Bendruomenės popietėje dalintasi prisiminimais apie tremtį

Bendruomenės popietėje dalintasi prisiminimais apie tremtį

Birželio 14-ąją Lietuvoje minėtos 77-osios trėmimo į Sibirą metinės. Ta proga ,,Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose surengta kavos popietė, kurioje bendruomenės pirmininko Gedimino Lipnevičiaus  kvietimu svečiavosi ir prisiminimais apie tremtį dalijosi tremtinės Stasė Janušonienė bei Onutė Juozaitytė.

Popietę pradėjęs bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius paprašė tylos minute pagerbti tremtinius bei priminė skaudžiausius istorijos faktus. ,,Tremtis neaplenkė nei vieno Lietuvos gyventojų sluoksnio, tačiau labiausiai nukentėjo inteligentija. Tarp išvežtųjų – buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvęs Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, buvęs ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis ir begalė intelektualų – rašytojų, žurnalistų, mokslininkų, mokytojų, kunigų“, – sakė G. Lipnevičius ir akcentavo, kad birželio 14-oji ne tik Gedulo, bet ir Vilties diena. ,,Vilties sugrįžti, vilties išgyventi ir išlikti diena“, – teigė pirmininkas ir paprašė pasidalinti mintimis gyvas tų įvykių liudininkes.

Sunkiai tvardydama ašaras ir rinkdama žodžius visuomenininkė Stasė Janušonienė sakėsi besijaučianti skaudinama tų, kurie tremtinius vadina ir laiko privilegijuotais visuomenės nariais ir mintimis grįžusi į vaikystę, keturioliktus savo gyvenimo metus, vardino tas ,,privilegijas“. 1-oji ,,privilegija“ – suvarymas visų šeimos narių, kurių buvo net šeši asmenys, į vieną kambarį viduryje nakties ir nurodymas krautis daiktus bei pasiruošti išvykti. 2-oji ,,privilegija“ – išvežimas iš gimtinės pačiame gražiausiame amžiuje. ,,Kai ešelonas pajudėjo iš Radviliškio, girdėjosi tik aimanos ir raudos, o man buvo gaila tik vieno – gimnazijos, kurioje mokiausi“, – dalijosi prisiminimais S. Janušonienė. 3-oji ,,privilegija“ – važiavimas vagone net šešiolika dienų be geriamojo vandens, nesiprausus, neturint galimybės kažkur kitur, o ne vietoje, atlikti gamtinius reikalus. ,,Neįsivaizduojate, kokie kvapai lydėjo mus visus šešiolika dienų“, – sakė viešnia. Dar viena ,,privilegija, įvardinta tremtinės, ,,įgyta“ vos tik atvykus į Sibirą – pasirašymas dirbti ir mirti svetimoje šalyje.

Stasė prisipažino, kad iš tremtyje praleistų lygiai septynerių metų sunkiausias laikas buvo pirmoji žiema, kai atvykus reikėjo gyventi vėjo perpučiamoje buvusioje arklių gimdykloje, tvartelyje, kurio sienos persigėrusios gyvulių ir išmatų tvaiko, o grindys išakėtos kanopų. Viešnia nuoširdžiai dėkojo tą juodžiausią žiemą padėjusiems išgyventi: Lietuvoje likusiems kaimynams, kurie už šeimos telyčią, išvykstant į Sibirą, Stasės mamos paleistos ir  apsigyvenusios pas juos, siųstus lašinukus; bei vietiniams gyventojams, kurie, pasirodo, nebuvo jau tokie ir blogi, nors patys gyveno labai varganai, tačiau tik atvykusius tremtinius pasitiko su lauknešėliais ir nuraminimu – ,,nebijokit, mes irgi žmonės, gyvensit“.

,,Lietuvis prigis net ant akmens“, – sakė Stasė. ,,Kad ir kaip buvo sunku, lietuviai darbštūs, todėl sugebėjo įsitvirtinti net Sibire, kuriame oro temperatūra krenta net iki 52 laipsnių šalčio, o nei vaisių, nei vaismedžių nė su žiburiu nerasi – iššąla viskas. Įpratome valgyti lapus, žoles, šaknis“.

Stasė Janušonienė atvira – daugelis lietuvių nesistengė įsitvirtinti Sibire, nes vylėsi anksčiau ar vėliau grįžti į Lietuvą. Deja, grįžusių į gimtinę irgi niekas nelaukė. Stasė prisimena, kad nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje gavo tik laimingo atsitiktinumo dėka, o mama be leidimo gimtinėje išgyveno net keturiolika metų.

Kita popietės viešnia, tremtinė Ona Juozaitytė taip pat pasidalijo skaudžiais prisiminimais apie trėmimą bei išgyvenimais, patirtais per nepilnus penkerius metus, praleistus Sibire.

Viešnia teigė, kad baisiausias laikas – išvežimas. ,,Neturėjome nieko – nei pinigų, nei maisto, tai prisirinkome keturis maišus obuolių, kaimynai sušelpė maistu bei pinigais. Obuolius tremtyje keitėme į bulves ir taip gyvenome“, – sakė O. Juozaitytė. Ji teigė, kad tremtyje jų, vaikų, buvo pasigailėta ir buvo sudarytos galimybės žiemomis mokytis, o vasaromis vis tik teko dirbti. Grįžus į Lietuvą buvo sunku įsitvirtinti. Nieko, ką uždirbo šeima gyvendama Sibire, neparsivežė, nes viską pardavė, kad galėtų įsigyti bilietus į gimtinę.

Popietę organizavęs ,,Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius kvietimuose į 77-osioms tremties metinėms skirtą popietę prašė atsinešti iš tremties išsaugotų daiktų. Į šį kvietimą atsiliepė gidas Albertas Vitartas, kuris atsinešė ir susirinkusiems pademonstravo kelis iš tremties parvežtus daiktus: sidabrinius stalo įrankius bei apavą, pagamintą iš padangos gumos, kuris, anot buvusiųjų tremtyje, vadinamas ,,čiuniais“.  A. Vitartas apgailestavo, kad Radviliškyje nėra įkurto tremties muziejaus, o surinkti daiktai eksponuojami tik mažytėje ekspozicijoje. Jis ragino visus, kurie turi iš tremties išlikusių daiktų, juos saugoti ir branginti, kaip tikima, ateityje įsikursiančiam muziejui.

Savo prisiminimais apie gyvenimą tremtyje dalinosi ir ten gimęs bendruomenės narys Jakov Karsten. Į Lietuvą grįžęs jau paauglys, sulaukęs 14-os metų, neblogai prisimena gyvenimą tremtyje ir nušvietė jį iš kitos, ne tokios liūdnos ir niūrios pusės, primindamas, kad tremtyje ir labai smagūs pasilinksminimai vykdavo, į kuriuos susirinkdavo visas kaimas, o lietuviai ilgainiui tapo gerbiami ir branginami vietinių žmonių.

Tremtiniai akcentavo, kad lietuviai įnešė svarų indėlį į vietinių gyventojų kasdieninio gyvenimo gerinimą. ,,Vargšai vietiniai. Vargingai gyveno, daug ko nežinojo ir daug ko nemokėjo. Lietuviai juos išmokė net kaip bulves reikia sodinti, kad vageles su arklio traukiamu plūgu galima pasidaryti, nes vietiniai nebuvo to sugalvoję ir didžiulius plotus su kastuvu prakasę duobutę apsodindavo. O tai, kad kiauliena gali būti tokia skani ir iš šios mėsos galima puikiausius skilandžius ir dešras gaminti, vietiniai net neįsivaizdavo“, – prisiminimais dalijosi ir vienas kitą papildė tremtyje buvę ir popietėje dalyvavę svečiai.

Popietės metu skambėjo ir posmai, deklamuojami tremtinės  S. Janušonienės, ir ,,Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininko skaitomi tremtinių prisiminimai, nugulę knygų puslapiuose, ir pasakojimai  ne tik apie gyvenimą tremtyje, bet ir likus Lietuvoje. G. Lipnevičius akcentavo, kad laikotarpis buvo išties sunkus visiems, nes trėmimai vyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Jo žodžius patvirtino popietės dalyvė, pasidalinusi vaikystės prisiminimais. ,,Neturėjome nei kuo apsiauti, nei kuo apsirengti. Net lupenų, nei tų valgyti neturėjome, o mokyklą tik devynerių metų pradėjau lankyti“,– pasakojo garbaus amžiaus viešnia.

Popietės viešnios už nuoširdžius pasakojimus buvo apdovanotos gausiais aplodismentais ir ,,Radviliškio krašto“ prenumeratomis, o popietę organizavo ir dalyvius kava vaišino ,,Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius, ją svečiams ruošė ir patiekė Irena Grakauskienė, Virginija Lukšienė, Bronė Lukoševičienė ir Povilas Reifas. Prie popietės organizavimo taip pat prisidėjo V. Aleknienė, S. Skorkaitė, R. Radavičienė, gražiausias akimirkas įamžino fotografas Andrius Litinskas.

,,Radviliškio krašto bendruomenės“  informacija

Total
0
Dalinasi
Related Posts
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Aplikasi Bambu4d
Aplikasi RTP Slot
Aplikasi RTP Booster
Aplikasi Slot Demo
Aplikasi Prediksi Togel
RTP Bambu4d
RTP IDN Slot
RTP PG Soft
RTP Habanero
RTP Microgaming
RTP TopTrend Gaming
RTP GMW
RTP Nolimit City
RTP Booster
Slot Demo Bambu4d
Slot Demo PG Soft
Slot Demo Habanero
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Prediksi Togel Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Lexitoto
Lexitoto
Aplikasi Lexitoto
Aplikasi RTP Slot
Aplikasi RTP Booster
Aplikasi Slot Demo
Aplikasi Prediksi Togel
RTP Lexitoto
RTP IDN Slot
RTP PG Soft
RTP Habanero
RTP Microgaming
RTP TopTrend Gaming
RTP GMW
RTP Nolimit City
RTP Booster
Slot Demo Bambu4d
Slot Demo PG Soft
Slot Demo Habanero
Situ Togel Online
Situs Togel Amanah
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Prediksi Togel Lexitoto