Kūčių diena pasitaikė šviesi, snieguota ir šalta, o retsykiais – ir su saulės spinduliu. Ši diena dar nebuvo šventinė ir visi dirbo. Ligoninė, kurioje dirbo Marija, puošėsi ateinančioms Kalėdoms.
Ligoninės koridoriuose ir palatose jautėsi nematomas šventės laukimas, medikai skubėjo užbaigti savo darbus (jeigu juos iš viso galima užbaigti?), susitvarkyti aplinką, kiekvienas skyrius turėjo pasipuošti „savo“ eglutę! Susitikę koridoriuose vieni su kitais sveikinosi ir linkėjo „gražių ir laimingų Kalėdų“.
Eidama ilgu ligoninės koridoriumi, pro stiklines duris Marija pamatė vestibiulyje stovintį ligonį. Jis buvo užsimetęs trumpus kailinius ir nedrąsiai mindžikavo prie paradinių laiptų krašto. Jo stovėsena išdavė, kad yra sutrikęs: laiptai, vedantys į kiemą, platūs ir gana įspūdingi, bet …be turėklų! Tik jauniems ir sveikiems, nors ligoninė statyta daugiau nei prieš šimtą metų.
Marija stabtelėjo, tada atidarė duris ir įėjo į vestibiulį.
– Ar norite nulipti žemyn? – paklausė sutrikusio vyriškio.
– Labai norėčiau, tik nėra kur laikytis, dar nugriūsiu. Oras atrodo toks gaivus, įkvėpčiau kaip šventės,- atsakė.
– Padėsiu, laikykitės užmanęs, bet galite išeiti tik trumpam! Lauke šalta,- įspėjo.
Nulipus Marija dar kartą priminė, kad greitai grįžtų į palatą, ir pradarė duris. Apsisukusi norėjo nueiti, bet ligonis sulaikė jos ranką ir nedrąsiai pasakė:
– Ačiū! Gal galėčiau Jus pabučiuoti?
Prašymas buvo toks netikėtas, kad Marija sutriko ir tada labai atidžiai pasižiūrėjo į vyriškį. Jo gilių raukšlių išvagotas veidas buvo suvargęs ir išblyškęs, akys liūdnos…
Nesulaukęs atsakymo, jis nedrąsiai pabučiavo ją į skruostą ir plačiai nusišypsojo.
– Tai keistuolis! – lipdama laiptais šypsojosi Marija.
Ir Kalėdos su savo paslaptimis dar labiau priartėjo…
Zina Kaveckaitė
