Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“
Skaudžiausios žinios – netikėtos
Argi nebūna taip, kad tik išėjus artimajam į Vėlių karalystę susizgrimbi: kaip čia taip atsitiko, taip ūmai, taip nelauktai, netikėtai?
Atrodė – bus, gyvens dar ilgai ilgai, tai užteks laiko pasišnekėti ir suprasti, gal ką ir užsirašyti, o va – plykst žinia kaip žaibas vasarą: nebėra. Mirė.
Tokį skaudulį išgyvenau prieš keletą metų, kai nebeliko mano vaikystės ir jaunystės tėviškėje dienų bičiulio Roberto Kažukausko iš Radviliškio rajono Juodelių kaimo.
Su juo sėdėjome viename suole šio kaimo pradinėje mokykloje, vėliau kartu lankėme už keleto kilometrų prie Šušvės stovėjusią Barkūniškio aštuonmetę, o ją baigę mokėmės Grinkiškio vidurinėje. Robertas gerai susigaudė matematikoje, o man sekėsi literatūra ir kiti humanitariniai mokslai, tad vienas kitam padėdavome.
Kartu su Robertu ir vaitiekūniškiu Feliksu Stankumi gyvenome Grinkiškyje nuomojamame kambarėlyje žiemą, kai užpustydavo kelius ir nevažiuodavo autobusai.
Vėliau Feliksas Stankus išvažiavo mokytis į Kauną ir mudu su Robertu likome dviese. Apsižergę mano sovietinį mopedą „Ryga“, šeštadieniais birbdavome į šokių vakarus Kairėnuose, Vaitiekūnuose ir kituose aplinkiniuose kaimuose.
Mopedo fakelas
Sykį, buvome gal jau vienuoliktoje klasėje, išvažiavom į Kairėnus iš Grinkiškio. Buvo žiemos pavakarys, kelias blizgėjo ledu, mopedas sklandė juo kaip ant pačiūžų, tad mudu su Robertu rėmėmės į ledą ištiestomis kojomis.
Visai prieš pat Geručių kaimą mopedo variklis užgeso. Įnoringas, prisimenu, tai buvo mechanizmas; vienintelis man žinomas žmogus – Pranas Kazokas iš Juodelių kaimo – mokėdavo savo lygiai tokį patį mopedą, o vėliau ir motocikliuką „Minsk“, susireguliuoti taip, kad jie jo klausė tarsi žmona. Visiems kitiems, tarp jų ir man, mopedas „Ryga“ buvo nenuspėjamas.
Taigi užgeso tas nelemtasis. Galbūt pavargo su dviem vaikinais ant kupros cirkintis po ledinį kelią pirmu bėgiu ir nusprendė pailsėti.
O mudviejų su Robertu norai buvo kiti, juk mūsų jau laukė panelės Kairėnų kultūros namuose. Tad aš, pastatęs mopedą ant jo kojos, užsilipau ant pedalų ir įnikau juos minti, o Robertas laikė tą mūsų plieno arklelį už jo uodegos.
Nuo tokio įnirtingo veiksmo mopedas, kaip mes sakydavome, „užsikūrė atbulai“ – jo karbiuratorius užsiliepsnojo.
Tai nieko labai baisaus ir taip man buvo atsitikę ne kartą. Užsuki benzino kranelį virš karbiuratoriaus ir liepsna pati užgęsta.
Tačiau tąkart įvyko kitaip, mat neseniai buvau mopedą patobulinęs – vietoje mažo jo benzino bakelio pritaisęs motociklo baką, kur tilpo gerokai daugiau kuro. Mopedo kranelis šitam pilvūzui buvo per siauras, tad apvyniojau plastiku, sėkmingai įgrūdau ir tarnavo puikiai.
Bet tąsyk plastikas nuo karščio suminkštėjo ir kranelis, o drauge su juo benzinas, šliūstelėjo iš bako ant mopedo… Pakilo gal metro aukščio liepsna, mopedas pleškėjo kaip fakelas, iš sodybos atbėgo žmonių.
Kol aš spoksojau akis išpūtęs nesumanydamas, ko stvertis, Robertas Kažukauskas nusiplėšė savo švarką ir ėmė juo tvoti ugnį.
