kūrybingų žmonių, gebančių nepaklusti prievartai, naudotis savo laisvėmis ir teisėmis, atsakančių už savo veiksmus. Tam popamokinė veikla“.
***
N. Krušienė (nuo 1995 m.): „Šioje mokykloje dirbu jau 28-erius metus. Keitėsi įstaigos statusas, pavadinimai, vadovai, darbuotojai, mokytojai, aplinkos. Nuolat kinta ir ugdymo procesas. Mokinių mokymosi motyvaciją palaiko ir didina skaitmeninė aplinka ir skaitmeninis ugdymo turinys. Kasmet didėja interaktyvių įrenginių skaičius, o mokytojai drąsiai taiko skaitmeninį ugdymo turinį. Progimnazijos pedagogai naujomis ugdymo idėjomis kasmet praturtėja dalyvaudami tarptautinės programos Erasmus+ projektuose. Įgytos žinios plečia mokytojų akiratį, o patirtys pritaikomos ugdymo procese. Šiuolaikinėje pamokoje daug iššūkių: reikia ne tik auginti mokinių dalykinius poreikius, bet ir ugdytinių gebėjimą valdyti savo veiksmus kaitoje, t. y. mokytojas kuria sąlygas veikti pačiam, o ne skuba „išdėstyti“ informaciją. Šiai strategijai itin pasitarnauja patyriminis ugdymas.
Vairininkų komanda
ME I. Žibaitienė: „Pamokos ir užklasiniai renginiai turi pasižymėti brandumu, emocionalumu, kūrybingumu, novatoriškumu. Mokytojas turi skatinti mokinių pažintinius interesus, padėti mokiniams savarankiškai spręsti iškilusias problemas“.
***
ME S. Adomaitienė: „Reikia siekti, kad kiekvienas mokinys pamokoje būtų pastebėtas, įvertintos jo pastangos, sudarytos sąlygos joms pasireikšti. Objektyviai vertinti savo daro rezultatus, juos analizuoti“.
***
VM Z. Krikštanienė: „Ypatingi mokytojo sugebėjimai: kūrybiškumas, sugebėjimas planuoti, analizuoti rezultatą… Ypač svarbu daug dėmesio skirti specialiųjų poreikių moksleivių ugdymui, darbui su globojamais vaikais ir vaikais iš nedarnių šeimų“.
***
ME N. Gedgaudienė: „Geras darbo planavimas ir organizavimas pamokose garantuoja sėkmingą darbą. Mokytojo profesinė nuostata – savo dalykinės ir metodinės kompetencijos didinimas, siekimas mokyti kiekvieną mokinį pagal jo individualius sugebėjimus“.
***
P. Lešinskienė: „Devyniasdešimtieji praėjusio amžiaus metai buvo TAUTINĖS MOKYKLOS atkūrimo metai. Lietuvos mokyklos šviesuliu buvo socialinių mokslų daktarė Meilė Lukšienė. Jos idėjų dėka mokyklos siekė visapusiškai atsinaujinti. Kitaip buvo pažiūrėta į mokinio ir mokytojo bendravimą, skatinamas jų psichologinis pažinimas. Siekiant pedagogus tobulėjimo, buvo priimti pedagogų atestacijos nuostatai (VM, MM, ME). Mokiniams buvo suteikta LAISVĖ veikti. Kūrėsi tradicijos“.
***
MM I. Tamašauskienė: „Aš tas žmogus, kuriam svarbu matyti nuoširdžią pavargusio vaiko atsiprašymo šypseną. Aš vis dar manau, kad visų mūsų tarpusavio santykius, bendravimą ir darbą turi nulemti padorumas. Labiausiai skaudina neatsakingas požiūris į pareigas ir nepagarba žmogui“.
***
MM G. Krivickienė: „Jei mokytojas neatsižvelgia į pagrįstus ir teisingus mokinio ir klasės interesus ir normas, dažniausiai mokiniai nepritaria mokytojui. O jei ir neprieštarauja, vykdo mokytojo reikalavimus tai nereiškia, kad viskas yra gerai“.
***
MM R. Juškevičienė: „Didžiausias džiaugsmas – bendravimo džiaugsmas – kai mokytojas ir mokinys yra partneriai, bendraujantys ir nebijantys reikšti nuomonės“.
Bendrystės jausmas
Skatino ieškoti, kvietė kilti ir eiti ir niekada nesustoti pusiaukelėje. Nuo pirmų mokyklos gyvavimo dienų 3-iojoje vidurinėje (vėliau Vaižganto mokykloje ir gimnazijoje) dirbo mokytojai J. Stalionienė, V. Žukauskienė, A. Vaičiūnienė, M. Varnienė, N. Karmonienė, V. Karmonas, J. Kaučikienė, J. Žibaitienė, J. ir A. Katiliai, R. ir E. Eičinai, K. Žurauskienė, E. Kryžanovskaja, J. Lapinskienė, S. Vaidalauskienė, J. Bukauskienė… Šiandien mes galėtume vieni kitiems žiūrėti į akis nerausdami. Deja, „viskas taip trapu ir viskas laikina“. Mūsų būrys retėja. „Vis krentam ir krentam kaip lapai nuo klevo, kai šalnos pakanda viršūnes“…
Galime pasidžiaugti, kad mokykloje užaugo graži pamaina ir čia sugrįžo nemažas pulkas mūsų mokinių: L. Kaklauskas, A. Indrišiūnienė, A. Plukas, A. Karmonas, A. Dilnikaitė, D. Aitmanaitė, I. Kačėnienė, D. Šimkutė, G. Pilypienė, I. Pipirienė, L. Maminskienė, R. Abromaitienė, V. Tamošiūnas, V. Simelis, R. Juškevičienė, J. Bačanskienė, A. Paškevičiūtė, E. Valaitienė, I. Vėberienė, V. Savickienė, I. Bajarauskaitė, S. Sinušaitė, V. Jefimova, A. Švedarauskaitė, R. Poškus. Vieni jų dirbo iki pensijos (arba iki šiol), kiti po kelerius metus. Štai keletos jų mintys, pradėjus dirbti savojoje mokykloje:
- „Aš visada maniau, kad dirbti savo mokykloje yra pranašumas“ (R. J.)
- „Buvo truputį baisu“ (V. T.)
- „Didelių sunkumų nėra“ (R. A.)
- „Sunkiausia daryti bereikalingus darbus, kurių prasmės nesupranti arba iškart matai beprasmybę“ (L. M.)
- „Sunku susitvardyti, išlikti ramiai“ (A. I.)
- „Sunku rašyti įvairias ataskaitas, planus“ (A. P.)
- „Sunkiausia, kai susiduri su mokinių nenoru mokytis“ (A. K.)
- „Sunku išlaikyti savitvardą, matant kai kurių mokinių nihilizmą“ (A. D.)
- „Skaudu buvo, kai įžeidė vyresnė pedagogė“ (D. O.)
- „Sunku prisikviesti tėvus į mokyklą“ (I. P.)
- „Pirmaisiais darbo metais kai kurie kolegos vis „primindavo“, kad aš buvusi mokinė“ (I. K.)
- „Sunkiausia materialūs dalykai: vadovėlių trūkumas, beveik visą darbui reikalingą literatūrą reikia pirkti už savo pinigus, daug laiko užima mokomosios medžiagos, testų ruošimas“ (G. P)
Įsiklausyti, suprasti, padėti
Laiškai Mokytojui
VM O. Mikalauskienei
Eidamas pro savo buvusią klasę, aš visada prisimenu Jūsų, mokytoja, šypseną. Mokytojo darbas svarbus, bet pirmųjų mokytojų – svarbiausias! (A. P.)
***
VM A. Vaičiūnienei
Parašyti laišką mokytojai labai sunku, tai ne laiškas mamai ar tėčiui… mokytoja, aš myliu Jus, didžiuojuos prieš kitus vaikus. (Ketvirtokė)
***
VM A. Švėgždienei
Jūs tokia šiandien graži… Kodėl jūs tokia liūdna?… (Trečiokas)
***
VM A. Pranevičienei
Ačiū, kad neturėjote numylėtinių, kad vertinote mūsų žinias, o ne mus pačius“.
***
V. Vaidžiuliui
Jūs toks šiuolaikiškas, suprantantis, ateinantis laiku į pagalbą. Tai puiku!
Gimnazistas
***
J. Lapinskienei
Šiemet atvedžiau dukrą į pirmą klasę. Kažkaip keistai suvirpėjo širdis, pajutau, kad turiu pamatyti tuos, kuriuos buvau įskaudinęs. Ieškojau lietuvių kalbos mokytojos. Atsiprašyti norėjau. Perduokite linkėjimus Jai ir visiems, kuriems buvau prasikaltęs. (Kariavęs sovietinėje armijoje Afganistane „išdykėlis“ R. D.)
***
Mus mokė mokytojai, kurie tiesiog norėjo gerai dirbti. Mes ir mūsų tėvai nebuvome klientai, o mokytojai nebuvo paslaugų tiekėjai. Mūsų mokytojai džiaugėsi ir pyko, provokavo, replikavo, juokavo… Mes buvome vieni kitiems įdomūs ir svarbūs… (R. Dominauskaitė – Jarienė)
***
Kaip gera ir prasminga BŪTI,… nes esate Jūs… Mokytojai, mokiniai… Tokie šaunūs, nuoširdūs, paprasti, talentingi ŽMONĖS. Aš didžiuojuosi jūsų laimėjimais, pasiekimais. Aukit, auginkit ir niekada nepavarkit. (A. Balčiauskienė)
***
Aš matau, verkiu, einu, šaukiu,
Aš juk čia! Aš čia! Aš gyvenu!
***
Sėkmės ir pripažinimo galima sulaukti atkakliai siekiant tikslo. Man dažnai pritrūksta drąsos ir ryžto. VM J. Bačanskienė
***
Aš laiminga, kai pasiekiu tai, ką buvau užsibrėžusi. Iki ašarų jaudina vaikų nuoširdumas. Ypač, kai nepamiršta buvę mokiniai. MM R. Jašinskienė
***
Yra daug gerų vaikų. Su jais lengva. Jie atviri, nuoširdūs, nors kartais ir padūkę. Bet, žiūrėk, ima kuris ir padėkoja už pamoką, palinki gero savaitgalio… VM O. Jefimova
***
Pačiam sukūrus scenarijų būtų lengviau. Bet ar tai bus tai, ko vaikai nori? MM I. Dovidaitienė
***
Skaudu, kai buvęs geras, mandagus mokinys, išėjęs iš mokyklos apsimeta nematęs ir „labas“ nepasako… VM D. Krištopaitė – Larina
***
Geriausiai nuoskaudas gydo laikas ir darbas. MM R. Nekrašienė
***
Reikia mylėti žmones, mylėti savo vaikus, mokinius. Suprasti ir atjausti. Nedaryti skubotų išvadų. Visus santykius grįsti pasitikėjimu, abipuse pagarba, bendru atsakomybės jausmu už viską. VM N. Valčiukienė
***
Neramu būna, kai ketvirtokus išleidžiu į dalykinę sistemą. Kaip adaptuosis pereinamuoju laikotarpiu, kaip pripras prie daugybės mokytojų, ar nekris žinių lygis?… VM Z. Norvaišienė
***
Vaikai puikiai jaučia mokytojo nuoširdumą, meilę ir be jokio išskaičiavimo atsako tuo pačiu. VM A. Kazlauskienė
***
Suprasdama, kad sunkiausia bendrauti su savimi, neįsivaizduoju gyvenimo be savo mokinių – mažų šviesulių. Kuo aš būčiau be jų? Jie man labai svarbūs. Jie turi galios mane kurti. MM E. Vainauskienė
