Feljetonas
Kas dedasi dabartinėje Lietuvoje? Pramonė sunaikinta. Didžioji lietuvių dalis prasigėrusią Tėvynę jau paliko. Vieni suicido pagalba, kiti antžeminiu transportu. Tie, kam neužtenka kapeikų bilietui į kapitalistinį Eldoradą, sėdi ir kantriai laukia rinkimų atrakcijos. O gal vėl kas nors ims ir „atsegs“ skalbimo miltelių ir alaus? Nenustebkite ir nenusigąskite, broliai, jei technologijoms pažengus į priekį alus ir milteliai bus viename įpakavime. Kai paskutinius antrankius ir antkojus pridavėme į metalo supirktuves, prarasti nebeturime ko. Koks skirtumas, nuo ko užsilenksime: nuo alaus ar nuo koronaviruso? Svarbu, kad teisingai balsuotume atėję atlikti šventą pilietinę pareigą.
Tarybinį laikotarpį simbolizavę nesikandžiojantys paminklai nuversti. Pagrindinis paminklas ant Gedimino kalno irgi jau laukia savo garbingų dienų negarbingos pabaigos. Gatvės pervadintos pagal kapitalizmo pageidavimą. Draugams, perkrikštytiems į ponus, sulindus į atskiras partijas vieningai mylėti Lietuvą pasidarė žymiai lengviau. Anksčiau, kai sakydavome partija – galvoje turėjome Leniną. Dabar, kai sako signataras, iš karto pagalvoju apie Z. Vaišvila. O jo dabartinės dienos, oi ne rožėmis klotos. Mylėti ar nemylėti galima visus ir viską. Svarbiausia – nepersistengti. Signataro titulas – labai garbingas, labai atsakingas, labai įpareigojantis. Vieni 1940 metų rugpjūčio 3-iąją Lietuvos liaudies Seimo įgaliotiniai važiavo į Maskvą parvežti į Lietuvą tarybinės saulės. Tie patys lietuviai už tai juos mylėjo ir gerbė. Tie patys lietuviai dabar jų paminklus nuo pjedestalų varto. Naujiems signatarams ne lengviau. Lietuviai tokia permaininga tauta… Šiandien jie už kairiuosius. Rytoj už dešiniuosius. Poryt – už tuos, kas jiems įpils alaus… su miltelių puta.
Kad neatsitiktų dar vienas panašus, valstybės garbę ir orumą žeminantis išsišokimas, kaip N. Sadūnaitės pasisakymas 2018 m. sausio 13 d. Kažkaip reikia apsidrausti nuo tokių akibrokštų. Algirdas Paleckis – sandariai uždarytas šaltojoje. D. Šulcui, badavusiam prezidentūros kieme, „ragai aplaužyti“… Liko organizuojantis spaudos konferencijas pačioje įstatymų leidimo šventovėje ponas Zigmas Vaišvila. Ant jo, ne vienas buvęs proletarinis draugas, seniai griežia pazalatintą, arba keramikinį dantį. Nejaugi neatsiras savanoris grėblys, kurį bus galima pakišti po šilto ir šalto mačiusio signataro batu? Oi, neskanus daiktas ta globalizuota politika nuo gero gyvenimo baigiančioje degraduoti Lietuvoje. Kur tu matei, kad valdžia eitų prieš valdžią? Teismai prieš teisingumą – suprantu. Daktarai prieš pacientus – suprantu. Švietimas prieš kultūra – suprantu. Bet kad valdžia prieš valdžią…
https://www.sarmatas.lt/03/pasitvirtino-zigma-vaisvila-zutbut-siekiama-perduoti-i-teisma-iki-kovo-11-osios/ Skaitau Zigmo Vaišvilos pranešimą spaudai ir nepavydžių. Vyksta akivaizdi signataro medžioklė. Kas – ką. Ir iš namų, ir tiesiai iš gatvės. Ir su prokuroro sankciją, ir apeinant juridinius nepatogumus signataro kailis medžiojamas visomis priemonėmis. Tokio didelio politiko su saldainių popieriukais ir su riešuto kevaliukais neprisiviliosi. Kai yra tikslas, visos priemonės geros. Arba pakeitęs pažiūras ir įsitikinimus turi pradėti melstis agresyvių vakarų laisvės ir išganymo „Titanikui“, arba dėk dantis ant lentynos. Dar vis raugėjanti socializmu tauta negali suprasti, kad visi valstybės vadovai renkami ten. O mes, pagal savų saviems surežisuotą scenarijų, tik pastrakaliojame aplink urnas vaidindami sąžiningus rinkėjus ir parodomoji puota politinio maro metu pasibaigia. Vieni vėl grįžta prie lovių, kiti – prie šiukšlių dėžių ir prie E priedais užterštų jovalų. Tokios realijos.
Žinojimas daugiau už kitus – didelė nelaimė. Žinojimas – didelis magnetas. Jis taip ir traukia iš bendros krūvos nors mažu šaukšteliu civilizuotai pagerinti savo gyvenimo infrastruktūrą. O dabar gaunasi vienų kitiems trukdymas – rytoj gyventi geriau negu šiandien. Mano apolitinė „čiujka“ (nuojauta) sakyte sako, kad viskas remiasi į… pinigus. Ponai skuba būti milijonieriais, jų vaikai nori važinėti naujais elektromobiliais, o Zigmas stovi kryžkelėje su botagėliu ir groja visiems ant nervų. Gal užmiršo sąjūdžio laikų lozungą: „Kas ne su mumis – tas prieš mus“? O TOKIŲ… prieš mus Lietuvoje beliko vienas, du… Susitikę prie kmynų arbatos šnektelėsime ir apie tai.
Antanas Stugys
