Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“ (19)
Pėsčias, nes nemandras
Nors katalikų kunigas, bet apžėlęs plaukais ir barzda taip, kad kai atvyko pas vyskupą, šio nervai neišlaikė: stvėrė žirkles ir ėmė karpyti kunigo ševeliūrą kur papuola.
Neklauso valdžios. Juk ne kartą buvo nurodyta mišias ir kitas religines apeigas rengti tik lenkų kalba, o šis kunigas prabyla į parapijiečius lietuviškai. Bažnyčioje, per mišias! Kur tai matyta?
Normalus kunigas privalo elgtis solidžiai: jeigu lanko parapijiečius – tai tik su žirgų traukiama karieta (šių laikų atitikmuo – mersedesas, tesla ar bent džipas). Ogi šitas pėsčias vaikšto! Ir kur – pas dvarininką, kaimo viršaitį ar pašto viršininką, blogiausiu atveju – pas mokytoją? Ne, pas paprastus žmogelius, į prastas jų gryčias su mažyčiais apmūsijusiais langeliais, prakaito smarve ir utėlėmis!
O ką ten veikia, aukas renka? Norėtum. Nagi jis tų prastų žmonelių prastas jų dainas ir kitas blevyzgas užsirašinėja. Paskui prastoje (nes lietuviška) spaudoje skelbia. Argi tai pritinka kunigui? Bausti jį, bausti!
Tai – tik keletas epizodų iš Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaimo garsiausio žmogaus – kunigo Mykolo Miežinio spalvingo ir neilgo gyvenimo.
Tarsi Dievo valia šis netipiškas Jo tarnas, anų laikų ponų akimis mužikas daugeliui metų įsirėžė į vaitiekūniškių atmintį, nugulė enciklopedijose, žinynuose, žodynuose bei kitose svarbiose knygose. Ne tiek kaip kunigas, kiek kalbos, tautosakos, etnologijos, etnografijos ir kitų tautos perlų rinkėjas bei pateikėjas, apibendrinus – šviesuolis.
Šiandien apie Mykolą Miežinį rasi parašyta daug kur. Tik daugiausia sausai ir trumpai. Ko stebėtis – XIX amžius, 200 metų atgal, (lyg ir) seni laikai.
Man pavyko dar rasti Vaitiekūnuose kruopelytę prisiminimų apie šį garsųjį mūsų kraštietį. Be to, pervertęs bibliotekose kelias dešimtis ne internetinių šaltinių apie M. Miežinį, aptikau šį tą nenuobodaus.
Ir dar, paaiškėjo, jog iš Vaitiekūnų Miežinių kilo ne vienas, o trys kunigai, ir jau šiais laikais beveik ketvirtas. Argi ne išskirtinė giminė?
Tad pakalbėkime apie tą Vaitiekūnų žvaigždę, o šio rašinio pabaigoje paieškokime dar gyvenančių tame kaime Miežinių giminės palikuonių.
Grytelė prie upelio
Prieš 200 metų Vaitiekūnų kaimo pradžioje, netoli Šušvės upės, prie į ją įtekančio Tarailio upelio, stūksojo medinė gryčia, kurioje gyveno Leonas ir Barbora Miežutavičiai, vėliau tapę Miežiniais. Šiuo metu maždaug toje vietoje stovi administracinis žemės ūkio bendrovės „Auga Spindulys“ pastatas.
Leonas buvo vietinis, vaitiekūniškis, jo žmona Barbora – iš Ažytėnų kaimo, kuris plyti netoli Vaitiekūnų. Vienuose bažnytiniuose dokumentuose jos pavardė nurodoma Bigaitė, kituose – Katkevičiūtė; kas dabar bepasakys, ar tai raštininko klaida, o gal antroji Leono žmona. Juk senovėje tokios medicinos pagalbos, kaip dabar, nebuvo, tad nemažai moterų mirdavo per gimdymą. Po to vyrai vesdavo kitas, šeimose augdavo ir keliolika vaikų.
Jei tai buvo Katkevičiūtė (Katkutė), galbūt ji buvo Ažytėnus išgarsinusio agronomo ir rašytojo Mikalojaus Katkaus tėvo sesuo?
Tačiau klausimus apie dvigubą Miežutavičiaus-Miežinio pavardę ir kitus neaiškumus atidėkime šio rašinio pabaigai.
Leono ir Barboros Miežutavičių (Miežinių) šeimoje buvo maždaug 10 vaikų. Labiausiai išgarsėjo priešpaskutinis Mykolas Jeronimas, gimęs 1827 metais, nes buvo ne tik kunigas, bet ir kalbininkas, parašęs lietuvišką gramatiką bei 4 kalbų žodyną. O dar etnologas bei tautosakininkas – vaikščiodamas po kaimus užrašinėjo dainas, pasakas, padavimus, įdomius žodžius, tradicijas.
Skirtingai negu daugelis kitų to meto kunigų, jis nesibodėjo paprastų žmonių bei jų varganos buities. Tokie ponai kaip kunigaikštis Mykolas Oginskis pravardžiavo Miežinį chlopomanu, skundė vyskupams, o tie blaškė keistuolį kunigą po prasčiausias parapijas ir net buvo keliems metams įkalinę Raseinių vienuolyne.
Atsivežė pasenusius tėvus
Pradinę mokyklą Miežinių Mykoliukas lankė Grinkiškyje, vėliau Dotnuvoje, o progimnaziją – Kėdainiuose. Ją baigęs, įstojo į Varnių kunigų seminariją. Kažin, ar vien tik dėl didelio tikėjimo, tuo metu lietuviams, norėjusiems aukštojo išsilavinimo, nebuvo daug pasirinkimų, nes Rusijos caro valdžia, kuri 1795–1914 metais valdė Lietuvą, 1832 metais buvo uždariusi Vilniaus universitetą, vėliau ir kitas aukštąsias lietuviškas mokyklas.
Tik vienam kitam lietuvaičiui tais laikais pavyko baigti medicinos, veterinarijos, agronomijos mokslus Rusijoje. Lengviausia išeitis jiems buvo kunigų mokyklos Lietuvoje, tad Mykolas Miežinis ir pasirinko šį kelią.
Baigęs seminariją, M. Miežinis 1850 m. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas dirbti vikaru (klebono padėjėju) Brunavoje (bažnytkaimis Latvijoje netoli Lietuvos sienos). „Buvo labai rimtas, blaivus, nuolankus, tai vyskupas Motiejus Valančius jį vertino ir jau 1854 metais paskyrė Brunavos klebonu. Čia gerai išmoko latviškai. Lenkiškai taip pat gerai buvo išmokęs seminarijoje“, – šitaip savo apybraižoje apie M. Miežinį rašė kunigas, rašytojas ir literatūros istorikas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Po keleto metų M. Miežinis buvo paskirtas Šimbarko (kaimas Šiaurės Lenkijoje) bažnyčios klebonu. Čia jis dirbo dešimtį metų, čia iš Vaitiekūnų atsivežė ir globojo jau pasenusius savo tėvus. Ar daug dabartinių mūsų emigrantų taip daro? Pasak kai kurių šaltinių, senieji Miežiniai Šimbarke ir sutiko savo saulėlydį.
Skaitytojams priminsiu, jog carinei Rusijai priklausė ne tik Lietuva, bet ir Latvija, Lenkija, Estija bei kitos kaimyninės šalys, štai kodėl lietuvius kunigus valdžia skirdavo ir į tų šalių bažnyčias.
Dabartinės kelionių agentūros turistus į Šimbarką vilioja rašydamos, jog ten nuostabūs gamtos vaizdai, Lenkijos Šveicarija, be to, yra tokių įžymybių kaip ilgiausias pasaulyje stalas, prie kurio gali susėsti 240 žmonių, namas „aukštyn kojomis“, kuriame baldai prisukti prie lubų ir t.t. Tačiau nutyli (turbūt nežino), jog ten dirbo žymus mūsų kraštietis.
Tėvų buvimas šalia Šimbarke turėjo prislopinti Mykolo ilgesį Tėvynei. Tačiau būtent čia prasidėjo pirmieji jo susikirtimai su carine valdžia, mat toji suuodė, jog šis kunigas pritarė 1863 metų lenkų ir lietuvių sukilimui prieš carinę Rusiją. Už tai jis buvo pažemintas iki kunigo filialisto pareigų Klykoliuose (Latvija).
Išvijo policininką iš klebonijos
Tik negreitai M. Miežinis pagaliau buvo paskirtas dirbti Lietuvoje ir, laimei, net netoli savo tėviškės Šėtoje (Kėdainių r.). Tai artimiausia nuo Vaitiekūnų vieta, kur darbavosi mūsų kraštietis. Deja, kaip tik čia jo nesutarimai su valdžia pasiekė tokį lygį, kad, kaip rašė Vaižgantas, nesusivaldė net šiaip jau ramus vyskupas Motiejus Valančius.
„Valančius mėgo klausyti davatkų skundų, tad ėmė persekioti Miežinį kaipo negana uolų (davatkų nuomone. – F.Ž.) kunigą, pažangų, net „laisvamanį“. Vieną kartą kun. Mykolui su reikalu nuvažiavus į vyskupą Valančių, šisai, pasergėjęs užžėlusią jo tonzūrą ir pagavęs žirkles, savo rankom ėmęs kirpti jo galvos plaukus kur pakliuvo. Tai bene vienatinis vysk. Motiejaus nesusivaldymo faktas“, – pasakoja Vaižgantas.
Vėliau klebonas M. Miežinis padarė dar didesnį „nusikaltimą“, negu ilgi plaukai: palydėjo nabašninką su laidotuvininkais į parapijos kapus su lietuviškomis giesmėmis. Tai buvo caro valdžios uždrausta, todėl prie klebono prikibo policija. Mūsų kraštiečio būta ūmaus, pasak Vaižganto: „Kai Pageležių antstolis atvažiavęs ėmė kun. Mykolui grasyti, šisai išmetė policeiskį su visais jo daiktais pro duris“.
Šito rusų valdžia negalėjo dovanoti, uždarė Mykolą Miežinį į vienuolyną Raseiniuose. Taip būdavo baudžiami kunigai, o eiliniai žmonės, žinoma, gaudavo dar didesnes bausmes. Tas vienuolynas Raseiniuose tebėra ir dabar, tik jau be vienuolių ir kalinių.
Rusas Kauno gubernatorius (šiai gubernijai tada priklausė Kėdainių ir aplinkiniai rajonai), matyt, tikėjosi taip sugniuždysiąs nepaklusnųjį litvomaną kunigą. Gal eiliniam taip ir būtų atsitikę, tačiau ne Mykolui Miežiniui – šis paprašė popieriaus, plunksnakočio ir įniko dienų dienas kažką rašyti. Šitaip gimė du jo dideli lituanistikos darbai – „Lietuviszka gramatika“ ir „Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas“, kur jo autorius sudėjo tūkstančius žodžių, priežodžių bei kitokios medžiagos.
„(Miežinis) paskui pasakodavos iš to savo žodyno nusivijęs virvę, su kuria išlipęs iš vienuolyno kaip iš kokio šulinio, kur buvo įmestas, ar per žodyną kaip vilkas per ožką iššokęs“, – šmaikštavo pasakodamas apie M. Miežinio tremtį Juozas Tumas-Vaižgantas. Kitaip tariant, tas lituanistikos darbas padėjo kunigui neprarasti vilties ir net išgarsėti, nes rusų prispaustoje to meto Lietuvoje labai trūko ir lietuviškų žodynų, ir gramatikų.
Pasklidus garsui apie vienuolyne uždarytą knygas rašantį lietuvių kunigą, rusų valdžia po trijų metų nusprendė M. Miežinį išleisti, nors buvo uždariusi iki gyvos galvos.
Mūsų kraštietis buvo išsiųstas eiti vikaro pareigų (prieš tai buvo klebonu) Šilalėje, po to dar nuošalesniame šio rajono Didkiemio bažnytkaimyje. Tik negreitai vėl grąžintos jam klebono pareigos, tačiau kitame Lietuvos pakraštyje, Zarasų rajono Smalvų kaimo bažnyčioje.
Bet nemalonumai pasivijo ir čia, vietos bajorai pasiskundė vyskupui, esą naujasis kunigas jų negerbiąs. Tada vyskupas iškėlė M. Miežinį altarista į Plungę. Nuo vilko – ant meškos: netrukus čia ponavęs kunigaikštis Mykolas Oginskis pasiskundė vyskupui, esą šis kunigas – „chlopomanas” (mėgsta paprastus žmones). To meto valdžios nuomone, tai irgi nusikaltimas, todėl M. Miežinis buvo dar kartą, jau paskutinį, iškeltas altarista į Švėkšną (Šilutės r.).
Neilgai čia pagyvenęs, per beveik 40 metų kunigavimo carinės valdžios daug mėtytas ir vėtytas, kunigas M. Miežinis 1888 m. lapkričio 24 d. numirė. Jam tada buvo 61 metai su trupučiu. Pasak rašytojo Vaižganto, prieš mirtį M. Miežinis „vos keletą dienų tepasirgęs“. Ant jo kapo sūnėno kunigo Mato Miežinio rūpesčiu pastatytas paminklas su užrašu: „Viengenti, prie šito kapo atėjęs atmink, kad čia gul mūsų geradėjis, kurs Dievą ir brolius savo mylėjo ir meilę tą kitiems jis pažadėjo“.
Nesuprato ir giminaičiai
Šioje neilgoje mūsų kraštiečio biografijoje mažai tilpo jo savitumų, net dabar (o anuomet juo labiau) vadintų keistumais. Kad ir tas jo palankumas paprastiems, eiliniams sodiečiams, pomėgis vaikščioti pas juos ir užrašyti jų dainas, priežodžius ir kitus kalbos ir tautosakos turtus bei spausdinti juos valdžios persekiojamuose lietuviškuose leidiniuose.
Antai 1885 m. žurnale „Auszra“ su parašu „Kunigas Mikolas Miežinys“ (atkreipkite dėmesį į pavardę – užrašė taip, kaip vaitiekūniečiai dabar taria) buvo išspausdinta liaudies daina „Mergele mano jauna“ lietuvių ir latvių kalbomis kaip įrodymas, jog, pasak M. Miežinio, „ji teprimena kožnam tikram Lietuviui, kad Latvei musu brolei yra buvę ir dar tebėra“. Štai toji daina lietuviškai:
– Mergele mano jauna,
Kur guli tamsioj naktelėj?