***
Tam, kad iš aš tavęs, kaip iš indo galėtų kiti atsigerti, turi nuolat save papildyti. Svarbiausi mokytojo bruožai – švarios mintys, švari širdis ir švari kalba. MM I. Vėberienė
***
Man labai svarbus pasitikėjimas savo žiniomis. Dar svarbiau – kantrybė. Sunku suderinti bendrą klasės gebėjimų lygį su itin gabių ar atsiliekančių vaikų gebėjimais. VM M. Varnienė
***
Šiuolaikinėje visuomenėje be nuolatinio tobulėjimo ir keitimosi neišgyvensi. Jeigu netobulėji, vadinasi, pradedi atsilikti nuo gyvenimo. G. Krikštanas
***
Nepaklusnių vaikų nėra, yra tik turintys ar neturintys gyvenimo bendruomenėje įgūdžius. O tokių įgūdžių neįgauna tie, kurie pripratę, kad jų problemas spręstų kiti – dažniausiai tėvai, seneliai, mokytojai. MM A. Plukas
***
Tikras mokytojas žino, kaip kokiu atveju elgtis: kada pajuokauti, kada nematyti, kada negirdėti, o kada pakelti balsą, pabarti ar pagirti. MM V. Savickienė
***
Tik mokytojai yra tie, kurie „atstumia“ dienas mokykloje. Jie nemyli savo darbo. MM A. Krasuckienė
***
Kartais užtenka padaryti nedidelę klaidą ir paauglys tavimi jau nepasitiki, kartais žodis žeidžia labiau nei veiksmas. VM E. Urbonienė
***
Kada neteisūs tėvai?… Tėvai visada teisūs. VM G. Petrašiūnaitė
***
Dėstyti anglų kalbą – reiškia mokytis, pastoviai tobulėti: Dirbu, dirbu, dirbu, nes jaučiu didelę atsakomybę. MM V. Valienė
***
Sunkiausia bendrauti su tėvais. MM I. Pipirienė
***
Kolegoms esu dėkingas, tolerantiškas. MM R. Arlauskas
***
Liūdna, kad konkurencinėje kovoje „Knyga – kompiuteris“ knyga pralaimi. MM S. Adomaitienė
***
Svarbiausia suprasti, atjausti, padrąsinti, nusišypsoti, tarti gerą žodį, būti maloniu ir geranorišku. MM A. Stasiulaitienė
***
Svarbiausia būti su žmonėmis, žmonėms, žmonių.
Eiti, jei prašo. Išklausyti jei reikia.
Monsinjoras K. Vasiliauskas
***
MM R. Abromaitienė
Visada žvali, energinga, pasitempusi. Niekur neskuba. Rami išlieka visokiose situacijose. Nebijo klausti, konsultuotis. Nedejuoja, nesiskundžia likimu, nesėkmėmis. Gėris, kurį ji dovanoja kitiems, bumerangu sugrįžta jai pačiai.
***
MM. E. Brinkienė
Darbšti, kūrybinga, švelni mokytoja (logopedė). Puiki kolegė, tyli, rami. Niekada savęs neaukština. Neapkalbės, nepasmerks. Kiekvienam padės. Kiekvienam gera šitokio ŽMOGAUS – MEDŽIO šakų šešėlyje. Ji patikima!
***
MM A. Dilnikaitė
Protinga, apsiskaičiusi, įdomi, stilinga, originali jauna moteris – MOKYTOJA. Jos takas įsilieja į bendrą mūsų visų minamą taką, puošdamas jį kūrybinės fantazijos, išmonės ir išminties žiedais.
***
MM I. Kačėnienė
Džiaugiuosi, kad ji mano kolegė, draugė. Tai žmogus, iš kurio visada galima pasisemti optimizmo, energijos, kartais ramybės, paprastumo.
***
MM N. Kestenienė
„Molinukų mokytoja“ – taip ją vadino penktokai, kuriuos Neringa mokė rankose sušildyti molį, jį prakalbinti. Gimnazijos vėliava išsiuvinėta jos rankomis. Kuriant Pagrindinės mokyklos vėliavą, Neringos eskizams nebuvo lygių.
***
VM R. Maselskienė
Atsakingas, pareigingas žmogus. Su ja bendrauti – malonumas. Į ją kreipiasi daug mokinių, mokytojų, klasių auklėtojų.
***
MM A. Maslauskas
Į mokyklą atėjo dar visiškai jaunas ir atsinešė naujų sumanymų ir idėjų. Jis scenos entuziastas. Nebuvo nė vienos agitbrigados, moksleivių ir mokytojų pasirodymų, kuriuose Alfonsas nedalyvautų. Jis – nepamainomas „Kalėdų senelis“ ir anekdotų karalius. Nemėgsta netiesos, abejingumo, žmonių, kuriems nėra nieko švento.
***
MM D. Poškienė
Nuoširdi, geranoriška, optimistė. Kas beatsitiktų, ji sugeba įžvelgti gerąsias puses.
(Kolegas prisiminė R. Arlauskas, N. Valčiukienė, A. Dilnikaitė, V. Žukauskienė, D. Bitytė, S. Adomaitienė, J. Jaučikienė)
***
„Šių mokyklų pedagogų triūsas, neištirpo laiko saujoje“.
N. Krušienė
Tėveliai apie mokytojus
Likimas kartais ima ir atsiunčia žmogų – ne šiaip sau ypatingą – o ŽMOGŲ DOVANĄ, nors užsimezgusio ryšio tvirtumas matuojamas ne kartu praleistų valandų skaičiumi. Pasijunti laiminga, galėdama šiems žmonėms patikėti savo ateitį – savo vaiką, kad jis sustiprėtų toje atsakomybės, pareigos ir gerumo šviesoje.
Tas žmogus – MM V. Žukauskienė
G. Pilipienė
***
1975 metais baigiau 3-iąją vidurinę mokyklą. Joje mokėsi ir mano sūnūs Marijus bei Vytautas. Man ir šiandien tebeatrodo, kad mane mokė patys geriausi mokytojai. Ir jei kurių jau nebėra, tai atėję jauni specialistai lygiuojasi į mano buvusius mokytojus. Tad laimingi vaikai, pravėrę šios mokyklos duris.
G. Rimienė
***
Mokytojo V. Karmono kosminio modeliavimo būrelyje vyresnėlis išmoko kantrybės, o jaunėlis popamokinėje veikloje turėjo galimybės groti, dainuoti, deklamuoti. Ačiū mokytojams! Ką jaunas išmoksi, ant kupros nereikės nešioti.
T. Augulienė
***
Mano sūnus dažnai savo vaikams pasakoja, kaip mokytoja J. Lapinskienė (kurios dėstymu buvo nepatenkinti kai kurie tėvai) jį paruošė rašinio konkursui, ir jis laimėjo prizinę vietą. Ačiū mokytojai už kantrybę!
Osvaldo mama
***
Mes nebijojome vaikus leisti į 3-ią vidurinę. Nes pasitikėjome mokytojais. „Kaip šiandien regiu sūnaus klasėje besišypsančią, švelniai žiūrinčią, kiekvienoje bėdoje padedančią ir savyje paslapčių daug turinčią pradinukų mokytoją Valę“. Ir dar apie klasės auklėtojų vaidmenį. Jie turėjo įtakos sūnų pasirinkimui.
E. Stančikienė
***
Būta ir nuoskaudų. Kai perskaičiau klasės vadovės sūnui parašytą charakteristiką, pravirkau. Nebuvo mano sūnus „geruolis“, bet kad šitaip juodai būtų nuspalvintas?… Kodėl? Už ką?
Mariaus mama
***
Mokytojo darbe ir elgesyje svarbiausia objektyvumas!
V. Janulaitienė
***
Nemanau, kad dauguma mūsų gimnazijos mokytojų atsitiktinai jais tapo… Gėda prisipažinti, kad esi mokytojas? Gal todėl, kad mokytojo profesija yra menkinama ir nesuvokiama pagrindinė šios profesijos misija…
Mama Reda
***
Mokykloje turėtų keistis mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai. Bruožai su kuriais susiduria mokiniai (o kartais ir tėvai) yra grubumas, abejingumas, perdėtas komandavimas, nuomonės nepaisymas.
Tėtis Vidmantas
***
Klasės auklėtojas turi ir pamokyti, ir reikalui esant subarti. „Nematyti“ – nėra lengviausias kelias.
Mokyt. Raimondas
***
Auklėtojas privalo atiduoti vaikams viską: žinias, širdį, jausmus, bendravimą. Jei bent iš dešimties mokinių viename prigis gėrio sėkla, tai jau darbą tu padarei.
Mokyt. Nijolė
***
Jeigu mokiniai mane supranta, aš visą laiką į juos žiūriu, kaip į draugus.
Mokyt. Tomas
***
Mūsų auklėtoja MM V. Ananjevienė mums atidavė visą širdį. Niekada nekalbėjo įsakmiai, niekada nešaukdavo, nesibardavo. Didžiausią neklaužadą sutramdydavo ramus jos žodis, pasitikintis žvilgsnis.
Auklėtiniai
***
Auklėtojas – ne profesionalus pedagogas. Mokykloje kalbame apie „baltus girios paukščius“. Išeina jaunimas iš mokyklos ir susiduria su verslo pasaulio psichologija, su žiauria, purvina, prisidengusia teisingumo kauke politikos psichologija. Sakysit, kad tai netiesa? Taigi, kurią psichologiją siūlyti auklėtiniams?
Žilvino mama.
Ar žinai, kad …
- Po vienu stogu Vaižganto mokyklose dirbo ne tik mokytojai, bet ir 3 universiteto dėstytojai, 22 inžinieriai, 3 gydytojai, 2 kunigai, zakristijonas, 3 katechetės, 2 atsargos karininkai, švietimo skyriaus vedėjas ir inspektoriai, bibliotekininkės.
- Šiaulių Pedagoginį institutą (dabar ŠU) baigė 60 mokytojų, Vilniaus Pedagoginį institutą (VU) – 20, Klaipėdos universitetą – 3, Kūno kultūros institutą – 2, Muzikos akademiją –1.Yra baigusių Taikomosios dailės, Maisto prekių technikumus, Aukštesniąją katechetų mokyklą. D.Krištopaitė-Larina baigė Leningrado (Peterburgo) Kinematografijos institutą.
- 2004 metais mokytojas V. Karmonas buvo išrinktas apskrities ŽMOGUMI.
- 2003 metai mokytojui V. Karmonui suteiktas Radviliškio garbės piliečio vardas.
- 2004 metais L. Maminskienei suteiktas šauniausios Respublikos istorijos mokytojos vardas.
- 2014 metais mokytojai J. Kaučikienei įteiktas rajono mero Padėkos ženklas.
- Mokykloje būta pedagogų dinastijų: Z. Prašpiliauskienė ir jos dukros Inga ir Jurgita; V. Karmonas, žmona Nijolė, sūnus Audrius; Jurga ir Alvaidas Plukai; Teresė ir Kazimieras Auguliai; Česlovas ir Eugenijus Kantauskai; Zofija Krikštanienė ir sūnus Giedrius; Eugenija Alksnienė ir dukros Edita, Rita ir Lolita; Daiva Mikšienė ir dvi jos seserys; Juozas Onaitis, sūnus Jolitas, marčios Dijana ir Žydrūna.
- Pirmoji informatikos mokytoja – N. Gedgaudienė (1986 m.)
- Švietimo ir Mokslo ministerijos Kolegija 1993 metais leido atidaryti 2 gimnazines klases (19 realistų ir 18 humanitarų). Juos mokė 21 mokytojas.
