2025 m. birželio 26 d. Radviliškio rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą dalyvauti beveik 4,1 milijono eurų vertės projekte „Papildomų maisto / virtuvės atliekų apdorojimo pajėgumų sukūrimas Šiaulių regione“. Sprendimas pagrįstas Vyriausybės pažangos programa bei galimybe gauti ES lėšų. Tačiau tiek opozicijai atstovaujančių Tarybos narių kritiški pasisakymai, tiek kitų regiono savivaldybių sprendimai nedalyvauti projekte rodo, kad šiuo projektu planuojamos įsisavinti milijoninės lėšos daugeliui kelia abejonių.
Sprendimas priimtas, bet ar pakankamai pagrįstas?
Nors meras K. Račkauskis Tarybos posėdžio metu ir „Radviliškio krašto“ redakcijai teigė, kad prieš sprendimą buvo diskutuota su ŠRATC atstovais, svarbu pabrėžti – savivaldybė neturėjo savo ekspertinio vertinimo, nepriklausomos galimybių studijos ar finansinio audito. Meras posėdžio metu pripažino, kad projektas tikrintas tik ŠRATC lygiu, t. y., niekas išskyrus ŠTRAC darbuotojų šio projekto netikrino. Tai sukuria precedento pavojų – savivaldybė remiasi trečiosios šalies skaičiavimais ir rizikuoja biudžeto lėšomis, neturėdama savo analizės.
Projekte dalyvaujančios savivaldybės ir ŠRATC įsipareigojo skirti ne mažiau kaip 15 % tinkamų finansuoti projekto išlaidų – tai sudarytų apie 613 tūkst. eurų iš viso projekto biudžeto, kuris siekia 4,09 mln. eurų. Be to, savivaldybė gali tekti padengti ir papildomas, nenumatytas arba netinkamas finansuoti, bet projektui būtinas, išlaidas. Šios sumos tarp savivaldybių paskirstomos pagal jų balsų skaičių VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (ŠRATC) valdyboje – Radviliškiui priklauso 19 % balsų.
Nepaisant šių įsipareigojimų, iki šiol nėra pateikta nei detali sąnaudų ir naudos analizė, nei eksploatacinių kaštų prognozės – kiek kasmet kainuos infrastruktūros priežiūra ar išlaikymas? Kiek papildomai savivaldybė turės skirti savo biudžeto lėšų? Kadangi pinigai neatsiranda iš niekur, naujos perdirbimo gamyklos išlaikymas galiausiai bus perkeltas ant mokesčių mokėtojų pečių, neišvengiamai teks didinti atliekų surinkimo ir tvarkymo mokestį. Klausimas tik vienas, ar šis projektas reikalingas iš viso, jei juo naudingumu suabejojo ne tik rajono Tarybos nariai bet ir atskiros savivaldybės.
Kodėl Pakruojis ir Akmenė pasitraukė – ir ar tai turėtų įspėti Radviliškį?
Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (ŠRATC) vienija septynias savivaldybes, tačiau dvi iš jų – Pakruojo ir Akmenės rajonų savivaldybės – priėmė aiškų sprendimą nedalyvauti projekte dėl papildomų maisto atliekų apdorojimo pajėgumų kūrimo. Tai nėra atsitiktinis pasitraukimas – tai signalas, kad kai kurios savivaldybės, prieš priimdamos sprendimus, atliko savarankišką analizę ir įvertino projekto rizikas bei ilgalaikes pasekmes.
Galimos priežastys, kodėl šios savivaldybės nusprendė nusišalinti, yra daugiau nei akivaizdžios, šio projekto įgyvendinimas reiškia ilgalaikį finansinį įsipareigojimą, o jei planuoti perdirbimo kiekiai nebus pasiekti – gali grėsti sankcijos arba papildomos išlaidos. Be to, reikalaujamas atliekų kiekis – maždaug 600 tonų per metus – yra neadekvatus mažesnėms savivaldybėms, kuriose tiesiog neįmanoma surinkti tokių kiekių be „dirbtinio“ generavimo. Įvertinus tai, kad gyventojų rajonuose mažėja ir reikšminga jų dalis gyvena ties skurdo riba, neišgali įpirkti maisto, galima kelti klausimą, ar projektas yra savalaikis ir sprendžiantis aktualiausias visuomenės problemas. Galiausiai, gyventojams kyla rizika, kad jų atliekų tvarkymo mokesčiai padidės, nors jie patys realios naudos iš šio projekto gali ir nepajusti.
