Iš karto pasakau, kad žemaičiai antis pylėmis vadina, tai aš dar iki šiol prisimenu, vo štai kada aš tą Gedimino pylę piešiau, gerai jau nebeprisimenu, galėjo būti, kad aš jau mokiausi kokioje šeštoje klasėje. Dar prisimenu, kad tais metais mano septynmetė gavo „tikrą“ piešimo mokytoją, dabar paklausite, o kodėl „tikrą“ mokytoją mokykla tais metais gavo? O todėl, kad tą mokytoją klasėje pristatydamas taip mokyklos direktorius pasakė, o direktorių mes visi labai gerbėme: jei Direktorius pasakė, kad dabar turėsime tikrą piešimo mokytoją, vadinasi – kaip kirviu nukirsta!
Na, štai patys pagalvokite: iki šiol per piešimo pamokas galėdavome per kalkę iš kur nors nukopijuoti kokį nors piešinį, ir jau būdavo gerai, dar būdavo svarbu, kad tas piešinys būtų „idėjiškai brandus“, pavyzdžiui, iš kokio nors laikraščio perpieštas „tautos vado“ portretas, manau, suprantate apie kokį tautos vadą kalbama? Taip, apie tą patį su ūsais dideliais. Suaugusieji tą vada visų tautų, žemaitiškai kažkodėl „šapovščiu“ vadindavo, bet mums, mokinukams, būdavo svarbu, kad to šapovščio ūsai nukopijuojant nesigautų kreivi – tada jau nors koks nors trejetukas, o gal net ir visas ketvertas tau garantuotas. O gauti ketvertą, tai jau oho! Taip buvo iki tol, kol į klasę atėjo tą tikra piešimo mokytoja, kuri per piešimo pamokas į klasę atsinešdavo kokį nors senovinį uzboną pazalatintą ten visokiais paukščiukais ar gėlytėmis, taip, neapsirinkate, uzbonais mūsuose ąsočius vadindavo, paprastai maniškiai juose pieną raugindavo, o pazalatinimais vadinosi tokie visokie piešiniai ant tų ąsočių, kurie tai mokytojai labai patikdavo, todėl atitempdavo į klasę didžiausią uzboną, padėdavo į prieš save ant stalo, ir liepdavo mums pieštuku piešti. Ir ne šiaip sau piešti, o kad būtų ten visokie tonai, pustoniai, faktūros, struktūros, o tas tie tonai ir pustoniai, nepaaiškindavo, sakydavo turite jau žinoti, nes jau dideli esate. Nugi noij noij, kas to nežino, mes jau esame dideli, bet velniai žino, kas tos struktūros bei faktūros yr, ir su kuo jos valgomos?
Ir dar, tais laikais mokyklose buvo tokia disciplina, kuri visuomenei naudingu darbu vadinosi, kiek ten naudinga, kiek nenaudinga visuomenei tai būdavo, negi mokiniams spręsti, bet mums patikdavo, kai reikėdavo ne klasėje sėdėti, o kolūkio laukuose morkų lapus laužyti, ar pavasariais kukurūzus kvadratiniu-lizdiniu būdu sodinti, o rudeniop tokiais dideliais peiliais tuos jau užaugusius kukurūzus silosavimui kirsti, bet tikdavo ir pagalba namuose – kai tėvai, tarkim, bulves kasdavo, ar daržus raudavo, tik praleistoms dienoms pateisinti reikdavo raštelį su tėvo parašu pristatyti, o tai juk vieni juokai: rask tu tokį mokinį, kuris nemokėtų mažai raštingo tėvo parašą padaryti, aš tam buvau labai gabus, o štai piešti tuos uzbonus nesugebėdavau, todėl vieną dieną sužinojęs, kad vėl bus piešimo pamoka, netikėtai „susirgti“ nutariau; tą rytą iš namų į mokyklą, žinoma, aš išėjau, diena buvo rudeniškai graži, švietė gana šilta saulė, aš „sergu“ gulėdamas po Kontauto ąžuolais ir laukdamas kada klasiokė, to Kontauto Ievutė, į namus pro tuos ąžuolus grįš. Kur ji dings, grįžo laiku, aš paklausiau ką namų darbams uždavė, ji viską pasakė, dar pridūrė, kad rytojui įsakytą Gedimino pylę nupiešti, o kodėl Gedimino, Ievutė ir pati nežino, mokytoja sakė ir kvit.
Nugi Gedimino, tai Gedimino, parlėkęs namo mamai sakau: „Mam, jokių lapų darže kiaulių jovalui šiandien aš nelaužysiu, nes mokytoja liepė rytojui Gedimino pylę nupiešti. Mama nustebo: kodėl būtent Gedimino, jeigu mūsų pačių visas pulkas gražiausių pylelių prūde plaukioja? Bene aš žinau, kodėl mūsų pylelės netinka, o reikia Gedimino, kuris gyvena gal už kokių septynių kilometrų – tenai už miško, o saulė jau prie laidos, juk rudens dienos trumpos, todėl aš pakapt už dviračio ir dar-dar-dar mišku per medžių šaknis, iš to skubėjimo net liežuvį išleidęs. Kol nulėkiau prie to prūdo, kur pylelės plaukiodavo, saulė su visai nusileido, prūde – jokios pylelės, nes visos į tvartą nakvynei pargarksėjusios. Ką beveiksi: teko namo grįžus, pozavimui savo pyleles iš šilto tvarto vėl į prūdelį piešimui suvaryti. Mama juokiasi net susiriesdama, bet vargais negalais aš tas pyleles nupiešiau, o rytoj mokytojai pameluosiu, kad tai ne mūsų, o būtent to Gedimino pylelės.
Rytojaus diena. Klasė. Piešimo pamoka. Sėdžiu ramus suole net nosį užkumpenęs, piešimo sąsiuvinį stropiai užvertęs, o pats tampau kaklą stengdamasis pamatyti, ką kiti vaikai nupiešė? O durneliai! jie gi visai ne pyles, o kažkokį medžiais apaugusį kalną nupiešę, ant to kalno toks iš raudonu plytų bokštas su rantytais kraštais, to bokšto viduryje raudona vėliava įsmeigta – nei per nago juodymą visai į jokias pyles nepanašu! Piešimo mokytoja vaikšto po klasę nuo suolo prie suolo, vienus papeikia, kitiems pažymi parašo. Prieina prie manęs, prašo parodyti piešimo sąsiuvinį, išdidžiai atverčiu, mokytoja ilgai tyli, paskui kažkaip labai oficialiai klausia: „Ir ką čia tamsta nu-pie-šėte?“ Paaiškinu, kad nupiešiau Gedimino pylę, mokytoja pakelia balsą: tai ką, tamsta sumanėte iš manęs pasityčioti? Supratau, kad mokytojos neapgausi, todėl teko prisipažinti, kad čia ne Gedimino, o mūsų pačių pylelė, mat kol nuvažiavau iki to Gedimino, saulė jau leidosi, visos pylelės jau buvo tvarte… Mokytoja klausosi, klasiokai ištempę ausis ir akis stebi, kas čia per cirkai? Mokytoja irgi klausia: sakyk man, brangusis, kokius čia cirkus kreti? Aš (tai yra, ji – mokytoja) liepiau nupiešti Gedimino bokštą, o tu ką nupiešei? Čia supratau, kad mano geriausia draugė vakar, ten po tais ąžuolais, nepiktybiškai truputį neteisingai man pasakė, kad mokytoja liepė ne Gedimino bokštą, o Gedimino pylį nupiešti. Šiaip ji teisingai mokytojos užduotį persakė, tik žemaitiškai, nu aš ir nupiešiau žemaitiškai. Mokytoja užpyko: tu ką, iš mūsų tautos simbolikos nutarei pasityčioti? Tyli dabar tarsi liežuvį būtum nusikandęs. O žinai ką, vėl girdžiu mokytojos piktą balsą, tuoj pat marš man namo, ir kad be tėvo nesirodytum. Sakau, kad negalėsiu to padaryti, nes tėvas kai praeitą savaitę išėjo pas kaimynus kiaulę pjauti, tai dar ir negrįžo. Klasė žvengia, mokytoja man už ausies kapt, ir prie klasės durų tempia – marš, sakau marš!
Parėjęs namo mamai nedrąsiai lemenu, kad turime tuoj pat eiti į mokyklą. Mama tikslinasi: tai ką, gal langą mokyklos išdaužei, ar vėl mergaites už kasų tampei? Atsakiau mamai, kad Gedimino pylį neteisingai nupiešiau. Mama savo varo: tai va, sūneli, ar aš tau nesakiau, kad mūsų pyleles reikėjo piešti, štai tau mamos neklausyti! Paskui, kad pradės kudakuoti tarsi kokia višta perekšlė būtų: viskas man ir man, į kolūkį eiti – man, daržus rauti, bulves kasti – man, dabar dar man ir į mokyklą eiti? Kiek aprimusi paprašo: parodyk tą savo pylę Ge-di-mino. Parodau. Mama ilgai žiūri tylėdama, tada lėtai sako: nugi ir teisingai pasielgė ta tavo mokytoja, juk čia kažkokia šlapi višta kažkokioje pelkėje – visai į jokią pylę nepanašu, o mokytojai pasakyk, kad tai tik visus daržus nusirausim, ateisiu į mokyklą.
Bet taip ir neatėjo. Per laiką viskas pasimiršo, tik aš iki šiol galvoju štai ką: mano vaikystės laikais buvo sakoma, kad mokinys tikru mokiniu save gali laikyti tik kada, kai gauna dvejetą ar mokyklos langą išmuša. Mokyklai lango neišmušiau, o štai dvejetą už Gedimino bokšto neteisingą piešimą tada gavau. Tai aš buvau tikras mokinys, ar ne visai tikras?..
Rimantas Petrikas