- 1993 m. rajono valdyba pervadino 3-iąją vidurinę į Vaižganto vidurinę mokyklą.
- Nuo 1996 metų rugsėjo 1 dienos Vaižganto mokyklai suteiktas gimnazijos statusas.
- 2002 metais gimnazijos egzaminų rezultatai ypač džiugūs: tarp 50 geriausių Respublikos gimnazijų mūsų gimnazija 16 vietoje!
- Daugiausia olimpiadų, konkursų dalyvių paruošė mokytojai ekspertai V. Karmonas, N. Gedgaudienė, L. Maminskienė, S. Adomaitienė, G. Pilipienė, mokytojai metodininkai N. Karmonienė, D. Poškienė, A. Dilnikaitė, R. Jankauskienė. Respublikinėse olimpiadose dalyvavo daugelio mokytojų ruošti mokiniai.
- Visus gyvavimo metus gimnazija buvo kurianti ir besimokanti bendruomenė, kurios siekis – išsilavinusi, humanistines vertybes teigianti asmenybė. Deja, rajono valdžia nesugebėjo tai pamatyti ir įvertinti.
- Mūsų mokytojai turėjo įvairiausių pomėgių: kolekcionuoti, žvejoti, medžioti, groti įvairiais instrumentais, grybauti, globoti gyvūnėlius. Buvo Sodininkų, Žvejų, Medžiotojų, Žalgirio draugijų nariai. Mėgo keliauti, žaisti kompiuterinius žaidimus, turėjo daug visuomeninių įpareigojimų. Gimnazistai jiems teikė metų šauniausio, madingiausio, linksmiausio, artistiškiausio, rimčiausio, reikliausio mokytojo nominacijas.
- 1994 metais pradėta dėstyti tikyba.
- Mokytojas T. Kanapinskas Klaipėdos konservatorijoje išmoko groti tenorine birbyne, ragais, folklorinėmis kanklėmis, molinukais, vargonais.
- Biologijos, fizikos, matematikos, istorijos, lietuvių kalbos ir kitų dalykų pamokose įgytos žinios padėjo mūsų mokiniams tapti pedagogais, dėstytojais, medikais, aviatoriais. Džiaugiamės ir tais, kurie laimę atrado šeimoje, kūryboje. Pergyvename dėl išskridusių laimės ieškoti svetur. Nesmerkiame ir tų, kurie sunkią gyvenimo valandą pasidavė juodai likimo ironijai ir žengė ne visai tinkamą žingsnį“.
„Žmonės kartu gali padaryti
Tai, ko nepajėgtų pavieniui.
Protų ir rankų vienybė, jėgų
Sutelkimas beveik visagaliai“
(D.Velsteris)
Olimpiados, viktorinos, konkursai, dalyviai ir nugalėtojai
(Apie tai išsamiai rašoma mokytojų, tėvų ir gimnazistų leidybinės grupės parašytoje metraštinėje knygoje „Skrydžiams juk ir gimsta žemėje žmogus“ 2001 m.)
Knygoje rašoma apie rajono, apskrities, respublikos, Europos, Pasaulio olimpiadų, viktorinų, konkursų, varžybų, čempionatų dalyvius ir nugalėtojus;
Talpinami faktai apie respublikinių neakivaizdinių mokyklų moksleivius – absolventus.
Sužinosite apie Vaižganto premijos laureatus, apie baigusius gimnaziją su pagyrimu, apie tolimesnius moksleivių kelius.
Įdomi informacija apie pedagogus: apie jų vadovavimą metodiniams rateliams, tobulinimąsi užsienyje, apie konsultantus švietimo kaitos klausimais, apie sukurtas mokomąsias programas ir vadovėlius, gimnazijos svečius, Taikos korpuso savanorius.
Ant rudenio laiptų sustojom.
Atgal nepareit.
Norėjosi degt ir rusenti, o
Šit ir RUDUO…
A. Astrauskaitė
Aš esu vandenyno banguojančio lašas!!. Aš ne viena, mūsų daug, kelios dešimtys. Mūsų jaunystės beržuos slepiasi spalvotas, lapais užsimaskavęs ruduo. Svarbiausia mūsų gyvenimo valanda – DABAR. Labai dažnai mintimis nusikeliu į tuos metus, kai buvom reikalingi ir mylimi. Dar dažniau pagalvoju, kam aš gyvenau. Buvo gal ir neblogi laikai. Bet mano gyvenimas bėgo kur kas greičiau nei metai. Mano gyvenimas liko, nuotraukose ir dienoraščiuose!! (iš straipsnio „Mūsų metai darbais ir svajonėm subrendę“). O Dabar?
***
VM Z. Prašpiliauskienė
Skausmai, vaistai, ligos… apie juos pamirštu pasinerdama į kryžiažodžių pasaulį. Mėgstu pasivaikščioti miesto parkelyje, patinka padiskutuoti su dukromis apie mokyklos problemas. Vertinu bendravimo valandas su kolegėmis. Man gera BŪTI!
***
VM K. Sederevičienė
Visą laisvą laiką skiriu anūkėliams. Aš jų draugė, mokytoja, močiutė. Auginu gėles, džiaugiuosi rudens gėrybėmis, kulinariniais atradimais. Man reikia iššūkių, skubėjimo, nesurepetuotų akimirkų.
***
VM J. Juozapaitienė
Dar neįprantu prie pasikeitusios dienotvarkės, gal todėl pritrūksta laiko įgyvendinti įvairius sumanymus. Mano džiaugsmas – anūkas ir laikas būnant su juo. Daugiau laiko skiriu bendravimui su artimaisiais. O kur dar rudens gėrybių tvarkymas, spauda… Iš tikro – bėga LAIKAS.
***
VM G. Alksnienė
Dienos – kaip akimirkos (pasaulio pažinimas ekskursijose su dukromis, knygos, sodas, buvę bendradarbiai, klasiokai). Rodos, niekada nebuvau tokia optimistė! Svarbiausia – nepasiduoti metams.