– Aukštam naujam svirnelyje,
Margoj matušės lovelėj.
– Mergele mano jauna,
Ar gali mane priimti?
-Bernyti, mano brolyti,
Negaliu tamstos priimti:
Turiu dureles girgždančias,
Svirno raktelius skambančius.
– Mergele mano jauna,
Aš tave jauną pamokysiu:
Pakelk dureles – negirgždės,
Suimk raktelius – neskambės.
– Bernyti, mano brolyti,
Suprantu tavo žodelius:
Tu nori mane apgauti
Ir vainikėlį nutraukti,
Ir į ašaras įmesti.
Tai tau jau, šelmi, pašėlti,
Ne mane jauną vilioti.
Tai dabar, kai mūsų žiniasklaidoje pilna seksistinių pliurpalų, ši dainelė atrodo nekaltai, o anuomet, prieš 200 metų, ji buvo net labai drąsi. O kas tokią užrašė – kunigas?!
Tai ko stebėtis, jei šis keistuolis, šis vaikščiotojas pas valstiečius ir jų dainų bei kalbų rankiotojas nepatiko ne tik to meto valdžiai, bet net ir jo artimiesiems, jo giminaičiams Vaitiekūnuose. Apie tai užsiminė kunigas ir rašytojas Vaižgantas, o jis daugiau žinojo apie Miežinį negu mes, nes savo veiklą pradėjo, kai dar M. Miežinis gyveno.
Net ir dabar, po dviejų šimtų metų, artimiausioji likusi šio kunigo giminaitė, Vaitiekūnų kaimo gyventoja Elena Miežinytė-Daukšienė 2024 metų rudenį man pasakojo taip: „Mano mama sakė, kad tas kunigas buvo labai keistas, pas žmones ne su arkliais atvažiuodavo, o pėsčias ateidavo ir visokias jų kalbas užrašinėdavo. Nu ar ne keistas?“
O anuomet, matyt, būta net rimtų Mykolo Miežinio nesutarimų su savo giminėmis Vaitiekūnuose.
Apgynė mūsų kraštietė
Savo parašytą „Lietuviszką gramatiką“ autoriui pavyko išleisti Tilžėje (tame Mažosios Lietuvos mieste nebuvo lietuvišką spaudą draudusių rusų). Vėliau knygnešiai slapta gabeno ją per sieną į Didžiąją Lietuvą.
„Įžanga į tą gramatiką turi mums ir istorinės prasmės. Būtent kaip tasai aušrininkas įvertina lietuvių kalbą, kokie pasirodo jo santykiai su rusų raidėmis ir kaip jis žiūri į lietuvių tarmes“, – šitaip rašė apie šios Gramatikos autoriaus parašytą įžangą Vaižgantas. Pacituosiu ir aš šią M. Miežinio pratarmę autentiškais žodžiais:
„Stebėtinu daigtu yra, jog lietuviszka kiltis, gente, nu taip senu žilu amžių, be jokiu, gali sakyti, raszytu kniginiu mokslu, iszemus szirdingas daineles, per taip ilgus, o nemaloningai naikinanczius laikus, gyvoje savo kalboje užlaikė ir lyg szei gadynei, lyg szei baltai dienai tebeužlaiko tokią gražią, puikią kalbą, nepasidudanczią nemaž nei Grekonams, nei Lotynams (…). Jau senei Lietuva pasisavino apvalias, dailei apskritas Lotynu literas ir per tai, neklaidžiodama klajais keleis, nepriėmė riestu, kreivu ir visaip kreizotu Grėkonu, nei Slavonu, nei taip vadinamos krokavinės raszmenės, nės szios labai laužytos vargina vyzį ir trukdo skaitymą. Tą pasaugoję, Vokieczei musu gadynėje pradėjo grįžti prie geresmos lotyniszkos raszmenes, pamesdami savo senąję. Musu prabocztai, senolei laimingai, protingai patropyjo iszsirengti, mes gi mokėkime neiszsižadeti taip labai atpülanczios musu tarmei raszmenės“.
Ir dar: „Paikszei ir mulkei tiktai, neko nesuprasdami patys, vos pasaugoję menka paveiduma žodžiu lietuviszku vardams slavoniszkiems, tujaus nekus gvairyja ir tauzyja, ne vieną per tai įvezdami į paklydimą, buk esą tie žodžei tikrai slavoniszki. Prieszingai – mokiti ir iszmintingi žmones mato ir gerai numano, jog lietuviszka kalba yra vyresne ir savo trumpomis kvarmomis augsztesne už slavoniszkas, o toli artimesne Sanskritui, nemaž nepasidūda tarmėms lotyniszkoms negi grykoniszkoms“.
Argi daug dvasininkų anuometinėje lenkų, vėliau rusų nuvargintoje Lietuvoje šitaip gerbė ir aukštino lietuvių kalbą? Priešingai, daugelis patys kalbėjo ir parapijiečius ragino kalbėti lenkiškai.
Vėlesnieji mūsų kalbininkai skirtingai vertino M. Miežinio Gramatiką – vieni ja džiaugėsi, kiti buvo santūresni. Tarp pastarųjų buvo kalbininkas Jonas Jablonskis, stiprokai sukritikavęs šį mokslo darbą – esą kirčiai ne ten ir ne tokie, tarimas ne toks ir t. t. Jis tada buvo dar jaunas ir toji recenzija buvo pirmoji kaip kalbininko.
„Žinoma, – vėliau padarys išvadą apie M. Miežinio kalbinį palikimą Vaižgantas, – Miežinis buvo negi specialistas kalbininkas. Daug kur klydo, daug ko neišmanė“. Tai ir suprantama, juk jis studijavo teologijos, o ne kalbos mokslus.
Ir smagu, kad jau šiais laikais atsirado kam užstoti mūsų kraštietį. Tai padarė mūsiškiame Grinkiškio krašte užaugusi, toje pačioje Grinkiškio vidurinėje mokykloje kaip ir daugelis mūsų besimokiusi, iš Pašušvio kilusi Rūta Kazlauskaitė. Dabar ji – kalbininkė, Šiaulių akademijos docentė. Viename savo mokslinių straipsnių „Grinkiškio šnektos ypatybės M. Miežinio „Lietuviszkoje gramatikoje“ Rūta Kazlauskaitė nagrinėjo Mykolo Miežinio kalbos palikimą ir apgynė žemietį nuo kai kurių kalbininkų nepagrįstų priekaištų.
„Vis dėl to negalima kalbėti vien apie „Lietuviszkos gramatikos“ trūkumus bei netikslumus ir sutikti su J. Jablonskiu, kad autoriui „trūksta gilesnio pažinimo kalbos“. Įdėmiai skaitant nesunku šioje knygoje rasti daug aktualių, įdomių lietuvių kalbos faktų. Pavyzdžiui, čia nemaža dialektologijai svarbios medžiagos“, – rašo R. Kazlauskaitė ir pateikia kai kurių gimtosios M. Miežinio Grinkiškio šnektos ypatybių, kurias savo Gramatikoje gražiai panaudojo M. Miežinis.
Savita, senųjų grinkiškiečių dar ir dabar vartojama Grinkiškio šnekta priklauso vakarų aukštaičių šiauliškių tarmei, o Grinkiškis yra jos centras. Kalbininkė R. Kazlauskaitė daro išvadą, jog M. Miežinis sąmoningai rašė taip, kaip jo gimtuosiuose Vaitiekūnuose buvo tariama ir taip išryškino lietuvių kalbos turtus.
Atsisakė rusiškų raidžių ir pinigų
Kitas M. Miežinio mokslinis darbas, kurį jis parašė uždarytas Raseinių vienuolyne – lyginamasis Lietuvių-latvių-lenkų-rusų kalbų žodynas buvo išleistas tik po jo autoriaus mirties. Tiesa, carinė valdžia buvo sutikusi jį atspausdinti dar M. Miežiniui gyvam esant ir net skyrė tam lėšų, bet reikalavo, jog tekstas būtų rusiškomis raidėmis (kirilica).
M. Miežinis kategoriškai nesutiko, vargais negalais atsiėmė rankraštį ir bandė jį, kaip ir Gramatiką, išleisti Tilžėje, tačiau nesuspėjo – mirė. Žodynas pasirodė praėjus dešimčiai metų po autoriaus mirties 2000 egz. tiražu, „o dabar jis jau retenybė“, – rašė Vaižgantas. Jis buvo išleistas sūnėno Mato Miežinio surinktomis lėšomis.
„Ramaus, rimto būdo, taupus, pažangus, išmintingas kunigas; jis tai tekalbėdavo, ką buvo pirma gerai apgalvojęs. Vis dėlto neišvengė kivirčų su artimaisiais, dėl kurių ir buvo prityręs nemaža nemalonumų. Būdo buvo tvirto. Pavyzdžiui, 40 metų rūkė cigarus, bet kai jam Plungėje gydytojas pasakė, tai esą kenksminga, tuojau liovės“, – šitaip mūsų kraštietį Mykolą Jeronimą Miežinį apibūdino deimančiukų ieškotojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Bet nebūtų Vaižgantas, čia pat šelmiškai pridūrė: „Visa jo pramoga buvo – pakortuoti“.
Kunigo Mykolo Miežinio surinktos lietuvių liaudies dainos ir kita tautosaka dabar saugoma Vilniuje, Lietuvos tautosakos ir literatūros institute. Žiūrinėdamas tų dainų kopijas stebėjausi – nesėkmės lydėjo jų rinkėją ir po mirties: vienas pirmųjų šių rankraščių tyrinėtojų kažkodėl buvo pavadinęs Mykolą Miežinį Ksaveru.
Grinkiškio valsčiaus Šašelių kaime gimęs, Grinkiškio gimnaziją ir lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniuje baigęs, Šiauliuose dirbęs pedagogas Viktoras Bartkus savo knygoje apie tėviškę „Prie Šušvės vidupio“ Mykolą Miežinį apibūdino savaip, bet taikliai:
äKunigas Mykolas Miežinis minėtinas kaip grinkiškietis, dirbęs, supratęs, kad jo darbai nepaprastai svarbūs ir reikalingi. Jo žodyne sukaupti gyvosios kalbos turtai (didelė dalis patarlių, priežodžių — iš Vaitiekūnų, Pyplių, Ažytėnų, Kairėnų, Kairėnėlių kaimų) negali nestebinti žmonių pastabumu, sąmojingumu, mokėjimu reikšti mintis“.
Sūnėnas žandarų mušimo neatlaikė
O koks buvo senųjų Miežinių ir kitų jų vaikų likimas? Šeimos galva Leonas Miežutavičius-Miežinis (Miežinys) gimė maždaug 1800-aisiais. Tikslios jo gimimo datos man nepavyko nustatyti, tačiau radau mirties datas: Leonas Anapilin išėjo 1858 metais, jo žmona Barbora – pora metų vėliau (1860), abu jie mirė Šimbarke (Lenkija), kur tada kunigavo jų sūnus Mykolas.
Iš viso Leonas turėjo bent 10 vaikų (gal ir daugiau, bet žinomi šie): Adomas Vincentas (1811– ?), Elžbieta (1812–?), Juozas (1814–1884), Jonas (1816–1893), Marijona (1818–?), Magdalena (1821–1903), Ona (1823–?), Antanas (1825–1909), Mykolas Jeronimas (1827–1888) ir Baltramiejus Motiejus (1830–?).
Jauniausiojo sūnaus – Baltramiejaus Motiejaus lemtis tragiška: jis dingo. Pasak Vaižganto, „Baltramiejus buvo išėjęs taip pat Kėdainių gimnaziją, įstojęs į Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) universiteto Medicinos fakultetą ir apie 1856 metus, jau būdamas ketvirtame kurse, nėra žinios, kur dingęs: nuo to laiko niekam nebėra davęs apie save jokios žinios; tai tikriau – bus miręs“. Gaila, gal būtų išgarsėjęs kaip jo brolis Mykolas.
Matyt, Leonas Miežutavičius-Miežinys nebuvo labai biednas, jei galėjo du savo vaikus leisti į aukštuosius mokslus.
Dar vienas jo sūnus Antanas vedė Uršulę Markevičiūtę (ar Morkaitę, Morkutę) iš Grinkiškio valsčiaus Juodžių kaimo (jis stūksojo prie kelio Grinkiškis–Skėmiai, dabar nebėra) ir išsikraustė iš Vaitiekūnų gyventi ten. Gal Grinkiškio bažnyčioje jiedu pamatė vienas kitą ir įsimylėjo, juk parapija ta pati.
Antano Uršulei gimė 5 sūnūs ir duktė Anelė. Apie ją kiek vėliau. Aukštųjų mokslų pasiekė pirmieji trys sūnūs: Juozas baigė medicinos studijas Petrapilyje ir tapo gydytoju, dirbo Rusijoje (mirė 1922 m. Nižnij Novgorode), o Matas ir Mykolas buvo kunigai. Taigi – jau trys kunigai Miežiniai.
Apie šiuos du pastaruosius dvasininkus pasakosiu trumpiau, nes vis dėlto jie nebuvo tiesiogiai iš Vaitiekūnų, šiame kaime buvo gimęs jų tėvas. Ir pradėsiu nuo jaunesniojo Mykolo, kuris buvo savo dėdės kun. Mykolo Miežinio bendravardis ir sūnėnas, be to, savo gyvenimą baigė netoli mūsiškio Vaitiekūnų kaimo Dirgaičiuose.
Gimė šis Mykolas Miežinis maždaug 1854 metais, mokėsi Kėdainiuose, vėliau Šiaulių gimnazijoje, po to baigė Žemaičių kunigų seminariją.
Monografijoje „Kėdainių krašto knygiai“ rašoma, jog šio kunigo Mykolo Miežinio gyvenimas buvo itin sunkus ir skaudus. Kaip ir jo dėdė Mykolas bei brolis Matas, jis buvo lietuvybės puoselėtojas, lietuviško žodžio globėjas ir skelbėjas. Nuo pirmųjų kunigavimo dienų rūpinosi slaptos lietuviškos spaudos platinimu, slaptu vaikų mokymu. Tad žandarai nuolat stebėjo, suimdavo, tardydavo ir bausdavo šį neklusnų kunigą.
1890 metais Kauno gubernatorius įsakė atleisti jį iš Gargždų (Klaipėdos r.), kur tada dirbo, klebono pareigų ir uždaryti Kretingos vienuolyne, nes esą kenkiąs stačiatikybei. Kaip prieš tai Raseinių vienuolyne kalėjusį jo dėdę.
Po metų iš Kretingos vienuolyno kunigą Mykolą išleido jau kaip nervų ligonį (matyt, buvo jautrus psichiškai), bet dar teikėsi skirti jam vikaro vietą Babtų (Kauno r.) bažnyčioje.
Tačiau šis patriotas ir toliau ragino parapijiečius laikytis lietuvybės ir pats tai darė. Todėl 1894 m. Kauno gubernatorius jį ištrėmė į Oriolo guberniją Rusijoje. Tardant M. Miežinis ne kartą buvo žiauriai sumuštas, visą laiką policijos ypač prižiūrimas. Žandarai nepaisė, kad dvasininkas.
1899 m. pavasarį jam buvo leista grįžti Lietuvą; nuo 1900 m. jis, vikaras, vėliau klebonas, dar vėliau net dekanas Kaune. Tačiau žiaurus žandarų elgesys, mušimai, tremtis nepraėjo be pėdsakų – kunigo Mykolo sveikata, ypač psichinė, taip pablogėjo, jog kunigauti tapo nebeįmanoma. Jis parvažiavo pas savo seserį Anelę Daukšienę, kuri gyveno Dirgaičių kaime.
„Kun. Mykolas, šešeriems metams gubernatoriaus ištremtas į Rusiją, sugrįžo ir tebėra psichiškai nesveikas sesers Anelios Daukšienės globoje Dirgaičiuose ties Vosiliškiu“, – savo „Raštuose“ pasakojo Vaižgantas.
Girdėjau, kad Daukšos ar Daukšai turėjo Dirgaičiuose dvarelį; gal kunigo Mykolo sesuo Anelė buvo jo savininkė? Senesnieji vaitiekūniškiai ir, žinoma, dirgaitiškiai (gaila, šio kaimo nebėra, kaip ir daugelio jo senųjų žmonių) galėtų prisiminti šį kunigą.
Ir gal anksčiau mano pateiktas vaitiekūniškės Elenos Miežinytės-Daukšienės pasakojimas apie kadaise netoliese vaikščiojusį keistą kunigą buvo ne apie senesnįjį vaitiekūniškį Mykolą Miežinį, o apie Dirgaičiuose gyvenusį jo sūnėną? Kas dabar besupaisys.
Kol buvo sveikas, Mykolas Miežinis ne tik kūrė ir spausdino savo rašinius lietuviškoje spaudoje. Jis buvo vienas Šv. Kazimiero draugijos knygoms leisti steigėjų, savo lėšomis šelpęs „Blaivybės“, „Saulės“ ir kitas katalikų draugijas.
Deja, net jo mirties data nėra aiški – vienur radau parašyta, jog Dievas jį pasišaukė iš Dirgaičių 1936 metais, kitur – anksčiau.
Kitas sūnėnas pastatė bažnyčią
Liko papasakoti apie trečiąjį kunigą Miežinį – Matą. Jis, kaip ir jo brolis Mykolas, gimė Juodžių kaime, iš Vaitiekūnų kilusio Antano ir Uršulės Miežinių grytelėje 1851 metais. Paaugęs mokėsi Baisogaloje, Dotnuvos bernardinų mokykloje, Raseiniuose, kartu su Mikalojumi Katkumi iš Ažytėnų baigė Šiaulių gimnaziją. Ketino studijuoti mediciną Petrapilio akademijoje, tačiau, pasak Vaižganto, „atsidūrė Kauno kunigų seminarijoje“.
Galbūt Matas pasekė savo dėdės iš Vaitiekūnų kunigo Mykolo pavyzdžiu, gal šis, prisiminęs nelaimingą savo brolio Baltramiejaus likimą Petrapilyje, atkalbėjo savo sūnėną nuo studijų ten?
Dėdė kunigas Mykolas turėjo didelę įtaką savo sūnėnui Matui, šis juo žavėjosi, juo sekė. Atostogas praleisdavo pas dėdę, jie labai susibičiuliavo. Dėdė savo sūnėnui pirmajam užrašydavo savo knygas, o šis po jo mirties savo surinktomis lėšomis išleido „Žodyną“, pastatė ant dėdės kapo Švėkšnoje įspūdingą paminklą.
Baigęs Kauno kunigų seminariją, Matas Miežinis buvo vikaru Kuršėnuose ir jau čia išryškėjo jo vadybiniai sugebėjimai, kol vietos klebonas sirgo, jo padėjėjas Matas sugebėjo išplėsti Kuršėnų bažnyčią, gražiai palaidoti šviesuolį Lauryną Ivinskį.
Po to Matas Miežinis keletą metų dirbo Raseinių mokyklos kapelionu, tačiau susikirto su caro valdžia, kai draudė katalikams moksleiviams lankyti pamaldas cerkvėje. Už tai Kauno gubernatorius jį iškėlė vikaru į Jurbarką. Vis dėlto po kelerių metų buvo patvirtintas Žeimių (Jonavos r.) bažnyčios klebonu, vėliau – dekanu. Čia būdamas, kas antrą sekmadienį įvedė lietuviškas pamaldas, o 1898–1906 m. Mato Miežinio rūpesčiu Žeimiuose buvo pastatyta nauja mūrinė gotikos stiliaus bažnyčia, kuri šiame miestelyje stūkso ir dabar. Pastatė per šešerius metus! O dabar net stadiono nesugebama pastatyti per kelias dešimtis metų.
Žeimių pavyzdžiu lietuviškų pamaldų tada atsirado ir aplinkinėse Kulvos, Jonavos bei kitose bažnyčiose. Sulenkėję vietos žmonės (apie Jonavą jų daug ir dabar) tuo piktinosi, bet vyskupai vis dar laikė kunigą Matą Žeimiuose. Turbūt todėl, jog buvo tradicija: jei kunigas pastato bažnyčią, tai jam leidžiama joje dirbti ligi mirties. M. Miežinis net savo tėvus atkraustė iš Juodžių kaimelio į Žeimius; kai kuriuose šaltiniuose radau, jog jie ten ir mirė.
Vis dėlto po kurio laiko šis prolietuviškas kunigas ir vėl imtas kilnoti į Vabalninką (Biržų r.), Sedą, Juodeikius (Mažeikių r.), galiausiai į Šiluvą (Raseinių r.). Čia jis ir mirė.
Kaip dėdė Mykolas ir brolis Mykolas, taip ir Matas Miežinis ragino stoti parapijiečius į „Blaivybės“, „Saulės” draugijas (blaivybė nebuvo paranki caro valdžiai, nes mažino pajamas už alkoholį, be to, rusiškų papročių besilaikančius valstiečius lengviau valdyti), skatino kalbėti tik lietuviškai, padėdavo gauti uždraustos lietuviškos spaudos, maldaknygių gimtąja kalba.
Matas Miežinis išleido ne tik dėdės Mykolo parašytą keturių kalbų žodyną, bet ir bendradarbiavo „Tėvynės Sarge”, „Rygos balse”, „Vienybėje”, „Viltyje” ir kitur, parašė porą knygelių.
Ketvirtasis giminės dvasininkas
Tačiau rašinio pradžioje minėjau ir ketvirtąjį dvasininką iš šios giminės? Taip, suradau ir jį. Tai – senųjų Vaitiekūnų Miežinių proanūkio Juozo Miežinio dukters Rimos Miežinytės-Barčiauskienės vienintelis sūnus Žydrūnas.
Rima buvo mano klasės draugė Grinkiškio mokykloje, geraširdė ir tyli mergaitė. Baigusi technikumą Kaune, buvo paskirta dirbti laborante Tauragės konservų fabrike. Ištekėjo už tauragiečio Juozo Kaminsko. Šiai santuokai nepasisekus, susituokė su Petru Barčiausku, bet netrukus jis, o vėliau ir ji dar gana jauni būdami mirė.
Liko 1978 metais gimęs Rimos sūnus iš pirmosios santuokos Žydrūnas. Žinojau, kad jis labai pamaldus ir tarnauja Tauragės bažnyčioje, tad ten ir nuvažiavau jį pamatyti. Ilgai kalbėjomės.
Šis rašinys jau ir taip netrumpas, tad apie Žydrūną parašysiu nedaug: nuoširdus (į savo mamą) ir labai dvasingas. Pasakojo apie kunigystę svajojęs dar tada, kai mama buvo gyva. „Ji nedraudė, bet prašė gerai pasvarstyti, ar nesuklysiu – juk kunigo darbas ir gyvenimas yra nelengvi ir specifiniai, ypač šiais laikais“, – sakė Žydrūnas. Beje, jam labai patinka jo antrasis – katalikiškas vardas Antanas, juo jis prisistato internete.
Žydrūnas-Antanas baigė mažąją Telšių vyskupijos seminariją-licėjų. Dauguma šią dvasinę mokyklą baigusių jaunuolių vėliau teologijos studijas tęsia kunigų seminarijose.
Apie tai svajoja ir Žydrūnas, o kol kas darbuojasi Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, patarnauja pamaldose, rengia vaikus pirmajai komunijai, dėsto tikybą rajono mokyklose. Žydrūnas susijaudino išgirdęs, jog Miežinių giminėje buvo trys kunigai.
Stogų meistrą nušovė ponas
Kurie Miežinių palikuonys dabar, 2025 metais, dar gyvena šios giminės tėviškėje – Vaitiekūnuose?
Kai praėjusį rudenį aplankiau šiauriniame šio kaimo pakraštyje, vienkiemyje įsikūrusią Eleną Miežinytę-Daukšienę, paklausiau jos, koks buvo tėčio vardas. „Baltramiejus“, – atsakė guvi moteris. „O senelis?“ „Irgi Baltramiejus“, – nustebino ponia Elena.
O suklusau todėl, kad, kaip jūs jau žinote, Baltramiejus buvo kunigo Mykolo Miežinio brolis, jauniausias Leono ir Barboros Miežinių vaikas. Tada dar nežinojau, jog jis dingo Petrapilio gatvių labirintuose. Maniau, šioji Elena yra kunigo Mykolo jauniausiojo brolio Baltramiejaus anūkė, taigi artima giminė. Bet ar gali tai būti?
Tikrindamas šią versiją, studijavau Grinkiškio ir Vosiliškio bažnyčių dokumentus, surinkau nemažai medžiagos apie Miežinius, o kad būtų lengviau suvokti, kas, kada, iš ko ir kur – dėliojau išsamesnę genealoginę šios giminės schemą, negu dabartinė internete. Ir paaiškėjo, jog Elenos Daukšienės senelis Baltramiejus buvo Leono Miežinio kito sūnaus Juozo (1814–1884) sūnus. Tas Baltramiejus, kaip ir jo tėvas, gyveno Vaitiekūnuose, tačiau netrukus po savo vedybų su Morta Budaite žuvo. Mirties metrikoje parašyta užmuštas sargybinio (ubyt stražnikom).
„Mano senelis kažką dirbo pas ponus ant stogo, susiginčijo su ponu ir šis jį nušovė“, – patvirtino E. Daukšienė. Tuo metu jos būsimas tėtis buvo dar mamos Mortos įsčiose. Kai gimė, našlė Morta Miežinienė savo žuvusio vyro garbei kūdikį pavadino Baltramiejaus vardu. Vėliau ji dar kartą ištekėjo, Baltruką padėjo užauginti patėvis Jurgis Poškevičius (Poška) iš Kairėnų kaimo.
Taigi Elena Daukšienė – Juozo Miežinio proanūkė – šiuo metu yra artimiausia senųjų Miežinių giminaitė Vaitiekūnuose. Jai jau 86-eri, bėdoja, kad sveikata nekokia, tačiau tebėra žvitri, retkarčiais man paskambina ir išdėsto Vaitiekūnų naujienas. Miežiniais ji labai domisi. Ja gražiai rūpinasi dukterėčia Ingrida Vaičiurgienė.
Gimtinėje liko penki, o gal šeši
Kiti Vaitiekūnuose gyvenantys senųjų Miežinių giminaičiai tolimesni. Antai Daunorynėje su žmona Birute ir sūnumi Mindaugu įsikūręs Vilius Lukošius yra jau tolimi Miežinių giminės, nes Viliaus senelė (Vaitiekūnuose sako baba) buvo Ona Miežinytė-Kuprevičienė, senojo Leono Miežinio anūko Jono Miežinio duktė. Vaitiekūnų pakraštyje, prie Daparencijos miško, gyveno jos broliai Vladas, Pranas, Juozas, Klemensas, kitapus Šušvės buvo įsikūręs Jonas, Skėmiuose – sesuo Bronė. Daug Miežinių visą gyvenimą praleido Vaitiekūnuose, kiti, ypač dukterys, ištekėjusios išsikėlė gyventi kitur.
Vilius Lukošius prisiminė savo babos pasakojimą, jog jos tėvai Jonas ir Veronika Miežiniai gyvenę ant Vaitiekūnų senkapių, tačiau šito ilgai nežinoję, juk buvo laidota prieš daugybę metų. Miežinių arkliai čia būdavo neramūs, kanopomis iškapstydavę žmonių kaulus.
O netoliese, kitapus dabartinio Vaitiekūnų kelio (anksčiau jis buvo kitur, palei Šlinkšių sodą) stovėjo kita Miežinių sodyba, galbūt senųjų Leono ir Barboros Miežinių, vėliau jų įpėdinių. Elena Miežinytė-Daukšienė pasakojo, jog jos tėtis Baltramiejus rodęs jai šią vietą ir sakęs, jog čia gyvenę ne tik jo tėvai, bet ir seneliai.
Vėlesniais laikais tas namas priklausė Vladui Miežiniui. Po karo Vladą su šeima (išskyrus pasislėpusį sūnų Romą) sovietų valdžia ištrėmė į Sibirą ir tame name buvo „Spindulio“ kolūkio kontora. Šio namo jau nebėra.
Dar viena ir bene jauniausia Vaitiekūnuose gyvenanti Miežinių giminaitė – Daiva Miežinytė-Sondienė. Jos tėtis Jonas Miežinys buvo minėtojo Prano Miežinio sūnus. Pedagogė Daiva gyvena Vaitiekūnuose, tačiau dirba gretimo Kėdainių rajono Ažytėnų kaimo vaikų dienos centre (Vaitiekūnuose nebeliko nei darželio, nei pradinės mokyklos) ir net yra Ažytėnų bendruomenės pirmininkė. Kaip įdomiai rikiuoja aplinkybės žmonių gyvenimus.
Be to, ponia Daiva įsigijo ištuštėjusią savo dėdės Juozo Miežinio sodybą Vaitiekūnuose ir ten ūkininkauja. Vienkiemis išsaugotas.