Veltui – sudegė tas užsispyrėlis mopedas ligi pat galo, net ir su padangomis. O mudu, suodini ir nusiminę, parstūmėme jo griaučius į Grinkiškį. Nei panų, nei mopedo. Ypač nusiminęs buvo Robertas, mat jo švarkas šokiams jau netiko.
Po kelionių grįžo į tėviškę
Baigus Grinkiškio vidurinę mokyklą, mudviejų su Robertu keliai išsiskyrė: aš išvažiavau dirbti Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje, o jis iškeliavo į Vilnių mokytis romantiškos, mano nuomone, traukinio mašinisto profesijos.
Prisivažinėjęs visokiais garvežiais ir šilumvežiais, Robertas apsigyveno Kėdainių mieste, o vėliau grįžo į gimtuosius Juodelius, įsikūrė čia jam padovanotoje Martyno Miežinio sodyboje. Mat Kažukauskai gražiai su šiais kaimynais sutarė. Kai Martynas liko vienas (vaikų jis neturėjo, o žmona mirė anksčiau) ir pasiligojo, globojo ir slaugė, tad ir atiteko Robertui Miežinių sodyba.
Kai Robertas grįžo į Juodelius, aplankiau. Gyveno jis su žmona Rasa gražiai ir priėmė gražiai. Jiedu užaugino dvi dukras gražiais vardais – Meilę ir Žydrę (dabar jos gyvena berods Vokietijoje).
Vėliau pasiguodžiau telefonu Robertui, jog mano mama jau sunkiai vaikšto. „Atlėk pas mane į Juodelius, duosiu savo mamos neįgaliojo vežimuką – stovi daržinėje. Mamai jo jau nebereikia, jos jau nebėra“, – sakė. Nuvažiavau, įkėlėme vežimėlį į mano mašiniuką… Beje, mudviejų su Robertu mamos abi buvo Bronės.
Laimė traktoriuje
Tuo Roberto gyvenimo laikotarpiu dažnai susiskambindavome ir plepėdavome ilgai kaip dvi bobelės. Robertas turėjo puikią atmintį, o aš – smalsumą; daug ko klausinėdavau apie Juodelius ir jų gyventojus ir Robertas mielai pasakodavo, atrodo, tėviškės prisiminimai jam būdavo itin mieli.
Kartą išsikalbėjome su Robertu apie savo tėčius, kurie jau buvo iškeliavę Anapus. Papasakojau, kur (Latvijoje, Kuršo fronte) buvo priverstas kariauti mano tėtis, kaip jį sužeidė ir teko amputuoti ranką.
„O mano tėvas praėjo visą karą nuo jo pradžios ligi pat Berlyno, – pasakojo Robertas. – Kai jis numirė, sudėjau visus jo ordinus ir medalius į jo švarko kišenę ir taip palaidojom“. Geras sprendimas.
Roberto tėtis Jonas Kažukauskas buvo ramus, santūrus, mažakalbis vyras. Dirbo su sunkiu vikšriniu traktoriumi, berods dėl to ir kažkokią vibracinę ligą buvo gavęs.
Kai buvau mažas, laukdavau, kada Jono Kažukausko traktorius DT-54 atžlegės arti rudeninių ražienų prie mūsų sodybos ant Miegoto upelio kranto. Kai pagaliau atvažiuodavo, tol stovėdavau prie ariamos dirvos, kol Jonas Kažukauskas pasigailėdavo – sustabdydavo traktorių ir pakviesdavo į kabiną.
Ten sėdėdavau laimingas ligi pat sielos gelmių, klausydamasis kaip gaudžia galingas traktoriaus variklis ir stebėdamas, kaip dėdė Jonas trauko geležines lazdas bei kojomis mindo pedalus ir kaip paklusniai toji didžiulė, kaip man tada mažam atrodė, mašina tarnauja jam. Užliūliuotas variklio gaudesio užmigdavau ir dėdė Jonas iškeldavo miegantį atėjusiai prie traktoriaus mano mamai. Gal aš gimiau būti traktorininku?
Gaila, neilgai truko tie vėlyvieji Roberto metai Juodeliuose – jo žmoną Rasą pasiglemžė vėžys. Po to Robertas pardavė sodybą ir išsikraustė gyventi į Surviliškį (Kėdainių r.).