***
VM G. Nevadomskienė
Teigiamos emocijos – bendraujant su buvusiais bendraklasiais. Nesuvaldomos emocijos – krepšinis. Atgaiva – sode. Ramybė – prie artimųjų kapų. Naujausi „atradimai“ – bendraujant su anūku. Na ir grybai!.. Ar pasakytumėt, kad senjorai nuobodžiauja?..
Ant sėkmės sparnų
- Mokytojau, ką veiki?
- Kuriu dovaną.
- Kokią dovaną?
- Pamoką.
- Kaip tu ją kuri?
- Širdimi, siela, protu ir meile.
Š. Amonašvilis
***
Mokytoja ekspertė LAIMA MAMINSKIENĖ labai kruopščiai ruošiasi pamokoms, naudojasi naujausiais metodais. Jos ruošti mokiniai dalyvauja regioniniuose, apskrities ir respublikiniuose konkursuose, olimpiadose, viktorinose. Tai neatsitiktiniai pasiekimai, o nuoseklus mokinių ir mokytojos bendro darbo rezultatas. Ji veda pamokas kolegoms ir moksleivių tėveliams, skaito pranešimus įvairia tematika rajone, apskrityje, Respublikoje, rašo spaudoje. Laisvalaikiu ji tikra romantikė – pasineria į poezijos lobynus. Jos raiškus žodis skambėjo ne viename moksleivių ir mokytojų pasirodyme mokykloje, bažnyčioje, tremtinių renginiuose. Ši moteris spinduliuoja ypatinga šviesa.
***
Kiek žmogus gali turėti talentų? Daug. Taip. Bendradarbiai galvoja apie istorijos mokytoją metodininkę JANINĄ STALIONIENĘ. Ji nepaprastai kruopšti ir darbšti. Jos reikalavimai pastovūs: reiklumas sau ir kitiems. Nuo to priklauso mokymo kokybė. Svarbiausias mokytojos metodininkės Janinos troškimas – išmokyti vaikus mokytis. Žingsnis po žingsnio moksleiviai išmoksta konspektuoti, rašyti tezes, daryti apibendrinimus. Savo laiką ji dalina dosniai, nepripažindama išskirtinio garbinimo, liaupsių. Rajone, apskrityje, Respublikoje ji žinoma ir vertinama už kraštotyrinę veiklą. Ši veikla – tai ieškojimų, atradimų, nusivylimo ir džiaugsmo metai.
***
„Kaip sunku išsirinkti vieną žmogų iš tūkstančio. Tą žmogų, kuris yra pats geriausias. Tikrai žinau, kad tas žmogus yra mokytoja ekspertė JURGA PLUKIENĖ“. Tai mano lietuvių kalbos mokytoja (R. Jasaitytė).
Jurgos Plukienės veikla nukreipta į harmoningą, sugebančios save atrasti besikeičiančioje visuomenėje asmenybės ugdymą. Ji skatina mokinių kūrybiškumą, pažadina pažinimo džiaugsmą. Mokytoja skaito pranešimus kolegoms, dalyvauja projektuose, rajono bei Respublikos vertinimo komisijose. Jos laisvalaikis skirtas pažintinei – kultūrinei veiklai. Ji mėgsta dainuoti, kartais parašo eilėraščių. Gražiai bendrauja su kolegomis, senjorais. Ji – tokia visur esanti!
***
„Man atrodydavo, kad mokytoja ekspertė GRAŽINA PILYPIENĖ turi retą talentą iš paprasčiausio kūrinio išskelti tokį išminties perlą apie gyvenimo prasmę, žmonių tarpusavio santykius… Ir tada tas kūrinys tiesiog nušvisdavo“. (A. V.)
Jos pamokų temos ir formos netikėtos: poezijos pamoka naktį prie laužo, teatralizuota pamoka, pamokos – konferencijos, diskusijos… Mokiniai mokomi maksimaliai išnaudoti pamokos laiką, mokosi suprasti patys save. Mokytojos profesinė nuostata: atsakingos už savo veiksmus ir sprendimus asmenybės ugdymas ir nuolatinis profesinis savęs tobulinimas.
***
Fizikos mokytojas, kuris sugebėjo sudominti mokinius. Jauno fiziko kabinetas tarp geriausiųjų Respublikoje. Vyresnysis mokytojas, kurio mokiniai mokėsi jaunųjų fizikų ir „Fotono“ mokyklose, skynė laurus rajoninėse, apskrities fizikų olimpiadose. Mokytojas išugdęs kosminio modeliavimo būrelio nariuose kruopštumą, net pasišventimą. Mokytojas metodininkas, kurio raketų modeliavimo būrelio nariai per kelioliką metų per šimtą kartų tapo Respublikos jaunių ir apie 40 kartų suaugusiųjų čempionais. Mokytojas V. KARMONAS ir jo mokiniai Lietuvos garbę gynė TSRS čempionatuose, vėliau tapo Europos ir Pasaulio čempionais Slovakijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Rumunijoje ir oro žaidynėse Slovakijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Serbijoje, Barselonoje. Mokytojas ekspertas savojoje, VAIŽGANTO mokykloje įkūrė vienintelį tokį Lietuvoje ir, apskritai, vienintelį Radviliškyje raketų modeliavimo muziejų. Idėjų ir svajonių entuziastas, nusipelnęs treneris, Šiaulių apskrities ŽMOGUS, Radviliškio miesto GARBĖS pilietis. Jis vienintelis toks. Abejojate? Paskaitykite knygą „Kosminis modeliavimas“ ar apsilankykite Vaižganto Progimnazijos įkurtame V. Karmono muziejuje.
Remtasi kraštotyrine – dokumentine medžiaga
***
„Ir liesis mano žodžiai… apie paukštelį giesmininką, apie šakelę žalią ir žmogų kenčiantį, ir žmogų mylintį… Kalbėsiu aš… apie gyvenimą…“ (V. Narvydienė)
Dievo dovana taip kalbėti pamokoje. Apie viską iš esmės. O pamokų būta įvairiausių. Apie gamtą ir jos išsaugojimą, apie žmogaus atsiradimą, apie šeimą ir santykius. Apie MEILĘ. Apie meilę viskam ir visiems. Mokiniams visada buvo įdomu mokytojos metodininkės N. KARMONIENĖS pamokse. Ir ne stebėti ar kontroliuoti pas ją į pamokas atreidavo mokyklos vadovai. Pirmaisiais darbo metais mokytoja net sunerimo, kai į pamokas vis įsiprašydavo direktoriaus pavaduotojas. Kodėl? Kas ne taip? O šis šypsodamasis ištarė: „Man patinka“. Vienoje pamokoje „svečiavosi“ net 3 vizitoriai. Jie džiaugėsi intensyviu mokinių darbu, mokytojos kūrybiškumu. Ir ypač gerai įvertino mokytojos sugebėjimą leisti mokiniams pajusti atradimo džiaugsmą.
***
„Kantrumas gali pasiekti viską, ko nori“ yra pasakęs B. Franklinas. Svarbiausias mokytojos ekspertės N. GEDGAUDIENĖS bruožas – kantrybė. Mokiniai mokomi rezultatyviai išnaudoti pamokos laiką. Ji – mokinių darbo organizatorė ir konsultantė. Mokiniai turi galimybę mokytis pagal savo gebėjimus ir mąstymo tipą. Ypač daug dėmesio skiriama matematiniais terminais formuluoti mintis, pagrįsti teiginius sprendžiant uždavinius. Mokinių darbuose ryški minčių įvairovė. Jie pripažįsta mokytojos autoritetą ir jam paklūsta. Pamokose ryški mokinių mokymosi motyvacija. Mokytoja turi konstruktyvų matematikos mokymo stilių. Jos mokiniai – rajono jaunųjų matematinių olimpiadų nugalėtojai, dalyvauja respublikinėse olimpiadose ir konkursuose. Matematika – labai sunkus mokslas, kad perprastum ją, reikia gabumų. Juokaudama mokytoja sako: „Matematikos gali išmokti kiekvienas. Užtenka pradžioje gauti 10 vienetų, paskui 10 dvejetų, tada pažymių seka artėja prie dešimties dešimtukų“.
(Iš atestacinės charakteristikos)
***
Tokių mokytojų Vaižganto mokyklose daug. Jie darbu nusipelnė VM (vyresniojo mokytojo), MM (mokytojo metodininko) ir ME (mokytojo eksperto) vardus. Ir jei kuris nepaminėtas, prašau neįsižeisti. Kiekvieną prisimena buvę mokiniai ir jų tėvai.
Darbščiosios skruzdėlės
Labai tylios, jos net tylesnės
Už nuostabiąsias bitutes…Tylusis darbštumas –
Didelis deficitas“
Tėvas Stanislovas
Pastatėm namą (mokyklą), pasodinom medį (29 klevus, 26 liepas, 10 kaštonų, 1 ąžuolą, 21 eglę), užauginom sparnus vaikams. Ne vieni mes, mokytojai, su mumis visada buvo tėvai. Pamenu, kai 1973-iųjų rugpjūtį reikėjo daug darbščių rankų, kad Rugsėjo 1-ąją nuskambėtų pirmasis skambutis, su kastuvais, grėbliais, šluotomis, karučiais į mokyklą rinkosi mamos ir tėčiai, būsimi mokiniai ir seneliai. Atėjo vos paraginti, po darbo gamykloje, Durpyne, už prekystalio ar ligoninėje. Plovė koridorių ir klasių grindis, valė langus, montavo suolus, spintas, kėdes.
Gimus idėjai apie mokyklinius simbolius, darbščios staliaus Zabielos rankos išdrožė didžiulį pieštuką ir raktą – mokslo žinių simbolius, kurie jau 50 metų „prabyla“ per šventes.
O kiek valandų praleista gaminant stendus, remontuojant suolus, dažant kabinetų grindis ir sienas.
Tėvai buvo klasės vadovų pagalbininkai, kai reikėjo pasiekti nelankantį mokyklos kaimo vaiką, kai reikėjo pagalbos organizuojant ekskursijas, klasės „arbatėles“, „žiburėlius“, abiturientų išleistuves.
Aktyviausieji buvo klasių tėvų komitetų, mokyklų tarybų nariai.
Ką labiausiai vertino tėvai?
- pastangas moksleivius įtraukti į mokyklos (gimnazijos) valdymą ir veiklą.
- gerai organizuotus tėvų susirinkimus,
- gerai organizuotus popamokinius renginius,
- pedagogų, moksleivių, tėvų bendravimą nežeminant, neįskaudinant, pasitikint.
Nepastebimi, bet reikalingi
Tai techninio personalo darbuotojai: ūkvedžiai (J. Jočienė, V. Ribokienė, A. Kanapeckaitė, B. Povilauskienė, G. Bajarauskas, R. Noraitis), raštinės vedėjos, virėjos, valytojos, santechnikai, staliai, elektrikai, kiemsargiai, budintys, medicinos seserys. „Aptarnaujantis personalas irgi dalyvauja ugdymo procese.“(G.P)
Dauguma nuo vaikystės buvo „įpratinti dirbti gerai, džiaugtis tuo, ką padarė“ (M.Karčiauskienė).
Tad AČIŪ visiems, kurie visada atsirasdavo ten, kur reikia…
O mūsų mokiniai?
A.Tolstojus rašė: „Žmoguje slypi neišsenkami kūrybos šaltiniai, be to jis nebūtų tapęs žmogumi“.
