Socialiniai tinklai

Aktualijos

Jeigu tik mokėčiau, viską aprašyčiau…

Avatar

Paskelbta

data



Pamenu, kai Babūnelė su avikirpėm  kirpdavo aveles, po to tomis pačiomis avižirklėmis apkirpdavo ir mane. Tiesa, dėdė Steponas, grįždamas iš fronto, buvo parsivežęs trofėjinę kirpimo mašinėlę – vokišką, vot ! Šventadieniais kaimo vyrus apkirpdavo nemokamai – už puslitrį. Aš tada dar nebuvau tikras vyras – neturėdavau puslitrio, be to, ši jo mašinėlė jau buvo taip surūdijusi ir taip pasiutusiai pešdavo – nemačydavo nei tos mašinėlės mirkymas karasine. Todėl geriau tegul mama avižirklėmis apkirps, negu tokius skausmus apturėti. Jeigu tik į ausį netyčia neįkirps..

Kai tokį apkirptą paleisdavo į kiemą, aš bėgiodavau užsimovęs kibiteiką (ar kaip ten ją teisingai vadinti, nei pats nežinau, tik vienu metu po karo mūsų kaime buvo tokia mada  kažkokius galvos apdangalus ant pliko pakaušio viršaus užsimaukšlinti), bet užsimiršęs ją nusimaudavau, tada vyresnės kaimo mergiotės klausdavo: „Bene mama tave kaip aviną apkirpo? Atsakydavau: „Na !“, rodos, trumpam jos patikėdavo, o gal ir na !..

Tiesa, Siriaus Kaziotei netekdavo kerpamą avį laikyti, nes jie ir avies nelaikė. Bet ir avies vilnų neturėjo. O žinot, kokios šiltos bei minkštos pončekos žiemai iš avies vilnos siūlų išeina! Sirienė savo Kaziotei vietoje vilnonių pončekų iš senų tėvo apatinių kelnių kiškų tokius sūrmaišius pasiūdavo – vieną galą užraukdavo, o į antrą tų neva pončekų galą Kaziotė savų kelnių kiškas susikryžiavodavo, dar ir kokiu virvagaliu susirišdavo. Todėl Kaziotės pončekos būdavo amžinai nusmukusios ir pilnos sniego, o vaikio liulis – net per apatinę lūpą nutįsęs. Fe, kaip neskaniai ir negražiai atrodydavo. Bet užtat tas Kaziotė, iš tėvo „Primą“ pasivogęs, išdidžiai dūmą traukdavo visų kiemo mergiočių akivaizdoje. Kai jau Anužienės ožio nebebijojau, ir man davė dūmą paprobavoti. Ta Anužienė, kurią kaimas kažkodėl Cioce vadindavo, turėjo žilą ožį su amžinai apmyžta barzda ir amžinai besibadantį. Suaugusių vyrų ans bijodavo, o pamatęs mažesnį, tik nepamatysi, kaip atsibėgęs  ir bac į užpakalį. O pats stovi ir laukia, smirdančią barzdą kratydamas, kol atsikelsi. Kodėl tas Kaziotė iš tėvo nukniauktą „Primą“ rūkydavo vyresnių mergiočių akivaizdoje? Ogi todėl, kad šios sakydavo, kad vyras, kuris nerūko, Ciocės ožiu atsiduoda. Tada, kai pabandžiau Kaziotės nuželėto kancaro kelius dūmus užtraukti, galva tik bizink apsisuko, žemė po kojomis susvyravo, susvirduliavo, vos spėjau į žiogrių tvorą atsiremti. Nuo to laiko tvirtai nutariau visam laikui – geriau jau Ciocės ožiu smirdėsiu !

Žiemą su vilnonėmis pončiakomis – ir patogu, ir šiltą. Į klumpes jei ir pribyra sniego, nusimovęs klumpę sniegą iškratei, ir vėl aida nuo kalnelio. Brizgiuose turėjom tokį visų vaikų mėgstamą Garbenčyno kalnelį. Vieną kartą, kai kažkam, matyt, iki gyvo kaulo įgriso tas vaikiškas alasas, naktį tą kalnelį nutarė vandeniu užpilti. Ale ir netingėk tu man per naktį iš šulinio vandenį kibiru pumpuoti. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas į gerą neišeitų: ta naktis pasitaikė speiguota, vanduo greitai užšalo – kalnelis ledinis tapo. Ot buvo smagumo nuo tokio ledo kalno su rogutėmis leistis! Tada rogutės būdavo ne tokios kaip dabar, o medinės – meistro Stončiaus rankų darbo ir dar geležimi pačienytos. Susėdi ant tokių rogučių po kelis, vienas kuris dar pastumia iš nugaros, ir leki nuo to ledo kalno, net vėjas pro ausis švilpia. Nušvilpdavai net iki didžiosios drebulės, kuri augo prie pat Šventupio, tik taikydavai į upelio šaltinį nepataikyti, nes jis beveik niekada neužšaldavo. Norinčių su vėjeliu pasivėžinti net eilės susidarydavo, ypač įkyrios būdavo mergiškos – vis Rimontėli, ir mane priimk, ir mane priimk, Rimontėli, o kai reikėdavo tas rogutės atgal į kalvą užboginti, visos išsisklaidydavo, visoms visokių pričynių atsirasdavo. Kai kurios išsigudrindavo net užsisėsti, kol Rimontėlis tas sunkias rogutes į tą ledinį kalną tempdavo. Aimanuodavo, oi, Rimontėli, koks tu geras, koks tu protingas – ir mane užvežk, man kojelės su visai pavargo. Aha, o man tai jau nepavargo kojelės, a? O kai vėl nuo to kalniuko laikas leistis, tai jau nei vienai nei kojelės pavargo, nei subinėlė nebeskauda, ar ne?

