Anksčiau buvome rašę apie rimtas teisines problemas, į kurias įsivėlę Radviliškio ligoninės gydytojai. Tąkart nei Radviliškio ligoninės direktorė, nei Radviliškio meras Kazimieras Račkauskis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų išrpęsti sudėtingos už receptų klastojimą nuteistos gydytojos Zitos Rimkevičiūtės atvejo. Tačiau pasirodo, situacija Radviliškio miesto ir rajono gydymo įstaigose – sudėtingesnė nei atrodo. Radviliškio rajono gyventojai vis garsiau kalba apie „greitosios“ paslaugų kokybės kritimą: vietoje patyrusių skubiosios pagalbos slaugytojų ir gydytojų čia vis dažniau sutinkami greitai parengti paramedikai, o kai kurie atvykę į iškvietimus – prisipažįsta besikonsultuojantys telefonu. „Radviliškio krašto“ redakcija sulaukė gyventojų, artimai pažįstančių Radviliškio greitosios medicinos pagalbos tarnybos (toliau – GMP) bendruomenę, skundo. Dokumente pateikiama informacija – gluminanti ir verčianti susimąstyti tiek apie teikiamų sveikatos paslaugų kokybę, tiek apie Radviliškio GMP darbuotojų darbo sąlygas. Tuo tarpu Radviliškio GMP vadovybė ir jos direktorius Justinas Stašys viską neigia, o sveikatos apsaugos ministerija atsakomybę permetinėja tarnybai.
Gyventojų pasakojimai: „likome eksperimentiniais triušiais“
Rajono gyventojų pasakojimai piešia nerimą keliantį paveikslą. Radviliškio GMP, jų teigimu, vis rečiau į iškvietimus siunčia ilgametę skubiosios pagalbos patirtį turinčius specialistus. Vietoje jų – profesinio rengimo centruose parengti paramedikai, kurių dalis įstaigoje dirba tik antraeilėse pareigose: vairuotojais, mechanikais ar net visiškai su medicina nesusijusiose srityse. Tarp pasakojimų – atvejai, kai į įvykio vietą atvykęs paramedikas nežinojo, kokių veiksmų imtis, ir patarimo sau ieškojo telefonu. Gyventojai sako tapę „eksperimentiniais triušiais“, o Baisogalos pastotėje esą būna dienų, kai brigados – nėra visai. Dalinamės redakcijai atsiųstu laišku (laiško autoriai panoro likti anonimais). Cituojame:
„Mes, Radviliškio rajono gyventojai, esame sunerimę ir norime plačiau pasidalyti pastebėjimais apie tai, kokių paslaugų galime sulaukti, kai reikia išsikviesti greitąją medicinos pagalbą. Pradėsime nuo to, kad, pradėjus Radviliškio GMP vadovauti Justiniui Stašiui (galimai turėjusiam reikalų su teisėsauga), paslaugų kokybė ėmė kristi. Ir ne todėl, kad ten dirbantys kvalifikuoti medikai atsainiai žiūrėtų į savo darbą, o todėl, kad tikrai kvalifikuotų medikų liko tik keli. Šiuo metu paslaugas teikti priimti net penki paramedikai ir brigados vadovas (planuojama, kad jų būtų kuo daugiau), baigę profesinio rengimo centrų programas – kai kurie, galbūt, tik savaitgalines, mokęsi apie 1,5 metų. Čia kalbama ne apie vairuotojus – paramedikus, o apie tuos, kurie teikia skubią pagalbą. Ne paslaptis, kad paramedikas gali teikti pagalbą, bet apie savavališką medikamentų naudojimą negali būti nė kalbos. Tuo klausimu jie turėtų konsultuotis su pamainos budinčiu skubios pagalbos gydytoju, bet, kaip žinia, nei Šiauliai, nei juo labiau Radviliškis tokio gydytojo neturi. Tad nenustebkite, jei, išsikvietę pagalbą, sulauksite ne slaugytojo, kuris mokėsi ilgą laiką tam, kad galėtų teikti pagalbą, o paramediko; todėl tinkama pagalba gali ir nebūti suteikta.
O dabar – pamąstymui: ar gali žmogus toje pačioje įstaigoje dirbti administracijos darbuotoju – mechaniku, greitosios vairuotoju – paramediku ir kartais „vaidinti daktarą“, teikdamas medicininę pagalbą rajono gyventojams? Ir paminėkime, kad paramedikai, teikiantys medicininę pagalbą, yra profesionalūs gaisrininkai, šaltkalviai, barmenai, kurių darbas Radviliškio GMP yra tik antraeilės pareigos. Kaip jaustis žmogui, išsikvietusiam pagalbą, kai paramedikas atvyksta pasimetęs, trūkčioja pečiais ir, nežinodamas, ką daryti, ieško pagalbos telefonu – kas galėtų jam pačiam padėti?
Akivaizdu, kad mes, Radviliškio gyventojai, tapome „eksperimentiniais triušiais“. Tam pačiam J. Stašiui, vadovaujant Akmenės GMP, pavyko išstumti iš darbo rinkos beveik visus GMP slaugytojus, juos pakeičiant pigesne darbo jėga – paramedikais. Šiuos paramedikus labai gražiai išaukština sukurtos sėkmės istorijos, kurias, pasitelkiant socialinius tinklus, pateikia plačiajai visuomenei.
Nors buvo dalijami pažadai, kad greitoji medicinos pagalba bus priartinama toliausiai nuo centro nutolusių vietovių gyventojams, panašu, kad tai liko tik pažadais.
Beje, dabartinei vadovybei nelabai rūpi ne tik pagalbos kokybė, bet ir tai, kad Baisogalos pastotėje pastaruoju metu greitosios pagalbos medikai dirba tik kartą per savaitę, gal ir dar rečiau. Taigi žmonės pagalbos gali nesulaukti ir ilgiau nei valandą. O juk kartais kiekviena minutė brangi.
Įdomus dalykas ir tai, kad niekur viešai nėra skelbiama informacija apie laisvas darbo vietas Radviliškio GMP. Ir tai turbūt ne atsitiktinumas, nes, kiek teko girdėti, visi naujai priimti darbuotojai, kurie šiuo metu Radviliškio GMP sudaro trečdalį visų darbuotojų, yra atvykę iš kitų miestų – Panevėžio, Kauno, Šiaulių ir kt. Beje, visi šie naujai įdarbintieji, galimai, yra geri pažįstami vadovui J. Stašiui arba slaugos administratoriui L. Balsieriui (galimai neturinčiam toms pareigoms tinkamo išsilavinimo). Na, jeigu jau tokia plati darbuotojų paieška, tai bent jau galėtų būti įdarbinami kvalifikuoti medikai.
Kita vertus, ar neatsirastų Radviliškio rajone gyvenančių kvalifikuotų specialistų, atitinkančių GMPT reikalavimus ir norinčių dirbti? Įdomu, ar yra kas galėtų pasirūpinti sklandžiu ir kvalifikuotu skubios medicininės pagalbos teikimu Radviliškio rajono teritorijoje? Esame nemenkus mokesčius mokantys žmonės, todėl nusipelnėme gauti savalaikę ir tinkamą pagalbą.“
Kas pasikeitė atėjus naujam vadovui?
Radviliškio teritoriniam GMP skyriui vadovauja Justinas Stašys. Jo vadovavimo laikotarpiu įstaigoje sparčiai daugėjo paramedikų, o bendruomenė ėmė kalbėti apie kvalifikacijos kartelės žeminimą. J. Stašys griežtai atmeta kalbas apie prastėjančią paslaugų kokybę ir tvirtina, kad visi Radviliškio skyriaus darbuotojai yra licencijuoti, dirba pagal teisės aktų nustatytas kompetencijas, o „incidentų nefiksuota“. Pasak jo, kiekvieną rytą peržiūrimi visi iškvietimai, nuo birželio nesulaukta nė vieno paciento skundo, atvirkščiai – gautos devynios raštiškos padėkos. Redakcijos vertinimu, „nulinių incidentų“ statistika be nepriklausomo audito skamba pernelyg pakiliai. Skundų nebuvimas savaime nereiškia, kad problemų nėra – žmonės dažnai nežino, kur ir kaip skųstis, o vidinė patikra negali pakeisti viešos, nepriklausomos kokybės kontrolės. Būtų elementaru kas mėnesį skelbti kokybės suvestines (laiko iki atvykimo pasiskirstymus, protokolų laikymąsi, medikamentinių klaidų rodiklius) ir sudaryti lengvai pasiekiamą, anoniminį pranešimų kanalą.
Vadovas J. Stašys pabrėžia, kad personalo kaita susijusi su išėjimais į pensiją bei artėjančiu pokyčiu: nuo 2026 m. neliks atskiros GMP vairuotojo pareigybės, todėl visi ekipažo nariai turės būti medikai. Jis tikina, kad skyriuje dirba vis daugiau „aukštos kompetencijos“ paramedikų ir skubiosios slaugos specialistų, o kasdien paslaugas užtikrina keturios brigados. Redakcijos akimis, teisėtumas dar nereiškia optimalios kvalifikacijos. Skubiojoje grandyje svarbi ne tik licencija, bet ir patirties balansas komandoje. Jei Radviliškyje realiai dirba daugiau brigadų, nei numato „popierinė“ norma, to puiku – tačiau gyventojams svarbiausias rodiklis yra faktinis atvykimo laikas visoje rajono teritorijoje, ypač nutolusiose vietovėse.
Atsakydamas į pastabas dėl Baisogalos pastotės, J. Stašys teigia, kad brigada ten budi kasdien, o vienetiniais atvejais dėl nedarbingumo ją dengia Šeduvos, Radviliškio ar netolima Kėdainių brigada. Artimiausiu metu, anot jo, dėl remonto Baisogalos komanda mėnesiui būtų perkelta į Šeduvą, kur vidutiniškai budėtų dvi brigados.
Į klausimus dėl paramedikų skambučių konsultuotis atvykus į įvykio vietą, vadovas sako, kad atvejų, kai darbuotojai „nežinojo, ką daryti“, jam nėra žinoma. Priešingai – pagal taisykles paramedikai privalo telefonu tartis su pamainos vyriausiuoju gydytoju dėl tam tikrų medikamentų ar EKG ritmų. Redakcija neatmeta, kad skambučiai yra teisėta praktika, bet pabrėžia ribą: konsultacija neturi virsti nuotoliniu „gelbėjimosi ratu“, kai vietoje patyrusios rankos ant įvykio vietos turime pradinio lygio specialistą su telefonu. Čia būtina skelbti, kokia yra vidutinė telekonsultacijos trukmė, kiek sprendimų atidedama iki skambučio ir ar turima reali, 24/7 gydytojo priežiūra.
J. Stašys taip pat akcentuoja atrankų „griežtumą“: esą kas savaitę sulaukiama 3–4 prašymų priimti į darbą, o jis pats pirmininkauja paramedikų praktinių egzaminų komisijoms Kaune, Palangoje ir Šiauliuose; egzaminai filmuojami, o darbuotojai priimami pagal parodytą kompetenciją. Redakcijos pastaba: toks modelis kelia akivaizdžių interesų konfliktų riziką – kai tas pats žmogus yra ir egzaminų „vartininkas“, ir priėmimų sprendimų priėmėjas, ir skyriaus vadovas. Skaidrumo standartu turėtų tapti viešai skelbiamos laisvos darbo vietos, aiškūs kriterijai ir nepriklausomi stebėtojai atrankų komisijose. Kitaip visuomenei lieka tik pasitikėti, kad „filmuota medžiaga“ egzistuoja ir kad sprendimai nėra draugų klubas.
Kalbėdamas apie kokybės užtikrinimą vietoje, J. Stašys mini, kad mažiausiai dukart per mėnesį praktinius mokymus veda skyriaus administratorius (GMPT instruktorius), o kartu su GMPT audito tarnyba nuolat peržiūrimos pagalbos teikimo kortelės; aptikus klaidas, jos taisomos, darbuotojai siunčiami į korekcinius mokymus.
Galiausiai vadovas vardija materialinės bazės pagerinimus: atliktą kapitalinį remontą, planuojamas modulines patalpas, du naujus greitosios automobilius, modernią įrangą ir atskirus reanimacijos krepšius. Redakcijos žvilgsniu, nauji automobiliai ir gražios patalpos – gerai, tačiau skubiojoje grandyje svarbiausias „variklis“ yra žmonių kompetencija ir komandos darbas. Technika nepadengs spragų, jei pamainoje trūksta patyrusios slaugos grandies ar kompetentingų medikų. Todėl, kartu su investicijomis į metalą, turi vykti ir investicijos į žmones – atlygio, mentorysčių bei karjeros kelių, kurie pritrauktų ir išlaikytų patyrusius specialistus.
Ministerija skėsčioja rankomis
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) atsakė, kad Radviliškio teritoriniame skyriuje dirba 3 paramedikai (brigadų vadovai) ir dar 18 skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistų bei paramedikų. Kasdien, pasak SAM, budinčios mažiausiai trys išvažiuojamosios brigados.
Tuo pačiu ministerija patvirtina: teritorinių skyrių vadovų veiklos ji nevertina – tai esą darbdavio, t. y. GMPT, kompetencija. Skundų dėl atvejų, kai paramedikai atvykę nežinojo, kaip elgtis, SAM nesanti gavusi, o kokybės kontrolės mechanizmų, leidžiančių sistemingai fiksuoti ir tirti tokius incidentus, teisės aktai nenumato.
Darbo vietų skaidrumo klausimu SAM pažymi, kad paramedikų ir skubiosios slaugos specialistų pareigybės nėra konkursinės – todėl vieši konkursai neprivalomi. Ministerija taip pat neveda statistikos, iš kokių miestų atvykę dirbti medikai, nes „tokio poreikio nėra“. Antraeilės pareigos (pvz., mechaniko ar administratoriaus) leidžiamos, jei jos neprieštarauja teisės aktams.
Lūkestis – skaidrumas vietoje pažadų
Ši istorija – ne apie „paramedikus prieš slaugytojus ar gydytojus“. Ji – apie pasitikėjimą ir kokybės standartą, kurį mokesčių mokėtojai turi teisę gauti kiekvieną kartą paskambinę 112. Radviliškio GMP vadovas užtikrina, kad viskas vyksta teisėtai ir sklandžiai; gyventojai pasakoja priešingai. Kai viena pusė remiasi deklaracijomis, o gyventojai ir darbuotojai sako kitą, ginčą išspręsti nėra lengva. Kas šioje situacijoje teisus, paliekame spręsti Jums, gerbiami skaitytojai. Faktas tik vienas, nebūna dūmų be ugnies.
Emilija Laukagalytė
