Radviliškio rajono savivaldybėje atliktas atitikties auditas atskleidė niūrią realybę: nepaisant politinių deklaracijų apie rūpestį vaikų gerove, savivaldybės veikla šioje srityje yra paviršutiniška, o dažnai ir tiesiog pažeidžianti teisės aktus. Strateginio planavimo spragos, nepakankama finansų kontrolė, informacijos stoka bei ribotas paslaugų prieinamumas rodo, kad vaikų dienos socialinė priežiūra, užuot tapusi saugia erdve pažeidžiamiausiems vaikams, dažnai veikia tik formaliai.
Nors vaikų dienos centrai (VDC) turėtų būti svarbus įrankis mažinant socialinę atskirtį, jų veiklos organizavimas, finansavimas ir priežiūra rajone stringa. Po audito kyla paprasti, bet svarbūs klausimai: kodėl nėra efektyvaus planavimo? Kodėl viešosios lėšos nėra skaidriai administruojamos? Kodėl tik nedidelė dalis vaikų gauna paslaugas, kurias garantuoja įstatymai?
Atsakomybė čia tenka ne tik pavieniams administracijos darbuotojams, bet ir rajono valdžiai – Socialinės paramos skyriui, administracijos direktorei Eglei Ivanauskytei, merui Kazimierui Račkauskiui bei visai valdančiajai daugumai. Audito ataskaita aiškiai rodo, kad vaikų socialinė priežiūra nėra realus prioritetas – veikiau retorinis fonas, kuriuo galima pasinaudoti, bet nespręsti.
Vietoj žinojimo ką reikia atlikti valdininkai užsiima darbo imitacija
Savivaldybės strateginiuose dokumentuose galima rasti gražiai skambančius uždavinius, tokius kaip „gerinti socialinių paslaugų kokybę ir prieinamumą“, tačiau auditas parodė, kad vaikų dienos centrams nėra numatyta jokių konkrečių priemonių: nei plėtros, nei kokybės vertinimo, nei teritorinio pasiekiamumo sprendimų. Tokios formuluotės perkeliamas ir į kasmetinius veiklos planus – be jokios analizės, atsakomybės ar aiškių veiksmų. Nors plane įrašyta, kad paslaugas turėtų gauti 242 vaikai, nepaaiškinama, kodėl toks skaičius, kaip jis bus pasiektas, ir kas už tai atsakingas. Tai planavimo imitacija – nevaldomas procesas be krypties ir atsakomybės.
Lėšų skirstymas – be tvarkos, be kontrolės
Auditas atskleidė, kad iki šiol savivaldybėje nėra patvirtintos tvarkos, kaip paskirstomos biudžeto lėšos VDC veiklai. Tai reiškia, kad pinigai skirstomi „iš akies“, be aiškių kriterijų, be atskaitomybės. Pavyzdžiui, kai kurioms įstaigoms 2024 m. buvo pervesta daugiau lėšų, nei numatyta, kai kurios – gavo finansavimą net neturėdamos teisėto pagrindo. Kauno arkivyskupijos šeimos centrui lėšos skirtos papildomai, neįvertinus, kad įstaiga jau finansuojama kitoje savivaldybėje. Kitur – iš viso nesilaikyta sutarčių formų, nebuvo reikalaujama lėšų panaudojimo ataskaitų, vidaus kontrolės padalinys neinicijavo jokių patikrinimų. Tai rodo ne tik procedūrų stoką, bet ir sisteminį atsakomybės vengimą.
Paslaugų kokybė – niekieno vertinama
Teisės aktai įpareigoja savivaldybę bent kartą per metus vertinti vaikų dienos centrų teikiamų paslaugų kokybę. 2024 m. ir 2025 m. I pusmetį tokie vertinimai nebuvo atlikti, net nebuvo suplanuoti. Neapklausti nei vaikai, nei jų tėvai, nesurinkta jokių duomenų apie paslaugų efektyvumą. Socialinės paramos skyrius nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad tokia priežiūra būtų vykdyta. Šis neveikimas nėra techninė klaida – tai sąmoningas ignoravimas, kuris kelia grėsmę paslaugų kokybei ir vaikų gerovei.
Paslaugos nematomos – trūksta net elementarios informacijos apie galimas paslaugas
Savivaldybės tinklalapyje iki šiol neskelbiama informacija apie veikiančius vaikų dienos centrus – nenurodyti nei kontaktai, nei darbo laikas, nei paslaugų pobūdis. Dalis centrų neturi net iškabų, o informacija socialiniuose tinkluose – ribota. Savivaldybė nesiėmė jokių papildomų veiksmų informuoti gyventojus – nei per mokyklas, nei per seniūnijas, nei per žiniasklaidą. Tai reiškia, kad paslaugos faktiškai egzistuoja, bet gyventojams jos sunkiai pasiekiamos – ir tai dar vienas ženklas, kad prioritetai deklaruojami, bet nevykdomi.
6 proc. paslaugų aprėptis – sistemos fiasko
2025 m. pradžioje VDC paslaugas gavo tik 214 vaikų – tai vos apie 6 proc. visų mokinių. Rajone yra bent 461 vaikas, patiriantis socialinę riziką, bet paslaugas gauna mažiau nei pusė. Savivaldybė neturi aiškios sistemos, kaip identifikuoti šiuos vaikus, trūksta duomenų mainų su švietimo, sveikatos ar policijos įstaigomis. Ši spraga rodo, kad vaikai dažnai paliekami likimo valiai, nes nėra efektyvaus tarpžinybinio bendradarbiavimo.
Pusė seniūnijų – be centrų
Net 5 iš 12 rajono seniūnijų neturi nė vieno vaikų dienos centro. Tai pažeidžia įstatymo nuostatą, jog paslauga turi būti prieinama arčiausiai vaiko gyvenamosios vietos. Šeduvoje, Radviliškyje ar kitose teritorijose socialinę riziką patiriančių vaikų skaičius siekia kelias dešimtis, tačiau centrai neįrengti, o esami neturi pakankamai vietų. Savivaldybė neturi plano mažinti šį geografinį atotrūkį.
Darbo laikas – ne vaikams, o patogumui
Didžioji dalis centrų dirba nuo 8 iki 17 val., kai vaikai yra mokyklose. Tai reiškia, kad centrai „veikia“, bet vyresnio amžiaus vaikams, gimnazistams yra neprieinami. Tokios darbo valandos rodo, kad paslaugos organizuojamos patogiai įstaigoms, o ne naudotojams. Savivaldybė šios problemos nesprendžia, darbo grafikų nederina, nesiima veiksmų užtikrinti, kad paslaugos būtų prieinamos tada, kai jų iš tiesų reikia – po pamokų ar bent dalį laiko savaitgaliais.
Meras kratosi atsakomybės
Į audito klausimus meras atsakė biurokratiškai korektiškai, tačiau iš esmės – atsakomybės kratosi. Strateginių priemonių vaikų dienos centrų paslaugų kokybei vertinti nėra, nes, kaip teigiama, „nuo 2025 metų planavimas integruotas į strateginius dokumentus“, tad esą „galėjo būti neatitikimų“, bet tai „neturi įtakos“. Lėšų skirstymo tvarkos nėra – bet, anot mero, finansavimas vyksta „pagal direktoriaus įsakymus“, o kontrolė vykdoma tik „gavus ketvirtines ataskaitas“. Kokybės vertinimų 2024–2025 m. pirmąjį pusmetį nebuvo, tačiau meras aiškina, kad įstaigos pateikia „lankomumo dokumentus“, o „tikrasis“ kokybės vertinimo grafikas suplanuotas tik nuo 2025 m. rugpjūčio. Kai paklausta, kodėl tik apie 6 % mokinių gauna paslaugas, atsakymas lakoniškas: „nėra laukiančių eilėje“. Net kai pusėje seniūnijų VDC nėra, tai pateisinama tuo, kad „poreikis patenkinamas“. Visa tai rodo – jei popieriuje viskas sutvarkyta, tai realybės spręsti nebūtina.
Emilija Laukagalytė
asociatyvios nuotraukos