Bet ir aš ne iš molio nudrėbtas, ak tu, paskustva, sakai, tau kojelės pavargo? Vieną  kartą, kai nuo to sunkumo liežuvį net išleidęs  rogutes su tokia drimba tempiau, iki pusės kalniuko užtempęs  rogučių virvutę paleidau, rogutės atbulos atbulos tabalai tabalai į pakalnę, tik zvimt į tvorą. Panelė bimb į pusnį aukštyn kojomis, sijonai ant galvos. Visiems juokas neišpasakytas, o ši jau nebe Rimontėli, o tik „Romeks, Romeks“ šaukdama – ir pas mamą skųstis.

Jei mokėčiau rašyti, dar parašyčiau, kaip vaikystėje saulėgrąžų užsimaniau auginti. Kažkur gavęs saujelę jų sėklų, su mama sutariau, kad daržo galuvagėse galiu po keletą tų sėklučių įsmeigti. Daržas buvo trąšus, mano saulėgrąžos puikiai sudygo, aš jau planavau, kaip mokykloje per pertraukas kieme vaikščiosiu tas saulėgrąžas glaudydamas, o mergiotės pulkais sekios iš paskos: „Rimontėli, ir man duok, ir man duok“. Duosiu, ką jau su jomis padarysi, negi su mergiotėmis eisi peštis? O štai Šiuškų Stasiui duosiu ir jei jis neprašys: kas su Šiuškiukų draugauja, tas gali jau ir septintokų nebijoti. Tas Šiuškiuks ir pats jau turėtų septintoku būti, bet dažnai palikdavo kurso kartoti, vienais metais net du kartus būtų palikęs to paties kurso kartoti, bet Stasiuko mama klasės auklėtojai tuziną kiaušinių atnešė, tai jam nebeteko trečius metus toje pačioje klasėje sėdėti. Dar Šiuškienė mokytojai buvo pažadėjusi žąsies kiaušinių atnešti, net jeigu vaikį perkėlė į kitą klasę, negi beprisiminsi, ką kada kam buvai žadėjęs. Stasys turėjo tokia mada – mažesniems „griūšių“ duoti – prieina iš nugaros ir sulenktu nykščiu per nukirptą viršugalvį – ar nenorėsi griūšių, ar dar nori griūšių? Kas ten norės tų griūšių, nes nuo jų taip skaudu, burnoje net saldu pasidaro, ašaras sunku sulaikyti. Tik negi bliausi dabar kaip koks mažiukas, kai klasiokės mato? Taigi, va taip, tam drimbai Stasiui saulėgrąžų tikrai būčiau nepagailėjęs, tik nutiko štai toks dalykas. Kaip sakiau, mūsų daržas buvo trąšus, viskas kaip ant mielių augo, mano saulėgrąžos man gėdos irgi nedarė, bet vieną pavakarę pas mus užsuko toks garsiausias kaime pijokas Lingys iš pagelžkelio. Ištuštinus puslitrį šarpyliaus (taip tada vadino naminę iš puscukrinių runkelių varytą, ir nebūtinai jie turėjo būti iš kolūkio pavogti), mano patėviui užėjo noras tam kaimynui pasigirti, kad jo posūnis, tai yra aš, žiemai naminės tabokos jam sočiai užaugins. O tam Lingelei užėjo dar didesnis noras tą taboką savo akimis pamatyti. Ilgai jis tą mano „taboką“ apžiūrinėjo, net uostė keletą kartų, paskui pasakė: žinai, prieteliau, tavo posūnio taboka kažkokia keista, ar tik nebūs amerikanska?..

