Gal kartais skaitėte apie miesto vadų pažadą artimiausiu metu išasfaltuoti Valančiaus gatvę? Tie, kurie nevaikščioja senųjų miesto Kapinių mikrorajone, tikriausiai ir nežino, kad ši mažytė gatvelė, besitęsianti iki geležinkelio, jau išasfaltuota ir seniai didžiuojasi Motiejaus Valančiaus vardu. Šie metai paskelbti M.Valančiaus metais (jo 225-osios gimimo metinės).
Klubo „Beržė“ narė Z. Rakauskienė ne tik supažindino „Beržiukus“ su M. V. gyvenimu ir kūryba, bet kviečia ir miestelėnus šį bei tą sužinoti apie M. Valančiaus gyvenimą.
Istorijos šaltiniuose gausu medžiagos apie Rusijos ir Lenkijos įtakos padarinius Lietuvai. Buvo toks laikmetis, kai Lietuviams buvo draudžiama kalbėti gimtąją kalba, o vyraujamos buvo lenkų ir rusų kalbos. Lietuvos raidai milžinišką įtaką darė lenkų didikai ir rusų caras Aleksandras I. Nelengvoje padėtyje buvo sulenkėję bajorai, gi lietuvaičių kaimo žmonių padėtis buvo stačiai nepakeliama. Istoriniai šaltiniai aprašo sodiečių padėtį valdant rusams. Jie pagal socialinę padėtį buvo skirstomi į tris rūšis: ponų baudžiaunininkai, iždo arba karališki ūkininkai ir laisvieji valstiečiai. Jiems priklausė kampininkai ir grytelninkai. Jau pagal pavadinimą galima spręsti apie jųjų padėtį.
Ūkininkų Valančių šeimoje augo 3 sūnūs ir dvi dukros. Visus sūnus tėvas išleido į mokslus. Pradžioje vaikus mokė namuose, vėliau Mykolas tapo vienuoliu, Feliksas baigė medicinos mokslus Tartu mieste, o Motiejus mokėsi Kalvarijos vienuolių Dominikonų keturklasėje, nuo šeštos klasės gimnazijoje. Anuomet ūkininkų vaikų į aukštąsias mokyklas nepriimdavo, tad dažnai savo berniukus įsūnindavo bajorams. Sutarus su klebonu, nauja sūnaus pavardė būdavo įrašoma į metrikų knygą. Motiejaus Valančiaus metrikų knygoje įrašyta „Valančevski“ ir pridėtas dar vienas vardas – Kazimieras. Šalia būdavo įrašytos raidės GD (bajorų kilmės). Mokytojai buvo vienuoliai, dėstoma lenkų kalba. Mokiniai klausydavo mišių, kartą per mėnesį ėjo išpažinties. Baigęs šešias Kalvarijos gimnazijos klases, M. Valančius įstojo į Kunigų seminariją, o po dviejų metų buvo perkeltas į Vilniaus Universiteto Teologijos skyrių. Kartu mokėsi S. Daukantas, Stanevičius, Valiūnas. Jų kūryba buvo lietuvių kalba.
Vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, tamsaus gymio studentas Motiejus pasižymėjo darbštumu ir veiklumu. Su aplinkiniais buvo paprastas ir malonus. Į kunigus įšventintas 1828 metais. Vilniaus katedroje dirbo kapelionu Gudure, Mozyliaus apskrities mokykloje, Kražių gimnazijoje šešerius metus dėstė tikybą. Su kitais dvasininkais ėmėsi iniciatyvos blaivinti lietuvius. Jis suprato, kad nuo lankymosi Karčiamose žmones galima atpratinti tik visuomenę įtraukiant į kultūrinę ir švietėjišką veiklą. Valančius – pirmojo lietuviško laikraščio „Pakeleivingas“ sumanytojas , slaptų lietuviškų mokyklų steigimo iniciatorius, neabejingas ir knygnešystei.
Atostogų metu lankydavosi įvairiuose savo gimtosios Žemaitijos kampeliuose, norėdamas geriau pažinti kraštą ir suartėti su žmonėmis.
Į Valančiaus mokslo žinias ir šviesią asmenybę atkreipė dėmesį ir dvasiškoji vyresnybė. 1840 metais buvo pakviestas į Vilniaus dvasiškąją akademiją profesoriauti, o po dviejų metų profesoriauti į Petropilį. Akademijoje profesoriavo penkis metus. 1845 m. grįžo į Žemaitiją. Čia buvo paskelbtas Žemaičių kunigu, seminarijos rektoriumi Varniuose. Pasirinkęs gabių, patikimų padėjėjų, ėmėsi Seminarijos tvarkymo darbų. Parašė knygą „Žemaičių vyskupystė“. 1838 metais, mirus vyskupui Giedraičiui, Lietuva 12 metų buvo be ganytojo. 1859 metais Italijoje, Neapolio mieste, Valančius buvo perkanonizuotas Žemaičių Vyskupu, o 1860 metais vasario 25 d. buvo įšventintas vyskupu Petrapolyje. Naująjį vyskupą išklausė caras Nikolajus I ir suabejojo: „Tas kraštas 1831 m. pasirodė man neištikimas“. Valančius atsakė: „Svarbu dora, rūpinsiuose, Pone… Liaudį vesiu tiesos ir darybės keliu“.
Joniškyje jį pasitiko galybė žmonių. Čia per dvi dienas vyskupas suteikė sutvirtinimą 5000 žmonių. Balandžio 9 dieną, dalyvaujant miniai žmonių ir dvasininkų, atliko ingresą į katedrą. Tai pirmas Žemaičių vyskupas, kilęs iš sodiečių. Jis buvo pramintas mužikų vyskupu, už jo prieraišumą prie paprastų žmonių. Griežtas buvo ir parapijų klebonams, nurodydamas, kad nebūtų brangių vaišių, jokių iškilmių; nustatė naują kunigų kalėdojimo tvarką. Jau po 12 metų švenčiausiajam tėvui pranešė: „Įšvenčiau 333 kunigus, sutvirtinimą suteikiau 580 687 žmonėms. Dievo žodį visur lankydamasis skelbiau.
Vyskupo M. Valančiaus lyderystė subūrė tautą, mokė kalbėti ir rašyti lietuviškai, įkūrė Blaivybės draugiją, padėjo stiprų pagrindą tautos atminimui ir kovai už laisvę. Drąsiai teigiama, kad vyskupas M. Valančius – tautos gelbėtojas.
Knygų bičiulių „Beržė“ informacija
(Bus daugiau)
