Socialiniai tinklai

Aktualijos

Jeigu tik mokėčiau, viską aprašyčiau…

Avatar

Paskelbta

data



Pamenu, kai Babūnelė su avikirpėm  kirpdavo aveles, po to tomis pačiomis avižirklėmis apkirpdavo ir mane. Tiesa, dėdė Steponas, grįždamas iš fronto, buvo parsivežęs trofėjinę kirpimo mašinėlę – vokišką, vot ! Šventadieniais kaimo vyrus apkirpdavo nemokamai – už puslitrį. Aš tada dar nebuvau tikras vyras – neturėdavau puslitrio, be to, ši jo mašinėlė jau buvo taip surūdijusi ir taip pasiutusiai pešdavo – nemačydavo nei tos mašinėlės mirkymas karasine. Todėl geriau tegul mama avižirklėmis apkirps, negu tokius skausmus apturėti. Jeigu tik į ausį netyčia neįkirps..

Kai tokį apkirptą paleisdavo į kiemą, aš bėgiodavau užsimovęs kibiteiką (ar kaip ten ją teisingai vadinti, nei pats nežinau, tik vienu metu po karo mūsų kaime buvo tokia mada  kažkokius galvos apdangalus ant pliko pakaušio viršaus užsimaukšlinti), bet užsimiršęs ją nusimaudavau, tada vyresnės kaimo mergiotės klausdavo: „Bene mama tave kaip aviną apkirpo? Atsakydavau: „Na !“, rodos, trumpam jos patikėdavo, o gal ir na !..

Tiesa, Siriaus Kaziotei netekdavo kerpamą avį laikyti, nes jie ir avies nelaikė. Bet ir avies vilnų neturėjo. O žinot, kokios šiltos bei minkštos pončekos žiemai iš avies vilnos siūlų išeina! Sirienė savo Kaziotei vietoje vilnonių pončekų iš senų tėvo apatinių kelnių kiškų tokius sūrmaišius pasiūdavo – vieną galą užraukdavo, o į antrą tų neva pončekų galą Kaziotė savų kelnių kiškas susikryžiavodavo, dar ir kokiu virvagaliu susirišdavo. Todėl Kaziotės pončekos būdavo amžinai nusmukusios ir pilnos sniego, o vaikio liulis – net per apatinę lūpą nutįsęs. Fe, kaip neskaniai ir negražiai atrodydavo. Bet užtat tas Kaziotė, iš tėvo „Primą“ pasivogęs, išdidžiai dūmą traukdavo visų kiemo mergiočių akivaizdoje. Kai jau Anužienės ožio nebebijojau, ir man davė dūmą paprobavoti. Ta Anužienė, kurią kaimas kažkodėl Cioce vadindavo, turėjo žilą ožį su amžinai apmyžta barzda ir amžinai besibadantį. Suaugusių vyrų ans bijodavo, o pamatęs mažesnį, tik nepamatysi, kaip atsibėgęs  ir bac į užpakalį. O pats stovi ir laukia, smirdančią barzdą kratydamas, kol atsikelsi. Kodėl tas Kaziotė iš tėvo nukniauktą „Primą“ rūkydavo vyresnių mergiočių akivaizdoje? Ogi todėl, kad šios sakydavo, kad vyras, kuris nerūko, Ciocės ožiu atsiduoda. Tada, kai pabandžiau Kaziotės nuželėto kancaro kelius dūmus užtraukti, galva tik bizink apsisuko, žemė po kojomis susvyravo, susvirduliavo, vos spėjau į žiogrių tvorą atsiremti. Nuo to laiko tvirtai nutariau visam laikui – geriau jau Ciocės ožiu smirdėsiu !

