Žinomos meno galerijos vadovė vaikystėje su sese žaisdavo valgyklą, kurioje svajonių valgis buvo kotletas

Šiaulių ,,Laiptų galerijos“ vadovė Janina Ališauskienė
šiandien puikiai žinoma Lietuvos meno kūrėjams ir gerbėjams,
parodų lankytojams, jaukių plenerų mylėtojams ar išskirtinių meno
renginių gerbėjams. Išlavintą stiliaus jausmą turinti moteris į
,,Laiptų galeriją“ kviečia susižavėti, atrasti, išjausti,
tiesiog pakvėpuoti menu, pabūti su jo kūrėjais, o šiuos – su meno
gerbėjais. Šios moters vaikystė prabėgo be mamos meilės,
internatuose, patiriant patyčias, o svajonėse buvo ne kas kitas, bet
šiltas maistas. Apie vaikystės randus ir jų poveikį suaugusio
žmogaus gyvenimui taip pat kalbamės su Valstybės vaiko teisių
apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologe Jūrate Marcinkevičiene.

Mamos dingimai, nereikalingumo jausmas ir nuolatinis alkis buvo
kasdienybė

,,Vieni ryškiausių vaikystės prisiminimų – mes su sese, dvi
mažos mergytės, ne pirmą dieną vienos sėdim šaltoj tamsioj troboj,
visiškai nėra ko valgyti. Kada ir kur išėjo mama ir kada ji grįš
– net klausimo tokio nekėlėm sau, nes mamos dingimai kelioms dienoms
ir ilgiau buvo įprasta. Ji gyveno, kaip jai atrodė geriau ir
linksmiau. Ir iš nevilties apžiūrėjusios visas spinteles ir
lentynas, radusios gabaliuką sudžiūvusios duonos, žaisdavome
,,valgyklą“, – pokalbį apie vaikystę pradeda Janina.

Pasak moters, buvo gerai, kad tuomet taip vadinamų socialinės rizikos
šeimų vaikų maitinimu rūpindavosi mokykla. Tokius vaikus vesdavo į
miestelio valgyklą pavalgyti. Janinai valgykla, kur kartą per dieną
ji gaudavo kotletą ir šaukštą košės atrodė, kaip pati
prabangiausia vieta. Moteris abejoja, ar ją suprastų šiuolaikiniai
vaikai, kad kartkartėmis suvalgyti kotletą gali būti didžiausias
vaiko troškimas.

„Žinoma, mano ir sesės vaikiškame gyvenime ilgos dienos šaltoje
troboje ir miestelio valgyklos dosnumas ilgai tęstis negalėjo. Mes,
mamai nereikalingos mergaitės, atsidūrėme Žagarės internate (taip
anuomet vadinosi vaikų globos įstaiga). Negaliu sakyti, kad ten buvo
blogai. Graži aplinka, puikūs mokytojai, kurie vesdami
pasivaikščioti skaitydavo garsiausių to meto poetų eiles. Žinoma,
augau nepaglostyta, nepriglausta, net nežinojau, kas tai yra, kai
artimieji apkabina, pamoko, pataria“, – pasakoja Janina.

Moteris sako, kad tuomet iš gyvenimo ėmė viską, ką tuo metu
galėjo gauti geriausio. Taip ji atrado mokymosi džiaugsmą. „Mokytis
man visada patiko ir sekėsi. Tai, žinoma, buvo kelias į ateitį. Bet
kokią? Neturėjau giminių, tėvų, artimųjų, ,,gerų tetų“, kas
mane bent kiek palaikytų, paremtų. Nebuvo jokių vilčių net bet
kokį savo kampą ar stogą virš galvos turėti. Bet jaunystė augino
sparnus, o man tie sparnai buvo mokslas“, – sako moteris.

Didžiavosi siuvėjos pasiūta suknele

Tuomet moksleivė Janina stengėsi mokytis ir mokslai jai sekėsi
puikiai. Internato vaikų niekas nelepindavo gražiais rūbais, visi
dėvėjo vienodas mokyklines tamsias uniformas, tik geriausiems buvo
leidžiama pasisiūdinti kitokį rūbą nei uniforma.

,,Pasibaigus trimestrui išrikiuodavo visus internato vaikus. Tuomet
ateidavo direktorius ir paskelbdavo geriausiai besimokančius. Mane,
kaip vieną geriausių, pakviesdavo į priekį ir pasakydavo, kad turiu
teisę nueiti į siuvyklą, išsirinkti medžiagą ir man pasiūs
suknelę, kurią aš galėsiu apsivilkti eidama į mokyklos šventes ar
šokius. Tuo metu ta suknelė buvo ne šiaip gražus, gražesnis už
kitų rūbas, o prilygo garbės ženklui. Tos, kurios turėjo po tokią
siuvykloje siūtą suknelę buvo išskirtinės, geriausios“,  –
prisimena Janina.

Internato direktorius simbolizavo rūpestingą tėtį

Savitos anuomet buvo ir taisyklės, kaip rūpintasi internato vaikų
sveikata.  Artėjant žiemai, kad vaikai nesirgtų, jie būtinai
turėdavo valgyti žalius svogūnus. Taip liepdavo internato direktorius
ir ne tik liepdavo, bet stovėdavo valgykloje, kol vaikai suvalgys.

,,Kai mes susėsdavom pusryčiauti, kiekvienam jau būdavo padėta
juodos duonos, lašinių gabalėlis ir svogūnas. Į valgyklą ateidavo
internato direktorius, garsiai pasisveikindavo ir primindavo, kad jis
tol budės, kol visi vaikai suvalgys lašinius su svogūnu. Dabar
žinau, kodėl taip būdavo. Anuomet apie visokius papildus ir
multivitaminus internate niekas nei girdėti nebuvo girdėjęs, o vaikų
imunitetu reikėjo rūpintis. Tad iki šiol man labai skanu lašinukai
su duona ir svogūnu“, – prisiminimais dalijasi Janina.

Mieste kentė nuolatinius pažeminimus: vadino internatiniais,
mėtydavo gniūžtes

,,Baigus 8 klases mane, kaip labai gerą mokinę iš Žagarės,
išsiuntė į anuomet prestižinį internatą Šiauliuose. Prestižiniu
jis vadintas, nes ten buvo stiprūs mokytojai, ten mokėsi tik geri,
pažangūs mokiniai. Be to, ten mokėsi ir vaikai iš šeimų, kuriems
buvo toli iki mokyklos, tai jie visą savaitę gyvendavo internate, o
savaitgaliais vykdavo namo. Galvojau, kad čia bus dar maloniau mokytis,
susirasiu draugų, bet atsitiko baisiausia, kas to meto vaikui,
neturinčiam šeimos palaikymo, o ir apskritai neturinčiam jokios
šeimos,  gali nutikti: iš mažos, susigyvenusios ir artimos
bendruomenės patekau į didmiestį, kur savitos, man nepažįstamos
taisyklės, kitokie žmonės ir nėra savų, o kiekvienas naujas vaikas
yra tik dar vienas _internatinis_“, – pasakoja Janina.

Janina prisimena ir vieną prestižinio  Šiaulių internato
direktoriaus mėgstamą frazę: ,,Jeigu kas gaus blogus pažymius,
neklausys, prieštaraus – išmesim“. Baisiausias įvykis tuomet buvo
gautas dvejetas – mergaitė blogai pasiruošė pamokai apie kosmosą.
Ilgas valandas tada kamavo mintis, o kas dabar bus, kai pažymių
vidurkis sumažės. Tačiau viską kaip galima geriau išsprendė
supratinga mokytoja – Janinai suteikdama galimybę suprasti ne tik
neigiamo pažymio blogį, bet apskritai, atsakomybės sampratą. Tą
kartą jai vidurkio nesumažino. Janina atvirauja, kad praėjus ir
keliems dešimtmečiams po šių patyrimų ji naktimis pabunda iš
baimės, kad ją kažkas išmes, išvarys, nes anuomet iš internato
pašalintam vaikui tiesiog nebuvo kur eiti.

,,Miestas didelis ir tuomet atsivėrė milžiniška socialinė
atskirtis. Norėjosi ir mieste pasivaikščioti, ypač nueiti į kiną.
Eidavome, bet tie išėjimai virsdavo siaubu, nes mes, internatiniai,
vienodai aprengti ir surikiuoti į grupeles kritome praeiviams į akis.
Nors mes niekam nieko blogo nedarėm, bet mus  pamatę mieste
aplinkiniai apmėtydavo gniūžtėmis, išvadindavo šlykščiausiais
žodžiais“, – su ašaromis prisimena Janina.

Tarsi paženklintai merginai – kultūros namų direktorės pareigos

Pabaigusiai vidurinę mokyklą Janinai buvo pasiūlyta neakivaizdiniu
būdu mokytis pedagogikos, o dieną dirbti vienoje Šiaulių mokykloje.

,,Išėjau iš internato su tokiu paltu, kuriuos dėvėjo visas
internatas, lyg su žyme. Dar mane apavė guminiais botais. Taip ir
išėjau į gyvenimą. Baisu buvo, todėl ir nesiryžau dirbti
mokykloje, netikėjau, kad mane priims ši  nieko nestokojanti
bendruomenė, kurios vaikai dar visai neseniai mane vadino bjauriais
žodžiais. Išvažiavau į Latviją burokų ravėti, kad bent batus
nusipirkčiau. Dar dalyvavau radijo ir televizijos diktorių konkurse ir
jį laimėjau. Tačiau be registracijos Vilniuje tuomet sostinėje
negalėjai gauti jokio darbo. Taip aš parvykau į niekur“, –
prisimena Janina.

Laimė, kartu su Janina internate besimokiusi mergina, kuri augo su
mama ir tėčiu, bet į internatą važinėjo tik mokytis, pakvietė pas
ją pagyventi kaime. Janiną draugės šeima priėmė šiltai ir iš
karto ėmė rūpintis – nupirko reikalingiausių daiktų, priglaudė
kaip savo vaiką. Tuometiniame kolūkyje aukštas pareigas užėmęs
draugės tėtis pasiūlė Janinai didoko kaimo kultūros namų
direktorės vietą. Tiesa, anuomet direktorė buvo ir renginių
organizatorė, ir valytoja, dirbo ir visus kitus darbus. Liko tik nueiti
pas kolūkio pirmininką, kad šis priimtų į darbą.

,,Nepatikau aš kolūkio pirmininkui ir viskas. Nepriėmė. Taip
išėjo, kad subūriau kelias kaimo merginas, mes sukūrėm ansamblį,
skaitėm eiles. O atėjus kolūkio ataskaitiniam susirinkimui savo
menine kompozicija papuošėm šį kolūkiui svarbų renginį. Ir įvyko
stebuklas. Mane priėmė dirbti kultūros namų direktore. Įstojau
mokytis į Vilniaus universitetą, bibliotekininkystės specialybę.
Mokiausi daug ir stropiai, tad kilau karjeros laiptais – gavau darbą
Šiaulių rajono kultūros skyriuje, vėliau laimėjau poilsio vakarų
vedėjos laureato vardą“, – apie gyvenimo skrydį prisimena Janina.

Ne vieną dešimtmetį Janina vadovauja žinomai meno galerijai

Šiaulių krašte dabar žinoma ,,Laiptų galerija“ anuomet buvo
mokytojų namais. Keičiantis laikmečiui reikėjo pakovoti už įdėtą
darbą, išsaugoti, kas nuveikta.

Gyvenimo išmokyta įveikti sunkumus Janina įveikė ir šį etapą –
Šiauliai dabar turi puikią meno galeriją, kuri garsina Šiaulius, o
Šiauliuose garsina Lietuvos ir užsienio meno kūrėjus, šiauliečiams
ir miesto svečiams suteikia išskirtines meno erdves, kur rengiamos
garsių šalies ir užsienio kūrėjų parodos, koncertai, puoselėjamas
ir Lietuvių liaudies menas (,,Laiptai“ turi savo ansamblį
,,Salduvė“).

