Socialiniai tinklai

Aktualijos

Daugiau – nereiškia geriau

Paskelbta

data

Girdėjau diskusijas apie keturių dienų darbo savaitės įvedimą. Apsidžiaugiau – SUPER! Galėčiau daugiau laiko skirti sau, saviugdai, daugiau praleisčiau laiko su žmona ir savo mažyliais. Pagaliau perskaityti vieną kitą knygą, kurių niekaip nespėju „įveikti“, per tą amžiną lėkimą. Mat dar įsitaisiau šunį – vaikai labai norėjo…  Mane puikiai supras tie, kas  yra nesenai vedę, turi tik ką įsigytą hipotekinį NT.., lizinginį auto ir t.t…  Na, taip sakant, amžinam skubėjime  – artimiausiems dvidešimt metų, ir tai, jei pasiseks. „Bliamba“, kai pagalvoji, tai kokių nervų, sveikatos ir ryžto reikia, jau nekalbu apie psichologinę būseną. O čia, štai tau keturių  darbo dienų savaitė o, moka kaip už penkias. Amerika! Rojus!

Truputį pasigilinau. Suglumęs stebiu ir klausausi, kaip rimti finansistai, visokio plauko ekspertai ir šiaip atsakingas pareigas einantys žmonės „švokščia“ apie tai, kaip pasaulis nėra pasirengęs sutrumpinti darbo dienos laiko trukmę. Ir nieko nesuprantu. Žiūriu į šiuos rimtus išsilavinusius žmones, matau juose senovės vergų savininkus nerimaujančius, kad vergai iš dyko buvimo neišsivaikščiotų linksmintis ir girtauti. Jų manymu, laisvi, nepervargę piliečiai – pagrindinė grėsmė  šalies ekonomikai.

Eina šimtmečiai – niekas nesikeičia. Kažkada  bijota aštuonių valandų darbo dienos. Aktyvų savininkai šventai tikėjo – ekonomika to neatlaikys. Gąsdino žmones totaliu skurdu. Na ir ką? Laikas labai greit parodė, kad darbo  dienos laiko sutrumpinimas – nauda, ir ne tiek socialinė, kiek ekonominė. Net didžiausias kapitalistų šviesulys – guru Dž. Fordas suprato, kad jei neišspausi iš žmogaus visų syvų, jis dirba geriau (staigmena, ar ne?). Tai nustatė Dž. Fordas savo gamyklose įvedęs aštuonių valandų darbo dieną. Žinoma, jis tai darė ne iš humanistinių sumetimų, bet kaip eksperimentą. Ir šis visų kapitalistų šviesulys  – guru užsuko šią velniavą ne todėl, kad staiga pajautė begalinę empatiją  ir meilę proletariatui: sistema pasirodė esanti efektyvi – per dvejus metus jo įmonių apyvarta padvigubėjo.

Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo aštuonių valandų darbo dienos įvedimo; per šį laikotarpį tiek daug įvyko: viena po kitos planetoje siautė techninės, „žaliosios“, IT revoliucijos. O mes nesame pasirengę transformacijoms. Kalbama, pasaulis dar nepakankamai automatizuotas, robotizuotas, skaitmenizuotas.  Po velnių, palyginti su tuo, kas buvo prieš šimtą metų. Šiandien net labiausiai nutolę kokios nors nuskurdusios Afrikos  šalies kampeliai yra geriau automatizuoti. Kalbama, kad jei sumažinsime darbo valandas – mažės darbo našumas. Beje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, kur faktiškai jau dabar vidutiniškai žmonės dirba mažiau nei trisdešimt valandų per savaitę, su darbo našumu viskas gerai. Tai galbūt kaip tiktai dėl to?

Pažangą lemia ne tiktai tingumas, bet ir laisvo laiko turėjimas. Norėdami išspęsti problemą turime nebijoti į ją įsigilinti. Pirma – diskomfortas, bet paskui… na, kaip ir su skiepais. Jei žmogų užverčiame darbu ir ataskaitomis apie  atliktą darbą, jei žmogui neleidi pakelti galvos, tai apie darbo proceso optimizavimą negali būti nei kalbos. Bet kai tik atsiras tarpelis „perekūrui“ ar „kavutei“, tik darbuotojai „atsijungs“ leisdami sau  skirti laiko „plepalams“, tai iš karto – paradoksas!  – gimsta įvairiausios idėjos, kurios „stumia“ visą verslą į priekį.

Mokymai

Kiekvienas darbdavys suinteresuotas savo darbuotojų tobulėjimu. Viršininkai prisiklausę įvairių guru šventai įtikėjo, kad darbuotojas – ne darbuotojas, jei vieną kartą per metus nepateikia  naujų idėjų. Anksčiau, kai žiemos buvo šaltesnės,  elektra pigi, o žolė žalesnė įmonių vadovai bandė viską sutvarkyti patys: mokymus, komandos formavimą, žaidimus, skirtus įgūdžiams formuoti, po to tai tapo neefektyvu, nuobodu ir brangu. Jie nuspendė apsiriboti popierinėmis apklausomis.

O kas būtų, jei, pavyzdžiui, pamaina ne aštuonios valandos, o šešios, arba ne dvylika, o devynios (jeigu ne penkios dienos), galbūt patys darbuotojai norėtų kažko išmokti, gal kažkas jiems būtų įdomu. Žinoma, mažai tikėtina, kad visi skubėtų į kursus „Kaip uždirbti milijoną savo mylimam šefui“.

