Radviliškio rajonas jau ne vienerius metus gyvena su statistika, kurią sunku pavadinti kuo nors kitu, nei tragedija. Nors tuberkuliozė Lietuvoje pamažu traukiasi, Radviliškyje ji išlieka viena opiausių ir pavojingiausių visuomenės sveikatos problemų. Tai nėra netikėtas reiškinys ar laikinas šuolis – sergamumas čia kelerius metus iš eilės išlieka vienas didžiausių šalyje, o savivaldybės vadovų pateikiami paaiškinimai vis labiau primena bandymą pateisinti neveiklumą, o ne realų problemos sprendimą.
Skaičiai rodo plataus masto tragediją
Naujausia Radviliškio rajono visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos stebėsenos ataskaita rodo, kad sergamumas tuberkulioze Radviliškio rajone siekia 49,8 atvejo 100 tūkstančių gyventojų, kai Lietuvos vidurkis – tik 19,4. Tai reiškia, kad Radviliškio rodiklis daugiau nei du su puse karto viršija šalies vidurkį ir rajonas patenka tarp blogiausioje padėtyje esančių savivaldybių Lietuvoje. Dar dramatiškesnė situacija vertinant tuberkuliozės atkryčius – sergamumas su recidyvais siekia 67,4 atvejo 100 tūkstančių gyventojų, kai šalies vidurkis yra beveik tris kartus mažesnis. Pagal šiuos rodiklius Radviliškis patenka į raudonąją zoną visos šalies mastu, o pati problema oficialiai įvardijama kaip viena iš trijų prioritetinių visos savivaldybės sveikatos problemų.
„Geras“ valdininkų darbas, kuris duoda blogiausius rezultatus
Radviliškio rajono savivaldybės mero Kazimiero Račkauskio pateiktame atsakyme į redakcijos klausimus pateikiamas argumentas, kad didelis sergamumas esą rodo ne situacijos blogėjimą, o priešingai – aktyvų darbą ir didelį tyrimų mastą. Kitaip tariant, tragiški skaičiai pristatomi kaip įrodymas, jog sistema veikia gerai. Tačiau toks paaiškinimas sunkiai atlaiko kritinį vertinimą. Jeigu trejus metus iš eilės intensyviai taikomos prevencinės priemonės būtų veiksmingos, rodikliai bent jau stabilizuotųsi. Tačiau to nėra – tuberkuliozė Radviliškyje išlieka viena sparčiausiai plintančių šalyje.
Redakcijos vertinimu, mero bandymas aukštą sergamumą pateikti kaip „gerai veikiančios sistemos“ įrodymą yra ne kas kita, kaip atviras realybės iškreipimas. Gyventojams siūloma patikėti, kad kuo daugiau sergančių, tuo geriau dirba valdžia. Tai jau nebe argumentas – tai ciniškas pasakojimas, skirtas ne spręsti problemą, o ją paslėpti. Jei trejus metus iš eilės Radviliškis išlieka tarp prasčiausių šalyje, o situacija ne tik nesitaiso, bet tampa „paaiškinama“, vadinasi, valdžia ne kovoja su liga, o kovoja su skaičių interpretacija. Tokiu būdu problema paverčiama statistiniu triuku, o radviliškiečiai laikomi tais, kurie neva patikės, jog nesėkmė yra sėkmė. Tai ne atsakomybė – tai bandymas žmonėms uždėti miglą ant akių.
„Tai tik paribio žmonių problema“
Dar daugiau klausimų kelia mero K. Račkauskio redakcijai išsakyta pozicija, jog tuberkuliozė esą yra daugiausia paribio (pasak mero: „bedarbių, piktnaudžiaujančių alkoholiu ir pan.“) žmonių problema. Toks pasakymas ne tik stigmatizuoja dalį visuomenės, bet ir sudaro klaidingą įspūdį, jog liga turi socialinę etiketę, o ne medicininį pavojų. Iš tokios logikos išeitų, kad pakanka nepriklausyti vadinamajam „paribiui“ – ir esi saugus. Tai pavojingas ir neatsakingas naratyvas, kuris menkina pačios ligos grėsmę ir klaidina visuomenę.
Realybė yra priešinga: tuberkuliozė – užkrečiamoji liga, kurios plitimas tiesiogiai susijęs su socialine politika, gyvenimo sąlygomis ir savivaldos gebėjimu laiku reaguoti. Jei savivaldybės vadovas pripažįsta, kad liga dažniausiai nustatoma bedarbiams, žmonėms be nuolatinio darbo, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, gyvenantiems prastomis sanitarinėmis sąlygomis ir nesilaikantiems gydymo režimo, tuomet neišvengiamai kyla esminis klausimas – kodėl būtent Radviliškio rajone tokių žmonių yra tiek daug? Ar tai tikrai „jų pasirinkimas“, ar ilgalaikių sprendimų nebuvimo pasekmė?
Vietoje to, kad būtų pripažinta socialinės politikos nesėkmė, problema perkeliama patiems silpniausiems – tarsi jie būtų ir priežastis, ir kaltininkai. Tokiu būdu savivaldybė apsiriboja ne realiais sprendimais, o patogia statistika ir etiketėmis. Tai ne kova su liga – tai atsakomybės nusimetimas, kai pasekmės fiksuojamos ataskaitose, o tikrosios priežastys paliekamos tyliai, kartu su tais pačiais „paribio žmonėmis“, kuriuos taip patogu įvardyti, bet nepadėti. Apie tai, kokie tikslūs veiksmai atliekami rajone, redakcija komentarų kreipėsi ir į Radviliškio rajono visuomenės sveikatos biurą, tačiau iki straipsniui pasiekiant spaudą, į redakcijos klausimus atsakyta nebuvo.
Barai dvejus metus uždaryti… Tai kas kaltas dabar?
Miesto centre – tuštuma, uždaryti verslai, nunykęs viešasis gyvenimas. Tačiau kyla labai paprastas ir nepatogus klausimas: kas dėl tuberkuliozės plitimo kaltas dabar? Juk anksčiau valdžiai visada buvo patogu turėti atpirkimo ožį – barus. Būtent jiems buvo suverčiamos socialinės problemos, nusikalstamumas, girtavimas ir net ligos. Valdžia nuolat kaltino visus aplinkui, tik ne savo neveiklumą ir sprendimų stoką. Bet šiandien barų nebėra. Tai kas kaltas dabar?
Ypač ryškus prieštaravimas išryškėja prisiminus ankstesnius mero K. Račkauskio pasisakymus, kai barai ir alkoholio vartojimas buvo įvardijami kaip pagrindinis socialinių blogybių, net ligų šaltinis mieste. Būtent šia logika buvo grindžiami savivaldybės sprendimai, kurie vėliau teismų buvo pripažinti neteisėtais. Valdžia demonstravo tariamą ryžtą kovoti su „blogiu“, nors realiai kovojo su verslais, darbo vietomis mieste.
Rezultatas akivaizdus: barai miesto centre praktiškai išnyko, verslai buvo uždaryti, žmonės pasitraukė, o viešosios erdvės liko tuščios. Tačiau tuberkuliozė niekur nedingo. Priešingai – Radviliškis šiandien pagal šios ligos rodiklius išlieka vienoje tragiškiausių pozicijų Lietuvoje. Tai verčia tiesiai klausti: ar barai iš tiesų buvo problemos priežastis, ar tik patogus politinis taikinys, leidęs imituoti veiklą, nukreipti dėmesį ir paslėpti tikrąsias problemas – socialinę atskirtį, neveikiančią prevenciją ir valdžios atsakomybės stoką?
Rizikos grupės žinomos, bet atsakomybė permetama
Į redakcijos klausimus komentarus pateikęs savivaldybės vadovas, meras K. Račkauskis tikina, kad visi, kurie turėtų prisidėti prie tuberkuliozės suvaldymo, tai daro: konsultuojamasi su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, vykdomos programos, organizuojamas pavėžėjimas, taikoma DOTS schema. Tačiau skaičiai rodo – šių priemonių visiškai nepakanka. Tuo pat metu nuolat kartojama, kad kiekvienas žmogus atsakingas už savo sveikatą. Redakcijos vertinimu, tai skamba ne kaip raginimas rūpintis savimi, o kaip grubus atsakomybės perkėlimas ant pažeidžiamiausių gyventojų pečių, užuot kritiškai įvertinus, ar savivaldybės socialinė, sveikatos ir prevencinė politika iš tiesų veikia.
Kai statistika tampa nuosprendžiu
Tuberkuliozės krizė Radviliškyje – ne atsitiktinumas ar trumpalaikė nesėkmė. Tai – visos dabartinės politinės vadovybės kadencijos per ilgą laiką besiformavusi tragedija, už kurią iki šiol niekas neprisiėmė jokios atsakomybės. Barai uždaryti, bet tuberkuliozė – ne. Programos vykdomos, tačiau rezultatai – vieni prasčiausių Lietuvoje. Radviliškis šiandien demonstruoja, kaip galima metų metus deklaruoti problemą prioritetine, bet visiškai nesugebėti jos suvaldyti. Skaičiai – negailestingi, ir jie Radviliškiui sako vieną aiškią tiesą: čia problema yra, ir ją kuria tie, kurie turėtų ją spręsti.
Emilija Laukagalytė
