Apžvalgos

Ji iš 1972 m. „Komunizmo aušros“ komplekto. Tęsiama ten, kur baigėsi pirmoji jos dalis. Konkrečiau, nuo tų liepos 1d. (šeštadienio) Nr.78. Tokia pradžia.

Pradžia

Islandijoje dėl pasaulio šachmatų čempiono titulo ruošiasi kibti į atlapus vienas kitam B. Spaskis ir R. Fišeris. Mokytoja S. Ratkevičiūtė skundžiasi Trepsučiui dėl buitinio fotoatelje pradingusios fotojuostos. Istorija baigiasi patarimu neatbaidyti klientų. Tyrulių jaunimas skundžiasi, jog klubas nuolat užrakintas, išeitis – bufetas. Čia pat apie darbymetį Tyrulių durpyne ir pagerbta traktorininkė V. Vileikienė. Rašoma ir apie Radviliškio beždžiones, laužančias liepų šakas. Darbą pradėjo viešbutis „Žara“ (kavinė dar neveikia). Pagerbta kirpėja V. Drutienė. Nr. 86 Radviliškio centro nuotrauka, matomas gastronomas, knygynas (Dariaus ir Girėno 2,4) namai, pasitelkus fantaziją galima įžvelgti fontano žuvį. Skyrelyje „Gyvenimas ir mintys“ kritikuojami vandens lelijų mėgėjai. Vyksta rajonų bendradarbiavimas. Radviliškyje lankėsi kėdainiečiai. Jie įvertino buitininkų patalpas, svečiavosi ŽŪMG. Pagerbti siuvėjai N ir E. Juciai. Pripažinsiu, E. Jucius buvo siuvėjas „nuo Dievo“. Visą savaite šimtabutyje (Gedimino 1) 4-5 aukštuose nebuvo vandens, kaltų nėra. 1972 m. liepa Rygoje pagamintas 3000000 „VEF-201“ (nemirtingas radioaparatas). Pagerbtas dažytojas B. Bogvilas ir metas kitai pastraipai.

Kita pastraipa

Pagerbti milicininkai J. Ambutas, D. Brančelis, A. Masiliūnas, J. Šapronis. Rugpjūčio 5 d. numeris skirtas geležinkelininkams. Kino teatre „Kosmosas“ – „Baltosios karalienės žingsniai“. Sportas, etinės – moralinės problemos, pastatytas ne pagal patį geriausią O. Kuvajevo kūrinį. Rugpjūčio 12d. numeryje, ,kaip dabar pavadintų – nekrologas garsiam krašto fotografui Baliui Buračui. Radviliškio jaunasis raketininkas V. Matuzevičius  Dušanbėje (Tadžikija) tapo čempionu. Pagerbtos mezgėjos S. Chrapač, M. Panovaitė, miškininkas J. Stalyga. Apendicito operacija JAV kainavo 1000 dolerių. Yra „Snaigės“ statybų nuotrauka (jei neužrašytų, nesuprastum, kas ir kur). „Gyvenime ir mintyse“ – rūkančių mamų kritika. Trepsutis auklėja kaimo mechanizatorių S. Plaščinską už darbą „kairėje“. Mokslo metų pradžios proga aprašoma Vaskonių mokykla (naujoji ir jau mirusi). Pagerbtas pameistrys V. Gvilda. Trepsutis  kritikuoja „Giedros“ kolūkio vaizdinės agitacijos stendus (įdomu, kur toks kolūkis buvo? Kur dabar tie stendai?). Kino teatre „Kosmosas“ – „Muzikos garsai“. Pagerbta mezgėja R. Jonaitienė. Šiaip senokai bekankinau to meto poeziją. Atsiprašau. Jums V. Būtėno posmas: „Kol lūpas surakinsim,/Užsklęsime mintis-/Kaip tylą rudeninę,/Kaip tuščią paukščių narvą.“ Radviliškio konditeriai mokslo metų pradžios proga organizavo tortų parodą-pardavimą. Radviliškį aplankė svečiai iš Uzbekistano. Pagerbtas dezinfekatorius J. Radišauskas, laborantė I. Banikaitienė, eigulys V. Streikus, kranistas A. Simaitis, pakrovėjas Z. Pocius. Trepsutis aprašo kažkokį A. Giedraitį, perkantį 16 vyno butelių iškart, po to triukšmaujantį. Pagerbtas ŽŪMG tekintojas A. Čegys. Latvijoje vyksta mikroautobusų gamyklos statyba. Su mikroautobusu „Latvija“ dar teko pakankamai pasivažinėti  net atgavus nepriklausomybę. Įdomi detalė – Radviliškyje universalinės parduotuvės dovanų skyriuje galima įsigyti lėkščių drauge su G. Landsbergio – Žemkalnio raštais. Tokia dovanos komplektacijai. Mums metas kitai skilties komplektacijai.

Kita komplektacija

Pagerbtas geležinkelininkas V. Verdingovas, kirpėja N. Bogorienė. Radviliškio r. bendrojo  lavinimo mokyklose apie 11 tūkstančių mokinių, reklamuojamos uzbekiškos tiubeteikos ir avinai kalnų gamyklose. Kritikos sulaukė Pociūnų tarybinis ūkis, neprižiūrintis Burbiškio parko ir riebaluoti šaukštai ir šakutės rajono valgyklose – deja „Feiri“ dar nebuvo. Artėjo mokytojo diena. Ta proga V. Valsiūnienės direktorius Č. Kantauskas rašė: „Pasitikdami Mokytojo dieną esame tvirtai įsitikinę, kad pasieksime dar gražesnių mokomojo – auklėjamojo darbo rezultatų. Rengdamiesi TSRS  įkūrimo penkiasdešimtmečiui padarysime viską gerai komunizmo statytojų pamainai išugdyti“. Čia šiaip sau, kad pajustumėte laiko dvasią ir dvasininkus. Pagerbti staliai A. Šuminas ir A. Žemaitaitis, mokytoja O. Mickienė. Trepsutis aiškinasi, kuo vyrai skiriasi nuo gaidžių. Pagerbti milicininkai ir jų pagalbininkai – 9 vienetai, nevardinsiu. Pašarai, knygynuose „Pievininkystė“. Pagerbtos sviesto gamyklos darbuotojas O. Elzbutienė,V. Girjotienė. Nr.124. J. Litvino straipsnis „Žmogus – kaip gėlė“. Apie mokytoja Valeriją Čižikienę  reikėtų rašyti Mokytoja, nes tai buvo Mokytoja – legenda. Vakarinėje mokykloje dėstė matematiką. 15 min. naujos medžiagos įsisavinimui  net patiems silpniausiems, 15 minučių egzaminai – pratybos, dar 15 bendriems klasės reikalams, nes ji buvo ir Auklėtoja. Tokio lygio Mokytojų gyvenime daugiau neteko sutikti. Dievas V. Čižikienei nepagailėjo paprastų, gerų žmogiškų savybių ir su kaupu atseikėjo pedagogo talento, net,drįstu teigti, pedagogikos genijaus. ŽŪMG vyksta politšvietimo kursai, TSO asfaltuoja privažiavimo takus ir tiesia šaligatvius savo gamybinės bazės teritorijoje. Literatūrmenio puslapyje M. Ainienės eilės: „Laimingi,/Siekių kol nepristingam,/Nes jie tik/Laimei sparnus įduoda“. Knygynai siūlo E. Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“. Nieko, bet „Senis ir jūra“  geriau. Yra puslapis Gruzijai, reportažo iš Gorio, deja, nėra. Pagerbti Baisogalos draugovininkai V. Tarvydas, K. Strolys. Vis užimtumas. Trepsutis atkreipia dėmesį į tai, kad Radviliškio parduotuvėse tik „juoda“ druska. Tai šiandien jos įvairovė –  nors kolekcionuok, anuomet…

Anuomet

Pagerbta siuvėja L. Gubilienė. Šeduvoje – Panevėžio dramos teatras su „Otilija ir jos anūkais“. Šiaip įdomu, kada Šeduvoje paskutinį kartą lankėsi Panevėžio teatras. Skyrelyje „Gyvenimas ir mintys“ apie įstaigos vadovo bukumo ir specialisto kūrybiškumo konfliktą. „Nieko naujo po saule“,- pasakytų Ekleziastas, įvertinęs konservatorių statytinių veiklą mūsų savivaldybėje. Puslapiuose apie tarptautinės kalbos esperanto sandarą. Beje, Radviliškyje dar tarpukaryje ėjo esperantininkų „Norda stela“. Trepsutis kedena „Gaivos“ valgyklos aptarnavimo ypatumus. Lapkričio 7d. numeris raudonai parudavęs ir pasipuošęs obalsiu „Tegyvuoja Didysis Spalis“ (paminėti ir mažieji  pionierių draugai spaliukai – nepainioti su spalinukėmis). Pagerbtos milicijos pareigūnės A. Valiuvienė ir E. Amosejeva. Nr.134 užuojauta kažkokiam A. Gaidžiūnui. Po „Ka“ kritikos atleista laiškanešė J. Dirvinienė. Du puslapiai Tadžikijai. Rajono kombainininkų sąskrydis. Šįkart Trepsutis gvildena žibalo stokos klausimą. Rajono knygynai siūlo „Visuomeninio kontrolieriaus žinyną“ ir pan. ŽŪMG dvidešimt tūkstantojo šienapjovės – smulkintuvo surinkimo proga – mitingas. Mėsa virš plano, veislininkystė, žemdirbių uždaviniai. Prisimenamas Giedraičių malūnas ir jame įrengtas muziejus. Beje, tuo metu rajone buvo 30 vėjinių malūnų, spėju, šiandien koks dešimt. Uzbekistanas, Armėnijas, Pavolgis. Pagerbtas TSO  kūrikas K. Janonis, inžinierius K. Miknius. Nr.146 prisimenamas rašytojas J. Marcinkevičius. Trepsutis aprašo Žaliosios ir Trumposios g. klampynes. Prisiminimų apie J.Marcinkevičių tęsinys. Du puslapiai Baltarusijai. Pagerbta siuvėja A. Kniškienė, šaltkalvis B. Šalkauskas. Pavyko aptikti pirmojo sekretoriaus  P. Šidlausko nuotrauką. Vieną per visus metus. Pagerbti RRĮ darbuotojai  I. Rūkienė, V. Vaznienė, A. Vaičiūnas, V. Siudikas, ATK vairuotojas  M. Balčiauskas. ŽŪMG TSRS įkūrimo 50-ečio proga – mitingas. Pagerbti 7 lokomotyvų depo darbuotojai, ŽŪMG vyr. inžinierius J. Žėkas. Ir tai buvo 1972-12-29 (penktadienio)  numeris 154. Redakcijoje jau penki penkiaženkliai telefonai. Visa kita be pokyčių. Pokytis – apžvalgos apimtyje.

Pokytis

Tad, kad pabaigčiau rašinį, pritrūkau medžiagos – įdomesnės, jeigu konkrečiau. Liko dvi išeitys -pridėti ką nors iš savo kūrybos (karšta, tingu) arba persikelti į 1973 m., arba.  Kartą knygų namelyje paėmiau pavartyti A. Kožavnikovo „Saulė važiuoja elniais“.  Tokį soc. realizmo perlą, kuriame aprašoma, kaip komunistai nešė šviesų rytojų lopariams (samodams). Mokytoja, pagrindinė knygos herojė,  itin prisideda civilizuodama elnių augintojus. Jų vaikai mokomi internatuose ir tampa šaligatvių žmonėmis, nes nebeturi medžioklės, žvejybos, elnių auginimo įgūdžių. Knygos leidimo metai 1972- ieji. Trumpam pamirškime šį šlamštą. Jums pateiksiu Vyt. Šenausko, buvusio Šeduvos muziejaus vedėjo, straipsnį „Akmuo su paslaptingais ženklais. „Šeduvos kraštotyros muziejuje saugomas akmuo su iškaltais ženklais – vienoje pusėje dešinės rankos plaštaka ir trys kryželiai, antroje – kryželis ir zigzaginis ornamentas. Akmens forma šiek tiek primena žmogaus biustą. Jo aukštis -75cm, plotis 59 cm, storis 12,5cm. Anksčiau šis akmuo stovėjo Radviliškio raj. Sidabravo ap. Vilaikių kaimo lauke, dešiniajame Kiršino upelio krante. Toje vietoje būtą senkapių. 1959 m. „Sidabrinės varpos“  kolūkio mechanizatoriams senkapius suarus, akmuo buvo nustumtas į bendrą lauko riedulių krūva, kurie buvo numatyti suskaldyti ir panaudoti statyboms. Apie tai iš visuomenės buvo gautas signalas  ir Šeduvos muziejus ėmėsi priemonių istoriniam paminklui apsaugoti – 1959m. liepos mėn. akmuo buvo atgabentas į Šeduvos kraštotyros muziejų. Kokių nors pasakojimų bei padavimų apie šį akmenį vietos gyventojų tarpe nėra išlikę arba jie pamiršti. Tik Ona Valiokienė, gyvenanti Sidabravo ap., Vilaikių kaime, pasakoja: „Seniai, labai seniai gyveno vyras su pačia. Vyras ėjo per žmones ir tašė akmenis girnoms. Jie turėjo sūnų, kuris buvo įsimylėjęs merginą – undinę. Sūnus norėjo undinę vesti, tačiau tėvai neleido. Belankydamas undinę  prie Kiršino krantų vaikinas peršalo, susirgo ir mirė. Tada tėvas paėmė juodos spalvos akmenį ir nukalė sūnui paminklą. Akmenyje jis iškalė sūnaus dešinę ranką – tai reiškia likimo pirštą. Kaip žmogui skirta, taip ir bus: likimo piršto nepakeisi“. Tiksli akmens paskirtis nėra žinoma. Kai kurie mokslininkai Vilaikių akmenį priskiria senovės lietuvių nekrokulto pminklų grupei. Dar žiloje senovėje baltų ir kai kuriose slavų tautose vyravo paprotys mirus šeimos nariui mirusiojo atminimui ant kapų ar kur nors toliau nuo gyvenamųjų vietų pastatyti medžio ar akmens antkapį, iškalant jame mirusiojo pėdą, ranką ar kitą kokį simbolinį ženklą. Vyraujant animistinėms pažiūroms, buvo tikima, jog tie iškalti ženklai turi magiškos, stebuklingos reikšmės ir padeda į akmenis – totemus persikelti mirusiųjų vėlems, kurios buvo laikomos šeimos ar giminės globėjomis. Akmenyje atvaizduoti kryželiai – tai ugnies ir saulės simboliai. Saulė ir ugnis pirmykščio žmogaus gyvenime turėjo  nepaprastos įtakos, nes suteikė šilumą ir gyvybę ir buvo visokio gėrio šaltinis. Ugnį pirmykštis žmogus išgaudavo primityviu būdų – trindamas dvi vieną prie kitos kryžmiškai sudėtas sauso medžio lazdeles. Tad ir ugnies išgavimo forma – kryželis  kaip ugnies simbolis ilgainiui imtas žymėti ant akmenų – aukurų bei kitų paminklų. Zigzaginis ornamentas stilizuotoje formoje perteikia žalčio dievybės atvaizdą, nes šalia saulės ir ugnies kulto nuo IX-X amž. Lietuvoje plito ir žalčio kultas, kuris liaudies masėse dar ilgai vyravo net ir krikščionybę įvedus. Kitų tyrinėtojų nuomone, Vilaikių akmuo  yra vėlyvo laikotarpio – XVI – XVII amž. ir galėjo būti skirtas kurio nors Lietuvos feodalo valdomų žemė riboms atžymėti. Taigi, istorinis akmuo, pasiekęs mus iš amžių glūdumos ir savo paslaptingais ženklais stebinantis daugelį Šeduvos muziejaus lankytojų, yra įdomus mokslo objektas, tebelaukiantis kruopštaus specialistų išstudijavimo“. Panašūs straipsniai „Ka“ buvo itin reti. Kur šiandien Vilaikių akmuo nežinau, bet tai nuostabi kraštotyros medžiaga turint išliekamąją vertę. Tai nuostabus šaltinis simbolikos mėgėjams. Vandens simbolis – undinė, žaltys – mirusiųjų vėlių palydovas, galima vertinti straipsnyje pateiktus simbolius ir pagal C. G.Jungo analitinės psichologijos prizmę archetipų lygmenyje. Jo paaiškinimas užimtų pernelyg daug vietos. Supaprastintai archetipas – pradas, ženklas, atspaudas, pėdsakas, vaizdas, forma – jie įgimti psichikos dariniai, veikiantys mūsų gyvenimą. Metas pabaigai.

Pabaiga

Civilizacijos nešėjai paveikė ir mūsų kultūrą. Tapę šaligatvių žmonėmis mes praradome dalį tapatumo. Melioratoriai, mechanizatoriai ir pan. veikėjai sunaikino ne vieną senkapį, piliakalnį, šimtus kryžių, koplytstulpių. Dešimtys, jei ne šimtai  senųjų kulto akmenų virto skalda ar kokių kolūkinių statinių pamatais ir paprasti negrįžtamai. Negalima kaltinti vien sovietmečio. Jau atgavus nepriklausomybę amžinybėn  iškeliavo ne vienas nėjo malūnas, dvaras ir pan. Gyvenimas tęsiasi, o apžvalgos taip pat laukia tęsinio.

Vytautas MIKALAUSKIS

Total
1
Dalinasi
Related Posts