Taip jiedu tądien ir išsiskirstė ne tik nesusimušę, net dorai nesusiginčiję, kurio ožka pieningesnė. O manoji amerikanska taboka toliau vešliau augo, jau ir galvas, didesnes už Lenko kepurę, pradėjo sukti – jei ne šiandien, tai rytoj būtų pražydusi. Tik, o siaube! Vieną rytą pabudęs žiūriu ir savomis akimis netikiu – visos mano amerikanskos tabokos išrautos ir galuvagėse išmėtytos. Girdžiu troboje patėvį mamai sakant: „Aš dar ne taip parodysiu tam tavo benkartui, kaip dorus žmones apgaudinėt!“

Taigis. Jei tik nors kiek sugebėčiau, būtinai visa tai parašyčiau, tik kokia iš to nauda, juk niekas nespausdintų, nes tokie rašiniai nepatriotiški – ne apie tremtį, net ne apie pokario partizanus. Tiesa, apie partizanus galėčiau parašyti – kaip šie kaimo vyrams šiknas tarkuodavo. Ir druska pabarstydavo. Tik reikalaudavo druską nuosavą turėti. Raišatinės miškuose pokario laikais slapstėsi tokie broliai Šiošės (pavardė dėl suprantamų priežasčių pakeista). Jie ten slapstėsi, nes norėjo nuo sovietinės armijos išsisukti, vis laukė, kada amerikonai atėję visus rusus atgal išbruikš ir broliai galės tėvo ūkyje vėl ramiai poniavotis. Bet tie amerikonai kažkodėl nesiskubino apsijovyti, todėl tie broliai, sužinoję, kad mano dėdė Adomas gimtadieniui turi šarmalako išsivaręs, vieną žiemą naktį pas jį apsijovijo – užsuko į svečius ant šilumos po burnelę padaryti. Kiek jie tų burnelių tada padarė, kas dabar besupaistys, bet Šiošėms pasirodė to per mažai – atnešk dar! Dėde jiems: nebeturiu ir kvit! O šie: ak tu taip?! Mes miškuose šąlam, o tu, rupūžė raupsuotas, mums butelio gailėsi, juk žmona prasitarė – daržinėje po šienu kažkur turi užkišęs, nešk! O dėdė jiems: koks jūsų sušiktas reikalas, gal aš savo gimtadieniui laikau. Ak, gimtadieniui laikai? Šiošė vyresnysis Adžiui už čiuprynos ir galvą ant stalo užlenkė, o Šiošė jaunesnysis  Adžiui kelnes numovęs su tarka brūkšt, brūkšt keletą kartų per šikną. Adis, iš vyrų rankų išsprūdęs, ant taburetės strykt pašoko ir pradėjo Teofulį Tilvytį mintinai deklamuoti: „ Kėlės Vytautas iš grabo… artojėli, na eiva, juk tai svieto pabaiga!“, ar kažkaip panašiai. Miškiniams pasirodė, kad Adis išprotėjo, todėl už savo strielbų ir pro duris.

Taip ir liko vienas pusbonkis gimtadieniui išsaugotas. Bet savo gimtadienį Adis šventė gale stalo stovėdamas. Svečiai stebėjosi: Adomai, ko stovi gale stalo, kaip tas daiktas per vestuves, ko nesisėdi? Adomas vis teisinosi, kad negalįs sėdėti, nes jam skaudulys užaugo ir, kad žinotumėte, žmogeliai mieli, kokioje negeroje vietoje užaugo, jog gėda nei pasisakyti, jau nekalbant apie parodymą – pačiame išėjime… Tik už poros dienų Adomo vaikas kaimui prasitarė: tėvui joks ne skaudulys… Tada ir pats Adomas viska kaip per išpažintį sesei pasipasakojo.
Štai kaip būna. Jei tik sugebėčiau, būtinai visa tai parašyčiau..

Rimantas Petrikas

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Radviliškio ligoninėje – Covid -19 viruso protrūkis

Avatar

Paskelbta

data

Neseniai Radviliškio ligoninė išgarsėjo dėl šioje įstaigoje išplitusios niežų epidemijos, rugsėjo 14 dieną redakciją  pasiekė  ligoninės  darbuotojų  informacija dėl Covid – 19 virusu  užsikrėtusių ligonių bei darbuotojų.

Covid – 19 viruso židinys – Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje

Į savaitraščio  redakciją kreipėsi Radviliškio ligoninės darbuotojos dėl Covid -19 viruso plitimo šioje įstaigoje. Pasak besikreipusiųjų, šią informaciją ligoninės vadovas V. Smalinskas bando nuslėpti, o pačioje ligoninėje kilusi didelė sumaištis.

Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ redakcija  nedelsiant kreipėsi į Radviliškio ligoninės vadovą V. Smalinską  dėl  situacijos paaiškinimo, tačiau  net kitą dieną atsakymo dar nebuvo gauta. Tikimės, kad direktorius turi svarbesnių reikalų, nei informuoti radviliškiečius apie niežų ir koronaviruso epidemijas Radviliškio ligoninėje.

Savaitraščio redakcija  kreipėsi ir į Sveikatos apsaugos ministrą A. Verygą bei Radviliškio rajono savivaldybės  vadovus, prašydama patikslinti informaciją dėl koronaviruso paplitimo ligoninėje.

Atsitiktinumas, ar ne, bet tik  pateikus užklausą Sveikatos apsaugos ministerijai, po kurio laiko rajono savivaldybė savo socialinėje paskyroje pranešė apie Covid – 19 virusu užsikrėtusį Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus pacientą bei darbuotoją.

Iš savivaldybės atsiųstame rašte informacija apie koronavirusą ligoninėje buvo patvirtinta: „Šiuo metu testuojami tiek skyriuje dirbantys slaugos darbuotojai, tiek pacientai, aiškinamasi ligos išplitimo mastas. Susirgęs pacientas išvežtas į Šiaulių infekcinę ligoninę tolesniam gydymui“.
Rugsėjo 16 dieną buvo pranešta, kad užfiksuoti dar du Covid-19 ligos atvejai Radviliškio rajone. Vienas atvejis iš užregistruotųjų siejamas su Radviliškio ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriumi. Susirgę asmenys izoliuoti. Asmenys, turėję kontaktų su susirgusiaisiais, įspėti dėl būtinybės izoliuotis. Vadinasi, Covid – 19 virusas Radviliškio ligoninėje  bei  rajone žaibiškai plinta.

Informacijos skelbti nebuvo reikalo?

Pasiteiravus savivaldybės vadovų, kodėl informacija apie Covid – 19 viruso židinį Radviliškio ligoninėje buvo paskelbta tik 15 valandą, kai ligoninės personalo darbuotojai panikuoti pradėjo daug anksčiau. Pasak  rajono vadovų, „informacija apie naujus COVID-19 atvejus paskelbiama visuomenei tuomet, kai ji būna gaunama iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, kai ji yra tiksli ir aiški. Grėsmę pacientams ir darbuotojams labiau kelia skleidžiami gandai, kurie sėja baimę ir paniką“. 
Tikėtina, kad  labiau paniką ir baimę sėja nežinomybė apie viruso paplitimo mastą bei jo ištakų vietą ir laiku nepateikta savivaldybės valdininkų  informacija. Pakalbinti radviliškiečiai buvo sunerimę, kodėl nei meras, nei Ekstremalių situacijų komisijos operacijų centro koordinatorius E. Pranys laiku nepranešė apie koronaviruso plitimą pačios ligoninės viduje.

Ligoninėje pacientų lankymas draudžiamas

Pasiteiravus, ar dėl  koronaviruso  išplitimo Radviliškio ligoninėje ji bus uždaryta, buvo atsakyta, kad to daryti nėra būtinybės. Šiuo metu pacientai aptarnaujami Radviliškio konsultacinėje poliklinikoje, o ligoninės stacionare gulinčių pacientų lankymas  uždraustas.

(Bus daugiau)

Jonas Petrikas

Skaityti daugiau

Aktualijos

Radviliškio geležinkelio stotyje rastas baltarusiškų rūkalų krovinys

Avatar

Paskelbta

data

Radviliškio geležinkelio stotyje pasieniečiai aptiko, įtariama,
krovininiu traukiniu iš Baltarusijos atgabentus 8 tūkst. pakelių
kontrabandinių cigarečių.

Ketvirtadienį Radviliškio geležinkelio stotyje Valstybės sienos
apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės pareigūnai kartu su AB
„Lietuvos geležinkeliai“ Saugos ir rizikų valdymo departamento
darbuotojais rado 30 polietilenu apvyniotų paketų. Jie gulėjo šalia
geležinkelio bėgių prie krovininio traukinio sąstato, kuris prieš
kelias valandas atvyko į šią stotį iš Baltarusijos.

Aptikti paketai buvo drėgni, nes, manoma, buvo į Lietuvą atgabenti
cisternoje su skystomis trąšomis.

Išardę paketus pasieniečiai rado 7000 pakelių cigarečių „Fest“
ir 1000 pakelių cigarečių „NZ Gold“, paženklintų
baltarusiškais akcizo ženklais.

Dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis
Pagėgių pasienio rinktinėje pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Cigaretės saugomos Pagėgių pasienio rinktines Šiaulių pasienio
užkardoje.

Aistė Žalnieraitienė

Valstybės sienos apsaugos tarnybos

prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Pagėgių pasienio rinktinės

Viešųjų ryšių vyresnioji specialistė

  +370 46 397849

  Gintaro g. 1, LT-92237 Klaipėda

aiste.zalnieraitiene@vsat.vrm.lt

http://www.pasienis.lt

 

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019