Feljetonas
Kaip žinote, nesu joks polit – ekspertas. Nesimeldžiu nei vienai partijai. Turiu šiek tiek gyvenimo patirties ir nebijau daryti vienokių ar kitokių išvadų. Gripu visais laikais buvo, yra ir bus sergama. Tai bendra bėda, bet tai normalų. Skirtumas tik tas, kad tarybiniais laikais tai buvo tarybinių žmonių bėda. Dabar žmonės turi teisę galvoti vakarietiškai. Net apie tai, kad prakeiktasis virusas galimai yra sukurtas vienoje iš slaptų JAV laboratorijų. Galvoti neuždrausi, bet turime tai, ką turime.
Pirmas ir pats svarbiausias klausimas – kam tai naudinga? Atsakymas vienintelis – žinoma, komercijai. Ir valdžiai. Kuri kontroliuoja ir reguliuoja – kas kam leidžiama ir kiek kam galima. Kažkas uždaroma, sustabdoma, nutraukiama, o kažkam leidžiama gauti milžinišką pelną iš piliečių išgąsčio. Akivaizdus suokalbis valdžios prieš savo piliečius. Koronaviruso privalo bijoti visi. O nuo neadekvačių priemonių kenčia tik tam tikras sluoksnis. Tai nenormalu. Tai sąmoningas baudimas vienų kitų pelno sąskaita. Prekybos centrams, vaistų pramonei ir medicinos įstaigoms – žalias šviesoforas. Be jokių papildomų rodyklių. Toks žalias, kad „doleringesnio“ ir būti negali. Talkininkaujant reklamai ir propagandai žmonėms kalama į smegenis, kad koronavirusas – pasaulio pabaigos ženklas. Ar iš tikrųjų taip? Manau, kad kai kas išpučiama tam, kad pasidarytų iš beteisės tautos naivumo daugiau vaško. Tai matyti be padidinimo stiklo.
Savivaldybės, mokyklos, maitinimo įstaigos uždaromos. Piliečiams išvažiuoti iš šalies uždrausta. Išeiti į pavasariškai gryną orą nerekomenduojama. Gamyklos ir įmonės verčiamos dirbti nuotoliniu būdu. Kiekvieną dieną šalies biudžetas patiria kolosalius nuostolius. Niekam tai nerūpi. Svarbu daryti pelną maisto pramonei, prekybos centrams ir farmacijos įmonėms. Trys banginiai lobsta ir pampsta iš žmonių ašarų. Užsidarius paskutinėms pramonės įmonėms, niekas nieko neveikia, tik eina į parduotuves ir viską šluoja nuo lentynų. Tokio užsitęsusio „Naujametinio“ vajaus neįmanoma buvo net įsivaizduoti. Kur šuo pakastas? Britanija dėjo skersą ir išilgą, kol gripas nepačiupinėjo Boriso Džonsono. Lietuva nuolankiai eina iš proto nesimuistydama. Vieni žmonės serga – jie gydomi. Tie, kurie nepagyja, miršta. Tai normalu. Daryti reklaminės, komercinės tragedijos tikrai nereikia. Gripo pavadinimas kiekvienais metais vis kitoks. Visais laikais gripu žmonės sirgo ir sirgs, bet kelti tokį ažiotažą – nusikaltimas. O gal šaknys visai kitur?
Kadangi nei teisininko, nei finansininko išsilavinimo neturiu, sapalioti galiu ką tik noriu. Galvokite, kad tai Basanavičiaus gatvės „basiako“ literatūrinis „piaras“, naudojantis valstybei sunkiu momentu. Tiktai neklijuokite, brangieji ir patiklieji, valstybės išdaviko etiketės. Tai vieša mano nuomonė, kurią išsakydamas noriu bendrakalbiams atverti galimai muilinamas akis. (Rankų muilinimas tikrai dar niekam nepakenkė). Taigi. Kaip paprasčiausiu būdų susemti iš savo piliečių santaupas, paslėptas kojinėse ir čiužiniuose? Pinigus, kurių tie atsargūs, jau ne kartą nudegę, protingi begėdžiai, nenori laikyti komerciniuose bankuose?! Valstybinio juk nėra, o su komerciniais visko gali atsitikti. Koronaviruso imitacija ir yra ta priežastis, kuria remiantis ir sumaniai manipuliuojant, galima išprovokuoti loginę, planinę, valdžiai patogią sumaištį ir fiktyvią pasaulio pabaigą. Rezultatas – visi puls galvoti, kaip čia jiems išgyventi iki antro tvano pradžios.
Sumaišties laikrodžio griaunamasis mechanizmas įjungtas. Piliečiams alternatyvaus pasirinkimo faktiškai nėra. Gelbėjimo ratas valdžios spintoje dar laukia sau patogios valandos. Tie, kas išgyvens visą tą priverstinę nesąmonę, patirs glogalų orgazmą pereinantį į istorinį praregėjimą. Atkreipkite dėmesį. Tas akiplėšiškas tautos baudimas vyksta rinkimų į Seimą metais. Pagal X scenarijų, tai gera proga geram politikui sublizgėti lietuviškų pelenų kibire. Išeiti nekaltomis akimis į sceną ir vėl viską sustatyti į vietas. Bjauriausia, kad dėl visko bus apkaltintas koronavirusas. Tie, kurie jį ant mūsų užsiundė, nepakaltinami. Taigi, suokalbininkai rankas pasišildė ir – į kanapes. O mes – vėl į rinkimus, kad vėl išsirinktume ne tuos, kuriuos norime matyti valdžioje.
Šita pandemija. Šitas karantinas. Vieniems atriša rankas, kitiems suriša kojas. Taikos metu tai prilygsta karo padėčiai. Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – aleliuja. Košmaro metu nemažai organizacinių ydų ir ylų išlenda. Maisto pardavyklos verčiasi per galvas pilnu tempu. Vaistinės – pilnu tempu. Maisto pristatytojai į namus užsakymus tenkina prakaituodami pilnu tempu. Benzino kolonėlių dispečeriai ir tie nebijo jokių virusu. Visiems kitiems – laisvo judėjimo ir bendravimo limitas! Ponai vyriausieji juokdariai, kad neįleiskite į Lietuvą viruso nešiotojų – juos reikia pradėti tikrinti išvažiuojant iš užsienio. Tai yra, gydyti toje šalyje, kur jie pasigavo tą „džiaugsmelį“ švaistydami savo atostogines lėšas. O ne gąsdinti ir versti niekuo nekaltus Lietuvos žmones kentėti už JŪSŲ nesugebėjimą ar nemokėjimą organizuoti situacijos suvaldymo.
Dar vienas gudrus „šuns užkasimas“. Priežastis, priemonė, stimulas – priversti visus Lietuvos žmones naudotis banko kortele. (Pinigai juk apkrėsti). Tai dar vienas prievartos žingsnis einant prie… siekiant įteisinti visuotinį čipavimą. Taigi. Maža, originali suirutė išjudins didžiausią vežimą. Valdžia, atsirišusi rankas, gali viską. Žmonės, prigąsdinti nežinia ir negarantuoti dėl ateities, bus priversti sutikti ir paklusti. Vedžiojami už pavadėlio, ponai vargšai, pribrendome ir iki tokios terapijos.
Tarybiniais laikais tokių „izdevalkių“ valdžia su mumis nedarė. Vieniems LTSR buvo mama, kitiems – pamotė, treti pakėlę sparnus tą periodą atsėdėjo Amerikoje arba kitose kapitalizmo rojaus apkasuose. Dabar sugrįžo ir trisdešimt metų mus sodina ant kuolo. Kuo toliau, tuo vis ant smailesnio. Mano nepriklausomuose pasamprotavimuose logikos yra. Bendram akių prakrapštymui – kaip tik.
Pirmiausiai jauniems žmonėms uždegamas (trisdešimties metų ilgumo) žalias šviesoforas išvažiuoti iš Lietuvos pasiganyti. Geranoriško kantrumo limitui pasibaigus, paleidžiamas karūnuotas gripo virusas. O atsparūs senoliai, perkentėję DTK, kiaulių marą, paukščių gripą ir geltonos spaudos cholerą reklaminės slogos visai nebijo. Kad jie be reikalo nedidintų finansinės biudžeto skylės. Negadintų brangaus daktarų laiko ir medikamentų. Su Dievo pagalba ir valstybės rūpesčiu tiesiog būtina iš jų oriai išleisti paskutinį orą.
Antanas Stugys