Mokytojos meilė
2011 metais sumaniau išleisti knygą apie Grinkiškio vidurinę mokyklą, mūsų klasę ir jos mokytojus. Klasės draugai tam pritarė, tačiau parašyti apie savo gyvenimą po mokyklos baigimo daugelis delsė, tikriausiai tingėjo. Tai važinėjau, klausinėjau ir užrašinėjau, o vėliau išleidome tuos prisiminimus jų vardu.
Šitaip vėl apsilankiau ir pas Robertą jau Surviliškyje. Robertas pasakojo mielai, smulkiai ir ilgai; tąsyk užtrukome vos ne iki ryto. Vėliau tie Roberto ir kitų bendraklasių prisiminimai apie tėviškę, mokyklą ir save išėjo knygoje „Gyventi pakilome nuo Šušvės krantų“.
Ligi tol man atrodė – neblogai žinojau savo vaikystės ir jaunystės bičiulio gyvenimą, tačiau tada klausydamasis Roberto nustebau, kokių keistų problemų jis turėjo Grinkiškio mokykloje. Pasak Roberto, jį buvo įsimylėjusi tuometė mūsų klasės auklėtoja Aurelija Kišonaitė!
Negalėjau tuo patikėti, sakiau, – Robertai, negali būt, juk ji buvo tokia drovi, tokia jautri, taip greitai įsižeidžianti… O Robertas pasakojo, kaip ji kalbindavo jį ne tik mokykloje, bet ir gatvėje, kaip kviesdavo į namus ir jis sugalvodavęs dingstį išsisukti… „Kvailas tada buvau – reikėjo neatsisakyti, nors ir gerokai vyresnė“, – juokavo Robertas.
Dabar, po tiek daug laiko, galiu pasakyti tik tiek: mokytojas irgi žmogus, irgi jaučia simpatijų ir antipatijų.
Ir dar keletas žodžių apie mūsų klasės susitikimus tėviškėje – Grinkiškio krašte. Pirmuosius 4 dešimtmečius jie vykdavo kas dešimtmetį, o pastaraisiais metais – kasmet. Robertas juose beveik visada dalyvaudavo, nebent būdavo ligoninėje.
O ten, ypač Kauno klinikose, jam tekdavo praleisti nemažai laiko, mat paveldėjo iš savo mamos sunkią ligą – cukrinį diabetą ir širdies ligą, dėl ko gerokai papilnėjo ir net buvo amputuota koja.
Vis tiek atvažiuodavo į mūsų susitikimus automobiliu – sugebėjo jį vairuoti ir dėvėdamas protezą, tiktai pasiguosdavo greitai pavargstąs. Vis dėlto stengdavosi būti optimistiškas, o ir telefone jo balsas būdavo žvalus.
O paskui jis vis liūdnėjo, vis slopo, nes sveikata prastėjo. „Jau nieko gero nebebus“, – sykį pasiguodė, kai paskambinau. Po keleto dienų jam amputavo antrąją koją… Ir netrukus – labai netrukus – Robertas suvis iškeliavo Amžinybėn.
Į jo laidotuves Kėdainiuose važiavome su kitu klasės draugu, iš Kairėnų kaimo kilusiu Valeru Tvaronavičiumi. „Kodėl Robertas taip greitai numirė?“ – klausiau Valero, mat jis medikas, ne vieną dešimtmetį dirbo greitojoje medicinos pagalboje.
„Matyt, ir po antrosios operacijos kažkurioje kraujagyslėje dar liko trombas ir jis pasiekė plaučius ar širdį“, – paaiškino Valeras.
Kita vertus, koks gyvenimas be kojų…
Į išleistuves neatėjo
O dabar Roberto pasakojimas, kurį užrašiau į diktofoną 2012 metais.
„Gimiau 1954 metų gegužės 2 dieną Dotnuvos rajono Juodelių kaime. Vėliau šis kaimas buvo priskirtas Kėdainių, o dar vėliau – Radviliškio rajonui. Mano tėtis Jonas Kažukauskas kilęs iš Vedreikių, mama Bronė – vietinė. Tėčio mama vėliau gyveno Grinkiškyje, mažoje trobelėje netoli kapinių, ši trobelė dar ir dabar stovi.
Nei tėčio, nei mamos jau neturiu: mama mirė 2001, tėtis 2005 metais, palaidoti Vosiliškio kapinėse. Ten palaidotas ir mano brolis Vidmantas. Likome dviese su broliu Alfredu (aš buvau jauniausias). (Šių metų rudenį mirė ir Alfredas. – F.Ž., 2025 m. past.)
Pradinę mokyklą baigiau Juodeliuose, pirmoji mokytoja – Birutė Volskienė. Paskui mokiausi Kėdainių rajono Barkūniškio aštuonmetėje mokykloje (aštuntąją klasę ten baigėme kartu su Feliksu Žemuliu). 1969 metais atėjau į Radviliškio rajono Grinkiškio vidurinės mokyklos devintąją b klasę. Mus, „kolchoznikus“ iš Grinkiškio apylinkės, paskyrė į b klasę, o iš grinkiškiečių „miestiečių” suformavo a klasę. Vėliau, berods dešimtoje klasėje, jas sujungė.
Jeigu gerai prisimenu, iš pradžių mūsų klasės auklėtoja buvo Urbonavičienė. Bet greitai, lapkritį ar gruodį, ji išėjo dekretinių atostogų ir mus perėmė Zofija Radavičienė, o vėliau Aurelija Kišonaitė. O gal trumpai, keletą mėnesių, prieš Radavičienę mūsų auklėtoju buvo ir Jonas Daukša.
A. Kišonaitei aš patikau, gal todėl, kad gerai mokėjau matematiką, šis mokslas man visada patiko ir nebuvo sunkus, net nereikėdavo namie mokytis, užtekdavo to, ką sužinodavau per pamokas. Tačiau aš A. Kišonaitės nedrįsau ir šalinausi – juk buvau jaunesnis už ją net dešimčia metų.
Baigiant vienuoliktąją klasę, prieš pat išleistuves, A. Kišonaitė man pasakė: „Per išleistuves pašoksim, atsisveikinsim“. Pasakiau, kad neateisiu. „Gailėsiesi“, – pasakė ji.
Į išleistuves nenuėjau, nes tėvai neturėjo joms pinigų (nebuvau tose mokyklos išleistuvėse ir aš. – F.Ž.). Ir iš tikrųjų vėliau to teko gailėtis: mano atestate, kurį po išleistuvių nuvažiavęs į mokyklą atsiėmiau, buvo įrašytas trejetas iš elgesio, nors mokykloje lyg ir nebuvau labai blogas. Ir charakteristiką gavau blogą.
Suklastota charakteristika
Taip žlugo mano viltys kur nors įstoti. Aukštų mokslų aš ir nenorėjau, mane traukė technika, bet ir ten keliai buvo užkirsti. Kai pabandžiau kartu su klasiokais Algiu Čyžu ir Jonu Petrausku stoti į Vilniaus profesinę mokyklą, geologinio gręžimo meistro specialybę, priėmimo komisijoje, pamatę mano charakteristiką, tik pasišaipė: „Tave ne kiekvienas kalėjimas priimtų“.
Grįžau į kaimą nusiminęs. Bet netrukus sugalvojau, ką daryti. „Spindulio“ kolūkyje, kuriam priklausė mano kaimas Juodeliai, buvo toks Antanas Jakštas. Jis dirbo kolūkio tiekėju ir garsėjo gudrumu – mokėjo parašyti tinkamus raštus ir panašiai. Jam ir papasakojau savo bėdą. „Gerai, – pasakė Antanas, – parašysiu tau gerą kolūkio charakteristiką, tik gauk iš pirmininko firminį blanką“.
Kaip aš gausiu? Laimė, gerai sutariau su pirmininko vairuotoju Ipolitu Dziku. Pasakiau jam – Ipolitai, rimtas reikalas, reikia blanko, bet niekam nesakyk. „Rytoj bus, – užtikrino Ipolitas, – kiek reikia?“ Nutarėm, kad užteks ir vieno.
Rytojaus dieną į mūsų namo kiemą įvažiavo viliukas su Ipolitu ir blanku. Nulėkėm pas Jakštą, tas sukūrė auksinę mano charakteristiką, tokią, kad aš vos ne angelas. Jakštas turėjo ir kolūkio antspaudą, dėl viso pikto prispaudinėjom juo vos ne pusę sąsiuvinio, kad ant charakteristikos matytųsi ne per daug ryškiai.
Po to nuvažiavau į Vilnių, Geležinkelio transporto technikumą, ir pasakiau, kad noriu mokytis šilumvežio mašinistu. Priėmimo komisijoje lyg tyčia paskaitė tik mano charakteristiką, o į atestatą, kur buvo anas nelemtas trejetas iš elgesio, net nepažiūrėjo. Priėmė!
