Bibliotekoje pristatyta Juozo Pabrėžos monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“

Kovo 15 dieną Radviliškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“, daugelio vadinama žemaičių „biblija“, pristatymas.

Ši knyga – tai kone viso profesoriaus gyvenimo kruopštaus darbo rezultatas. Po knygos pristatymo bibliotekoje apie žemaičių papročius, šventes ir tradicijas pasakojimą tęsė Žemaitijos nacionalinio parko Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotoja Aldona Kuprelytė, kuri renginį praturtino savo įdomiomis įžvalgomis apie žemaičių gyvenimą.

Pasak profesoriaus J. Pabrėžos, idėja parašyti knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“ buvo brandinama seniai. Apie ją autorius kalbėjo kartu su savo mokytoju, šviesaus atminimo profesoriumi Aleksu Girdeniu, kuris anksti pastebėjo iš Žemaitijos kilusį J. Pabrėžą. Tas pats mokytojas 1978 m. J. Pabrėžą paragino važiuoti dirbti į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Vėliau buvo aspirantūra ir disertacija, susijusi su žemaičių kalba. Po disertacijos gynimo, kaip pasakojo J. Pabrėža, ir atėjo laikas mąstyti apie žemaičių gramatiką.

Tačiau viskas prasidėjo nuo mažų knygelių. Atėjus Atgimimui, atsirado poreikis grąžinti žemaičių kalbą ir raštą. 1991 m. Šiauliuose išėjo pirmoji J. Pabrėžos knygelė „Žemaičių rašybos patarimai“. Vėliau, 1998 m., kartu su prof. A. Girdeniu buvo parašytas rimtesnis veikalas „Žemaičių rašyba“. Paskui nuspręsta išleisti ir žemaičių gramatiką. 2012 m., kai LR Seimas 2013-uosius paskelbė Tarmių metais, mintis leisti knygą dar labiau sustiprėjo. Tačiau taip nutiko, kad knygą J. Pabrėžai teko užbaigti jau vienam. Paskatintas artimųjų ir iškilių žemaičių su didžiule pagarba buvusiam mokytojui, 2017 metų pabaigoje profesorius išleido knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“.

„Žemaičių kalba ir rašyba“ susideda iš trijų stambių dalių. Įvade paaiškinama žemaičių vardo kilmė, apžvelgiami žemaičių kultūriniai judėjimai, svarbiausi žemaičių tapatybės momentai. Daroma išvada, kad pats svarbiausias žemaičių tradicinės kultūros ženklas yra žemaičių kalba. Ši knyga – tai įrodymas, jog žemaičių kalba iš tikrųjų egzistuoja. Pats svarbiausias dalykas kalbos tapatumui įrodyti yra tas, kad žemaičių kalba turi visus tai kalbai privalomus lygmenis ir sudedamąsias dalis – fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Dar labai svarbu, kad žemaičiai yra išlaikę senesnių, archajiškų ypatybių, formų, konstrukcijų, ko nebėra nei bendrinėje kalboje, nei kai kuriose kitose tarmėse. Pavyzdžiui, šiandien bene vieninteliai žemaičiai yra išlaikę senovinius prolietuviškus nosinius garsus an, en, in, un. Jie sako: „žansis“ arba „žonsis“, „kansnis“ arba „konsnis“, „skensti“ arba „skėnsti“, „linsti“, „skunsti“. Iš morfologijos žemaičiai šiandien yra išlaikę senovinę dviskaitą. Vietoj įvardžių „mudu“, „mudvi“ žemaičiai turi senesnę formą „vedu“, „vedvi“ ir sako: „vedu, vedvi dėrbau, keikau, jodu, jodvi dėrbatau, keikatau, do gero vyro“. Tai tik nedidelė dalis pavyzdžių, nors jų knygoje yra surašyta labai daug.

Po žaismingo knygos pristatymo žemaitiškai kalbėdama renginį tęsė A. Kuprelytė, kuri Radviliškio bibliotekoje svečiavosi jau ne pirmą kartą ir labai džiaugėsi galėdama išsamiau papasakoti apie žemaičių gyvas tradicijas, papročius, kaip jie švenčia šventes.

Knygos pristatyme dalyvavo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Justė Venckutė, kuri dėkojo svečiams už įdomią paskaitą apie žemaičių kalbą ir prisipažino, kad jai ši tarmė artima, nes studijuodama gyveno su trimis žemaitėmis.

Nuoširdžiai dėkodama už knygos „Žemaičių kalba ir rašyba“ pristatymą autoriui bei pasakojimus apie žemaičių papročius, tradicijas A. Kuprelytei Viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė, antrindama profesoriui J. Pabrėžai, visus ragino mylėti savo kalbą, didžiuotis savo tarme ir gerbti kitus.

Viešosios bibliotekos informacija

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts