Lietuvoje ne itin gausu taip vadinamų skiltininkų. Tarkim, Rolandas Rastauskas, a. a., savo skiltį „Kitas pasaulis“ talpino dienraštyje „Lietuvos rytas“ nuo 1993 m. iki 2003 m. Gerbiu, tad pradedam.
Pradžia
Aš nepriklausau garbių skiltininkų kastai, nors… Mano skilties, kurios pavadinimą perskaitėte, želmenys glūdi gilioje senovėje. Juokauju. Ji augo „Mūsų krašte“, „Radviliškio naujienose“, „Visuomenės balse“, „Alio Raseiniuose“, o nuo 2014 m. apsigyveno „Radviliškio krašte“. Rekordų nesiekiu, todėl esu lyg koks dinozauras. Vieną skiltininką eseistą žinau – tai šiaulietis Ričardas Jakutis. Net iki jo man toli kaip iki dangaus. Tačiau, jei Dievas ir „Radviliškio krašto“ leidėjas leis, aš dar pakamuosiu skaitytojus ir drumsiu jų saldų miegą.
Drumstimas
Įsivaizduokite, jog esu R. Rastauskas (RoRa) ir vien sėdėdamas parke nesugebu parašyti skilties. Be to, Klaipėda (Palanga) – ne Radviliškis. Tačiau tereikia pasėdėti ant suolelio V. Kudirkos g., ir medžiagos skilčiai yra. Rytais pro šalį „šliaužia“ taip vadinami „kudirkiečiai“ su bandelių maišeliais ar srėbdami visokias „kolas“. Spėju, jų tėvai vietoj pusryčių duoda dienpinigių. Tiesa, „maksimikėje“ net gan išstypusiam paaugliui pardavėja neleido nusipirkti energetinio gėrimo, nes pareikalavo asmens tapatybę liudijančio dokumento. Kai pagalvoju – kvailystė. Esu per klaidą nusipirkęs šio saldaus gėrimo. Niekai, net tokiam širdininkui kaip aš poveikis – nulinis. Na, nebent išsiurbčiau kokias penkias skardines ir būčiau priverstas šlapintis už krūmų. Bet grįžtu prie stebėjimų temos. Į jau minėtą mokyklą eina dėvintys „subinkelnes“. Mada, be to, patogu: jei „darai storai“, iškratei pro klešnę ir kulniuoji toliau. Įdomiau tai, kad kai kurios damos taip pat „pasinešė“ į šią madą.
Aš, senas kriošena, to nevertinu. Man idealas – seginčios mini sijonėlius. Dar man prie širdies tos, kurios kažką turi priekyje, bet tai retenybė. Gyvenime mačiau tik kelias. Viena iš jų dar ketvirtoje klasėje „skėlė“ man į „tarpuragį“ mediniu penalu. O apie kitą (apie šviesios atminties asmenį nesinorėtų daug rašyti) galima papasakoti tiek… Dirbdamas vienoje Radviliškio gamykloje mačiau pro cechą praeinančią buhalterę, kolega tiek pasimetė ir susižavėjo, jog ant kojos užsimetė 16 kg sveriantį kūjį („kuvaldą“). Lūžęs nykštys (kojos) – tik smulkmena. Biustas išties buvo įspūdingas, nes krūtys buvo ne mažesnės už penkių litrų stiklainius. Kaip minėjau – retenybės, o ir gražių kojų dabar retai tepamatysi. Viena tokių gyvena ir mūsų kvartale, 4A pažymėtame name. Bet gana apie mano skonį ir grožio supratimą. Bet… „šiknakelnes“ laikau ir laikysiu kraštutinio iškrypimo etalonu. Argi mažai tualetų mieste? Apskritai (kai kurie tipai, negerbiantys lietuvių kalbos, pasakytų ar parašytų – aplamai) tokios kelnės galėtų praversti astronautams – kosmonautams. Kodėl? Atsakymo į šį klausimą paieškokite asmeniškai.
Paieškos
Ir apskritai šis skyrelis panašus į rastauskiškas skiltis. Jis buvo teisus parašęs, jog medžiagą skilčiai galima surinkti parke, nors minėtam skyreliui užteko pasėdėti ant suoliuko prieš V. Kudirkos g. Nr. 9. Ir net parko nereikia – gali stebėti ir aprašyti praeivius. Žinoma, parke galimybės įvairesnės. Čia mankštinasi senjorai, vaikų aikštelėje po atrakcionus, žviegdami, siaučia vaikai, prapėdina įvairaus plauko šuneliai, tempdami šeimininkus, kai kurie miestiečiai kopia į eksmero A. Čepanonio kalnelį, dar kiti treniruojasi riedlenčių aikštelėje, kartais net su dviračiais. Kažkas varsto knygų namelio dureles ir pavarto jo turinį. Ramybės ir pašnekesio mėgėjai „tupiasi“ arčiau „Lietuvaitės“ ar kitų medžio skulptūrų. Šventes, muges, koncertus praleisiu, bet ten įspūdžių būtų dar gausiau. Tačiau, kaip minėjau, ir gatvė duoda peno. Ypač rytais, kai laukiame automobilio pas angelus. Atsiprašau – į sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Radviliškio viltis“. Čia palydžiu ir sutinku savo globotinį. Iš bendrų pastebėjimų – keičiasi vyrų ir moterų šukuosenos. Ilgaplaukiai vyrai – retenybė, o moterų šukuosenos modernėja ir vyriškėja, tiesa, drąsuolių, pasirinkusių „nuliuką“, nemačiau. Tai dar provincijos vyrų privilegija. Apranga taip pat daug galėtų pasakyti: uniformos, elegantiškos damos ir „čiučiundros“. Vyrų apranga paprastesnė ir pragmatiškesnė. Kartais sėdint pakalbina pažįstami, kaimynai, bent jau sveikinasi, ir tai malonu. Tad šiam kartui apie medžiagos rinkimą skilčiai užteks, nes laukia RoRos „Verkianti bronza: kelionių knyga (1993–2023)“. Būtų nuosava, neskubėčiau, bet ji priklauso bibliotekos lobynui. Aš gi laukiu O. Tokarczuk (Nobelio literatūros premijos laureatės) knygos, kuri vadinasi „Knygos – žmonių kelionė“.
Laukimai
Laukiu nesulaukiu cirko pasirodymo. T. y. vietinės savivaldybės tarybos posėdžio. Laukdamas knygos ir cirko programos, sužinau, jog Tauzyla vėl gastrolėse, šį kartą Kroatijoje. Net neabejoju, jog jo klapčiukas Skudeiva ras (sukurs) tinkamą paaiškinimą, kodėl ši kelionė buvo itin naudinga Radviliškio rajonui. Kitaip anoks jis ir klapčiukas.
Nesuprantu, kam statomas psichiatrijos dienos stacionaras, nes įsivaizduoju, jog ir ligoninėje atsirastų tam tinkamų patalpų. Jog kažkoks stebuklas, kad prie priėmimo skyriaus yra dienos stacionaras, dirbantis net sekmadieniais ir teikiantis itin kvalifikuotą pagalbą. Na, daug ko nesuprantu. Pavyzdžiui, kodėl kai kurie piliečiai balsuoja už „konservus“, „socdemus“ ar vienadienes partijas, bet gerbiu jų teisę rinktis. Pasak rusų rašytojo V. Panovo: „Šiuolaikinėje visuomenėje manoma, kad žmogus – gamtos vaikas.“ Ši išvada paremta tuo, kad žmogus teoriškai protingas. O praktiškai? Praktiškai tarp jų yra bibliotekinių kiaulių.