Galbūt žmonės skubėtų į muziejus, teatrus pagaliau į šokių kursus. Žmonės gal būt eitų į kulinarijos kursus ar siuvimo kursus, istorijos ir meno paskaitas, galbūt mokytųsi kalbų. Sakoma – trumpesnis darbo laikas lems didesnes darbo sąnaudas. Žinoma, kad taip ir bus! Būtent tai  ir yra,  ko reikia. Aišku, kad nuolat išnaudoję nuolatiniu darbo aprovimu vieną darbuotoją, turėsite samdyti antrą. Bet kas geriau: vienas išsekęs, viskam abejingas, ar du kupini jėgų ir drąsių idėjų? Žinoma, antrasis variantas yra brangesnis. Suprantama – kokybė yra  brangu. Kalbama, kad darbo laiko sutrumpinimas įteisinant įstatymu yra utopija, nes neoficialiai žmonės vis tiek bus priversti dirbti viršvalandžius, kaip yra verčiami dabar, grasinant atleisti, nes „tokių  kaip jūs už durų laukia dešimt“. Bet juk tai yra įkaitų logika. Beje, vis mažiau yra norinčiu dirbti už minimumą. 

Viktoras Karpenko

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Į Viešųjų pirkimų komisiją – tik savi ?

Paskelbta

data

Radviliškio rajone vis brangstant savivaldybės administracijos organizuojamiems Viešiesiems pirkimams, Radviliškio rajono savivaldybės taryboje buvo iškeltas ir šis klausimas.

Tarybos narys G. Lipnevičius pasidomėjo, kodėl į  pirkimų komisijas neįtraukiami Tarybos nariai bei kiti nešališki asmenys. „Viešųjų pirkimo komisijos visada yra sudaromos iš savivaldybės administracijos darbuotojų, kurie yra šališki ir jiems kartais sunku išsakyti savo nuomonę. Siūlyčiau į šių komisijų sudėtį  įtraukti nešališkus asmenis, nepriklausančius savivaldybės administracijai“,- siūlė G. Lipnevičius.

Pasak savivaldybės Juridinio skyriaus vedėjo A. Matuzevičiaus, į Viešųjų pirkimų komisijų sudėtį nedraudžiama pasitelkti kitų narių, tik tai turėtų būti specialistai, turintys  teisinių ir techninių žinių bei esantys nepriekaištingos reputacijos. „Manau, kad Viešųjų pirkimų komisijų narius atsakingai parenka administracijos direktorė“,- sakė savivaldybės teisininkas. Šis pasakymas šokiravo daugelį Tarybos narių – pasirodo, administracijos direktorės statytiniai tvarko Viešuosius pirkimus, per kuriuos  išeina savivaldybės milijonai. Ar galima pasitikėti komisijos nariais, kuriuos paskiria konservatorė J. Margaitienė, paliekame spręsti jums, mūsų skaitytojai.

Jonas Petrikas

Skaityti daugiau

Aktualijos

Naujas kelias – nauja afera?

Paskelbta

data

Savaitraštis „Radviliškio kraštas“ jau ne kartą rašė, kad  Radviliškio rajone labai brangiai asfaltuojami keliai. Štai Sadūnų – Karčemų kelio atkarpos asfaltavimui Tarybos buvo prašoma skirti beveik milijoną eurų, Vasario 16-osios gatvė rekonstruojama daugiau nei už puse milijono. Dabar užsimota brangiai asfaltuoti kelio atkarpą, vedančią į Oro ir gynybos batalioną.

Trim šimtams metrų – „auksinis“ asfaltas?

Gegužės 27 d. vykusiame Tarybos posėdyje  buvo aptartas kelio atkarpos, einančios nuo magistralinio kelio iki įvažiavimo į Oro ir gynybos bataliono teritoriją asfaltavimo klausimas. Tarybos narys Gediminas Lipnevičius  iškėlė  klausimą, kodėl  šios 300 metrų atkarpos asfaltavimui yra skiriama 620 tūkst. eurų suma – vieno metro asfaltavimas kainuoja daugiau nei 2 tūkst. eurų.

Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vedėjas G. Vičas paaiškino, jog šis projektas buvo numatytas dar brangesnis. „Šios kelio atkarpos asfaltavimui buvo skirti 700 tūkst.eurų, o konkursą laimėjęs rangovas įsipareigojo darbus atlikti už 603 tūkst. eurų. Buvo organizuojamas atviras konkursas, kurį laimėjo rangovas, pasiūlęs mažiausią kainą“,- sakė G.Vičas. Šis kelias eis  nuo plento Šiauliai – Radviliškis, pro Miškų ūkio urėdijos administracinį pastatą, Oro ir gynybos bataliono link.

Administracijos direktorė konservatorė J. Margaitienė net nepaaiškino Tarybos nariams, kodėl jos valdomoje savivaldybės administracijoje vyksta  tokie brangūs Viešieji pirkimai.

Na, dėl didelės šios atkarpos asfaltavimo kainos komitetų metu buvo paaiškinta, jog šiam „kareivių keliui“ reikia ypatingai stipraus asfalto, kad juo galėtų važiuoti karinė technika. Tik įdomu, kaip ta karinė technika atriedės  iki Oro ir gynybos bataliono sustiprinto įvažiavimo – juk, kaip žinia, magistralinis kelias asfaltuotas  paprasta danga.

Ar „kareivių kelias“ yra tik rajono valdančiųjų pinigų įsisavinimas, o gal  tai yra bereikalingas pinigų švaistymas, paliekame spręsti jums, mūsų skaitytojai.

Jonas Petrikas

Skaityti daugiau
REKLAMA

Skaitomiausi