Mokyklos užduotis tuos kūrybos šaltinius aptikti ir atverti. Geriausia tai sekasi, kai mokiniui duodi laisvę. 3-iojoje ir Vaižganto vidurinėse mokyklose už popamokinių renginių organizavimą buvo atsakingi klasių vadovai ir jų mokiniai.
Pamažu gimė pirmosios tradicijos: Paskutinio skambučio, Šimtadienio, Atestatų įteikimo šventės, Naujametiniai karnavalai. O kiek sumanymų ir energijos reikėjo salės papuošimui, scenarijaus sukūrimui, muzikai ir eilėms, kostiumams! Viena mėgstamiausių, išradingiausių švenčių – karnavalas. Tai buvo ne tik moksleivių, bet ir mokytojų, net direktoriaus Č. Kantausko (į karnavalą jis ateidavo kartu su žmona!) mėgstamiausia šventė! Šiandien su šypsena ir giliu atodūsiu klasės vadovai prisimena ir pionieriškus žygio ir dainos konkursus…
Metams bėgant, į mokyklą buvo pakviesti meno vadovas MM T. Kanapinskas ir režisierė MM I. Dovidaitienė. Renginių kokybė žymiai pakito.
Sugrįžtant į praėjusius metus, negalima nepaminėti Darbo ir poilsio stovyklų „Auksinės varpos“ ir Kutiškių Bandymų stotyje. Pasibaigus mokslo metams, devintokai ir dešimtokai dviem savaitėms išvykdavo padirbėti. Viskas vykdavo sėkmingai, dėka mokytojų ir mokinių sutarimo, savitarpio susiklausymo. Mokiniai mokėsi bendravimo kultūros. Ir, kai stovyklavimo laikas baigdavosi, būdavo kažkaip liūdna, bet džiaugsmo suteikdavo optimistinis suvokimas, kad „vienintelis gilus ir realus džiaugsmas, kurį žmogus gali patirti šiame gyvenime – bendras darbas“. Tokį bendro darbo džiaugsmo potyrį jaunoji karta galėjo patirti popamokinėje veikloje.
Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, įvyko daug permainų švietimo srityje. Viskas, kas buvo anksčiau (būreliai, renginiai), lyg ir buvo nurašyta. Iniciatyviems moksleiviams tai netiko. Patys mokiniai inicijavo renginius, kūrė scenarijus, buvo režisieriais. Tada ir gimė idėja įkurti moksleivių klubą „Mes“ (prezidentai A. Skuja ir R. Jelinskaitė, kuratoriai mokytojai J. Kaučikienė ir I. Dovidaitienė“). Klubiečių entuziazmas ir renginiai viliojo ir tuos, kurie buvo nepripažinti ar atstumti klasės dėl to, kad „nesisekė“ mokslas ar trūko drąsos pasireikšti. Klubo veiklos esmė – mums reikalingi žmonės, kurie taip pat nori visko. Tradiciniai klubo renginiai – Teatro dienos ir DISKO fiesta, klubo naujokų krikštynos. Nepamirštami Valentino vakarai, Balandžio 1-osios išdaigos, mini karnavalas – Helovinas, naktišokiai, koncertai neįgaliesiems, tremtiniams. Pasilikę atmintyje bendri mokinių ir mokytojų pasirodymai bažnyčioje Sausio 13-osios, Motinos, Vėlinių dieną. Kunigas E. Zeidotas yra pasakęs: „Mokytojas su būreliu moksleivių ir kolegomis atėjo į bažnyčią, deklamavo, dainavo, citavo Šv. Raštą – jis atsistojo į Šviesos kelią. Tas kelias – tai Dievo palaimintas kelias. Ir, kai užaugę vaikai šiandien tuokiasi Dievo namuose, krikštija vaikus, kai ateina čia sielvarto ištikti – tai reiškia, kad jie eina ŠVIESOS KELIU.“
Kaip iš gausybės rago gimdavo idėjos. Buvo išleisti laikraščiai „Gimnazistai“, „Gimnazistai+“ (kuratorė G.Pilypienė), sukurtas filmas „Gimnazija – sparnuota mūsų paukštė“, parašytos dokumentinės – kraštotyrinės knygos „Skrydžiams juk ir gimsta Žemėje žmogus“. „Mes visi ta pačia kryptimi“, „Po vienu stogu“. Atsiversk jas ir rasi gausybę aktyviausių, žingeidžiausių, kūrybiškiausių moksleivių nuotraukų, pavardžių. Su jais visada drauge ir mokytojai. Prigijo ir naujos darbo formos: konferencijos, atvirų durų dienos tėvams, projektai, stendiniai pranešimai.
Į praeitį sugrįžti galima pabuvojus 3-ios vidurinės, Progimnazijos, Gimnazijos muziejuose (vadovai J.Stalionienė, O.Jefimova, J.Kaučikienė).
Praeitis – ne istorija. Tai vakarykštė diena. Mano, kolegų, buvusių mokinių, darbuotojų – MŪSŲ VAKARYKŠTĖ DIENA. „Liečiu savo prarastą praeitį, ji augina mane“. Kasdien turtėju iš senų praradimų. Net tų, kurie, kurie buvo ne mano…(R.Mataitytė). Atsisuku į jaunystę – tą baltą mokyklos rūbą. Jo raukšlėse išskaitau savo klaidas ir matau savo, savų mokinių ateitį… „Palaimink, Dieve, mus, Lietuvos vaikus, kiekvieno mūsų balsą teišgirsta Žemė ir Dangus… Palaimink mus Motinos kalba…“ (atlikėjas V. Kernagis).
P.S. Straipsnyje pateikta medžiaga iš kraštotyrinių knygų „Skrydžiams juk ir gimsta žemėje žmogus“, „Mes visi ta pačia kryptimi“, „Po vienu stogu“, kvalifikacijos kėlimo atestacinių charakteristikų.
3-ios vidurinės (Vaižganto) mokyklos mokytoja J. Kaučikienė
