APGAVYSTĖ Nr. 1

Antanas Stugys

Feljetonas

Žmogaus gyvenimas  labai keista, iš anksto suplanuota ir supainiota „štuka“. Nenuginčijamas faktas tas, kad ateinant į pasaulį kiekvieną priims akušerio-ginekologo rankos. Ir, kad išeinant iš ašarų pakalnės, akis užmerks kunigo pirštai ir magnetofono įrašas su cypdavatkių vaitojimais. Turtingų žmonių vaikus akušerijos žirklės traukia į dienos šviesą atsargiai. Darbinių žmonių palikuonis – taip, kaip pasiseka. Kol žmonės gims ir mirs – tos dvi prioritetinės profesijos visada turės paklausą.
Taigi. Žmonija visais laikais buvo suskirstyta į dirbančius ir vadovaujančius. Į tunkančius ir egzistuojančius. Į pirmus ir paskutinius. Į kraunančius ir vežančius. Į meluojančius ir tikinčius. Prie tokio gyvenimo ritmo taip visi priprato, kad, atrodo, ir būti kitaip negali. Iki pilno patogaus pasaulio vaizdelio sukūrimo  trūksta dar keleto profesijų. Valdžia. Policija. Teisėjai. Budeliai-vykdytojai. Vieni priima „pateptiesiems“ iš abiejų pusiu patogius įstatymus. Antri kontroliuoja jų įgyvendinimą. Treti baudžia. Ketvirti kenčia nuo visų ir už viską. Tik valdžia turi teisę sau ir lojaliems žemesnio rango pavaldiniams nustatyti atlyginimo už darbą limitą. Darbas darbui nelygu (stovimas, sėdimas, gulimas), bet tvarka yra tvarka. Tarnauji valdžiai – būk malonus net nieko nedirbdamas  užsidirbk algą! Jeigu sugebi paraleliškai „užsiprocevoti“ dar du tris neapibrėžto dydžio nelegalius avansus – kas čia tokio? Tai, ką išspaudi iš darbinių žmonių prakaito, tavo. Svarbu, kad valdžiai nepadarytum nuostolio. Ir, kad nesusikirstų didelio ir mažo vagies keliai. Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas ponios valdžios – būk malonus atsegti iki galo. Valdiškas darbas visais laikais buvo kiekvieno mirtingojo tikslas ir svajonė. Kol esi valdžios statytinis, valdžios tarnautojas – jokie skersvėjai tau nebaisūs. Apkaltinti asmenis, vilkinčius baltais chalatais ar pareigūnų uniformomis,  NE-Į-MA-NO-MA. Darbiniam žmogui jie buvo, yra ir bus DIEVAI  žemėje. Jie su vargo bitėmis gali daryti, ką tik nori. Ir ko nenori gali daryti taip pat. Už pinigus ir už dyką. Iš meilės ir iš keršto. Savo malonumui ir iš neturėjimo ką veikti. Valdžia yra valdžia. Patogūs įstatymai – valdžiai. Nepatogūs – miniai, liaudžiai, mums. Taip radome, taip ir paliksime.
Visi karai, revoliucijos ir kiti kataklizmai nublanksta ir užsimiršta. Galu gale, jie istorijos nurašomi į būtinas išlaidas. Neatitinkančios, aukščiausios valdžios linijos standartų knygos  sudeginamos. Paminklai  nuverčiami. Istorija  perrašoma taip, kaip numatyta religijos pasakoje.  Kristus ir apaštalai  nupiešiami. Kryžiai įkalami į žemę, į širdis, užkeliami ant bažnyčių. Pakabinami mokyklų klasėse. Nepatogūs eretikai  sukūrenami ant laužo. Dvikojai juodų sutanų ir baltų chalatų turiniai – dievai žemėje. Pasaulis laikosi ant baimės ir ant valdžios. Dėl to, kad Žemės gaublyje: gudručiai valdantieji ir darbiniai žmonės, trindamiesi užpakaliais kažkaip tarpusavyje bendrauja, visi privalom galvoti standartiškai – taip, kaip liepta! Žingsnis į kairę ar į dešinę – betvarkė.  Archeologiniai reliktai kalba apie žmonijos istoriją dešimties milijonų metų senumo, bet su valdžia nepasiginčysi. Du tūkstančiai – tai du.
Bėda ta, kad į gerą gyvenimą įjunkusi valdžia pradeda gesti. Kiek kartų ją beperrinkinėtum, situacija  vis blogyn ir blogyn. Valdžia, apsistačiusi tarnautojais ir samdomais jos valios vykdytojais, darbiniams žmonėms  neįveikiama. NATO armija, suvereno atsisakiusioje Lietuvoje, yra valdžios laisvės garantas. Kad valdžia tarnautų darbo žmogui – tik priešrinkiminė pasaka. Patikėjai slapto balsavimo paslaptį rinkiminės apylinkės balsadėžei – kentėk ketveris metus. Valdžia – tai ta bala, į kurią įlipę kandidatai  atgal iš jos išlipti nebenori. Nesvarbu, kokiais burbulais tenai plaukiotų, svarbu, kad tik valdžioje. Valdžioje įsitaisę, valdžia jau susitepę  globoja tokius pat pretendentus į būsimus kėdžių trintukus. Savi savus privalo apsaugoti nuo darbinių žmonių nepasitenkinimo ir pretenzijų. Valdžia – pats veiksmingiausias narkotikas. Paragavai, susirgai, įsiurbė – esi vergas. Paradoksas – ne tų ją įsiurbi, o ji tave – su visomis šmutkėmis. Todėl, į valdžią ir lenda tie, kurie už galimybę pakvailinti tautą, leidžia užsienio manipuliantams savimi manipuliuoti. „Baltomis pirštinėmis“ stengdamiesi susisemti kuo daugiau dividendų. Vieniems tai klanas. Kitiems – mafija. Mums – valdžia.            

Total
0
Dalinasi
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts