Linkuvos seniūnijoje Voronėlių kaimo laukuose stūkso didelis neįprastas akmuo. Ant jo rytinės pusės gana aiškiai matyti du įdubimai, panašūs į kulnais į vidų dvi dešinės kojos pėdas. Padavimas sako, kad tai „velnio pėdos“, o po akmeniu pakasta statinė aukso… Beje, rytų pusėje prie akmens iškasta gana gili duobė. Matyti, nešvarus vanduo. Gal kas ieškojo aukso?
Tai ne vienintelis pėduotasis akmuo Lietuvoje. Jų yra kitose Europos ir ne tik šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje. XX a. archeologas Petras Tarasenka dar 1927 m. rašė, kad akmens amžiuje tokie įdubimai atsirasdavo, kai žmonės, norėdami pasigaminti akmeninį kirvuką, ilgai trindavo šiek tiek apdorotą akmens gabalą į kitą tam tinkamą akmenį. Taigi išeina, kad Voronėlių akmuo buvo naudojamas akmeniniams įrankiams gaminti. Tai akmeninių įrankių gamybos stalas. Panašu į tiesą, nes akmuo kitoks, nei dauguma esančių laukuose. Vėliau, kai įrankių iš akmens nebegamino, žmonės mitologizavo tokius akmenis, manė, kad įdubimai yra laumių pėdos. Garbino juos. Atėjus krikščionybei, kunigai, norėdami atpratinti nuo pagonybės ir šventų akmenų garbinimo, tokius įdubimus pavadino „velnio pėdomis“. Draudė juos lankyti ir atlikti religines apeigas.
Jonas Sireika
