Socialiniai tinklai

Aktualijos

Kaip sušaudė partizanus

Avatar

Paskelbta

data

Pradžia

Birželio 23 d. vokiečiai be šūvių užėmė Radviliškio miestelį ir ėjo toliau į rytus.Vokiečių okupavimas Lietuvos žmonėms nieko gero neatnešė, vėl prasidėjo žmonių areštai, kankinimas ir žudymai. 1944 m. vėl grįžo čekistų teroras… Aš iš namų išėjau 1944 m. Daug pažįstamų traukėsi į Vakarus ir išvažinėjo po visą pasaulį, bet aš su draugais galvojome: kai laivas skęsta, tik žiurkės bėga iš laivo… O mes nutarėme nebėgti, bet gelbėti skęstantį laivą…

Pradėjome rinktis į mažus būrelius. Miškuose vyrai statėsi stovyklas, bunkerius ir palapines. Kiekvienas valsčiaus miškas turėjo savo būrius ir išeiti į kito valsčiaus mišką reikėjo susitarimo su tame miške gyvenančiais partizanais. Partizanai telkėsi savame krašte, nes buvo žinoma teritorija, o svarbiausia – savi žmonės, kurie visuomet gelbėdavo ir maitindavo ir visas žinias perduodavo. Buvo sunkios gyvenimo sąlygos, nes reikėjo maisto, rūbų, o sunkiausia – žiemą.1 944-1945 m. partizanai laikydavosi pas kaimo žmones sodybose. Prasidėjus enkavedistų siautėjimams, nenorėdami, kad nukentėtų kaimų ir miestelių žmonės, traukėmės į miškus, statėme bunkerius ir palapines. Rusų čekistai ir enkavedistai mus praminė banditais, bet partizanai nebuvo banditai. Mes priešinomės čekistams ir okupantams. Kovos vyko, kad būtų laisva Lietuvos žemė…

1945 m. mano šeima gyveno Šiaulėnuose -žmona, trys dukros ir sūnus. Žmoną areštavo ir stribai išvežė į Radviliškį, iš Radviliškio – į Šiaulius kalėjimą, o galiausiai į Vorkutą. Lageriuose iškalėjo devynerius metus, o vėliau išleisdavo, kai vaikai parašė prašymą Vorošilovui. Vaikus augino jos mama.

1945 m. patekau į būrį, kurio vadas Vilkas. Vilko būrys laikėsi už Šiaulių, Gruzdžių miškuose, daugiausia keliaudavo. Vėliau juos įspėjo, kad toks jų veiksmas daro pavojų kitiems būriams, ir man tas būrys nepatiko. Nutariau atsiskirti nuo Vilko būrio. Ankstyvą rytą su ryškininke, pasikinkę savo tėvo arklį, išvažiavome per Šiaulių miestą. Kelias buvo ilgas – daugiau kaip trisdešimt kilometrų. Bet laimingai pasiekėme Pakapės kaimą. Grįžus ryšininkei Skolestikai į namus, po savaitės ją areštavo ir išvežė į Šiaulių kalėjimą. Čia prasidėjo tardymas. Skolestika buvo labai sumani mergaitė. Išlaikę kalėjime du mėnesius ir nieko neišgavę, nutarė išleisti į laisvę. Apie tardymą ji man vėliau pasakojo. Aš iš Pakapės kaimo susisiekiau su nauju būriu per vieną ryšininką eigulį, kuris gyveno Dukto miške. Tai buvo vyriausias ryšininkas, labai daug padėjęs mūsų būrio vyrams ir kitiems partizanams. Pavardės neprisimenu, jis gyveno Dukto miške, turėjo du sūnus ir žmoną. Sūnūs buvo mūsų būrio partizanai. Jam buvo arti penkiasdešimt, aukšto ūgio, stiprus vyras. Jis mane suvedė su Algio būriu, kuriame buvo man gerai pažįstami Šikšniai, jauni vyrai iš Notiniškių kaimo.

Būrio vadas Algis, tarnavęs policijoje, buvo vyresnysis leitenantas, geros širdies ir labai pasitikėjo žmonėmis. Būryje buvo vienuolika vyrų, o kai atvykau, buvome dvylika apaštalų ir tarp jų vienas Judas išdavikas. Būrio vyrai – ūkininkų sūnūs ir vienas lakūnas Stepas Sebastijonas (kapitonas) iš Šiaulių. Susipažinę iškeliavom į bunkerį miške. Čia gyvenom broliškai.

Išeidavom į kaimus parsinešti žinių ir spaudos, rašydavom atsišaukimus prieš valdžią, raginom priešintis komunistams. Priešai visaip stengėsi mus surasti ir sunaikinti. Buvom apsupti du kartus, bet pavyko pasprukti iš apsupties. Kartą naktį išėjo į kaimą vyresnysis brolis Šikšnys ir dar vienas vyras parsinešti spaudos, ir įvyko nelaimė: ūkininko trobą apsupo enkavedistų būrys. Draugą nušovė, o Šikšnys sužeistas pasitraukė į krūmus.

Vėliau jį surado to kaimo gyventojas, paslėpė savo namuose ir gydė. Nepraėjus nei dviem savaitėm, vėl užpuolė tą sodybą. Šikšnys bėgti negalėjo, jis turėjo automatą ir granatą. Įvyko kautynės, kuriose mirtinai sužeidė partizaną. Po keleto mėnesių enkavadistai areštavo mūsų vyriausiąjį ryšininką eigulį. Išlaikę apie mėnesį, prisakė, kad jis turi pranešti apie partizanus ir mūsų būrį. Žmogus jiems prižadėjo. Grįžęs papasakojo apie tardymą, bet pasakė: aš mirsiu ar kančias kęsiu, bet jūsų neišduosiu niekuomet. Ir mes juo tikėjom, nė vieno neišdavė. 1946 m. žiemą enkavedistai paskelbė, kad visi miškiniai grįžtų į namus ir atiduotų ginklus – jiems bus dovanota. Supratom, kad čia melas ir apgavystė, bet…būryje buvo vienas ūkininkas, turėjęs apie 30 ha žemės, ir jis nutarė grįžti į namus.

Grįžęs pagyveno tris mėnesius ir jį areštavo, nuvežė į Šiaulių kalėjimą. Tardė apie du mėnesius, kankino, po to užverbavo ir turėjo išduoti mūsų būrį. Grįžęs iš kalėjimo į savo namus, gyveno per vasarą ramiai. Pas jį atvažiuodavo enkavadistai ir klausinėdavo apie mus, bet jis neturėjo jokių žinių. 1946 m. spalio mėnesį atvyko tas ūkininkas pas eigulį į mišką ir paprašė, kad suvestų su Algiu, nes jis turi gerų žinių iš užsienio. Mūsų ryšininkas patikėjo juo ir sutiko iškviesti būrio vadą Algį. Keletą valandų kalbėjosi vadas su tuo vyru. Jis daug pasakojo apie užsienio politiką, sakė, kad „Amerikos balsas“ pranešė, jog Amerika artimiausiu laiku ruošiasi karui prieš rusus ir komunistus. Po to jis teiravosi būrio vado, jeigu apsuptų mišką enkavadistai, kur mes trauksimės, nes jis žinojo, kad du kartus pavyko išeiti per Tyrulių pelkes į vakarų pusę. Būrio vadas išaiškino jam mūsų planą. Mes, būrio nariai, ne visi patikėjome juo. Kai jis išėjo iš bunkerio, tarp mūsų dvylikos vyrų kilo svarstymai: vieni nesutiko, kad jis gali išduoti, kiti nutarėme, kad jis taip ir padarys. Nusprendėme išeiti iš bunkerio į kitą vietą, prie didelio miško krašto, kur prasideda Tyrulių pelkės. Čia augo pušaitės ir nedidelės eglaitės. Bunkerio ir nekasėme, o pastatėme palapinę, viršų gerai užmaskavę pušaitėm ir eglaitėm. Viduryje pastatėme mažą geležinę plytelę, kūrendavome tik naktį. Gruodžio mėnesį iš partizanų centro atvyko buvęs Lietuvos karininkas pulkininkas. Jis pasakė, kad Amerika nesiruošia jokiam karui su rusais. Po pulkininko apsilankymo ir būrio vadas įsitikino, kad buvęs mūsų būryje ūkininkas yra išdavikas, ir visi gerai supratom, jog padarėme klaidą atskleidę jam pasitraukimo planą.

Atėjo 1947 metai. Naujuosius metus sutikome ramiai. Artėjant vasario 16 d., gavom kvietimą vykti į Pakapės kaimą pas gerus žmones, kurie padėdavo viskuo: rūbais, avalyne ir maistu… Vasario 15 naktį dešimt vyrų išsiruošėm į Pakapės kaimą, o du išėjo į pietų pusę. Stovykla liko tuščia. Nuvykom pas savo geradarius, pasivaišinome, o apie dvyliktą valandą užsukome į kitą sodybą. Po vaišių kartu su šeimininkais sustoję sugiedojom himną.

Padėkoję ir atsisveikinę su šeimininkais, apie ketvirtą valandą ryto išėjom į savo stovyklą… Kaime buvo ramu. Šaltinis spaudė virš 20 laipsnių. Gerai nusiteikę ėjome žąsele, kalbėjomės. Paskutinis traukdavo eglutę, slėpdamas pėdsakus. Bet naktį ne visai gerai pasisekė paslėpti. Sugrįžę į palapinę, užsikūrėme plytelę ir virėm valgyti rytojaus dienai, kiti sumigo. Sargybą ėjome iš eilės po vieną valandą. Aš miegojau ir sapnavau labai negerą sapną, kurį prisiminsiu visą gyvenimą. Rytą atsibudęs Sebastijonui pradėjau pasakoti sapną, kad mus apspito labai daug raguotų karvių ir pradėjo su ragais varyti į krūvą. Karvės buvo raudonos spalvos. Jos mus spaudė, o mes traukdamiesi pribėgom prie mūrinio namo. Likom dviese, o įsiutusios karvės suvarė į namo pogrindį. Norėjau išlipti per mažus langus, kabinausi už sienos, bet vėl nukritau… Kai papasakojau Sebastijonui, jis juokais pasakė, kad subadys tave tos raudonos karvės. Du vyrai, išėję po pietų, negrįžo į stovyklą. Trečią valandą po pietų Stepas Sebastijonas įspėjo apie pavojų. Per minutę jau buvom pasiruošę. Vadas įsakė trauktis paskui jį, o Sebastijonas pradėjo šaudyti į šliaužiančius karius. Jie irgi pradėjo šaudyti. Traukėmės į Tyrulių pelkes. Pradėjo šaudyti raudonos spalvos raketos, parodančios kuria kryptimi traukiamės… Perbėgę pelkėtą pusę, metėmės į palaukę. Už 150 m, palaukėj, gulėjo dvi eilės NKVD kareivių. Rogių keliuku pasukome gilyn į Tyrulius. Kelias raitėsi tarp pušaičių, ir staiga – būrys kareivių. Ginklus laikėme rankose, pasiruošę paspausti gaidukus… Prasidėjo kautynės, sugulėme ant sniego, susišaudymas vyko apie dešimt ar penkiolika minučių. Būrio vadas sukomandavo trauktis atgal. Traukėmės į pelkių vidurį. Tik ne visi pakilome iš pirmų kautynių – likome tik penkiese. Būrio vadas rankose turėjo kulkosvaidį, supratau – kulkosvaidininkas žuvo… Šūviai retėjo ir iš priešo pusės. Bet vėl pradėjo šaudyti į viršų raudonos raketos. Per Tyrulių pelkes bėgom apie pusantro kilometro, tada pasukome į didelį Dukto mišką. Čia pradėjo spausti iš dviejų pusių: iš priekio ir iš kairio šono. Bėgome atsišaudydami. O priešai visi artėjo ir artėjo prie mūsų, šoviniai jau baigiasi. Mačiau, kaip pakilo Rūtelė, eigulio sūnus ir suriko „Sudviev, broliai, aš žūstu už laisvą Lietuvą“ ir nugriuvo. Likom trise: būrio vadas Algis, Sebastijonas ir aš. Priešas vis artėjo ir buvo girdėti jų balsai. Sušukau Sebastijonui trauktis, jis pakilo ir už dviejų ar trijų žingsnių krito į sniegą. Būrio vadas Algis sunkiai sužeistas meta kulkosvaidį ir išsiima iš kaburo pistoletą, klūpėdamas ant kelių, viena ranka laikydamasis už pušaitės sušunka „Sudviev, brangūs broliai. Tebūna laisva Lietuva“. Ir šovė sau į galvą iš pistoleto. Nepajutau, kaip surikau iš visos krūtinės: „Algi, ką darai“… Pakilęs bėgti į Dukto mišką, iki kurio buvo apie 50 m, pajutau – dvi kulkos pergnybo mano kūną. Aš griuvau ir netekau sąmonės… Jau buvo nusileidusi saulė: nutilo šūviai ir širdies plakimas aštuoniems mūsų būrio broliams lietuviams. Kai atgavau sąmonę, gulėjau vieno ūkininko rogėse, greta manęs Stepas Sebastijonas ir mūsų ginklai, o iš paskos – būrys ginkluotų NKVD kareivių. Vežė mus Pakapės kaimo link, jau buvo naktis ir tamsu, tik mėnulis liūdnai šypsojos, žiūrėdamas į mus…