ES parama – ne argumentas beatodairiškiems sprendimams
Valdančioji Tarybos dauguma ir meras Kazimieras Račkauskis, aktyviai palaikę sprendimą dalyvauti projekte, rėmėsi esą strateginiu argumentu – dabar yra paskutinė galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos finansavimu. Toks požiūris tapo dominuojančiu pasiteisinimu sprendimui, nors daugelis projekto detalių taip ir liko neatskleistos ar neįvertintos. Tačiau būtina suprasti, kad ES pinigai – ne dovana, o įsipareigojimas.
Kiekvienas projektas, finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, reikalauja tiksliai vykdyti projektinius rodiklius, šiuo atveju – surinkti ne mažiau kaip 600 tonų maisto atliekų per metus; užtikrinti ilgalaikę projekto priežiūrą ir eksploataciją, o tai reiškia ne vienkartines, bet kasmetines finansines išlaidas; įgyvendinti visus administracinius ir ataskaitinius įsipareigojimus, susijusius su ES lėšų naudojimu ir, svarbiausia – prisiimti riziką dėl galimų sankcijų, jei planuoti rodikliai nebus pasiekti.
Maisto atliekų burbulas: kas mokės, kai atliekų neužteks?
Tarybos posėdyje šiuos aspektus iškėlė tarybos narė, TS-LKD frakcijos atstovė Jolanta Margaitienė. Nors balsavimo metu ji pritarė savivaldybės prisidėjimui prie projekto, posėdžio metu ji tiesiai klausė – kas nutiks, jei savivaldybė nesugebės surinkti numatyto atliekų kiekio? Ar bus taikomos finansinės sankcijos? Ar tai netaps ilgalaike našta savivaldybės biudžetui? Dar labiau stebino tai, kad pasitraukus dviem projekto partnerėms – Pakruojo ir Akmenės rajonams – nebuvo sumažinti nei planuojami gamyklos pajėgumai, nei tiksliniai atliekų kiekiai, surinktini visame regione. Tai leido pagrįstai klausti, ar likusios savivaldybės (tarp jų – ir Radviliškis) neturės „kompensuoti“ pasitraukusių partnerių dalies?
Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (ŠRATC) atstovė į šiuos klausimus atsakė neapibrėžtai – esą skaičiai yra „orientaciniai“, o planuojama infrastruktūra vis tiek bus įgyvendinta pagal pradines sąlygas. Tokia pozicija kelia nerimą: jei planas lieka nepakitęs, o dalyvių sumažėjo, tai gali reikšti, kad vis didesnė finansinė atsakomybė teks tiems, kurie liko projekte.
Dar blogiau – jei projekto įgyvendinimui trūks realių atliekų kiekių, atsiras pavojus, kad bus ieškoma būdų „dirbtinai“ sugeneruoti atliekas, net jei tai prieštarautų ekologiniam ir socialiniam tvarumui. Tai sukurtų situaciją, kurioje gyventojai ne tik daugiau mokėtų už atliekų surinkimą, bet kartu taptų sistemos, veikiančios dėl formalios statistikos, įkaitais.
Trumpai tariant, pasinaudoti ES parama – svarbu. Tačiau dar svarbiau – naudotis ja atsakingai ir skaidriai, įvertinant ne tik naudą, bet ir rizikas bei ilgalaikius įsipareigojimus. Priešingu atveju kyla pavojus, kad šiuo metu „paskutinė galimybė“ virs ilgalaike finansine problema, kurios pasekmes ilgainiui teks padengti vietos gyventojams.
Tarybos narys G. Lipnevičius: „Atsitokėkite, kai kurie mūsų žmonės net neturi ką valgyti“
Vienas aktyviausių šio klausimo kritikų – Tarybos narys, opozicinės frakcijos lyderis Gediminas Lipnevičius, kuris Tarybos posėdyje garsiai suabejojo projekto logika, pagrįstumu ir socialiniu jautrumu. Jo išsakyta kritika buvo tiesi ir nepatogi tiek projekto rengėjams, tiek sprendimą palaikantiems kolegoms.
Pirmiausia G. Lipnevičius klausė, kodėl Radviliškis turėtų įsitraukti į projektą, kai bent dvi kitos Šiaulių regiono savivaldybės – Pakruojis ir Akmenė – aiškiai nusprendė nedalyvauti. Pasak jo, jei šios savivaldybės, atlikusios savo analizę, nusprendė, kad tai nėra naudinga ar net tikslinga, tai kodėl Radviliškis turi prisiimti papildomą finansinę atsakomybę ir riziką?
Jis taip pat suabejojo projekto pagrindu – planu surinkti 600 tonų maisto atliekų per metus, kai, pasak G. Lipnevičiaus, „kai kurie mūsų žmonės šiandien neturi ką valgyti“. Toks tikslas, anot tarybos nario, yra ne tik nerealus, bet ir socialiai žeidžiantis, nes projektu tarsi numanoma, kad rajone egzistuoja perteklinis maisto vartojimas, kai iš tiesų yra priešingai.
G. Lipnevičius klausė, ar yra paskaičiuota, kiek gyventojams padidės atliekų surinkimo mokestis, jei projektas bus įgyvendintas. Meras K. Račkauskis atsakė, kad jeigu savivaldybė nedalyvaus, mokestis augs dar labiau. Tačiau, anot G. Lipnevičiaus, toks argumentas – grėsmės taktika, nes nei tikslūs skaičiavimai, nei palyginamosios analizės nebuvo pateiktos.
Tarybos narys taip pat domėjosi, ar kas nors iš savivaldybės administracijos savarankiškai tikrino projekto dokumentaciją, ar bent paskyrė atsakingą asmenį. Meras atsakė, kad projektą administruoja ŠRATC, kuris ir atsakingas už įgyvendinimą. G. Lipnevičius į tai sureagavo kritiškai – jei savivaldybė įsipareigoja finansiškai, ji negali tiesiog pasitikėti trečiąja šalimi be jokios vidinės kontrolės ar analizės.
Šiame pasisakyme atsispindėjo svarbiausia: sprendimas buvo priimtas be visapusiško įvertinimo, realių duomenų analizės ir be kritinio požiūrio į socialines bei finansines pasekmes. Tačiau didžioji dalis šių klausimų liko retoriniai – atsakymai, jei ir buvo pateikti, dažnai buvo bendro pobūdžio arba nukreipti į kitus subjektus.
Kas pritarė, kas prieštaravo? Tarybos balsavimo veidas
Galutinio balsavimo metu Tarybos nariai pasiskirstė aiškiomis stovyklomis, tačiau daugumos sprendimas nebūtinai atspindėjo visų gyventojų interesus.
Pritarti galimai abejotinam milijoniniam įsisavinimui per ES projektą pritarė: TS-LKD (konservatoriai); kartu su jais balsavo socialdemokratų frakcijos nariai J. Pravilonis, V. Sprudzanienė, K. Balsys, L. Škėmienė, L. Brunius, J. Baublys ir Z. Žvikienė, V. Bernotas; „valstiečiai“ A. Gaidžiūnas, L. Krikščiūnas, J. Povilaitis, L. Mončauskienė; „Vardan Lietuvos“ frakcijos atstovai J. Malinauskas, E. Martynkinas, V. Simelis ir liberalai A. Ruseckas bei R. Vaičiurgis.
Susilaikė keturi TS-LKD Tarybos nariai: S. Dišlė, I. Palionienė, P. Kablys, R. Kalvaitis
Prieš projektą pasisakė ir balsavo du Tarybos nariai – G. Lipnevičius ir V. Aleknienė.
Emilija Laukagalytė
