Rytiniai rūkai, pagirdyta žemė, šutra, lietūs ir perkūnija, pro šalį einantis gyvenimas it automobilių srautas plentu. Garsai ir kvapai, taip, atrodo, buvo ir bus visada,tik kaip paaiškinti norą pažvelgti į veik pusės amžiaus senumo laikraštį. Galų gale nesvarbu, pradedam.
Pradžia
Prieš mano akis 1971 m. sausio 1d. penktadieninis pamėlynavęs „Komunizmo aušros“ („Ka“) pirmasis ir antrasis numeris. Kaina 4 kapeikos, 8 puslapiai. Jų užnugaryje – visų 1971 m. komplektas. Pirmasis puslapis papuoštas Lenino nuotrauka ir rusišku užrašu (S novym godom)-Su naujais metais. Vedamasis „Su Naujaisiais, pirmaisiais penkmečio metais“ baigiasi žodžiais „Su partijos XXIV suvažiavimo,su pirmais penkmečio metais, su didžių laimėjimų metais, brangūs draugai!“ Sveikinimai pagardinti auto šaržais, žinutėmis iš Suomijos, Japonijos, Panamos, Čitos ir Kalinino (Rusija). Įspūdingas,12.523 egzempliorių tiražas. Atkreipiu dėmesį, jog du redakcijos telefonai tapo triženkliais (474 ir 464), o dar neseniai buvo dviženkliai. Ergo, telefonų skaičius rajone artėjo link pirmojo tūkstančio. Tuoj po naujametinio numerio žemdirbių socialistiniai įsipareigojimai: „Darbininkai ir kolūkiečiai, visi rajono darbo žmonės, pirmuosius naujojo penkmečio metus pažymėkime spartuolišku darbu!“ Šalia ir socialistinio lenktyniavimo biuletenis. Pirmaujantis melžėjas P. Gulšokas, kiaulininkas A. Grembauskas, paršelių augintoja K. Čepaitienė, veršininkas P. Švėgžda, apsėklintojas J.Poškus. Šiandien įsivaizduoti panašius dalykus – sudėtinga, prireiktų istorikų ir to meto gyventojų komentarų. Pradžiai užteks. Toliau išrinksiu tik įdomesnius epizodus.
Atranka
Nr.6 . Prisimenamas J. Uborevičius. Jam pilietinio karo didvyriui,apdovanotam trim Raudonosios Vėliavos ordinais ir auksiniu garbės ginklu, būtų suėję 75 m. I. Stalino rūpesčiu sušaudytas 1937 m., bet apie tai „Ka“ nerašoma. Ir E. Skipičio poezijos paįvairinimui: „Piktas vėjas/ Paukštį iš lizdo išgins. Vaikščios mėnuo po kiemą-/ žvaigždžių šilumą žvirbliams dalins“. Nr.9. „Ūkių, įmonių partinėms organizacijoms, apylinkių taryboms būtina suaktyvinti draugiškųjų teismų veiklą, kelti jų autoritetą, teikti visokeriopą pagalbą“ S. Proškinas. Rajono prokuroras, jaunesnysis teisių patarėjas. Pasižymėjo ne dėl pavardės, o todėl, kad nors ir gyvenau minėtu laikotarpiu, apie tokią patarėjo specializaciją nebuvau girdėjęs. Įdomu, koks nūdienos atitikmuo, jei apskritai toks yra? Yra ir kitas pavyzdys. J. Bolcaitė, rajono prokuratūros 2 klasės teisininkė. Man t. p. mįslė, bet žinutė apie savavališkų priestatų griovimą Daukanto g. aiški, tą nors itin vangiai šiandien propaguoja ir praktikuoja mūsų valdžiažmogiai. Beje, aš žinau, kas yra anodija, šamurlakas, bet „Ka“radau dar vieno alkoholinio gėrimo pavadinimą – churniakas, tad „durninokime“ toliau.
Toliau
Kritikuojami geležiniai vainikai, esą jų amžius neilgas, po to voliojasi kapinių pakraštyje. Šiandien tokie vainikai muziejų ar privačių kolekcijų eksponatai, taip vadinami „vaškiniai“ vainikai dar retesni. Numeriuose vis daugiau a. a. A. Sukožausko nuotraukų ir bibliotekininkės P. Kazlauskaitės eilių. A. Mikelis rašo, jog stotyse knibžda (kaip utėlės?) senų, paliegusių, rachito ar poliomielito išsukinėtomis galūnėmis keleivių, kurie veržiasi į Šiluvą. Aš kažkodėl prisimenu parazitus, kurie darydavo viską, kad tikintieji ten nepatektų. Atsipūskime V. Butėno eilėmis: „Po didžių darbų ir mūšių/ Ir tikėjimas, kad bus/ Ko nebuvo niekada “. Pavyzdžiui, Z. Froido „vaginos dentatos“. Viename numeryje pagerbtas dailininkas, keliautojas, „šaknimis“ radviliškietis V. Vaicekauskas, sužinojau, kad šis originalus mąstytojas buvo vertėjas ir jaunimo dramos būrelio vadovas apžiūrose pelnydavęs prizus. Kino teatre „Kosmosas“ filmas „Paskutinioji relikvija“. Nuotykiai, truputį erotikos ir estiško mentaliteto apraiškos. S. Bulzgio eilės „Kieno ranka nuo skruosto/ Tau snaudulį nušluosto“. Tikrai įdomu, nors, tiesą pasakius, daug įdomesnis jo užrašytas pavadinimas apie Prūdelį ir Bažnyčkalnį. Niekaip nesibaigia ateistinė A. Mikelio apybraiža „Gyvenimas įtikino“. Gal kalta J. Korsakienės aprašyta snukio liga? Vėl atsigaukime tūlo V. Vaitonio eilėmis: „Ir kokios laimingos tos motinos būna/ Jei sūnūs gerais bus Tėvynės sargais“.Tai apie sovietinę armiją, bet, mano nuomone, motinos nebuvo tiek iškrypusios, žinodamos, kur papuolė vaikas. Literaturmenio puslapyje V. Gužausko, A. Burnio, A. Kaminsko, R. Storpirštienės, G. Jankauskaitės ir D. Survilaitės eilės. Rašė, spausdino „o už lango gelsvos pievos/ Mėlyna padangė“. Kas šiandien prisimena šiuos taip vadinamus poetus? Tarp pirmaujančių karvių apsėklintojų – J. Budrys, į trečiąją vietą nusirito J. Poškus. Pasveikinkime pirmūnus.
Pasveikinimas
Nr. 20 apie girtuoklių įvykdomus nusikaltimus rašo VRS tardymo poskyrio viršininkė A. Valiuvienė. Kaip ir anuomet,taip ir šiandien daugiausiai nusikaltimų įvykdo alkoholikai, bet situacija keičiasi – gausėja nusikalstančių narkomanų. Nr. 20. M. Augaitės miniatiūros, kino filmo „Vyrų vasara“ anonsas“, bet praleisiu taip vadinamas miniatiūros ir lietuvišką filmą, nes tuo metu kino teatre „Kosmosas“ rodė žaisminga vokiečių komediją „Nuostabūs laikai Špesarte“. Skiltyje „Gyvenimas ir mintys“-tatuiruotės,esą kultūringiems žmonėms tatuiruotės nereikalingos. Pritarčiau, bet tuomet iš ko nacistai būtų gaminę gaubtus stalinėms lempoms. Kalendoriuje minimas rašytojas A. Morkus(1921-1967). Iš nežinios atėjo, ten ir iškeliavo. Pagerbta žurnalų kiosko pardavėja J. Čivienė. Kai prisimeni, tokių spaudos kioskų buvo daugiau, liko vienas. Pagerbtas geležinkelio stoties dispečeris A. Bukantis. Stotis liko, žmogus, ilgus metus buvęs „Paplentės“ sodų bendrijos pirmininku, – tik istorijos pėstininkas, išėjo ir nebesugrįš. „Gyvenimas ir mintys“ – „Jei mažiau tektų braidyti purvo, pavasaris būtų dar gražesnis“, bet kaip neįmynus į „š“ pajusti gyvenimo kvapą?Pagerbta Radviliškio centrinės ligoninės akių gydytoja A. Gudonienė. Yra G. Zdanienės eilėraštis „Pavasaris“ – „Tai didelių siekimų ir troškimų/ Pirmasis penkmečio Pavasaris“. Tinka prie knygyno siūlomo „Pasakojimų apie Leniną“. Arba, kaip rašoma, „Tarybų darbo gerinimas – visų deputatų, nuolatinių komisijų, visų tarybinių darbuotojų uždavinys“. Nr.44. „Valsiuškėje“ viešėjo aktorius V. Tomkus. Įdomu tai, kad niekad neturėjome garsių rašytojų, poetų, bet vieną aktorių tikrai. Į pabaigą einant šimtabučio statybai (Gedimino 1), aš pradėsiu eilinę apžvalgos dalį.
Eilinė dalis
Vieną „Ka“ numerį puošia tipinio sovietmečio kiosko nuotrauka prieš buvusią baldų parduotuvę (nūnai griūnančius evangelikų maldos namus). Nr. 53 yra reportažas iš Gegužės 1-osios demonstracijos, įdomų tai, jog nuotraukose galima atpažinti daugiau žmonių veidų. „Gyvenimas ir mintys“- neigiama nuomonė apie „tranzistoriais apsikarsčiusius jaunuolius“.Vėl M. Ainienės poezija: „Tegul bus švaru ir gera /Aš einu. Ir beldžiasi į skėčio viršų/ Vėsoki lietaus pirštai“.Taigi „aš slyvos kauliukas kišenėj“. Yra ir R. Lipskytės eilių, bet aš ne žvėris. Nr.60 papuoštas Vyt. Šenausko, Šeduvos kraštotyros muziejaus vedėjo, straipsniu „Šilaikonių senkapiai“. Trepsutis rašo apie Antros vidurinės mokinių surinktą laužą, kuris gerokai užsibuvo mokyklos teritorijoje. Tokios buvo tradicijos, tvirtinat, jog lėšos už parduotą metalo laužą bus panaudotos kokios Etiopijos mokinių sąsiuvinių pirkimui. Nr.71. Rašoma apie naujos universalinės parduotuvės (dabar centrinė „Norfa“) statybos darbus ir nykstantį Mankiškio dvaro parką. Pagalvojote apie kaimą, esantį tarp Kutiškių ir Šilėnų? Ne šis buvo netoli Šaukoto. A.Valiuvienė, VRS tardymo poskyrio viršininkė, milicijos kapitonė straipsnyje „Gervės pienas brangus“ aprašo charakteringus to meto grobstytojus. Tarp vietos poetų apsireiškia V. Brajinskas. Gėda prisipažinti, bet savo laiku t.p. eiliavau. Eiles spausdino „Šeimininkė“. Vėl žemdirbių soc. lenktynių biuletenis. Tarp karvių apsėklintojų į pirmą vietą iškopė S. Šiaučiulis. J. Budrys liko tik trečias. Pagerbtas lokomotyvų depo meistras E. Chodosovskis, vėliau tapęs ir depo viršininku, ir Tyrulių vaistininkė R. Andriulienė. Vaistinės minėtoje miesto tipo gyvenvietėje jau daug metų kaip nėra. Kad neužmigtumėte, truputis E. Skipičio eilių: „Širdis dar tuksena ryžtu,/Norėdama, kad džiaugsmas/ Vėl sugrįžtų“.Pabudome, grįžkime prie apžvalgos.
Sugrįžimas
Partinės įtakos šaknys, Sibiras, gamyklos, pieno ir mėsos supirkimas,silosas, Latvija, Estija, Alytus, Tauragė, bebrai, pagerbiamas laikrodininkas P. Martišius. Tarp komplekto puslapių žaisminga „Lietuviško giros“ etiketė. Nurodoma talpa ,033litro, gamintojas „Tauras“, kaina be butelio vertės – 7 kapeikos, galiojimo laikas – 5 dienos. Suintrigavo užrašas kitoje pusėje „Tomai, čia šūdas!“ Ką tai galėtų reikšti – nežinau, bet pacituosiu eilinį vedamąjį: „Geri žodžiai, nuotaikingos dainos aidi po šventinėmis vėliavomis. Tvirtas ir darnus visos mūsų šalies, mūsų gausių ir ištikimų draugų žingsnis. Vėliavas laiko tvirtos rankos. Pagarba ir šlovė joms!“ Nr. 93. Trepsutis aprašo „Savanorius per prievartą“. Apie ŽŪMG renkamus mokesčius Raudonajam kryžiui ir pan., knygų platinimą, pateikiamas ir platinimo metodas: „Cecho viršininkas S. Černiauskas atsakė trumpai – Jokios fantastikos. Neimsi knygos, negausi ir atlyginimo”. Tokie laikai ir papročiai tvirtai laikėsi „ dainuojančiame konclageryje“. Tarp puslapių ir „šunizacijos“ problema. Čia nepasikeitė niekas. Ir vėl prasiblaškom. B. Senulytė: „Tu miegok,/ Pasapnuok/ Mažąją pelytę. /Tik tik tik-,Greit užmik./Miega jau lėlytės“. Arba V. Bagušytės: Jei norėsit- sugausiu erelį/ Arba mėtysiu rankose ežį./Pasakyk man formulę laimės-/Aš jums pažadu viską,viską“… Ir vėl etiketė tarp puslapių „Gėrimas – „Citrina“. Saugojimo laikas 7 d. „Tauro“ gamyba, talpa 0,5 litro, kaina be butelio vertės 10 kap.Ir užrašas tas pats, tik pridėtas telefono numeris 4-19-51. Įdomi detalė A. Mikelio reportažas „Radviliškiečiai“ – apie laivo „Radviliškis“ įgulos viešnagę mūsų mieste. Vėl detalė – žuvies parduotuvėje dažnai trūksta vyniojamojo popieriaus. Kaip nori, taip neškis. Yra puikus Vyt. Šenausko straipsnis „Sulinkių pelkėse – akmens amžiaus pėdsakai? Vėl eilėraščio? V. Būtėnas: „O kelio atgal nėra,/Kai vasara aižėja lūpose ir delnuose“. Trepsučio foto feljetone – sunykę stačiatikių kapinių vartai ir „Gulbių ežeras“ prie poliklinikos. Aprašomi ir kiti darbai.
Kiti darbai
Nr 125.Talkos metu mieste pasodinta 470 medelių, spėju, tam, kad dabartinė mero šutvė turėtų ką iškirsti, bet neatsodinti. „Tarybų Sąjungos darbo žmonės! Kovokite už komunistinę pažiūrą į darbą! Stiprinkime drausmę ir organizuotumą! Šventai tausokite ir gausinkite visuomeninę nuosavybę!“ Pagerbta Radviliškio skalbyklos vedėja A. Tautvydaitė. Šiandieniniai vaikai, ko gero, ir nežino, kad dabartinių „Halių“ vietoje buvo skalbykla. Nr.132. Paraudonavęs su rusiškais užrašais „Leninskim kursom k komunizmu“ (Lenininiu kursu į komunizmą). Vėliau demonstracijos nuotraukos, netgi pamanomos, net nepalyginamos su tūlos J. Ginulytės nuotrauka „Lenininė talka“. Jei norite ką nors pašiurpinti – rekomenduoju. Įdomu tai, kad virš šios nuotraukos radau pirmą tikrai gerą P. Kazlauskaitės eilėraštį (ne eiles) „Ruduo“. Jo necituosiu. „Gyvenimo ir minčių“ skiltyje įdomus pastebėjimas. Apie baimę mirti to meto daugiabutyje, kur laiptinės tokios siauros, jog išnešti karstą problema. Apie reidą į kultūros įstaigas pasakoja mano kaimynė I. Utkuvienė. Puslapiuose vėl pasirodo kažkur pražuvusio rajono vyr. autoinspektoriaus A. Adomavičiaus pavardė. Nr.142 pranešama, jog metalo laužas iš Antros vid. mokyklos teritorijos pagaliau išvežtas. O kur skubėti?Atsižvelgdama į dr. Č. Kantausko pastabas „Ka“ pradėjo rašyti apie darbininkiškas dinastijas. Rajono knygynas skaitytojams pasiūlė H. Mevilio romaną „Mobis Dikas“ Amžinoji klasika, jei neapsirinku, iliustruota R. Kento piešiniais, bet man metas paskelbti pabaigą.
Pabaiga
Išrinktasis ar palaimintasis V. Būtėnas pradeda „Skandinaviškų reportažų“ciklą. Paprastiems mirtingiesiems tokios kelionės buvo neįmanomos. Rubrikoje „Gyvenimas ir mintys“ apžvelgiama vėliavų neiškėlimo problema sovietinės konstitucijos dienos proga. Naujojoje g., ties namu Nr.6, į ryšininkų iškastą tranšėją įkrito senukas. Knygynai pasiūlė K. Paulausko mokslinę fantastinę apysaką „Dorado“. Trečiarūšė, bet kitokios ir nebuvo. Nr.152. Aprašomas priverstinės darbininkų mankštos ŽŪMG paruošimo cecho antrajame bare, kur dirbo suvirintojai ir nebuvo normalios ventiliacijos. Įdomu, kuo baigėsi, į kritiką anuomet reaguodavo. Apžvalgą pabaigiau 1971m. Gruodžio 31 d. Nr.154. Redaktorius S. Kazlauskas, redakcijoje jau keturi triženkliai telefonai. Redakcija iš Šeduvos persikėlė į Radviliškį. Adresas: Lauko g.6 (Dabar Tėvo Stanislovo g.).
Paruošė Vytautas MIKALAUSKIS