Kiekvienos Kalėdos čia sutinkamos kalėdinių miniatiūrų paroda,
vasaromis čia šurmuliuoja garsioji ,,Šiaulių Monmartro respublika“
, kur subtiliai dera tapyba, skulptūra, poezija, muzika, šviesos ir
bendravimas. Pamėgti ir „Verbum musicale“ renginiai, persipynę
poezija muzikos vakarai. ,,Laiptai“ – tai erdvė, kur meno sparnai
pakylėja, neša, suteikia atgaivą akims, mintims ir jausmams. Per
metus čia surengiama apie 30 profesionalaus meno parodų, kurias lydi
profesionalių atlikėjų koncertai.

,,Myliu savo darbą. Myliu kiekvieną, kuris ateina į galeriją, myliu
menininkus ir jų darbus, myliu meno gerbėjus, myliu Šiaulius, o menas
ir miestas man atsako tuo pačiu“, – apie meilę darbui ir miestui
pasakoja Janina.

Kiekvienam vaikui reikalinga jį mylinti šeima

,,Aš žinau, kad kiekvienam iš mūsų – laimė yra individualus
dalykas. Tik laimingas žmogus gali mokyti vaiką laimės, bet tai gali
ir nepavykti. Vaikai nėra kažkieno nuosavybė – jie yra gimę patys
sau. Vieni vaikai gyvena bandydami kartoti tėvų gyvenimą ir laimės
suvokimą, kiti – būti laimingi pasakę sau, kad niekada negyvens
taip, kaip gyveno jų tėvai. Kiekvienam savas kelias, savi akmenys ant
to kelio ir lygumos, kiekvienam reikia užsiauginti savo sparnus ir
išmokti būti savaip laimingu. Kaip būtų ir kas aš būčiau dabar,
jeigu mano vaikystė būtų kitokia? Nežinau. Tik žinau, kad
kiekvienam vaikui reikalinga šeima, kur yra mama ir tėtis ar juos
atstojantys asmenys, kad vaiką priglaustų, mylėtų, rūpintųsi. Ir
tikrai žinau vieną, kad  gyvenimas – jau yra dovana. Aš dėkinga
savo tėvams už man duotą gyvenimą, kurį aš turiu ir savo gyvenimu
galiu puošti kitų gyvenimus, miestą, meną, žmones“, – pokalbį
baigia Šiaulių ,,Laiptų galerijos“ vadovė Janina Ališauskienė.

Psichologė: vaikui labai svarbus palaikymas, paskatinimas

„Klausantis gyvenimo istorijų, persmelktų ypatingai daug skaudžių
krizinių išgyvenimų, natūraliai kyla klausimas – kaip šiam
žmogui pavyko visa tai įveikti ir susikurti norimą gyvenimą?
Sėkmės recepto, tinkančio visiems, nerasime. Ką pastebėjau iš savo
patirties – kartais žmogui pakanka  minimalių dalykų, kurie
suteikia stiprybės sudėtingose situacijose“, – apie įveikiamus
gyvenimo sunkumus ir žmogaus gebėjimą labai aukštai pakilti virš
šių sunkumų kalba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo
tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė.

 Jūrate, kaip padidinti savo atsparumą?

Iš prigimties kiekvienas žmogus, pasak psichologės, jau gimsta
skirtingas. Turi kažką savito, unikalaus bei nepakartojamo. Jau nuo
mažens skiriasi vaikų aktyvumas, jautrumas, dėmesingumas ir kt.
Šeima vaikui yra svarbiausia aplinka, kurioje turėtų būti patenkinti
visi poreikiai, pradedant nuo fizinių iki aukštesnių: saugumo,
meilės, pagarbos bei savigarbos, savęs realizavimo. Gyvenime
susiklosto taip, kad ne visi gyvena ir auga palankiausiomis sąlygomis.
Nuo gimimo kiekvienas iš mūsų savo kasdieniame  gyvenime susiduriame
su didesniais ar mažesniais sunkumais. Jei bent kartą pavyksta juos
įveikti, kad ir kokie nedideli jie būtų, tai suteikia daugiau
pasitikėjimo savo jėgomis, didėja asmens  psichologinis atsparumas.
Psichologinis atsparumas yra procesas, kurio metu įveikiamos
sudėtingos bei nepalankios situacijos. Tikslo turėjimas aktyvumas
bendravimo procese, optimizmas, pasitikėjimas savimi, savigarba,
išsilavinimas yra reikšmingi apsauginiai veiksniai, didinantys
kiekvieno asmens psichologinį atsparumą ir gebėjimą įveikti
gyvenimo mestus iššūkius.

Kaip apibūdintumėte fenomeną, kad vaikai, nematę šeimoje gražaus,
šilto, empatiško gyvenimo pavyzdžio tampa tokias žmonėmis, kurie
pasiekia mokslo ir profesinių aukštumų, sukuria gražias šeimas?

Manau, kad tam priežasčių gali būti įvairių. Kiekvieno žmogaus
gabumai, asmeninės savybės yra tai, ką jis turi savyje ir niekas
negali jų atimti. Pastebėjau, kad būna atvejų, kuomet vaikams labai
didelę teigiamą įtaką padaro ne jam patys artimiausi, bet kiti
žmonės, kuriuos vaikas sutinka tam tikru gyvenimo momentu (pvz.
mokytojas, kaimynas ar bibliotekos darbuotojas, rekomendavęs vaikui
didžiulį įspūdį palikusią knygą). Kartais pakanka vieno
paskatinimo, pagyrimo ar sėkmingai įveikto sunkumo, kad vaikas
pažintų save iš naujo, suprastų, kas jam iš tikrųjų yra
vertingiausia, ir patikėtų savo jėgomis, kurios jam gali atverti daug
galimybių.

Ką pasakytumėte tiems vaikams, kurie ir šiomis dienomis kenčia nuo
nepriežiūros, neturi galimybių lankyti būrelių ar nuleidžia
rankas, kaip buvo ir mūsų kalbintai Janinai – esą, ne man dideli
pasiekimai, manęs nepriims, nepritapsiu, nes mano vaikystė iš
kitokios šeimos, kur stokojama pinigų, kur trūko socialinių
įgūdžių?

Mūsų visų šeimos yra kitokios ir mes visi esame skirtingi. Tenka
dažnai girdėti, kad „norėčiau gyventi taip, kaip jie“,
„norėčiau turėti tai, ką jie turi“. Suprantama, kad kitų
žmonių gyvenimai ar turimi daiktai gali būti labai patrauklūs, bet
nereiškia, kad mes jausimės laimingesni, gyvendami pagal kito žmogaus
supratimą. Svarbu būti sąžiningu prieš save patį ir suprasti, kas
man yra svarbu bei vertinga ir ko iš tiesų aš noriu. Manau, kad norai
ir svajonės vaikystėje yra labai svarbūs išsikeliant realius tikslus
vėlesniame amžiuje. Svarbu prisiminti, kad savo tikslus turime
pasiekti mes patys. Būna situacijų, kuomet reikia įdėti ypatingai
daug asmeninių pastangų, kad pasiektum tai, ko pats iš tiesų nori. O
kiekvienas didelis tikslas yra pasiekiamas pradedant nuo mažų dalykų:
žingsnis po žingsnio, svarbu, kad tie žingsniai būtų tikrai tikslo
link. Kas gali padėti? Padėti galinčių daug –  vaiko teisių
apsaugos specialistai taip pat gali padėti, tik reikia nebijoti
kreiptis pagalbos ir patarimų. Kiekvienas be išimties vaikas nuo pat
gimimo yra unikalus ir ypatingas. Kaip rašė garsus airių rašytojas
Oskaras Vaildas: „Būk savimi – visi kiti jau užimti“.

  Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrius

  Tel. (8 5) 210 3070

  (8 5) 233 2572

  (8 5) 210 3090

  El.p. komunikacija@vaikoteises.lt

  VALSTYBĖS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS IR ĮVAIKINIMO TARNYBA

  PRIE SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJOS

  Labdarių g. 8,  Vilnius

Total
6
Dalinasi
Related Posts