Socialiniai tinklai

Rajono aktualijos

Atviras laiškas rajono vadovams

Avatar

Paskelbta

data

Jau septyneri metai, kai aš ir kai kurie mano buvę kolegos išėjome į užtarnautą poilsį. Rodėsi, kad už versime mokyklos duris ir gyvensime savo gyvenimą. Bet pasirodė, kad tai, kas mus jaudino kelius dešimtmečius, dabar lygiai taip pat aktualu ir artima, sava. Paėmę į rankas rajono laikraščius ar atvėrę kompiuteryje mokyklos puslapį ieškome šviežiausių naujienų apie bendruomenės gyvenimą, džiaugiamės pasiekimais, išgyvename dėl nesėkmių. Pastaraisiais metais aktuoliausias klausimas-išliks abi gimnazijos mieste ar ne, kaip susiklostys mokytojų likimai, kaip reaguos į rajono valdžios priimtus sprendimus gimnazistais ir jų tėvai. Ir kai dabar jau  aiški valdančiųjų nuostata, nejučiomis sugrįžtu į praėjusius metus. 1973 metais, kai buvo baigiama statyti nauja 3-ioji vidurinė mokykla, daug ir dabar tebedirbančių ir dirbusių mokytojų kibome į darbą. Kvietėmis į talką būsimus mokinius ir jų tėvus, tvarkėme mokyklos gerbūvį, ruošėme kabinetus, rinkome mokyklinius baldus, sodinome medelius. Mums vadovavo patyręs vadovas, patriotas, sumanus pedagogas Č. Kantauskas. Greitai suvokėme, kad 3-ioji vidurinė-MŪSŲ, kad mes stiprūs ir kūrybingi. Mumis patikėjo miestiečiai. Prestižo reikalas buvo, kad sūnus ar dukra mokytųsi šioje mokykloje, kuri metų metais už pasiekimus mokymo ir ugdymo  srityse iškovodavo pereinamąsias socialistinio lenktyniavimo vėliavas. Ir didžiausias kolektyvo veiklos įvertinimas buvo ir yra buvusių mokinių atsiliepimai: „Dabar, žvelgdama iš nemenkos laiko ir patirties distancijos, suprantu, kad mūsų mokykla buvo ta erdvė, kurioje visomis išgalėmis stengtasi atsakyti į du jauno žmogaus poreikius-norą būti pripažintam ir siekimą ieškoti prasmės…Kai mėginu atsakyti į klausimą, kodėl mokykloje mums buvo gerai, žinau, kad tai priklausė tik nuo žmonių. Mus mokė mokytojai, kurie tiesiog norėjo dirbti gerai.Ne dėl to, kad spaudė  konkurencija, įvairiausi mokyklų reitingai. Kokia paviršutiniška tokiu atveju būtų buvusi motyvacija. Rinkos santykių viruso tuo metu mokykloje, ačiū tau, likime, nebuvo nė kvapo. Mes ir mūsų tėvai nebuvome klientai, o mokytojai nebuvo paslaugų teikėjai. Mus mokė gyvi mokytojai. Jie džiaugėsi ir pyko, provokavo, replikavo, juokavo…Mokykliniai metai nebuvo  rengimasis gyvenimui, tai buvo gyvenimas – visavertis, autentiškas buvimas čia ir dabar. O vertingiausia jo dalis buvo žmonių bendrystė. Mes buvome vieni kitiems įdomūs ir svarbūs…Sunku pasakyti ką nors taiklesnio, nei yra pasakęs garsus rašytojas Umberto Eko: „Visa išklydo iš kelio, ir tebūnie pagarbintas Viešpats, kad dar anuomet mano mokytojas įkvėpė man norą mokytis ir tą tiesaus kelio pojūtį, kuris išlieka net tuomet, kai kelias svaiginamai vingiuotas“(Raimonda Dominauskaitė-Jarienė XIII laida 1985/1986m/m;Kn „Po vienu stogu“ ,2005 m. ).

Šiandien nebeįmanome išvardinti visų ar bent dalį moksleivių pasiekimų rajono ir respublikos olimpiadose. Svarbu, kad tų pasiekimų paslaptis-bendros mokinių ir jų mokytojų pastangos. Žinodami, kad esame pajėgūs dirbti gimnazijoje, kad yra mokinių, gebančių ir norinčių siekti aukštesnių rezultatų, ruošėmės mūsų laukiantiems išbandymams ir patikrinimams. „Tik  nepaprasto mokinių kolektyvo darbštumo, užsispyrimo, mokytojų ir mokinių ištvermės ir net tam tikro pasiaukojimo dėka“ mokyklai buvo  suteiktas gimnazijos statusas. Per dvi savaites mokiniai atlaikė 17 respublikos Švietimo ir Mokslo ministerijos organizuotų kontrolinių darbų. O  kur dar krūvos įvairių raštų, ataskaitų, analizių, veiklos gaivių ir „vizijų“,paruoštų mokytojų ir administracijos pastangomis? „Gimnazijos gerą darbą užtikrino demokratiniais pagrindais valdomas sutelktas, įpareigojantis ir įsipareigojantis darbas. „Vertingiausia gimnazijoje buvo komandinis darbas (administracija, mokytojai kiti darbuotojai, gimnazistai, tėvai).Gimnazija visada buvo atvira visuomenei, vykdė Radviliškio miesto ir rajono poreikius. Mokiniai buvo paruošiami „tolesnei savikūrai pastmodernioje informacinių technologijų visuomenėje“. Gimanzija niekada nesiekė pigaus populiarumo, neviliojo „rožiniais padažais“ į savo mokyklą. Visi puikiai suvokė, kad „jeigu jau esi Vaižganto gimnazijos bendruomenės narys, turi žinoti, kad čia būsi matomas ir kaip žmogus, ir kaip mokinys, ir kaip mokytojas, ir kaip darbuotojas. Ir pedagogai ir mokiniai  žinojo tokią „taisyklę“-net visada kuo nors besiskundžiantys mokiniai iš direktoriaus kabineto išeina pasipuošę nugalėtojų šypsenomis. Gimnazijos vadovai labiausiai vertino mokytojų pastangas tobulėti, savarankiškumą, iniciatyvumą, žmogiškumą, geranoriškumą, sugebėjimą matyti ateities viziją, gerųjų tradicijų puoselėjimą. Kolektyvo žmonės jautėsi saugūs ir žinojo, kad net kebliausioje situacijoje bus ieškoma tokios išeities, kuri tenkintų. Dirbti tokiomis sąlygomis, tokioje atmosferoje buvo gera, todėl ir rezultatai džiugino. Apie gimnazistų ir jų mokytojų pasiekimus buvo išleistas atskiras leidinukas. Palaipsniui mokytojų gretas ėmė pildyti jauni, gabūs specialistai. Buvo gera mokyti ir jausti šalia dirbančius savo buvusius mokinius, naujus bendradarbius. Ir metams bėgant suvokti, kad naujoji mokytojų pamaina verta mūsų, veteranų, jaunosios kartos ir jų tėvų pasitikėjimo. Jaunieji pedagogai eidami mokyklon puikiai žinojo, kad „visuomenei reikia laisvų, kūrybingų žmonių, gebančių nepaklausti prievartai, naudotis savo laisvėmis ir teisėmis, atsakančių už savo veiksmus…Ir kuo daugiau durų vaikams atidarai, tuo mažiau galimybių lieka atsitrenkti į jas kakta.Kasmet „Veido “žurnalas pateikia Lietuvos gimnazijų reitingo lentelę. Didžiąją reitingo dalį (70taškų) sudaro valstybinių brandos egzaminų rezultatai, 20 taškų gaunama už tai, kaip abiturientams pavyko  įstoti į svajonių specialybę pirmu pageidavimu, 10 taškų skirta už mokyklos ugdytinių pasiekimus respublikiniuose žinių konkursuose ir olimpiadose. Straipsnyje džiaugiamasi geriausių gimnazijų penkiasdešimtukų 2016 m. Mes džiaugiamės, kad nedaug nuo geriausiųjų atsilieka 58 vietą reitingų lentelėje užimanti Vaižganto  gimnazija (rajone-pirma vieta). Labai keista, kad sprendžiant gimnazijos išlikimo klausimą į pasiektus ugdymo rezultatus nekreipiamas dėmesys. Ar sprendžiantys šį sunkų uždavinį, būti ar nebūti dviem gimnazijoms, susimąstė apie tai, ką išgyvena gimnazijos bendruomenė, kiekvienas mokytojas, iš kurio galimai bus atimta galimybė dirbti, ką išgyvena gimnazistai, kurie liks be savosios mokyklos, be savos klasės, be mielų tradicijų? Pagaliau, ką jaučia tie, kuriems gimnazija buvo tapusi antrais jaukiais namais- buvę mokytojai ir mokiniai? Nejučiomis metraštinėje knygoje „Po vienų stogu“surandu ilgametės direktoriaus pavaduotojos I. Tamašauskienės žodžius: „Visą Lietuvos švietimo sistemą įsivaizduoju kaip burinį laivą, kurį  gyvenimo jūroje blaško įvairiausios audros – kartais  silpnesnės, o kartais net į uraganinius sūkurius pereinančios. Keičiasi šio laivo kapitonai ir jų padėjėjai, tik įgulai nuo to nebūna lengviau. Kaip praūš uraganinis sūkurys pro mūsų mokyklą-gimnaziją (manau, kad panšiai galvoja ne vienas šioje mokykloje dirbęs mokytojas, nepriklausomai nuo to, kiek metų joje išdirbęs)?Ar nušluos viską ir visus –kapitonus, jų padejėjus ir igulą? Savo pamąstymus (rašau niekieno neįpareigota ir neprašyta, o todėl, kad labai skauda širdį) noriu užbaigti Lietuvoje žinomo lituanisto iš  Utenos St. Eitminavičiaus knygos ištrauka:
„Parkritau į žolę ir pravirkau. Prie manęs palinko žolės stiebelis ir paklausė:
-Ko tu verki?
-Žmonės mane nuskriaudė. Jie pamynė meno darbą, kurį jų labui dariau,-atsakiau.
-Žmones ir mane kasdien mindžioja. Bet aš atsitiesiu ir vėl augu aukštyn,-tarė žolės stiebas“.

O aš noriu paklausti rajono savivaldybės mero gerb. A. Čepononio, vicemero gerb. K. Augulio, gerbiamų Tarybos narių: ar atsities Vaižganto gimnazijos bendruomenė?

Rusų kalbos mokytoja metodininkė
(Vaižganto mokykloje dirbo nuo  1973 iki 2007metų)
Janina Kaučikienė

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rajono aktualijos

Pakalniškių kaime tėvą sumušęs sūnus uždarytas į areštinę

Avatar

Paskelbta

data

Gruodžio 23 d. apie 21:00 val. Radviliškio rajone Pakalniškių kaime, Rozalimo g., namuose sūnus, gim. 1985 m., sumušė tėvą, gim. 1957 m. Nukentėjusysis dėl sukelto fizinio skausmo į gydymo įstaigas nesikreipė. Įtariamasis uždarytas į Šiaulių AVPK areštinę. Pareiškimas gautas
2020-12-24.

Asociatyvi nuotr.

Skaityti daugiau

Aktualijos

Šeimose – domėjimasis tradicijomis

Avatar

Paskelbta

data

Anksčiau ilgus žiemos vakarus žmonės užpildydavo, kartu dirbdami nesunkius ir neskubius darbus. Radviliškio kraštas nuo seno garsėja savo tautodailininkais, jų darbų gausumu, autentiškumu. Čia organizuojami čempionatai (kojinių mezgimo, pasakų sekimo), konkursai, adventiniai turgūs ir kita.

Viešoji biblioteka, siekdama priminti senąsias tradicijas, ilgesniais rudens ir žiemos vakarais kvietė visus norinčiuosius į Šeimų etnokultūrinę stovyklą – pabūti drauge, pamąstyti apie praeities svarbą dabarčiai. Pagrindinė šio projekto idėja – pristatyti krašto žmonėms lietuvių tautos savitumą: tautodailę, tautosaką (sekamą ir dainuojamąją) bei muzikavimą.

Spalio–gruodžio mėnesiais vyko įvairūs užsiėmimai tautodailės temomis. Juos vedė tautodailininkai Regina Martyšienė, Jadvyga Kurmanskienė, Jolanta Kvedarienė, Eugenijus Arbušauskas, Olė Plungienė. Dalį šių užsiėmimų buvo galima pamatyti Viešosios bibliotekos e. erdvėje – videopamokėlėse, kuriose aiškinta apie riešinių mezgimo ypatumus, šiaudinio paukštelio rišimą, juostų pynimą, tradicinių kanklių gaminimą bei kankliavimą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laimutė Verbickienė vedė edukacinį užsiėmimą apie pasakas mūsų ir kitų tautų gyvenime, lektorė, etnologė Gražina Kadžytė pristatė švenčių ratą, lektorė, etnomuzikologė, TV laidų vedėja, Vilniaus miesto folkloro ansamblio „Virvytė“ vadovė Loreta Sungailienė pasakojo, kas padeda atverti vaikų balsus ir širdis, patarė, kaip skatinti kūrybiškumą ir kaip visai šeimai prisijaukinti liaudies dainą, šokį, žaidimą, pasaką.

Visus tuos mėnesius Viešosios bibliotekos e. erdvėje buvo pristatomos tautodailininkų darbų parodos: kojinių, pirštinių, keramikos, lėlių, sodų, verpsčių ir kt. Šiaulių televizijos darbuotojai sukūrė videofilmą apie tautodailę ir tautodailininkus mūsų rajone.

Susidomėjimas projekto veiklomis, dalyvavimas jose rodo, kad neblėsta dėmesys mūsų protėvių darbams ir tradicijoms. Projekto veiklų rezultatus (fotonuotraukas, videomedžiagą) savo bendruomenėse pristatė, jais su mokiniais, jaunimu dalijosi mūsų partneriai.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Viešosios bibliotekos informacija

Skaityti daugiau

Skaitomiausi