Kiaulės
Įsivaizduokite, jog esate bibliotekos paslaugų vartotojas. Yra tvarka, taisyklės ir itin mandagus aptarnavimas. Bibliotekininkės, bent Radviliškyje, – provincijos kultūros viršūnė. Nemanau, kad tai tiktų mero klapčiukui Skundylai, nes paskutiniame „odiciozo“ numeryje tik penkios mūsų saulėtekio Tauzylos nuotraukos. Nesistengia, o galėtų būti daug daugiau Tauzylos atvaizdų. Tai patenkintų jo pono didybės manijos ar narcisizmo apraiškas. Žinoma, jam net neverta lygiuotis su Lietuvos politikos arogancijos karaliumi. Šiaip neįdomu žinoti, ką apie tai galvoja, tarkime, „operinis“ J. V. Tačiau sugrįžtu prie „kiaulių“, bibliotekinių, suprantama. Jei pasiimi knygą, žinai, kada ją grąžinti. Na, neįveikei kokio nors A. J. Greimo semiotikos (mano požiūriu – nesąmonių nesąmonės), paprašai, jog pratęstų laiką, kol įveiksi jo rašliavą. Tačiau kai kurie, net pasiėmę padoresnę, lengviau skaitomą knygą, kaip, pvz., Nobelio premijos laureatės O. Tokarczuk „Knygos žmonių kelionės“, gal ir apsirinku, bet užmiega. Bet… jei esi bukas it Sibiro veltinis, paprašyk, jog knygos panaudą pratęstų. Čia aš visu šimtu procentų įsitikinęs, jog bibliotekos darbuotojos daro viską (mandagiai, kultūringai), kad nelaimėlis laiku grąžintų knygą. Deja, turiu fantastinių įtarimų, jog knygą, kurios laiku negavau, studijuoja kokia nors nusenusi moteriškė. Tai tik fantastinė hipotezė (o fantastika – pasakos), bet laiku negrąžinantieji knygų ir taip pat neinformuojantys apie tai mūsų bibliotekos darbuotojų yra tik bibliotekinės kiaulės. Iš kitos pusės suprantu – gal sunku parodyti intelektualinę silpnaprotystę, o gal tai tiesiog egoistiniai chamizmo deriniai. Ir neabejokite, kad informacija apie klientus bus prieinama tik įstatymo numatytais atvejais: pvz., bažnyčios tribunolui, spec. tarnyboms ir pan. Klausimas apie bibliotekų nenaudėlius (kiaules, nors kam šmeižti šiuos skanius gyvūnus) lieka atviras, nepaisant kultūros šviesulių – bibliotekininkių. Į cirką, kaip rašiau, dar nepatekau, bet gavau išankstinę kompensaciją.
Kompensacija
Tad pirmadienis, gegužės mėn. 18 d. Kultūros centre, mažojoje salėje, susitikimas su I. Vėgėle, Seimo nariu. Dalyvių apie penkiasdešimt, suskaičiuoti sudėtinga, nes vis pasirodo nemandagūs (o mandagumas prasideda nuo punktualumo), užsimiegoję ir pan. Vakaro vedėjas, akivaizdžiai šios srities profesionalas, vakarą pradeda filmuku apie gražiausias Lietuvos vietas. Įžanginiame žodyje sužinau įdomų faktą: net 80 proc. Lietuvos gyventojų bijo viešai pareikšti savo nuomonę. Suprantu – sovietinis reliktas. Vienas iš susitikimo dalyvių G. Lipnevičius trumpame pasisakyme primena vienybės svarbą, savivaldybės problemas. Esminis I. Vėgėlės pranešimo punktas – be politinės sistemos pakeitimo nieko gero Lietuvoje nebus. Ir laukti neverta, bet Jūs, gerbiami skaitytojai, sulaukėte bent skilties pabaigos.
Pabaiga
Tradicija, bet panašūs vakarai baigiasi klausimais–atsakymais. Užleidęs eilę damoms, ir aš uždaviau klausimą, norėdamas patikrinti, ar Seimo narys, profesorius I. Vėgėlė, nebijo viešai pareikšti savo nuomonės. Klausimo turinys – „ar galima jo kolegą, seimorių, radviliškietį Vytautą Juozapaitį laikyti Lietuvos politikos arogancijos karaliumi?“ Atsakė sąžiningai, su garsiais komentarais iš salės – „Radviliškio gėda“. Arba, kaip sakyčiau, – gėda džiunglėms, nes po to ramia širdimi galėsiu padėti paskutinį skilties tašką.
P. S. O cirko pasirodymo dar palauksiu.
2026-05-18
Vytautas Mikalauskis
