„Tapti vyru be moterų – paprastas dalykas. Užtenka tik stipriau mylėti vieną moterį, o paskui tai moteriai kur nors iškeliauti. Arba moterys pačios atima sau gyvybę. Ir mes nieko negalime padaryti.“
– Harukis Murakamis, pradžiai.
Pradžia
Tai citata iš pasaulinio masto japonų rašytojo, jau minėto H. M. Nesutikti su rašytoju – kvaila. Tad dar jį pacituosiu: „Kaip bebūtų, jūs tampate vyrais be moterų. Tai nutinka akimirksniu. Jums tapus vienu iš vyrų be moterų, į jūsų kūną giliai įsismelkia vienatvės spalva.“ Sutinku, neprieštarauju, nes tai tiesa. Laikui bėgant spalva gali pablukti, tačiau pati dėmė tikriausiai gniaužia jums kvapą ir lieka ten įsismelkusi visiems laikams. „Vyrai be moterų“, p. 214. „Meldžiuosi visa širdimi, kaip vienas iš vyrų be moterų. Be maldų, regis, daugiau nieko negalėsiu. Šiuo metu, turbūt.“ Gal pasiskolinau pernelyg daug garbaus rašytojo teksto. Jis mane supras ir tikrai, na, neabejoju, nes ir pats esu vyras be moters (jau keturi metai). Apie tragišką žmonos baigtį nerašysiu, bet…
Bet…
Yra vienas dalykas, gan keistas, man nesuvokiamas. Su žmona gyvenau beveik 40-imt metų. Tačiau yra vienas „kirminas“. Niekas negalėtų paneigti, jog aš ją mylėjau. Bet… kvailybė, gyvenimo dėsnis, aš nuolat prisimenu ne pirmą paauglišką meilę, o tą, su kuria bendravau prieš keturiasdešimt, o gal tiksliau ir pusę amžiaus. Susitikę beveik neatpažinome vienas kito. Prisipažinsiu, per tą laiką Beržės upe nutekėjo daug vandens. Ir nors esu baigęs įžanginį šeimos psichoterapijos kursą, to paaiškinti negaliu. Spėju, jog tai buvo atspaudas, įsišaknijęs kažkur pasąmonėje. Gyvenime buvo daug protingų moterų, bandžiau užpildyti „vyro be moters“ tuštumą. Rezultatas – nulinis. Gyvenime yra dalykų, kurių net ir labai norėdamas nepakeisi. Smulkmenas – be abejo, bet meilės ir gyvenimo „vyro be moters“ niekas nepakeis. Gerb. skaitytojai – tai tik mano nuomonė. Jūs turite galimybę mąstyti kitaip, tad kitą skyrelį pavadinsiu kitaip.
Kitaip
Man vieną nelinksmą istoriją patikėti ja ar ne – spręsti jums. Ji pasakojo (nedetalizuosiu), kur ir kaip sutiko padoriai apsirengusį, tvarkingą vyriškį. Jis sėdėjo ant suoliuko ir apie kažką mąstė. Pakalbino. Paaiškėjo, jog jis neturi kur eiti, nes nakvynės namai uždaromi septintą valandą ryto, o gyventojai atgal įleidžiami tik devynioliktą valandą vakare. Paaiškėjo, jog jis išėjo iš namų, palikęs žmonai visą savo turtą. Tad liko „vyru be moters“. Kai pagalvoji, kur žmogui dėtis tiek laiko. Na, gali pasėdėti stotyse, skaitykloje, slampinėti gatvėmis. Man tai neįdomu, kaip ir jo papasakota istorija, nes nežinau, ar ji yra tikra. Visuose civilizuotuose kraštuose yra bent labdaros valgyklos, ir kiek žinau, mūsų mieste tokių nėra. Nežinau, ar tai seniūno, ar mero, ar šaukiančiųjų tyruos (turiu omenyje radviliškiečius, patekusius į Seimą, prie sotaus valdžios lovio). Bet juk kažkas turėtų spręsti šią problemą. Reikia pavyzdžių. Prašom. Kažkas buvusioje „Paplentės“ sodų bendrijoje supirko sklypus, sukūrė dirbtinį piliakalnį ir, jei tikėti gandais, įstrigo biurokratų pinklėse. Iš kitos pusės – kas trukdė Paplentės pirmojoje ir antrojoje gatvėse nutiesti komunikacijas ir jas išasfaltuoti. Tai tinka ir bevardei gatvei, einančiai nuo buvusių elektros tinklų link Vingėliškių kapinių. O juk čia galima būtų statyti namus, gal net gamybos objektus. Nuo gūdaus sovietmečio laikotarpio taip ir nemačiau bokštinių statybos kranų. Provincija, ne Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar net Šiauliai. Ir nieko nepadarysi, jei neturime tinkamos valdžios. Tad perfrazuosiu H. Murakamį: mes esame gyventojai su impotentų valdžia.
Pabaiga
Yra toks Suvalkų kraštas Lietuvoje. Antrasis pavadinimas – Sūduva. Tereikia tik truputį pakeisti vieną raidę ir gausis užgaulus žodis. Čia tarp kitko. Mes gyvename būtent to pakeisto žodžio savivaldybėje. O mūsų merui, kadangi ne radviliškietis, bet vis tiek meras, turiu klausimėlį: kiek jūsų valdymo (vadovavimo) laikotarpiu padaugėjo gyventojų ir gerai apmokamų darbo vietų rajone, kuomet įsitaisėte naują patarėją? Tiesa, gal padidės runkelių cukringumas.
pilietis Vytautas Mikalauskis
