Manote, rašysiu apie kolūkiuose naudotus (o gal ir dabar naudojamus) organinių trąšų (mėšlo) kratytuvus? Deja, ne, ir netrukus suprasite kodėl.
Pagundos
Esu tyliosios medžioklės (grybavimo) gerbėjas. Tad prieš kelias savaites susigundžiau apsilankyti Liepinės miške. Pirmas siurprizas laukė išvažiavus iš Daujočių gatvės asfalto ir pasukus Kaneivaičių kaimo link. Reikia paaiškinti, kad vairuoju tik dviratę transporto priemonę. Tai štai – vieškelis buvo nupiltas nesutrypta, nesutankinta skalda, tad iki Kaneivaičių kaimo ir net už posūkio link Liepinės barškinau žiaunomis. Blogai, kad niekas nekontroliuoja kelininkų darbo, o šie galimai vadovaujasi principu: „ne mums važinėti šiuo keliu“, tad apie skaldos suvolavimą gal net nemąstė – esą kelis pats „pasirūpins“. Po to sekė antras siurprizas, o jų tądien buvo gausu.
Antrasis siurprizas
Keliuko link savo mėgstamos proskynos pabaigoje išvydau milžiniškas vėžes ir šimtus kubinių metrų medienos. Kai kurių išvirtusių eglių, ko gero, nė neapkabintum. Vėl nauji plyni kirtimai, kai kur palikti net iki pusantro metro aukščio kelmai. Ir kam lenktis medkirčiui? Atsodinimo darbų – nė ženklo. O juk galėtų būti įstatymas: per metus neatsodinai miško – prarandi licenciją, technika konfiskuojama ir parduodama aukcione. Už gautas lėšas būtų galima užsiimti miškų atsodinimu.
Štai žurnaliukuose „Oho“ radau pareiškimą, jog jie pasodino 4000 medžių, o kiekvienais metais sodins dar po 2000. Gražu, bet, mano nuomone, kvaila. Jūs nesulauksite užaugusio brandaus miško – jis atiteks parazituojantiems grobuonims, kuriems gamta yra antraeilis dalykas.
Dar mačiau nemenką plotą retinamo miško. Medeliai nupjauti benzopjūklu (nes kirviu nė neįveiktum) ir suversti kaip papuola. O juk galima kažkaip gražiai sukrauti. Kaip vertinti mūsų urėdo darbą – nežinau. Priėmęs purvo vonią provėžoje (negilu, tik iki kelių ir alkūnių), nusprendžiau, jog nuo Kaneivaičių kaimo važiuosiu link Liutkiškių, kur laukė ir trečiasis siurprizas, nors tikėjausi tik geresnės kelio kokybės.
Trečiasis siurprizas
Kelias išties buvo geresnis, bet pirmiausia į akis krito kažkokia apleista sodyba. Šalia jos – iškirstas miškelis, o tai mūsų dienomis jau dažnas reiškinys. Jau prie Liutkiškių pamačiau kažkokią pamirštą fermą – nepastebėjau nei transporto, nei darbininkų. Dar arčiau akiratin pateko kitos fermos likučiai, bet didžiausią įspūdį paliko dešinėje kelio pusėje stovinti daržinė. Sulopyta įvairiausiomis medžiagomis ji atrodė klaikiai – nors kas žino, gal tai vietos kaimo „puošmena“?
Išvada viena – Liutkiškių kaime nėra veiklios bendruomenės, nes ji niekaip nesireklamuoja. O gal ši aplinka sudomintų kokią kino studiją, sukančią siaubo filmus? Dekoracijų jiems tikrai neprireiktų kuriant naują „Gyvųjų numirėlių“ seriją. Na, ir kelias iš Liutkiškių link Kutiškių vėlgi buvo su siurprizais.
Vėl siurprizai
Pasiekiau asfaltą, kuris, kaip sako liaudis, panašus į „ubago tarbą“ (o ką, Lenkijoje ir elgeta – „pan z torbeczką“). Beje, ir Lietuvoje XIX a. kai kurie bajorai elgetavo, bet nukrypau nuo temos.
Pasiekęs dviračių taką (mano nuomone, nesveikai platų) ir juo riedėdamas prie nereguliuojamos pervažos pastebėjau įdomų reiškinį. Prie vieno namo, pėsčiųjų ir dviratininkų tako viduryje, riogso šiukšlių konteineris, o kieme plevėsuoja išblukusi Lietuvos trispalvė. Ir suprask, kas čia gyvena: patriotai ar aristoteliškieji idiotai? Spręsti palieku Jums, gerbiami skaitytojai.
Jau už bėgių, buvusios ar esamos „Fasmos“ teritorijoje, pamačiau milžiniškus kalnus žemių, skaldos ir visokių panašių atliekų. Kai pagalvoji, jų užtektų visoms Liepinės miško provėžoms užpilti. Komentaro nebus. Prie buvusios Tarpkolūkinės statybos organizacijos keistai rymojo kai kur išklypę, „basi“ tvoros stulpai. Kodėl jų nepašalino – mįslė.
Ir senieji žydų kapai. Namelio, kuriame šios tautos atstovai mazgodavo savo mirusiuosius, taip niekas ir nenupirko jau eilę metų. Palengva šiurpsta oda. Paskutinis kelionės taškas – ties „Juodeliais“. Buvusiame Durpyno stadione išrikiuoti galingi sunkvežimiai, o brūzgynai ir pakampės iki senųjų žydų kapinių nesutvarkyti. O dabar – šio skyrelio komentaras.
Komentaras
Mano nuomone, daliai dabartinių verslininkų visai nerūpi aplinka ir gamta – tik asmeninė gerovė. Mokesčiai dar ne viskas, juk gyveni Lietuvoje, Radviliškio rajone. Ar norite, jog visi prisimintų jus kaip apsileidėlius? Žinoma, dar galėčiau aprašyti ir „prichvatizacijos“ bumą bei tai, kiek nevykėlių nugydė ne vieną rajono įmonę ar kitus gamybinės paskirties objektus. Neturėjo gebėjimų, o tik norą praturtėti. Komentarui užteks, bet Jūsų laukia kitokio pobūdžio tęsinys.
Tęsinys
Kol vyks rinkimai, aš susilaikysiu nuo savo „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skilties rašymo. Palauksiu, nes atsiras naujos šluotos, tarp kurių bus ir senų ražų. Žinoma, aš pasiilgstu savo kelionių po rajoną ir miestą, nes dabar tam nėra galimybių. Tiesa, kartais pasiseka, nors tai galima pavadinti mažaisiais gyvenimo „siurprizais“.
Vieną penktadienį, likus keliems metrams iki laiptinės aikštelės ir buto durų, sumaniau kakta išbandyti laiptų betono tvirtumą. Patikėkite, betonui nieko neatsitiko, nors jam jau apie šešiasdešimt metų. Kitą šeštadienį, eidamas link parduotuvės, tvojausi pakaušiu į šaligatvį. Spėju, atrodžiau ne kaip, nes vienas vyriškis iškvietė greitąją pagalbą. GMP automobilis atvyko po kelių minučių ir operatyviai pristatė mane į ligoninės priėmimo skyrių. Ten peršvietė galvą, traumų nerado, tad ir kompiuteris, esantis tarp dviejų ausų, pradėjo veikti normaliau.
Kai pagalvoji, priėmimo skyriuje tądien veikė konvejeris. Greitoji viena po kitos vežė ligonius. Gydytojas ir medicinos seselės sukosi it voverės rate. Tačiau jau namie, naktį, pasijutau blogiau. Bandžiau sulaukti ryto vartodamas turimus vaistus. Nieko nepadarysi – širdies ritmo sutrikimas mėgsta taip pajuokauti. Vėl priimamasis, į kurį šįkart atvykau savo dvejomis. Konvejerio tąkart jau nebebuvo. Po poros minučių mane jau konsultavo gydytojas, kurį, kaip vėliau išgirdau, seselės vadina „daktarėliu“. Gal dėl jauno amžiaus, nes šiaip tai buvo vidutinio krepšininko sudėjimo vyras. Tyrimai, vaistų paskyrimas, malonus aptarnavimas. Gydytojas žadėjo pasirodyti ryte ir aptarti kraujo tyrimo rezultatus. Taip ir buvo. Sulaukiau rekomendacijų, seselių patarimų, o prieš saulėtekį jau buvau namuose.
Pailsėjau ir ėmiausi šio straipsnio, kuris ketvirtadienį keliaus į redakciją.
Vytautas Mikalauskis
2026-09-17
