Keistas žvėris

Tai nutiko netrukus po karo baigties. Vieną žiemą mano mamos broliai Adis ir Stapis, išsiruošė į Žaliakalnį miško vogti. Būtų nevogę, bet pats gyvenimas prispyrė tai daryti, mat Adomėnei nusibodo eglišakėmis kopūstienę virti. Šiaip Adomienė nieko prieš negali pasakyti ir prieš tas eglišakes, mat netoliese dirbo medkirčiai, šie pas Adomus pasilikdavo savo vadinamus priešpiečius – kokio nors iš namų pasiimto karštimo pilvui apgauti. Adomienė retsykiais mišką kertantiems vyrams įpildavo krūmuose varyto savojo karštimo, medkirčiai už tai Adomams parinkdavo, o kartais net atveždavo stambesnių eglišakių, eglių viršūnių ar net vadinamų popyrmalkių.

Adomas tuos popyrmalkius ilgai ant akių nelaikydavo – kad eigulys neteisėtai įsigytą miško medžiagą neužkluptų, šeimininkas juos supjaustydavo už daržinikės užsinešęs, supjaustytas kalades sukapojus, malkas sukraudavo pašiūrėje, ten pat sukraudavo ir sukapotas eglių viršūnes. Nors šias buvo leidžiama pakurams parsivežti, kaip ir eglišakes. Šias Adomas tvarkydavo nesislėpdamas – ant skiedryno šioje daržinikės pusėje, šalia budikės su širdele. Atsinešęs storą trinką, Adis pirmiausia nuo eglišakių nugenėdavo smulkiąsias šakas su spygliais – gyvulių kraikui, o pačią šaką sukapodavo taip, kad Adomienė galėtų jas nesunkiai į krosnį įkištų ir krosnies durelės užsidarytų. Riebią kopūstienę su kiaulės koja, ausimi ar uodega taip buvo galima virti, bet norint duonelės išsikepti ir pirtelę išsikūrenti, eglišakei netiko – malkų reikėjo. Jei ne beržinių, tai nors eglinių sausesnių, o Retpušinyje prie Šventupio eglės augo išlakios it stygos ir dar dervuotos – degios bei kaitrios.

Broliai iki šiol pirtelei miško pakraštyje augusių beržiokų nugnybdavo, šie kad ir šlapi, bet būdavo kaitrūs – degdavo net šnibždami, todėl pirtelei iškūrenti daug jų ir neprireikdavo, o dėl keleto apdairiai nugnybtų beržiokų, eigulys ir nesivaksydavo labai jau. Tik praeitą kartą nutiko taip, kad Adomai eigulio tinkamai nepavaišino, tai šis išeidamas griežtai prisakė – daugiau man jokių beržiokų, kad ny-ni! Nes uždės didelį štrafą, o dar ir teismais prigąsdino už visuomeninio turto grobstymą. Adomai eigulį būtų privaišinę kaip visada – iki žemės graibymo – tik kaip pavaišinti, kad tos naminukės ir patys net ant skaudančio danties užpilti neturėjo.

O neturėjo jie naminukės todėl, kad tas rupūžė Kukulskio Nevala Adomus policijai įskundė – Kaip čia y, Adomai, antai, kas savaitę tai ruginę, tai cukrinę, tai iš pūvančių bulbių degtinę varo, o tarybinė milicija to nemato, a?. Tame reikale ir pats Adomas yra nemažai kaltas, nes būdamas girtas, tą Kukulskį Kukulskio Nevala išvadino – taip jį visi žmonės vadino, mat šis visada bjauriai blevyzgodavo, anąkart net pačią Adomienę taip bjauriai išblevyzgojo, kad bjauriau, kaži, ar beįmanoma: dabar, negirtam būnant, ir kitam būtų gėda atkartoti. Kaip ten jau buvo nebuvo, nebeiškrapštysi juk atgal to, kas jau padaryta, žodžiu, pas Adomus atvažiavo milicija, padarė kratą, nors tos kratos kaip ir nereikėjo daryti, mat ką tik užraugta brogą naujam varymui ramiai kaužėjo ant plačiojo suolo prie šilto pečiaus – dar ir Adomo avikailio kailiniais šiltai uždengta.

Milicijai kiek sunkiau buvo įrangą surasti, bet kai laukan išėjo, pamatė sniege šviežiai atkastą keliuką link artimiausio jaunuolyno. Ten nuėję, didžiausią alasą sukėlė, visas kaimas skambėjo, kai kirviais metalinių kubilų dugnus kapojo, viską išvartaliojo, bet visų blogiausia, kas tą diena Adomams nutiko – milicija vadinamus trūbus išsivežė. Kad milicija konfiskavo miegamajame po stalu rastus du sklidinus slovikus naminės, tai čia suprantama, bet kam jiems tie trūbai – negi patys naminę varys? Tuos du slovikus su skysčiu, panašių į naminę degtinę, pasak Adomienės, milicija analizėms išsivežė, Adomas savajai priekaištavo: vot višta, kokiems analizėms – ekspertizei išsivežė. Višta pavadinta Adomienė, savajam akių nekabinėjo: juk koks skirtumas, kam, kaip protokole surašyta, tą skystį, panašų į naminę, išsivežė – ekspertizei ar analizėms. Išsivežė – ir kvit, dabar jau po visam, dabar reikia apie naujus trūbus galvoti. Abu vieningai sutarė tik vienu dalyku: tą jų įrangą, tikriausiai, milicija kam nors už pinigus ar už naminukę įkiš.

Bet juk ir tai jau nebesvarbu. Dabar svarbu, kaip greičiau pirtelę išsikūrenti, juk pavasaris artėja, greit ir šv. Velykos bus, per žiemą nusibodo niežtinčią nugarą į pečiaus kampą šinkyti – neblogai būtų visai šeimai smagiai išsimaudžius. Tai va, vieną šiltesnę pavakarę, nors laukuose, o ypač miškuose, tebebuvo daug sniego priversta, broliai pasiėmę kirvius, dvitraukį pjūklą išsigalandę, pasičiupo po šiūpelę sniegui prie pjaunamų eglių kamienų atsikasti, pro kiemo vartelius takeliu į pamiškę sparčiu žingsniu viens po kito išėjo – nuo apsnigtų šakų net sniegas dulkėjo.

Maždaug po dvyliktos, kai Adomienė buvo ką tik kopūstienei katilą su vandeniu užkaitusi, kad grįžę vyrai galėtų karštimo užsrėbti, žiūri moteris per galinį trobelės langą ir savo akimis netiki: iš pamiškės, nežiūrėdami takelis netakelis, per sniegus vyrai uždusę parskuodžia, telagreikos atsegiotos, žieminės kepurės rankose, prakaitas nuo nosių net varva, plaukai nuo to prakaito sulipę baisiausiai, viršugalviai garuoja. Su didžiausiais trenksmais per duris į trobą įvirtę, vyrai pirmiausia prie langų puolė, sukišę savo šlapias nosis, iš siaubo didelėmis akimis, pamiškę ilgai stebėjo. Kiek atsidvasavęs, pirmas Stapis prašneko : „Adi, regis, nebesiveja“. Adis puolė prie kibirų, ten vandens neradęs, aliuminį puodelį sviedė į molinės aslos vidurį, ir tik „aha“ sugebėjo išlementi. Adomienė sunerimo: „Adi, kas „aha“, kas jus vejasi, ar eigulys pagavo?“ Už Adį Stapis Adomienei atsakė: „Žymiai blogiau už eigulį, toks majednas žvėris mus vijosi“. Adis ir toliau tesugebėjo Stapiui antrinti, tą savo „aha“ be perstojo kartodamas. Pagaliau ir jis kažkiek atsikvošėjo: „Gal žvėris, o gal net ir pats velnias, aha“. Dabar ir Stapis Adžiui pritarė; „Aha, gal ir pats velnias, nes buvo iš galvos panašus į arklį, pasturgalis – tarsi karvės, kojos su kanopomis, toks – ilga uodega, su ragais, nugis – gryns velnias. Jei tikėtum velniais, nedvejodamas pagalvotum, kad tai jis ten ir buvo. O paskui mus dar ilgai vijosi, tasgaties“. Ir Adis žada atgavo: „Aga, vijosi iki pat Brazdauskių keliuko, aga, vijosi – kad net šakos tratėjo“.

Adomienė iš tos nuostabos ar išgąsčio, net prisėdo ant suoliuko prie pečiaus, į puodą raugintus kopūstus pamiršusi sudėti. Katile vanduo kunkuliuoja, garai pro dangtį veržiasi. „Tai ką čia dabar, moteris, verdi?“ – pagaliau Adis dar labiau kvapą atgavęs, savuose namuose vėl gaspadoriumi pasijautė. „Riebios kopūstienės su kiaulės uodega verdu, – vyrui Adomienė atsakė ir tęsė. – Tai gerai, kad ne eigulys ten buvo“. Stapis neatlaikė: „Ot durna boba, tai jau geriau eigulys ten būtų buvęs“. Ir pradėjo detaliau nutikimą atpasakoti, kaip, vanas, nuvažiavę jie ten, kur per karą eglės dar nebuvo plynai iškirstos, nes Šventupio skardžiai statūs, karo belaisviams ten nepatogu buvo statų mišką kirsti, todėl kaip per stebuklą išliko rinktinės eglės, vanas, jiedu ten neskubėdami atsikasė sniegą, atsiklaupę nugnybę pačia nešakočiausią eglę, ją susipjaustė metriniais rąstais, tuos rąstukus į rogutes jau buvo susikrovę, krovinį stipriai stipriai kanapine virve suveržę – kad roges namo traukiant, jei jos ir apvirstų, rąstukai sniege nepasiskleistų. Jau roges namo tempti, vanas, ruošėsi, tik girdi – upelyje kažkas treška, o Šventupys, žinia, tik pačią šalčiausią žiema vos ne vos leduku užsitraukia. Žvilgt Adis pro kairį petį, ogi upelyje kažkoks keistas žvėris ne žvėris, velnias ne velnias kanopomis ledą laužo ir vandenį godžiai geria. Adis kumšt Stapiui į šoną: „Veizėk, kas ten toks?“  Stapis, paėmęs sniege besivoliojančią eglės šaką, sviedė to arklio ne arklio, karvės ne karvės pusėn ir pataikė tam vandenį geriančiam majednam žvėriui tiesiai po nosimi. Gavosi didelis pliumpt – tarsi iš pištelietos kas šautų! Garsas per visą girią aidą atkartojo, žvėris pakėlęs galvą, karčiais pamostagavo – savo storą sprandą ir šonus sukiodamas, ir ėmė, upokšnio ledukus laužydamas, lėtai į kitą krantą pas brolius ropštis.

Broliai, vienas kitam anei žodžio netarę, į kojas – pamiršę kirvius, šiūpelius, ką tik išgaląstą pjūklą, rogutes su jau vežimui paruoštais rąstukais. „Va, jezusmarija, gerai dar, kad ne eigulys“, – prie pečiaus sėdėdama, vis tą patį kartojo Adomienė, įdėmiai klausydamosi vyrų pasakojimo.

„Ką tu čia vis tą patį ir tą patį gėdi, kaip kokia karunką: tik tą savo ve-ve-ve ir ve-ve-ve, gerai, kad ne eigulys, ir vėl – gerai, kad ne eigulys, o ką verdi bene pamiršai, vanas? Strošniai į katilą dėk kopūstus, tą savo uodegą – jėsti kaip vilkai norime“ – ant savosios jau širdo Adis.

Adomienė Adį pataisė, kad virs ne savo, o kiaulės uodegą, juk ji uodegos neturi, o Adžio uodega kopūstienei net netiktų“. Tai vyrus prajuokino, o pradėjus juokauti, visi su visam aprimo.

Gyvenimas tekėjo savo vaga. Dienomis dar kartais pasnyguriuodavo, bet vėjai jau buvo nebe tokie šalti. Štai tokią vieną šiltą pavakarę, vyrų pramint takeliu pamiške eigulys beateinąs po pažastimi du kirvius pasikišęs, pjūklą kaip kokį diržą ant fufaikės viršaus užsidėjęs. Į trobą įdėjęs, vietoje „laba diena“ pasiteiravo, ar kam kirvio nereikėtų? Miške prie upelio rado – gerą daiktą juk gaila išmesti. Matyt, kažkas mišką vogė ir pamiršo, štai ir pjūklelis visai neblogas. Supratusi „včiom delo“, Adomienė skubiai eigulį stalo gale pagarbiai pasvadino, lašinukų papjaustė. Eigulys pasiteiravo, ar kokio nors karštimo, sušalusiai gerklei praskalauti, neatsirastų? Adomienė iš kart supratusi apie kokį karštimą miškų sargas kalba, atnešė buteliuką skystimo, nupilstyto nuo visokių vaistams užtaisytų trunkų. Čia ir vyrai išsidrąsinę, nuo skiedryno į gryčią sugrįžo, sugrįžę dar kartą pasipasakojo, kas tame miške buvę ir kas jiems ten nutikę. Eigulys pasakė, kad tai ten buvusi jokia ne karvė ir joks ne arklys, o gražuolis briedis – sugrįžęs po ilgo nebuvimo ir per tuos karus išnykęs. Kol Adis su eiguliu apie tą briedį kalbėjosi, Stapis, nuo kablio savąją fufaiką nepastebimai nusikabinės, pas kaimynus sulakstė – dar to karštimo parnešė. Eigulys ne tik kirvius broliams gražino, bet ir leido tuos rąstukus namo parsivežti, tik su viena sąlyga,  kai pirtelę iškūrens, tegul ir jam ženklą duos. Sukirtę rankomis, vyrai išsiskirstė, broliai iš pašventupio tuos rąstukus ant rogučių parsitempę, sakuotais šakaliais pirtelė iškūrenę, kaip ir buvo žadėtą, eigulį pasikvietė – iš parduotuvės kiekvienam ant nosies po butelį valstybinio alaus nusipirkę.

Ir rūko tą dieną garas per visus pirtelės galus, ant įkaitintų akmenų kubilas su verdančiu vandeniu šnypštė, vyrai, ant aukštųjų laktų pasilipę, vieni kitiems per žiemą įnižusias nugaras kvapniomis beržinėmis vantomis vanojo, iš neseno nuotykio visi smagiai juokėsi – kad broliai nieko nebijodami frontus praėjo, Kionisbergą šturmavo, o čia štai ėmė ir suskydo – paprasto briedžio išsigando.

Rimantas Petrikas

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts