Diktatūra futbole

Nieko nėra klaikiau, kai vienas žmogus sprendžia rinktinės likimą, rezultatus, pokyčius. Nėra federacijų žodžio, alternatyvų ir tokios rinktinės pasmerktos murkdytis dumble ir pralaimėjimų dugne.

Viena iš jų yra Turkija. Rinktinė, kuri puoselėjo net patekimą į pusfinalį, vos išstenėjo vieną įvartį, tris praleido, trys katastrofiniai pralaimėjimai ir leidžia treneriui šaipytis, kokie buvo prasti žaidėjai. Juos dar muštruos iki 2022 m. pabaigos?

Šalis turi savigarbos, ambicijų, prioritetus? Koks atletas norės atstovauti valstybei, kurioje už akių pilamos pamazgos ir strategas yra amžinas, nepakeičiamas – dėsninga, kad turkų futbolas nuo 2008 nepajudėjo nei žingsneliu priekin.

Šiaurės Korėja draudžia dalyvauti varžybose, o žaidėjams grasinama susidorojimu dėl klaikių rezultatų. Jokio progreso nesimato Hondūre, Salvadore, Gvatemaloje, nes karinės chuntos sprendžia, kas ką turi šnekėti, mąstyti, veikti.

Lietuva yra akivaizdus konformizmo pavyzdys. Leidus Juliui Kvedarui lobti futbolo stadiono sąskaita, užuot skatinant jaunimo ugdymą, per 30 Nepriklausomybės metų tapome pasaulio futbolo juokdariais be stadiono ir perspektyvos bent kartą kažkur patekti.

Ruslanas Baranauskas, analitikas

Total
10
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts