Šiąnakt aš apsiverčiau ant kito šono ir man visai kitaip gyvenimas pasirodė. (Iš kito šono.) Todėl atsisakau savo trigrašio po Arvydo Juozaičio straipsniu ir noriu, kad jis tą patį su savo straipsniu padarytų. Atsisakytų!
Esmė ta, kad mes esame per senų pažiūrų ir vadovaujamės pasenusiomis dogmomis, ignoruodami tai, kad pasaulis pasikeitė, moralės nebėra, tad absurdas kam nors moralizuoti. Kadangi mus užvaldė per kitą galą atbuliniai, reikia į viską žiūrėti atbulai ir tada viskas atsistos į savo vietas. (Gal ir ne viskas atsistos, žinant mūsų amžių, bet tikrai verta pabandyti.)
Anksčiau buvau įsitikinęs, kad šalies prestižas priklauso nuo to, kaip gyvena žmonės: laimingi jie ar nepatenkinti, užtenka algų už elektrą susimokėti ar tenka nuolat skolintis, išgyvena pensininkai iš pensijos ar yra priversti butus pardavinėti, ar bendrauja valdžia su savo tauta ar jau nebe su savo? Pasirodo klydau.
Pasirodo šalies prestižui nekenkia tai, kad trečdalis gyventojų emigravo, o šaika valdžioje degradavo, bedalindami ir besidalindami išmokas. Dabar svarbiausi šalies prioritetai yra tokie: vietoj ligų prevencijos svarbiau skiepai, vietoje teatrų ir kino – karantino, vietoj sporto svarbiau, kas surinks daugiau protesto parašų ir nepatenkintų žmonių į mitingą, o užuot pasiuntus išsigimusią valdžią ant trijų raidžių, svarbiau yra pasiųsti savanorius į kosmosą. Kol kas kosmoso platybėse pypsėjo tik lietuviška dėžutė už penkis milijonus, netrukus ten jau gal pypsės ir pirmasis pasaulyje lietuvių kosmonautas. (Jei neįstengsim įpirkti bilieto į abi puses…)
Bet tai tik smulkmenos lyginant su svarbiausiu prestižu. Neseniai paaiškėjo, kad labiausiai pasaulio visuomenę domina, kas valdė Lietuvą praėjusio šimtmečio paskutinėje dekadoje. Sako, net emigrantai, vos perlipę per sieną su Baltarusija, pirmiausiai pasieniečių teiraujasi, koks buvo vadovo statusas Lietuvoje 1990-ųjų pradžioje? Jei kažkoks pirmininkas, tai spjauna ir lipa per tvorą atgal pas baltarusių Batką, jei jiems atsako, kad prezidentas, tik dar ne visai įteisintas, tada bėga į Lietuvą toliau. Nes pirmininko statusas visiems primena sunaikintus kolūkius, o emigrantai to nemėgsta, nes patys mėgsta viską naikinti.
Deja, ne visi lietuvaičiai tai supranta. Jie mano, kad vadovo statusas yra kažkieno asmeninis reikalas. Nė velnio! Tai visos Lietuvos prestižo klausimas. Visada reikia žiūrėti į priekį, net jei eini atbulai. Ką atsakysime savo gyventojams, kai, išmušus X valandai, neduok tu Dieve, koks irakietis ar afganistanietis mūsų pasiteiraus: „Ką čia taip iškilmingai laidoja?“ Ar apsivers liežuvis aiškinti, kad kažkokį pirmininką? O jei apsivers, ką teks atsakyti emigrantui, kai tas sakys ir aš taip noriu? Pagal emigrantų kiekį tam valstybinių lėšų tikrai neužteks.
Arvydai, tu neteisus! (Ir mane suklaidinai.) Kol mus valdo atbuliniai, viskas bus daroma atbulai. Kad tai suvoktum ir pateisintum, dažniau vartykis ant kito šono kaip aš. Tada viskas atsistos į savo vietas. O jeigu kaip sportininkas atsistosi kaip jogas ant galvos (deja, man taip neišeina), kai kas gali net virš galvos pakibti: neišsigąsk, tai ne aš ir dar ne jie…