Armijoje nebuvai – ne vyras
Po trijų su puse metų tapau mašinistas (įstojau 1971 metais, o baigiau berods 1974). Paskyrė dirbti Radviliškio geležinkelio mazgo Klaipėdos padalinyje. Ten pirma teko padirbėti garvežio mašinisto padėjėju. Reikdavo kūrenti garvežį. Dienos pabaigoje išlipdavau iš jo suodinas kaip velnias, tik akys blizga. Bet vėliau gavau šilumvežį.
Kurį laiką dirbau ir keleivinio dyzelinio traukinio mašinistu. Jį valdyti buvo lengviausia – švaru, galėtum būti net su kaklaryšiu.
Bet daugiausia teko šilumvežiu tampyti prekinius traukinius. Įdomu – vis kelionės ir kelionės. Su padėjėju šitaip buvome net Buriatiją pasiekę, Ulan Ude miestą. Daugiau kaip 2 mėnesius ligi jo važiavome. Tvarka griežta – jei 8 valandas važiuoji, tai ne mažiau kaip 4 valandas privalai pamiegoti.
Atlyginimas buvo geras, o iš Šilutės spirito gamyklos į Klaipėdą, kur tada gyvenau, nebaigto gaminti spirito parsiveždavome. Tirštas kaip aliejus, pageri jo savaitę, tai rankos pradeda drebėti… Nueini pas medicinos seselę (prieš darbą būdavo privalomas patikrinimas), ji tuoj klausia: „Tai jau Šilutėj buvai?“ Paskui išmokome tą spiritą per samagono aparatą perleisti – liuks gėrimas tapdavo.
Geras buvo gyvenimas, bet truko jis tik nepilnai dvejus metus – atėjo šaukimas į tarybinę armiją. Išlaikė mus, būrį šauktinių, Vilniuje, respublikiniame kariniame komisariate, 4 paras. Visus kitus iš to būrio išvežė į armiją, o man liepė namo važiuoti – mat į rezervą paskyrė.
O kaip namo važiuoti, jeigu vos prisistačius į komisariatą mane plikai nukirpo, kaip ir visus šauktinius? Plikas kaip kalinys, be gražiųjų mano garbanų… O dar su šimtasiūle buvau atvažiavęs. Mat neėmė niekas tokiais atvejais gerų rūbų, žinojome, kad duos kareiviškus, o civilinius išmes.
Sulaukęs vakaro, sėdau į Mažeikių traukinį ir pasiekiau Radviliškį. Čia geležinkelio stotyje prasėdėjau per naktį, o anksti rytą, kol dar tamsu ir niekas nemato, parvažiavau autobusu į kaimą. Buvau labai piktas. Tais laikais buvo gėda, jei pašaukė į armiją ir grąžino – vadinasi, esi nurašytas. Juk būdavo rengiamos išleistuvės į armiją, išlydėdavo tėvai, giminės, kaimynai.
Vėliau piktas ir į darbovietę Klaipėdoje nuvažiavau. Ten mane įkalbinėjo: imk ką nori, prekinį šilumvežį ar keleivinį dyzelį, bet užsispyriau ir – išėjau. Atvažiavau į Kėdainius ir įsidarbinau šilumvežio mašinistu Biochemijos gamykloje. Čia darbo nebuvo daug – tereikdavo atitempti iš stoties vagonų su pjuvenomis, sėlenomis ir kitais kroviniais ligi gamyklos. Kol vagonus iškrauna, esi laisvas.
Kurčia boba nuskrido į pelkę
Po kurio laiko vėl pašaukė į armiją, bet ir vėl paleido kaip rezervinį. Vėl grįžęs „iš armijos“ perėjau dirbti į Kėdainių autotransporto įmonę, vėliau į autobusų parką. Vairavau MAZ, Zil ir kitų markių sunkvežimius, autobusų parke – autobusus.
Kartais tekdavo padirbėti ir autošaltkalviu, mat nemėgdavau neteisybės, pavyzdžiui, jei kam nors be pagrindo duodavo naują mašiną, išklodavau atvirai apie tai savo nuomonę. Keršydami pervesdavo padirbėti šaltkalviu, bet po kurio laiko vėl duodavo mašiną.
Beje, valdyti šilumvežį daug lengviau negu mašiną: juk šilumvežyje vairo nėra, tik pavarų svirtis su 16 pavarų. Junginėji jas ir varai pirmyn bėgiais. Ne taip, kaip mašinoje – dairykis į visas puses, bijok visko. Traukiniu kas kita, jo vis tiek greitai nesustabdysi.
Prisimenu, viena boba ėjo palei bėgius kauptuką ant peties užsidėjus, tai važiuodami pro ją kai užkabinom tą kauptuką, tai boba nuskrido į pelkę palei geležinkelį… Ogi prieš tai signalizavom, vadinasi, – nekalti, kad ji kurčia.
Autobusų parke dirbau iki bene 1998 metų, po to įsidarbinau šaltkalviu Viktoro Uspaskicho uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vikstata“. Kai V. Uspaskichas statė savo gimtinėje Sibire cerkvę, važiavome ten dirbti. Įdomu buvo.
Geri buvo laikai. Bet pradėjo sirgti mano žmona Rasa, kurią vedžiau 1974 metais. Ji buvo iš Kėdainių rajono Surviliškio miestelio. Pagyvenome mudu su ja gražiai nemažai metų, bet prikibo prie jos vėžys.
Susirgusi Rasa kurį laiką gyveno mano tėviškėje, Juodelių kaime, o aš parvažiuodavau ten iš Kėdainių savaitgaliais. Kai jos liga sustiprėjo, išėjau iš darbo ir grįžęs į Juodelius slaugiau žmoną. Tai truko maždaug metus, kol ji 2006 metais mirė.
Užburtas diabetikų ratas
Kad neprasigerčiau kaime iš liūdesio, dukra prikalbino vėl įsidarbinti bendrovėje „Vikstata“ naktiniu sargu. Kurį laiką padirbau, bet vėliau man uždraudė dirbti šį darbą dėl sveikatos – mat mano širdis operuota, be to, sergu diabetu ir Bechterevo liga, gaunu neįgalumo pensiją.
Dėl sveikatos problemų ir sustambėjau, mat tenka leistis specialų vaistą – insuliną. Jis sukelia didelį apetitą. Susidaro užburtas ratas: kuo labiau tunki, tuo daugiau tenka leistis insulino, o tada tuo labiau valgyti norisi ir taip be galo.
Dabar gyvenu Kėdainių rajono Surviliškio miestelyje kartu su gyvenimo drauge Audrone, kuri kilusi iš to paties miestelio, kaip ir buvusi mano žmona. Ji, kaip ir aš, našlė. Jau penkeri metai mes kartu. Gyvename jos sodyboje. O mano sodyba ir žemė Juodeliuose parduota.
Bet gimtinė tebetraukia. Kai lankau tėvelių ir brolio kapus Vosiliškyje, visada važiuoju pro Juodelius.
Su Rasa užauginome dvi dukras – Meilutę, gimusią 1975 metais, ir Žydrę, gim. 1976-aisiais. Meilutė – pedagogė, baigė Panevėžio konservatoriją. Gyvena Vokietijoje, ten ir ištekėjo, augina sūnų Latifą. Žydrės profesija – buhalterė, dirba UAB „Vikstata“ administratore. (Ji dabar irgi emigravusi į Vokietiją. – F.Ž.)
Abi dukros puikiai kalba vokiškai, o Žydrė dar ir angliškai. Dabartinio jaunimo liežuviai lankstesni negu buvo mūsų.
Gyvenu iš neįgalumo pensijos. Hobis – gyvūnai: mėgstu juos auginti, stebėti, su jais bendrauti. Kai gyvenome su Rasa Juodelių kaime, auginome 6 avis, 6 ožkas, 18 stambiųjų raguočių, arklį, 100 įvairių paukščių. Man tas užsiėmimas patikdavo.
Dabar čia, Surviliškyje, teturime tik keletą gyvuliukų, nes žemės čia nedaug. Pernai rudenį pirkome avį Simbą, ji atsivedė porą aviukų. Kadangi tai buvo per Kazimierą, vieną avinėlį pavadinome Kaziuku, kitą, mažesnį, – Žirniu. Per pora dienų kepaliuką duonos ši šeimynėlė sutvarko“…
Feliksas Žemulis
Felikso Žemulio ir Nijolės Kryževičienės nuotraukos
