Antanas Stugys
Keičia valdžia mus į… žalią monetą.
Keičia ir sūnų, ir mamą, ir tėtį.
Žvelgiame jai laukimu į akis –
„Gal antrąkart laisvės paukštis atskris?..“
Tryliktą sausio ir kovo vienuoliktą
Geriam degtinę – už polit-daltonikus.
Nykstam per sprindį, per sieksnį, per uolektį,
Saujoj suspaudę tik teisę į polėkį.
Tolstame vienas nuo kito kas dieną –
Kas iš kvailumo, kas Semui… – už šieną.
Einam pėdom A. Vienuolio… Veronikos –
Pritariant – paralyžiuotoms armonikoms.
Raukomės, gestame, kojomis kratom…
Dėtis nėr kur, kol valdžia to nemato.
Kenčiame vien tik už atlygį mauro
Bankui užstatę pasturgalį kiaurą.
Žemę, kur dirbo senelis ir tėvas,
Šiandien dalinasi velnias ir Dievas.
Net jei esi tik E priedų krūva…
Mano širdy tu vis tiek – LIETUVA!