Žiemą su vilnonėmis pončiakomis – ir patogu, ir šiltą. Į klumpes jei ir pribyra sniego, nusimovęs klumpę sniegą iškratei, ir vėl aida nuo kalnelio. Brizgiuose turėjom tokį visų vaikų mėgstamą Garbenčyno kalnelį. Vieną kartą, kai kažkam, matyt, iki gyvo kaulo įgriso tas vaikiškas alasas, naktį tą kalnelį nutarė vandeniu užpilti. Ale ir netingėk tu man per naktį iš šulinio vandenį kibiru pumpuoti. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas į gerą neišeitų: ta naktis pasitaikė speiguota, vanduo greitai užšalo – kalnelis ledinis tapo. Ot buvo smagumo nuo tokio ledo kalno su rogutėmis leistis! Tada rogutės būdavo ne tokios kaip dabar, o medinės – meistro Stončiaus rankų darbo ir dar geležimi pačienytos. Susėdi ant tokių rogučių po kelis, vienas kuris dar pastumia iš nugaros, ir leki nuo to ledo kalno, net vėjas pro ausis švilpia. Nušvilpdavai net iki didžiosios drebulės, kuri augo prie pat Šventupio, tik taikydavai į upelio šaltinį nepataikyti, nes jis beveik niekada neužšaldavo. Norinčių su vėjeliu pasivėžinti net eilės susidarydavo, ypač įkyrios būdavo mergiškos – vis Rimontėli, ir mane priimk, ir mane priimk, Rimontėli, o kai reikėdavo tas rogutės atgal į kalvą užboginti, visos išsisklaidydavo, visoms visokių pričynių atsirasdavo. Kai kurios išsigudrindavo net užsisėsti, kol Rimontėlis tas sunkias rogutes į tą ledinį kalną tempdavo. Aimanuodavo, oi, Rimontėli, koks tu geras, koks tu protingas – ir mane užvežk, man kojelės su visai pavargo. Aha, o man tai jau nepavargo kojelės, a? O kai vėl nuo to kalniuko laikas leistis, tai jau nei vienai nei kojelės pavargo, nei subinėlė nebeskauda, ar ne?

Bet ir aš ne iš molio nudrėbtas, ak tu, paskustva, sakai, tau kojelės pavargo? Vieną  kartą, kai nuo to sunkumo liežuvį net išleidęs  rogutes su tokia drimba tempiau, iki pusės kalniuko užtempęs  rogučių virvutę paleidau, rogutės atbulos atbulos tabalai tabalai į pakalnę, tik zvimt į tvorą. Panelė bimb į pusnį aukštyn kojomis, sijonai ant galvos. Visiems juokas neišpasakytas, o ši jau nebe Rimontėli, o tik „Romeks, Romeks“ šaukdama – ir pas mamą skųstis.

Jei mokėčiau rašyti, dar parašyčiau, kaip vaikystėje saulėgrąžų užsimaniau auginti. Kažkur gavęs saujelę jų sėklų, su mama sutariau, kad daržo galuvagėse galiu po keletą tų sėklučių įsmeigti. Daržas buvo trąšus, mano saulėgrąžos puikiai sudygo, aš jau planavau, kaip mokykloje per pertraukas kieme vaikščiosiu tas saulėgrąžas glaudydamas, o mergiotės pulkais sekios iš paskos: „Rimontėli, ir man duok, ir man duok“. Duosiu, ką jau su jomis padarysi, negi su mergiotėmis eisi peštis? O štai Šiuškų Stasiui duosiu ir jei jis neprašys: kas su Šiuškiukų draugauja, tas gali jau ir septintokų nebijoti. Tas Šiuškiuks ir pats jau turėtų septintoku būti, bet dažnai palikdavo kurso kartoti, vienais metais net du kartus būtų palikęs to paties kurso kartoti, bet Stasiuko mama klasės auklėtojai tuziną kiaušinių atnešė, tai jam nebeteko trečius metus toje pačioje klasėje sėdėti. Dar Šiuškienė mokytojai buvo pažadėjusi žąsies kiaušinių atnešti, net jeigu vaikį perkėlė į kitą klasę, negi beprisiminsi, ką kada kam buvai žadėjęs. Stasys turėjo tokia mada – mažesniems „griūšių“ duoti – prieina iš nugaros ir sulenktu nykščiu per nukirptą viršugalvį – ar nenorėsi griūšių, ar dar nori griūšių? Kas ten norės tų griūšių, nes nuo jų taip skaudu, burnoje net saldu pasidaro, ašaras sunku sulaikyti. Tik negi bliausi dabar kaip koks mažiukas, kai klasiokės mato? Taigi, va taip, tam drimbai Stasiui saulėgrąžų tikrai būčiau nepagailėjęs, tik nutiko štai toks dalykas. Kaip sakiau, mūsų daržas buvo trąšus, viskas kaip ant mielių augo, mano saulėgrąžos man gėdos irgi nedarė, bet vieną pavakarę pas mus užsuko toks garsiausias kaime pijokas Lingys iš pagelžkelio. Ištuštinus puslitrį šarpyliaus (taip tada vadino naminę iš puscukrinių runkelių varytą, ir nebūtinai jie turėjo būti iš kolūkio pavogti), mano patėviui užėjo noras tam kaimynui pasigirti, kad jo posūnis, tai yra aš, žiemai naminės tabokos jam sočiai užaugins. O tam Lingelei užėjo dar didesnis noras tą taboką savo akimis pamatyti. Ilgai jis tą mano „taboką“ apžiūrinėjo, net uostė keletą kartų, paskui pasakė: žinai, prieteliau, tavo posūnio taboka kažkokia keista, ar tik nebūs amerikanska?..

Taip jiedu tądien ir išsiskirstė ne tik nesusimušę, net dorai nesusiginčiję, kurio ožka pieningesnė. O manoji amerikanska taboka toliau vešliau augo, jau ir galvas, didesnes už Lenko kepurę, pradėjo sukti – jei ne šiandien, tai rytoj būtų pražydusi. Tik, o siaube! Vieną rytą pabudęs žiūriu ir savomis akimis netikiu – visos mano amerikanskos tabokos išrautos ir galuvagėse išmėtytos. Girdžiu troboje patėvį mamai sakant: „Aš dar ne taip parodysiu tam tavo benkartui, kaip dorus žmones apgaudinėt!“

Taigis. Jei tik nors kiek sugebėčiau, būtinai visa tai parašyčiau, tik kokia iš to nauda, juk niekas nespausdintų, nes tokie rašiniai nepatriotiški – ne apie tremtį, net ne apie pokario partizanus. Tiesa, apie partizanus galėčiau parašyti – kaip šie kaimo vyrams šiknas tarkuodavo. Ir druska pabarstydavo. Tik reikalaudavo druską nuosavą turėti. Raišatinės miškuose pokario laikais slapstėsi tokie broliai Šiošės (pavardė dėl suprantamų priežasčių pakeista). Jie ten slapstėsi, nes norėjo nuo sovietinės armijos išsisukti, vis laukė, kada amerikonai atėję visus rusus atgal išbruikš ir broliai galės tėvo ūkyje vėl ramiai poniavotis. Bet tie amerikonai kažkodėl nesiskubino apsijovyti, todėl tie broliai, sužinoję, kad mano dėdė Adomas gimtadieniui turi šarmalako išsivaręs, vieną žiemą naktį pas jį apsijovijo – užsuko į svečius ant šilumos po burnelę padaryti. Kiek jie tų burnelių tada padarė, kas dabar besupaistys, bet Šiošėms pasirodė to per mažai – atnešk dar! Dėde jiems: nebeturiu ir kvit! O šie: ak tu taip?! Mes miškuose šąlam, o tu, rupūžė raupsuotas, mums butelio gailėsi, juk žmona prasitarė – daržinėje po šienu kažkur turi užkišęs, nešk! O dėdė jiems: koks jūsų sušiktas reikalas, gal aš savo gimtadieniui laikau. Ak, gimtadieniui laikai? Šiošė vyresnysis Adžiui už čiuprynos ir galvą ant stalo užlenkė, o Šiošė jaunesnysis  Adžiui kelnes numovęs su tarka brūkšt, brūkšt keletą kartų per šikną. Adis, iš vyrų rankų išsprūdęs, ant taburetės strykt pašoko ir pradėjo Teofulį Tilvytį mintinai deklamuoti: „ Kėlės Vytautas iš grabo… artojėli, na eiva, juk tai svieto pabaiga!“, ar kažkaip panašiai. Miškiniams pasirodė, kad Adis išprotėjo, todėl už savo strielbų ir pro duris.