Ir vis dėlto Elena Daukšienė, Vilius ir Mindaugas Lukošiai, Daiva Sondienė yra netiesioginiai Miežinių giminės, nes juk turi kitokias pavardes. O tiesioginis senųjų Miežinių palikuonis pagal vyriškąją liniją bei pavardę Vaitiekūnų kaime liko jau tik vienas – Robertas Mėžinys (taip dokumentuose užrašyta jo pavardė).
Jis – minėtosios Onos Miežinytės-Kuprevičienės brolio Prano anūkas, Boleso Mėžinio sūnus. Boleso sūnų yra ir daugiau, bet jie gyvena ne Vaitiekūnuose. Ir Robertas jaunystėje buvo palikęs gimtąjį kaimą, gyveno ir dirbo Šiauliuose, bet po tėvų mirties sugrįžo į jų namą Vaitiekūnų centre. Neseniai buvau pas jį užsukęs, kambariai švarūs, tvarkingi; keista matyti pedantiškus vyrus, aš toli gražu ne toks. Smagiai pasikalbėjom.
Prie senųjų Miežinių palikuonių gal reikia priskaičiuoti ir Vaitiekūnuose gyvenantį Rimantą Miežinį, dirgaitiškės Virginijos Petrauskaitės-Miežinienės vyrą. Rimanto prosenelis Antanas Miežinys su Morta Danieliūte-Miežiniene gyveno Lenčių k. (greta Ažytėnų), tačiau ar jis buvo giminė Vaitiekūnų seniesiems Miežiniams, duomenų kol kas neradau. Tiesa, bažnytiniuose dokumentuose paminėta, jog Antanas Miežinys buvo senojo Leono Miežinio sūnaus Jono Miežinio sūnus. Gal tai ir tas pats dabartinio vaitiekūniškio Rimanto giminaitis.
Gausios šeimos susijungdavo
O kaip susiklostė senųjų Miežinių kitų vaikų gyvenimai? Daugiausia palikuonių paliko ketvirtasis Leono Miežinio sūnus Jonas Miežinis, turėjęs su dviem žmonomis (pirmoji mirė per gimdymą) 11 vaikų. Jo sūnus Pranciškus turėjo 8 vaikus, Mykolas – 10, Bonifacas – 7, kiti kiek mažiau.
Iš pastarųjų „derlingiausia“ buvo Mykolo sūnaus Jono šaka, joje gimė 8 vaikai, tarp kurių buvo jau mano minėti pastaraisiais dešimtmečiais Vaitiekūnuose gyvenę Vladas, Pranas, Juozas, Klemensas, Ona Miežiniai.
Vaitiekūnuose gyveno ir kelios Poškų šeimos. Miežiniai ne kartą „jungėsi“ su Poškomis. Antai senojo Leono Miežinio duktė, kunigo Mykolo sesuo Magdalena Miežinytė XIX amžiaus viduryje susituokė su pasiturinčiu Vaitiekūnų ūkininku Vincentu Poškevičiumi (Poška). Jiems gimė sūnus Mykolas ir 5 dukterys. O kai Mykolas užaugo ir vedė Oną Daukšaitę iš Kairėnėlių, šiai šeimai gimė 11 vaikų.
Tarp jų buvo Vincentas ir Adolfas Poškos. Vyresnieji vaitiekūniečiai žino: Adolfo sodyba stovėjo ant Šušvės kranto, per karą ji sudegė ir jis pasistatė kitą šalia kelio.
O netoliese esanti Vinco didelė dviejų galų sodyba stūkso ir dabar, joje užaugo ir gyveno Vinco ir Bronės sūnūs Bronius ir Algis.
Jau veik nieko nebeliko Vaitiekūnuose iš tų Poškų. Adolfo namas parduotas, o Vinco sodybą dabar prižiūri Algio dukra Vilma Šuplevičienė.
Juodelių kaimą nusiaubė šiltinė
Dabartiniai Miežiniai jau ir patys sunkiai beatseka, kas su kuo tolimoje praeityje buvo susiję. Juo labiau kad iš kartos į kartą kartodavosi populiariausi lietuviški vardai – Jonas, Juozas, Mykolas ir kt. Ne viskas liko aišku ir man, nors šią giminę tyrinėjau beveik metus.
Pavyzdžiui, taip ir nesužinojau, kaip su senaisiais Miežiniais buvo susiję broliai Jonas ir Martynas Miežiniai, gyvenę Juodelių kaime. Mano nuomone, jų tėvai buvo kilę iš kitų Miežinių, galbūt senojo Leono brolio. Bet tai tik spėjimas.
Šis juodeliškis Jonas Miežinys buvo beveik mano tėvų kaimynas, gyvenęs kitame Miegoto upelio krante; jis buvo truputį jaunesnis už Martyną (g. apie 1906). Jo žmona buvo Adelė, vaikų jie neturėjo, tačiau augino per karą užklydusią iš tuometinio Leningrado mergaitę (Miežiniams mirus, ji grįžo į savo tėviškę). Be to, pasak Juodeliuose gimusio ir augusio Alfredo Kažukausko, pas Joną gyveno netekėjusi sesuo.
Jono Miežinio ūkio prieš karą būta didelio; tai rodė nemažas tvartas, kurį po karo sovietų valdžios nacionalizavo ir jame augino „Spindulio“ kolūkio arklius (ir pats Jonas domėjosi veterinarija). Ir mano tėtis laiškanešys čia laikė arkliuką Žirniuką, kurį kolūkis buvo davęs paštui žiemą vežioti. Ne kartą ir aš, pavaduodamas tėtį, čia pasikinkydavau į šlajukus Žirniuką ir prasidėdavo kelionė su laiškais ir laikraščiais pas gimtojo kaimo žmones.
Vėliau Miežinių kieme buvo pastatyta didžiulė karvių ferma, užgožusi jų gyvenamąjį namą. Mes, kaimynai, tada stebėjomės, kaip valdžia nesiskaito su žmonėmis.
To Miežinių namo jau seniai nebėra, nebeveikia ir ferma, tik buvusioje Jono Miežinio žemėje vis dar žaliuoja jo kadaise sodintos obelys.
Jono brolis Martynas Miežinys (1904–1996) buvo vedęs Anelę Banytę iš kitapus Šušvės esančio Vailainių kaimo. Juodu vaikų taip pat neturėjo. Gal todėl, kai užeidavau pas juos, siūlė būti jų augintiniu…
Abu tiedu Miežiniai buvo ramūs, labai geranoriški žmonės. Martynas gyveno Juodeliuose beveik šalia to žemės sklypo, kur kadaise daug metų buvo įsikūrę mano proseneliai Baltramiejus ir Morta Žemuliai bei jų sūnus Juozas. Tai žinodamas, 1989 metais užrašiau Jono ir Martyno Miežinių prisiminimus apie Juodelių kaimo praeitį.
Antai jie pasakojo, jog 1918 metais nuo vidurių šiltinės Juodelių kaime mirė net 17 šio kaimo gyventojų, tarp jų ir Martyno bei Jono Miežinių tėvas Mykolas Miežinis, ir jo kaimynas mano senelis Juozas Žemulis, kuriam tada buvo 25 metai.
