Kas neturi praieties, neturi ir ateities…
Per 1919 m. Lapkričio 21–22 d. Lietuvos kariuomenės kautynes su bermontininkais pasiekta pergalė yra viena žymiausių Lietuvos kariuomenės pergalių XX amžiuje. Tai mūšis, pakeitęs Lietuvos istoriją.
Pagal turimą surinktą medžiagą, labai gerai matyti, kad pagrindinės kovos vyko Radviliškio prieigose prie senųjų pravoslavų kapinių ir vėjo malūno. Akmeninis malūnas, priklausantis Juozaponiui, stovėjo apie 200 metrų nuo pravoslavų kapinių į Linkaičių pusę.
Mūšio metu buvo sudėtingos oro sąlygos: lijundra ir šlapdriba. Lietuvos kareiviai buvo labai prastai ginkluoti, trūko šovinių. Vadai liepė taupyti šovinius. Iš dviejų pusių, netoliese nuo malūno ir pravoslavų kapų, stovėjo dvi patrankos. Vienai baterijai vadovavo kapitonas Landsbergis, kitai kapitonas Pečeliūnas. Tai gerai matyti to meto mūšio plane. Pečeliūno baterijos patrankos šaulys Kostas Girskis labai taikliai šaudė ir stipriai apgadino malūną. Išsigandę bermontininkai pradėjo bėgti, palikę savo kulkosvaidžius. Lietuvių kariai ta proga pradėjo puolimą ir išstūmė bermontininkus iš pravoslavų kapinių.
Kautynės buvo labai žiaurios ir pralieta daug kraujo iš abiejų pusių. Bermontininkų žuvo žymiai daugiau, nes daug jų buvo girtų (apie 40 žuvusių), o lietuvių žuvo 10–12.
Iš to meto nuotraukų matyti, kad mūrinis malūnas, priklausęs Juozaponiui, buvo stipriai apgadintas. Numuštas vienas sparnas, šonai ir stogas smarkiai apgadinti.
Temstant, 3-ajai kuopai pavyko įsiveržti į Radviliškį iš vakarų pusės. Bermontininkai pradėjo bėgti Šiaulių kryptimi, palikdami labai daug grobio. Vėliau tai tiksliai apskaičiuota, pakrauta į geležinkelio vagonus ir išvežta iš Radviliškio. Paskui bermontininkus sekė mūsų kariuomenė ir tik po trijų savaičių, 1919 m. gruodžio 15 d., jie buvo galutinai išvyti iš Lietuvos žemės.
Mūšiui pasibaigus, arkliniu vežimu privažiavo Anelė Krikštanaitė, kuri surinko sužeistuosius ir pergabeno juos į savo tėvų namus Karčemų kaime. Vėliau slaugė juos, maitino, rūpinosi ir visapusiškai prižiūrėjo.
Tų dienų vietiniai liudininkai Izadorius Litinskas ir A. Normantas aprašė, kad Basanavičiaus gatvės gale prie medinio malūno tą dieną su bermontininkais jokių kovos veiksmų nevyko.
Prieš pora dešimtmečių, atkuriant istoriją, Radviliškio paveldosaugininkai padarė klaidą, neišsiaiškinę, kur vyko pagrindinis mūšis dėl Radviliškio išvadavimo ir Lietuvos nepriklausomybės apgynimo.
Todėl mes, būrelis su šia istorija detaliau susipažinę, prašome Radviliškio rajono savivaldybės atstatyti istorinę teisybę.
Esant reikalui pateiksime turimą išlikusią istorinę medžiagą su nuotraukomis, brėžiniais.
To meto buvę gyvi liudininkai I. Litinskas ir A. Normantas tai papasakojo ir užrašė savo prisiminimus raštu/
Anksčiau su šia istorija susijusias medžiagos buvo perduota (originalai), buvusiam Radviliškio rajono merui A. Čepanoniui, Radviliškio miesto bibliotekai bei rajono Paveldosaugos skyriui.
Istorijos entuziastų būrelis
Radviliškis
2026-05-14