Taip ir liko vienas pusbonkis gimtadieniui išsaugotas. Bet savo gimtadienį Adis šventė gale stalo stovėdamas. Svečiai stebėjosi: Adomai, ko stovi gale stalo, kaip tas daiktas per vestuves, ko nesisėdi? Adomas vis teisinosi, kad negalįs sėdėti, nes jam skaudulys užaugo ir, kad žinotumėte, žmogeliai mieli, kokioje negeroje vietoje užaugo, jog gėda nei pasisakyti, jau nekalbant apie parodymą – pačiame išėjime… Tik už poros dienų Adomo vaikas kaimui prasitarė: tėvui joks ne skaudulys… Tada ir pats Adomas viska kaip per išpažintį sesei pasipasakojo.
Štai kaip būna. Jei tik sugebėčiau, būtinai visa tai parašyčiau..

Rimantas Petrikas

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Konservatoriai su „valstiečiais“ ir socialdemokratu korupcija įtariamai direktorei padidino atlyginimą

Avatar

Paskelbta

data

Balandžio 30 d. vyko neeilinis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdis, kuriame buvo svarstomi balandžio 1 d. posėdyje atidėti klausimai – dėl Radviliškio rajono pirminės sveikatos priežiūros centro direktorės Irenos Janušonienės 2020 m. darbo ataskaitos tvirtinimo bei dėl jos atlyginimo padidinimo.

Praėjusiame Tarybos posėdyje Radviliškio poliklinikos vadovės ataskaita nebuvo tvirtinama, nes ji posėdyje negalėjo dalyvauti dėl nušalinimo nuo darbo, nes  buvo įtariama dėl korupcijos, o dar vėliau atšauktame neeiliniame Tarybos posėdyje negalėjo dalyvauti dėl ligos.

Įtarimai korupcija neturi jokios įtakos…

Prieš Radviliškio poliklinikos direktorės veiklos ataskaitos tvirtinimą Tarybos narys Gediminas Lipnevičius suabejojo, ar galima ją tvirtinti dėl direktorės įtarinėjimo korupcija. „Jeigu mes patvirtinsime ataskaitą už 2020 metus, o vėliau paaiškės, jog ji susijusi su korupciniais veiksmais, kaip galime už ją balsuoti?“,- pasiteiravo Tarybos narys.

„Finansinėse ataskaitose yra nurodomos pirkimo sutartys – ką matau, tą pajamuoju, tad kaip įtarimai korupcija gali turėti įtakos ataskaitai? Jeigu bus pripažinta, kad buvo atlikti kažkokie korupciniai veiksmai, tokiu atveju pinigai sumokami į visai kitą fondą. Paslaugos, suteiktos ligoniams, yra apmokamos iš Ligonių kasų, mūsų pajamas ir išlaidas tikrina „Sodra“. Net  jeigu padaroma klaida ir ligoniui neteisingai paskiriami vaistai, mokame žalą Ligonių kasoms“,- sakė poliklinikos direktorė I. Janušonienė, tikindama, jog ant jos kritęs korupcijos šešėlis jokios įtakos įstaigos veiklos ataskaitai neturi.

Vyksta tyrimas…

Tarybos narys G. Lipnevičius paprašė savivaldybės Juridinio skyriaus vedėjo Arnoldo Matuzevičiaus pakomentuoti, kaip vyksta tyrimas dėl įtarimo korupcija Radviliškio poliklinikoje, nes Tarybos nariai neturi jokios informacijos.

„Šiuo metu, kaip buvo minėta, vyksta tyrimas, jo medžiaga neviešinama. Manau, jog asmens veiklą bei įstaigos ataskaitą sieti su vykstančiu tyrimu neetiška“,- savo nuomonę išsakė teisininkas, kuri Tarybos nariams net sukėlė šypseną. Tarybos nariams taip ir liko neaišku, kaip pareikšti įtarimai dėl korupcijos darbo vietoje neturi jokios reikšmės ir dar jų svarstymas neetiškas!

Septyni Tarybos nariai nebalsavo dėl pritarimo 2020 m. Radviliškio pirminės sveikatos priežiūros centro vadovo veiklos ataskaitai, o 13 balsavo už.

Direktorei alga bus padidinta

Kadangi dauguma Tarybos narių pritarė Radviliškio poliklinikos direktorės ataskaitai, tad buvo pritarta ir jos atlyginimo kintamosios dalies padidinimui.

Aiškinamajame rašte, pateiktame Tarybos nariams, teigiama, jog „Atlikus VšĮ Radviliškio rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigos 2020 m. veiklos vertinimą, nustatyta, kad kiekybinių ir kokybinių rodiklių įvykdymo balų suma yra – 80 balų (atitinka 20 procentų mėnesinės algos kintamosios dalies pagal Aprašo II skyriaus 4.2.4 punktą „IV grupės įstaigos balai“ dalį). Vadinasi, nors paskui įstaigos vadovą ir velkasi specialiųjų tarnybų įtarimų šleifas, jis vis tiek nusipelno didesnio atlyginimo.

Konservatoriams, „valstiečiams“ ir socialdemokratui įtarimai korupcija – ne kliūtis didinti atlyginimą

Tarybos narių konservatorių, „valstiečių“ ir socialdemokrato balsais korupcija įtariamai Radviliškio poliklinikos direktorei  padidino atlyginimą. Už  jos atlyginimo padidinimą balsavo: „valstiečiai“ K. Dambrauskas, J. Povilaitis, M.Pauliukas, konservatoriai: A. Budrikas, S. Dišlė, A. Grabauskas, P. Kablys, J. Kvėglys, S. Nakutis, I. Palionienė, E. Pranevičius, G. Verdingas, socialdemokratas J. Pravilonis.

Prieš tai, kad poliklinikos direktorei būtų padidintas atlyginimas, balsavo 7 Tarybos nariai. Tačiau pritarus daugumai, I. Janušonienės atlyginimo kintamoji dalis buvo padidinta maksimaliai –  20 procentų.

Jonas Petrikas

Skaityti daugiau

Aktualijos

Daugiau – nereiškia geriau

Avatar

Paskelbta

data

Girdėjau diskusijas apie keturių dienų darbo savaitės įvedimą. Apsidžiaugiau – SUPER! Galėčiau daugiau laiko skirti sau, saviugdai, daugiau praleisčiau laiko su žmona ir savo mažyliais. Pagaliau perskaityti vieną kitą knygą, kurių niekaip nespėju „įveikti“, per tą amžiną lėkimą. Mat dar įsitaisiau šunį – vaikai labai norėjo…  Mane puikiai supras tie, kas  yra nesenai vedę, turi tik ką įsigytą hipotekinį NT.., lizinginį auto ir t.t…  Na, taip sakant, amžinam skubėjime  – artimiausiems dvidešimt metų, ir tai, jei pasiseks. „Bliamba“, kai pagalvoji, tai kokių nervų, sveikatos ir ryžto reikia, jau nekalbu apie psichologinę būseną. O čia, štai tau keturių  darbo dienų savaitė o, moka kaip už penkias. Amerika! Rojus!

Truputį pasigilinau. Suglumęs stebiu ir klausausi, kaip rimti finansistai, visokio plauko ekspertai ir šiaip atsakingas pareigas einantys žmonės „švokščia“ apie tai, kaip pasaulis nėra pasirengęs sutrumpinti darbo dienos laiko trukmę. Ir nieko nesuprantu. Žiūriu į šiuos rimtus išsilavinusius žmones, matau juose senovės vergų savininkus nerimaujančius, kad vergai iš dyko buvimo neišsivaikščiotų linksmintis ir girtauti. Jų manymu, laisvi, nepervargę piliečiai – pagrindinė grėsmė  šalies ekonomikai.

Eina šimtmečiai – niekas nesikeičia. Kažkada  bijota aštuonių valandų darbo dienos. Aktyvų savininkai šventai tikėjo – ekonomika to neatlaikys. Gąsdino žmones totaliu skurdu. Na ir ką? Laikas labai greit parodė, kad darbo  dienos laiko sutrumpinimas – nauda, ir ne tiek socialinė, kiek ekonominė. Net didžiausias kapitalistų šviesulys – guru Dž. Fordas suprato, kad jei neišspausi iš žmogaus visų syvų, jis dirba geriau (staigmena, ar ne?). Tai nustatė Dž. Fordas savo gamyklose įvedęs aštuonių valandų darbo dieną. Žinoma, jis tai darė ne iš humanistinių sumetimų, bet kaip eksperimentą. Ir šis visų kapitalistų šviesulys  – guru užsuko šią velniavą ne todėl, kad staiga pajautė begalinę empatiją  ir meilę proletariatui: sistema pasirodė esanti efektyvi – per dvejus metus jo įmonių apyvarta padvigubėjo.

Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo aštuonių valandų darbo dienos įvedimo; per šį laikotarpį tiek daug įvyko: viena po kitos planetoje siautė techninės, „žaliosios“, IT revoliucijos. O mes nesame pasirengę transformacijoms. Kalbama, pasaulis dar nepakankamai automatizuotas, robotizuotas, skaitmenizuotas.  Po velnių, palyginti su tuo, kas buvo prieš šimtą metų. Šiandien net labiausiai nutolę kokios nors nuskurdusios Afrikos  šalies kampeliai yra geriau automatizuoti. Kalbama, kad jei sumažinsime darbo valandas – mažės darbo našumas. Beje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, kur faktiškai jau dabar vidutiniškai žmonės dirba mažiau nei trisdešimt valandų per savaitę, su darbo našumu viskas gerai. Tai galbūt kaip tiktai dėl to?

Pažangą lemia ne tiktai tingumas, bet ir laisvo laiko turėjimas. Norėdami išspęsti problemą turime nebijoti į ją įsigilinti. Pirma – diskomfortas, bet paskui… na, kaip ir su skiepais. Jei žmogų užverčiame darbu ir ataskaitomis apie  atliktą darbą, jei žmogui neleidi pakelti galvos, tai apie darbo proceso optimizavimą negali būti nei kalbos. Bet kai tik atsiras tarpelis „perekūrui“ ar „kavutei“, tik darbuotojai „atsijungs“ leisdami sau  skirti laiko „plepalams“, tai iš karto – paradoksas!  – gimsta įvairiausios idėjos, kurios „stumia“ visą verslą į priekį.

Mokymai

Kiekvienas darbdavys suinteresuotas savo darbuotojų tobulėjimu. Viršininkai prisiklausę įvairių guru šventai įtikėjo, kad darbuotojas – ne darbuotojas, jei vieną kartą per metus nepateikia  naujų idėjų. Anksčiau, kai žiemos buvo šaltesnės,  elektra pigi, o žolė žalesnė įmonių vadovai bandė viską sutvarkyti patys: mokymus, komandos formavimą, žaidimus, skirtus įgūdžiams formuoti, po to tai tapo neefektyvu, nuobodu ir brangu. Jie nuspendė apsiriboti popierinėmis apklausomis.

O kas būtų, jei, pavyzdžiui, pamaina ne aštuonios valandos, o šešios, arba ne dvylika, o devynios (jeigu ne penkios dienos), galbūt patys darbuotojai norėtų kažko išmokti, gal kažkas jiems būtų įdomu. Žinoma, mažai tikėtina, kad visi skubėtų į kursus „Kaip uždirbti milijoną savo mylimam šefui“.

Galbūt žmonės skubėtų į muziejus, teatrus pagaliau į šokių kursus. Žmonės gal būt eitų į kulinarijos kursus ar siuvimo kursus, istorijos ir meno paskaitas, galbūt mokytųsi kalbų. Sakoma – trumpesnis darbo laikas lems didesnes darbo sąnaudas. Žinoma, kad taip ir bus! Būtent tai  ir yra,  ko reikia. Aišku, kad nuolat išnaudoję nuolatiniu darbo aprovimu vieną darbuotoją, turėsite samdyti antrą. Bet kas geriau: vienas išsekęs, viskam abejingas, ar du kupini jėgų ir drąsių idėjų? Žinoma, antrasis variantas yra brangesnis. Suprantama – kokybė yra  brangu. Kalbama, kad darbo laiko sutrumpinimas įteisinant įstatymu yra utopija, nes neoficialiai žmonės vis tiek bus priversti dirbti viršvalandžius, kaip yra verčiami dabar, grasinant atleisti, nes „tokių  kaip jūs už durų laukia dešimt“. Bet juk tai yra įkaitų logika. Beje, vis mažiau yra norinčiu dirbti už minimumą. 

Viktoras Karpenko

Skaityti daugiau

Skaitomiausi