Atvežė į Pakapės kaimą, kur buvo rusų štabo viršininkas. Sustojus prie namo durų, priėjo du kareiviai, paėmė mane už rankų, pastatė ant kojų. Tuo metu pripuolė prie manęs vienas karininkas su pistoletu rankoj ir smogė į burną. Nuo smūgio nukritau ant žemės, atsimušiau į aptvertą namelio tvorelę. Tas pats karininkas prišoko ir dukart smogė į galvą. Netekau sąmonės. Štabo viršininkas įsakė šeimininkėms perrišti. Jos sudraskė antklodę ir sutvarstę mane ir Stepą. Tas karininkas išmušė penkis dantis ir įlaužė galvos kaulą…

Atmerkiau akis, o galva sukosi, kartu ir kambarys, ir visas namas. Akyse žalia spalva. Buvo vėlyvas vasario 17 vakaras. Pamačiau greta gulintį Sebastijoną. Gulėjo ant grindų, o priešais mus stovėjo du kareiviai sargybiniai. Kambarys buvo be langų ir be durų, antram aukšte. Per karą tas namas buvo sudegintas ir sudaužytas. O šaltis virš dvidešimt laipsnių. Galva sukosi taip, kad nesupratau, kur mes esam ir kaip čia pakliuvome.

Buvome Šiaulių mieste. Vėl atsimerkiau ir pradėjau žiūrėti į Stepo pusę, bet negalėjau suprasti, kas darosi…Toliau už Stepo gulėjo mūsų Berželis – vyresnysis eigulio sunūs – ir Dunda, ūkininko sūnus iš Jaugėlių kaimo, Radviliškio valsčiaus. Įsiklausęs supratau, kad jie dar gyvi, girdėjosi alsavimas ir gargaliavimas. Darėsi tamsu, ir vyrų alsavimas pamažu lėtėjo, o po kiek laiko visai jų nebegirdėjau. Stepas gulėjo labai ramiai, nesupratau, ar jis gyvas, ar miręs. Taip praėjo antra naktis. Atmerkęs akis, pažvelgiau į Stepą. Jis guli arti manęs, bet žodžio neištaria ir nejuda. Matau, kad toliau gulėjusių mūsų vyrų nėra. Sargybiniai keitėsi dienos metu, o mes su Stepu gulėjome kaip lavonai. Kraujuose paskendę mūsų apatiniai rūbai visai sustingę. Kūnai sušalę nuo šalčio: nei rankų, nei kojų negalėjome pajudinti.

Prakalbėti negalėjau, nes lūpos sutino kraujuose, kai išmušė penkis priekinius dantis. Kraujas vis tekėjo… Buvom menkai apsirengę, nes kovoje išmetėm viršutinius rūbus, kad būtų lengviau bėgti ir gintis… Kas sako, kad Dievo nėra, tas labai klysta – mes gulėjome daugiau kaip tris paras mažai apsirengę, be pirštinių šaltame kambary ir neatšalome nei rankų, nei kojų…Tik Dievas gelbėjo mus su Stepu Sebastijonu.

Po trijų parų atėjo NKVD karininkas, norėjo apklausti, bet išvydęs sutinusius, įsakė kareiviams mus nešti. Paguldę į sunkvežimį, vežė kalėjimo link. Prie jo vartų laukėme apie tris valandas. Kalėjimo viršininkas nenorėjo mūsų priimti, nes mes ligoniai, o čia nebuvo geros ligoninės. Bet po keletos valandų atsidarė Šiaulių kalėjimo vartai ir sunkvežimis įvažiavo į aikštę. Kareiviai įnešė mus į nedidelio namelio vidų, paguldė ant geležinių lovų… Jaunas lietuvis, kuris slaugė sunkiai sužeistus, mus nurengė, šiltu vandeniu atmirkė krauju aptekusius aprišimus, nušluostė žaizdas ir ištepęs jodu, aprišo naujais bintais…

Čia pajutom šilumą, pradėjom atgauti rankas ir kojas. Kai atnešė vandens ir porą šaukštų košės, negalėjau atverti burnos, nes buvo sutinusios lūpos. Vėliau atėjęs aukštaūgis žydas lietuviškai pasakė, kad jis esąs šios ligoninės gydytojas. Iš tiesų jis buvo Šiaulių mėsininkas krautuvininkas, neturėjęs jokio supratimo apie gydymo…

Daktaras ryte ir vakare atnešdavo po du žirnelius vitamino C ir viskas. Po dviejų savaičių pradėjo tardyti. Tardymas po šešias ar aštuonias valandas naktimis. Darydavo visokius bandymus, mušdavo ir sukdavo rankas, ir pirštus badydavo adatomis…Tardė rusų enkvadistai. Jie nemokėjo mūsų kalbos, o mes rusų, vertėjavo lietuviai. Buvo ir lietuvių tardytojų. Beveik kas naktį vyko kankinimai iki teismo. Kai pasveikome, gegužės mėnesį, bet dar su neužgijusiomis žaizdomis, išvedė iš ligoninės į kalėjimo 40 bendrąją kamerą trečiame aukšte. Tada galėjau pasikalbėti su Stepu. Vieną naktį tardymo kabinete buvo aukšto ūgio rusų karininkas majoras. Jis pasakė, kad yra viršininkas tos sušaudymo operacijos, kurioje mane sužeidė. Per tardymą pasakė, kad žuvo aštuoni kareiviai ir vienas karininkas. Kiek buvo sužeistų, majoras nepasakė. Buvo sunku kalbėti, nes liežuvis kliuvo už suskaldytų dantų. Kai majoras paklausė, kodėl taip blogai kalbu, jam pasakiau, kad jų karininkas su pistoletu sudaužė man galvą ir išmušė dantis. Parodžiau pramušą galvos kaulą ir dantis. Jis pažiūrėjo, bet nieko nepasakė. Rytojaus dieną sargas iškvietė mane. Du sargybiniai, kaip visuomet, vedė į kiemą, kur buvo tardymo kabinetai. Kabinete laukė dantų daktarė, lietuvė. Kai atsisėdau, vienas sargybinis paėmė mane už galvos, antras už rankų ir stipriai suspaudę laikė.

(Bus daugiau)

Stepas Steponavičius Stasys Juodkazis

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

III Tarptautinis jaunųjų atlikėjų konkursas ,,Muzikuojantys berniukai”

Avatar

Paskelbta

data

Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos organizuojamas III tarptautinis konkursas „Muzikuojantys berniukai“, įvyko šių metų kovo 26 d.

