Prieš daugelį metų Radviliškio viešojoje bibliotekoje išgirdau klausimą. Jis buvo skirtas ne man, o bibliotekininkei. Klausimas nuskambėjo kone kaip nuosprendis: „Ir kaip jis suranda jam reikalingas knygas?“
Bibliotekininkė, nesileisdama į jokius paaiškinimus ar diskusijas, trumpai atsakė:
– Gidas jam nereikalingas. Jis visada randa tai, ko jam reikia.
O tam reikia ir šios skilties pradžios.
Pradžia
Nežinau, kaip tai pavadinti – intuicija ar dar kuo nors kitu. Nežinau ir šiandien.
Viename knygų namelyje aptikau turkų rašytojos Elif Shafak romaną „Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Iškart turiu prisipažinti: nesu nei meilės romanų, nei detektyvų (išskyrus švediškus) gerbėjas. Tačiau šią knygą paėmiau. Kurį laiką ji gulėjo ant kitų knygų krūvos, kol vieną dieną ją atsiverčiau ir, švelniai tariant, likau nustebintas.
Rašytoja man davė tai, ko, maniau, neįmanoma gauti. Tai pasakojimas apie mūsų laikus ir XIII amžiaus sufijų Rumi. Sufizmas – mistinė islamo kryptis, kurios idėjos ir praktikos mane sudomino dar seniau.
Prisipažinsiu, visada domėjausi įvairiomis mistinėmis ir dvasinėmis praktikomis, nors esu ir liksiu teosofijos šalininkas. Mano supratimu, teosofija yra tarsi saugumo instrukcija tiems, kurie mėgina pažinti mistinius pasaulio reiškinius. Jei neišmanai, neturi patyrusio mokytojo ir pradedi neatsargiai žaisti su tuo, ko nesupranti, pasekmės gali būti labai nemalonios. Psichiatrijos ligoninės priima įvairiausių „keliautojų“ – ir Napoleonų, ir kitokių personažų.
Taigi atsiverčiau knygą ir kai ką prisiminiau.
Kartą, jau ištuštėjus Psichikos sveikatos centrui ir valytojai ramiai besidarbuojant savo darbus, kompiuteryje aptikau medžiagos apie sufizmą. Ji buvo rusų kalba, tačiau tai man nebuvo kliūtis. Tikėjausi rasti trumpą informacinį tekstą, tačiau, spustelėjęs klavišą, gavau beveik 90 puslapių medžiagos.
Vėliau ją pavartęs supratau, kad tai gerokai peržengia mano supratimo ribas. Panašiai kaip dzenbudizmas ar daoizmo filosofija. Tuo metu maniau, kad teosofija yra raktas į visas religijas. Ir iš dalies tai tiesa. Tačiau ne į visas jų mistines kryptis. Ji padeda orientuotis, tačiau jei tam nesi imlus, geriau nekišti nosies ten, kur dar nesupranti, kas vyksta.
Štai tada ir gimė hipotezė, kodėl ši knyga atkeliavo į knygų namelį. Spėju, kad Radviliškyje nėra daug žmonių, su kuriais galėčiau pasikalbėti apie sufizmą. Tiesa sakant, ir pats šioje srityje esu gana žalias.
Tiesa, kažkada turėjau nedidelę knygelę su sufijų pasakojimais ir išminties istorijomis. Nei autoriaus, nei sudarytojo jau nebeatsimenu. Kaip man dažnai nutinka, knygelė „išėjo pasivaikščioti“ ir nebegrįžo. Vis dėlto kai kuriuos jos tekstus buvau išsivertęs į lietuvių kalbą ir naudojau grupiniuose užsiėmimuose.
Todėl nenustebau, kai Elif Shafak romane sutikau keletą senų pažįstamų – istorijų ir minčių, kurios kažkada jau buvo patekusios į mano akiratį.
Vis dėlto visa medžiaga, kurią pateiksiu toliau, bus paimta iš E. Shafak romano. Tad, mieli skaitytojai, teks šiek tiek pakentėti.
Kankinimai
Ne inkvizicijos laikų bažnytiniai kankinimai, o tie, kuriuos patyriau skaitydamas minėtą Elif Shafak romaną „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ (Vilnius, 2012, „Tyto alba“). Pateiksiu tik puslapių numerius. Be to, siekdamas neperžengti autorinių teisių ribų, citatas perteiksiu savais žodžiais.
Kaip rašo autorė, tiesa pirmiausia gimsta širdyje, o ne prote (p. 51). O nemaža dalis pasaulio problemų kyla iš netikslaus kalbėjimo, nesusikalbėjimo ir klaidingų interpretacijų (p. 80). Su tuo, ko gero, sunku nesutikti. Kartais nesusipratimai įgauna tokių formų, kad vietoje dialogo prasideda kaltinimų, skundų ar tarpusavio įžeidinėjimų grandinė.
Tačiau, kaip primena autorė, būti kantriam nereiškia viską tyliai kentėti (p. 90). Vis dėlto jums, gerbiami skaitytojai, teks apsišarvuoti kantrybe, nes kelionė į sufizmo pasaulį tik prasideda.
Kantrybės šarvai
Beje, kalbant apie šarvus, visai įdomi skiltis išeitų ir apie viduramžių ginkluotę. Mano lentynoje iki šiol stovi E. Okšoto knyga „Ginklai ir šarvai Europoje: nuo seniausių laikų iki Viduramžių pabaigos“. Tačiau šiandien ne apie tai. Grįžkime prie sufizmo filosofijos.
Autorė primena mintį, kad kiekvienas žmogus yra tarsi nebaigtas kūrinys, kuris pamažu artėja prie savo pilnatvės ir tobulumo (p. 118). Kita vertus, jei Dievas būtų norėjęs, kad visi žmonės būtų vienodi, pasaulis tikriausiai atrodytų visiškai kitaip (p. 162).
Dar viena mintis verčia susimąstyti: dangus ir pragaras nėra vien kažkur už mūsų pasaulio ribų. Jie egzistuoja ir žmogaus viduje, jo būsenose, pasirinkimuose bei santykiuose su kitais (p. 211).
Ypač įdomiai sufizmas kalba apie laiką. Praeitis yra tai, kaip ją interpretuojame. Ateitis – tai, ką įsivaizduojame. O pats laikas nėra vien tiesi linija nuo vakar iki rytojaus. Jis gyvena mumyse, o amžinybė galbūt reiškia ne begalinį laiką, bet jo nebuvimą (p. 250).
Iš teosofijos pozicijų pridurčiau, kad kadaise nebuvo nei mūsų Visatos, nei laiko. Vėliau įvyko tai, ką mokslas vadina Didžiuoju sprogimu. Jis pagimdė erdvę, laiką ir mums pažįstamą pasaulį. Tačiau kas buvo prieš tai, iš kur atsirado pati pradžia ir kodėl apskritai kažkas egzistuoja – į šiuos klausimus galutinių atsakymų kol kas neturime.
Galbūt todėl ir verta skaityti tokias knygas. Ne tam, kad rastume visus atsakymus, o tam, kad išmoktume užduoti geresnius klausimus. Kartais būtent klausimai žmogų nuveda toliau nei bet kuris iš anksto paruoštas atsakymas.
Susipažinimas
Vienas iš vaizdinių, kurį man primena viešojoje erdvėje skambančios kalbos apie buvusios „žemkės“ teritorijos ateitį, yra didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio svajonė apie Naujuosius Vasiukus. Nežinantiems verta atsiversti Ilfo ir Petrovo romaną „Dvylika kėdžių“ arba pasižiūrėti jo ekranizacijas.
Žinoma, galbūt toks palyginimas pernelyg drąsus. Kita vertus, panašūs projektai dažnai atrodo ne tik kaip miesto vizijos, bet ir kaip būsimiems rinkimams skirtas įvaizdžio kūrimas. Kaip rašo E. Shafak romane: „Kiekvienas žmogus šioje žemėje siekia kuo nors tapti, nors po mirties viską teks palikti“ (p. 304).
Tad kyla klausimas, kiek viešoji veikla orientuota į realius darbus, o kiek – į politinį įvaizdį. Šiuo požiūriu politikai mažai kuo skiriasi nuo kitų žmonių – visi norime būti pastebėti, įvertinti ir palikti pėdsaką.
Kritikos sulaukia visi. Sulaukiu jos ir aš. Viena skaitytoja, perskaičiusi mano pavartotą žodį „kavasrėbys“, pastebėjo, kad jis jai skamba kaip „kiaulių puota“. Pastaba, reikia pripažinti, nebuvo visiškai be pagrindo. Tačiau skirtumas tas, kad kiaulės už savo vaišes sumoka pačios, o politikų vaišės dažnai apmokamos mokesčių mokėtojų lėšomis.
Mokestis
Kartais atrodo, kad kalbų viešojoje erdvėje netrūksta, o darbų – gerokai mažiau. Kalbėti niekas nedraudžia, tačiau gyventojai pagrįstai tikisi ir rezultatų. Mano nuomone, Radviliškio savivaldybei vis dar trūksta proveržio, kuris leistų išsiveržti iš vidutiniokų gretų.
Galbūt tam praverstų daugiau nuolankumo. E. Shafak rašo: „Nuolankumas – tai ne silpnumas ir ne pasyvumas. Jis neskatina pasiduoti. Priešingai – tikroji galia kyla iš vidaus“ (p. 332).
Tai mintis, kuri verta dėmesio ne tik politikams, bet ir kiekvienam iš mūsų. Juk, kaip teigia autorė, pasaulis grindžiamas abipusės sąveikos principu – nei gerumo lašas, nei pykčio krislas nelieka be atsako (p. 374).
Teosofai tai pavadintų karma. Lietuviškai sakytume paprasčiau: ką pasėsi, tą ir pjausi.
Todėl neverta manyti, kad vieni ar kiti politikai yra nepakeičiami. Žmonės ateina ir išeina, o gyvenimas tęsiasi. Vienus pakeičia kiti. Svarbiausia, kad kartu su valdžios kaita ateitų ir naujos idėjos, daugiau atsakomybės bei tarnystės bendruomenei.
Tikriausiai todėl ir nereikia pernelyg nusiminti dėl laikmečio trūkumų. Viskas keičiasi, o istorija nuolat sukasi pirmyn. Belieka tikėtis, kad pokyčiai ves į geresnę pusę.
Pabaiga
Baigdamas priminsiu, kad skaitėte eseistinio pobūdžio, politinės satyros elementų turinčią skiltį. Kadangi ji skirta sufizmui ir vienam žymiausių jo atstovų – Rumi, norisi pabaigti jo mintimis.
„Ar gali būti, kad Dievas vynmedžius sodino ir nuodėme sykiu paskelbė vyną? Tad išgerk! Nes nežinai, iš kur ir kam čia atėjai. Išgerk! Nes nežinai, kur ir kodėl nueisi“ (p. 148–149).
O dar svarbesnė, mano galva, kita jo mintis: „Visų mūsų likimas – lyg instrumentas, kuriuo turime sugroti savo melodiją. Instrumento pasirinkti negalime, tačiau nuo mūsų priklauso, kaip gerai išmoksime juo groti“ (p. 255).
Prisiminus muziką, verta prisiminti ir šokį. Viena garsiausių sufijų praktikų – sema, besisukančių dervišų šokis. Esu tikras, kad ne kartą jį matėte Turkijos reklamose ar dokumentiniuose filmuose.
Na, o aš šį kartą nesuksiu ratų it dervišas. Tiesiog padėsiu paskutinį šios skilties tašką.
2026-05-23
Vytautas Mikalauskis