Buvusi Martyno Miežinio sodyba stovi ir dabar Juodelių kaimo pradžioje, dabar joje gyvena kiti žmonės.
Martynas palaidotas Vailainių, Jonas – tėvų kape Vosiliškio kapinėse. Ant paminklo parašyta: „Užmigo jie ir mes užmigsim, vienintelė laimė, jei Dievui patiksim“.
Miežiniai buvo Miežutavičiais
Pabaigoje – apie tai, kodėl senųjų Miežinių pavardė rašoma ir tariama skirtingai. Pirmuosiuose šią šeimą užfiksavusiuose Grinkiškio bažnyčios dokumentuose, pildytuose lotynų kalba, parašyta Miežutowicz. Tokia pavardė nurodyta Leono ir jo vaikų Adomo Vincento, Juozo, Jono, Marijonos, Magdalenos ir Mykolo Jeronimo. O kiti du Leono ir Barboros vaikai – Ona ir Antanas tos bažnyčios metrikuose įvardinti Miežiniais. Miežiniais ši šeima vadinama ir vėlesniuose bažnytiniuose dokumentuose.
Kas jie buvo – Miežutavičiai ar Miežiniai? Kodėl susipynė tos pavardės? Bent aš patikimo atsakymo į šį klausimą neradau. Juozas Tumas-Vaižgantas savo apybraižoje apie M. Miežinį tvirtino, esą jis Miežutavičiumi pasivadinęs tam, kad būtų lengviau įstoti mokytis Kėdainių gimnazijoje, nes pirmenybė buvo teikiama bajorų palikuonims. Tačiau juk ta pavarde vadinosi ir Mykolo tėvas bei kai kurie broliai.
Slaviškomis priesagomis -avič, -ovič, -evič anksčiau mėgo puoštis bajorai, tad gal ši Vaitiekūnų šeima buvo tokie? Tačiau tokio patvirtinimo bažnytiniuose dokumentuose neradau. Gal jie turėjo sąsajų su kitais Miežutavičiais bajorais? Grinkiškio ir Vosiliškio bažnyčių archyviniuose dokumentuose radau dvi netoli gyvenusias bajorų Miežutavičių šeimas – viena buvo Raseinių rajono Trankinių kaime, kita Poguliankos palivarke (dvaro ūkyje) prie Vosiliškio. Su Vaitiekūnų Miežutavičiais tie bajorai lyg ir nesigiminiavo.
Gal tas Vaitiekūnų kaimo Leonas Miežinis (ar Miežinys) buvo ambicingas žmogus, norėjęs išsiskirti iš aplinkinių valstiečių – gal todėl pats perdirbo savo pavardę Miežinys į Miež- utowicz, tokią pasakė kunigui ir šis taip užrašė? O vėliau toji pavardė buvo atlietuvinta?
Tuo metu, kai gyveno ir dirbo kunigas Mykolas Miežinis, mūsų šalis dar buvo ilgai trukusio lenkmečio įtakoje, kai Lietuva vadinosi Abiejų Tautų Respublika (Lenkijos ir Lietuvos). Daug lietuvių, sekdami lenkų bajorais, arba gimimo metrikus užrašančių kunigų, tada lipino prie pavardžių slaviškas priesagas -evič, -ovič ir panašias (lenkai jas perėmė iš rytų slavų). Miežiniai buvo tapę Miezsutowicz, Kupriai (toliau rašykim lietuviškomis raidėmis) – Kuprevičiais, Lukošiai – Lukoševičiais ir t.t.
Gali būti, jog tokiu būdu kai kurie buvę Miežiniais Miežutavičiai ilgainiui tapo atskiromis šakomis, nebe Miežiniais. Ir tik kai kurie Miežutavičiai-Mižutavičiai vėliau atsilietuvino.
Antai kadaise prie Juozo Miežinio sodybos Vaitiekūnų kaime gyveno Mižučiai (jų vienkiemis vėliau buvo parduotas kitiems žmonėms). Čia gimęs Bronius Mižutis Vaitiekūnuose gyvena ir dabar, tik kitoje vietoje. Neseniai jį pamatęs, paklausiau: „Gal jūsų seneliai ar proseneliai buvo Mižutavičiai?“ „Nežinau“, – gūžtelėjo pečiais Bronius. O juk galėjo būti, jog Mižučiai-Mižutavičiai-Miežiniai kadaise buvo ta pati giminė.
Vaitiekūnai laukia savo istoriko
O kodėl kunigo Mykolo pavardė dabartinėje spaudoje – Miežinis? Juk kiekvienas vaitiekūniškis taria Mėžinys (ar Miežinys), bet ne Miežinis.
Kaip dažniausiai būna, paprasti žmonės neklysta. „Kun. Mykolas Miežinis-Miežinys-Miežytavičius savo gimtojoje vietoje Grinkiškio parapijoje kitaip nėra šaukiamas kaip Mėžinys (Męžinys). Savo pavardę kitą kartą buvo priverstas iškreipti sulig netoli gyvenančių bajorų Miežytavičių, nes kitaip nebūtų jo priėmę į Kėdainių gimnaziją. Paskui ir savo sūnėnui Matui patarė rašytis bent Miežinis, kaip yra Avižienis“, – rašė apie M. Miežinį Vaižgantas.
O ir pats kunigas Mykolas pateikdamas savo straipsnį garsiajam pirmajam Lietuvos mėnesiniam laikraščiui „Aušra“ (Auszra) prašė jo pavardę rašyti „Męžinys“. Nesibodėjo, kad gal kas ją kildins nuo žodžio „mėžti“ (mėšlą), „meža“ ar pan.
Tais laikais, kai gyveno mūsiškiai senieji Miežiniai, gimimo, santuokos, mirties metrikai ir kiti bažnyčių dokumentai buvo rašomi jau ne lotyniškai, kaip anksčiau, o rusų kalba. Rusiškai parašytas Mėžinys ar Miežinys – Межинис. Vėliau perrašant šią pavardę lietuviškai, neįsigilinus į vietos tarimą, gal ir radosi Miežinis. Tačiau tie vaitiekūniškiai, kurie sako Mėžinys ar Miežinys, yra teisūs.
Daug riktų pridaryta lietuvinant rusiškai suklaipytus mūsų vardus ir pavardes. Antai minėtasis Ažytėnų Mikalojus Katkus (bažnytiniuose dokumentuose Mиколай Каткевич) iš tikro buvo Mykolas Katkus, tik rusiškai parašyta Mиколай – štai jums ir Mikalojus, jei versi nepagalvojęs. Deja, taip ir liko.
Aš nesu istorikas, todėl negaliu tvirtai atsakyti, kodėl yra neatitikimų bažnytiniuose dokumentuose apie Miežinių pavardes ir kitų neaiškumų šios garsios Vaitiekūnų giminės genealogijoje. Tam reikia profesionalaus istoriko tyrimų.
Bet tikiuosi, jog kurioje nors Vaitiekūnų kaimo šeimoje užaugs, gal jau auga berniukas ar mergaitė, kurie taps istorikais ir, tarkim, diplominiame savo darbe ištyrinės žymiojo kunigo ir visos Miežinių giminės praeitį bei atsakys į šiuos ir kitus klausimus.
Tas istorikas turėtų ką veikti – Vaitiekūnų kaimo ir apylinkių bei jų žmonių istorijoje tebėra daug nežinomo.
Feliksas Žemulis