Konkursas sulaukė net 78 dalyvių iš daugelio Lietuvos (Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Varėnos, Kretingos, Kauno, Radviliškio, Šiaulių, Švenčionių r., Druskininkų, Raseinių) bei Latvijos (Liepojos, Rygos, Malpils, Jekabpils) miestų. Sudėtingomis karantino sąlygomis – tai didelis pasiekimas ir konkurso populiarumo bei reikalingumo patvirtinimas.

Kaip ir daugelis šiuo metu organizuojamų renginių, konkursas vyko nuotoliniu būdu (klausomi ir vertinami konkurso dalyvių vaizdo įrašai). Svarbu paminėti, kad ne tik įrašų darymas, bet ir visas mokymo procesas jau beveik pusę metų tęsiasi tik per nuotolį. Šiandien dažnai vartojamas terminas „nuotolis“, įvairiose veiklose turi ir skirtingą prasmę, ir nevienodas tikslo siekimo galimybes. Praktiniame muzikos atlikimo mokyme – tai neįtikėtinas iššūkis. Ką reiškia nuotolinis darbas muzikos meno bei muzikos instrumento įvaldymo mokyme, kai svarbu ne tik žinių ir informacijos perteikimas (kuris, žinoma vyksta lėčiau ir sunkiau), bet ir daug kitų, specifinių profesinių dalykų: atidus klausymas, aiškus girdėjimas, kūno padėtis ir laisvumas grojimo metu, judesių tikslumas, muzikos pojūtis, emocija, energija ir kt. Visa tai perteikti (ir mokytojui, ir mokiniui), kai skiria ekranas, išties sudėtingas iššūkis, tad, visi jį priėmę ir sugebėję pasiekti gero rezultato, verti didžiulės pagarbos ir dėkingumo žodžių: konkurso dalyviams už jų savarankiškumą, užsispyrimą, darbštumą, norą muzikuoti; mokytojams už išradingumą, kūrybingumą, ištvermę, rūpestį, meilę vaikams ir muzikai.

 Laisvai pasirinktą konkurso dalyvių programą skirtingose amžiaus grupėse (bendras dalyvių amžius 6 – 18 metų) vertino dvi tarptautinės žiuri komisijos: pianistų – pirmininkas Latvijos muzikos akademijos profesorius Normuds Viksne, nariai profesorius Rokas Zubovas ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Biruta Vaišienė; stygininkų (smuikininkų ir violončelininkų) – pirmininkė Sandra Grinberga (Latvija), narės LMTA lektorė, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos, S. Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Kristina Kupšienė ir Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Liuda Kuraitienė. Dalyvių pasirodymai (vaizdo įrašai) pagal surinktų balų skaičių buvo įvertinti laureatų (1, 2, 3 vietos) bei diplomantų vardais.

Radviliškio muzikos mokyklą jau nebe pirmą kartą šiais metais įvairaus lygio konkursuose atstovavo mokytojo Ryčio Borusevičiaus IV klasės mokinys Augustas Kazakėvič. Jei prieš du metus apskritai pirmą kartą dalyvaudamas tokio aukšto lygio kaip  „Muzikuojantys berniukai“ konkurse, Augustas laimėjo III vietos laureato vardą, tai šių metų konkurse jaunasis pianistas tapo  II vietos laureatu.

             Sveikiname nugalėtojus ir linkime naujų kūrybinių pasiekimų!

Skaityti daugiau

Aktualijos

Policija prašo atpažinti moterį

Avatar

Paskelbta

data

Šiaulių apskrities policijos Šiaulių miesto ir rajono komisariato pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą  dėl sukčiavimo. Internetiniame tinklalapyje moteris, pasivadinusi „Gettry“, iš pardavėjos  apgaule išviliojo  striukę, kurios vertė – 170 eurų. Kovo 1 d. Šiauliuose, Aido g., prie prekybos centro „Akropolis“, užfiksuota moteris, įtariama, atsiimanti  išviliotąją striukę. Atpažinusius ją gyventojus  prašytume paskambunti tyrėjui Artūrui Augiu telefonais (8 700) 61490, (8 686) 44630 arba parašyti elektroniniu paštu arturas.augys@policija.lt.

                                             Atstovė spaudai Gaila Smagriūnienė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi