Socialiniai tinklai

Aktualijos

Tėvų globos netekusiai Gabrielei mamą iš dalies atstojo dvi vaiko teisių gynėjos

Avatar

Paskelbta

data

Iš dvylikos brolių ir seserų šeimos kilusi Gabrielė Blažiūnienė nuo penkerių metų neteko tėvų globos. Mergina augo dvejuose vaikų globos namuose kartu su trimis seserimis, o vėliau – dar ir su dviem broliais. Nepagailėjęs skaudžių smūgių, gyvenimas jai padovanojo ir puikią dovaną – dviejų vaiko teisių gynėjų globą, rūpestį ir draugystę. Nors šiuo metu Gabrielė jau yra suaugusi, sukūrusi savo šeimą ir laukiasi vaikelio,  ji vis dar palaiko šiltą ryšį su dviem svarbiomis moterimis – buvusia Širvintų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Ramune Vidmantiene ir šiuo metu Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresniąja patarėja dirbančia Rita Padervinskiene. Šios moterys iš dalies atstojo Gabrielei mamą, kol ji augo vaikų globos namuose. Jos ir dabar, jau suaugusią,  Gabrielę lydi gyvenimo keliu.

„Noriu tvirtai pasakyti – neteisinga yra dar vis pasitaikanti žmonių nuomonė, kad vaiko teisių specialistai nori atimti vaikus iš šeimos, nori pakenkti šeimai. Aš patyriau, kad jie kaip tik nori padėti vaikams ir šeimai. Mano gyvenimas galbūt būtų susiklostęs daug blogiau, jei ne šios dvi moterys. Jos kiek galėdamos stengėsi padėti mūsų šeimai, rūpinosi mumis, vaikais, nežiūrėdamos darbo valandų, atidavė savo širdį. Mumis jos rūpinosi net tada, kai pakeitė darbą ir mūsų gyvenimu domėtis joms nebuvo privalu. Šios moterys padeda man net dabar, kai jau esu suaugusi“, – su dėkingumu kalba Gabrielė.

Pagalbos ranką ištiesė sunkiausiu metu

Gabrielės atmintyje iškyla skaudūs ankstyvos vaikystės atsiminimai: nuo alkoholio apsvaigę tėvai, netvarkingi namai, apleisti broliai, seserys ir ji pati.

„Ramunė Vidmantienė mūsų šeima ėmė rūpintis labai seniai. Visaip bandė motyvuoti tėvus, kad jie negertų. Dirbo su mama, teikė pagalbą. Bet ji vistiek gėrė, palikdavo mus, vaikus, be priežiūros“, – pasakoja Gabrielė.

Prieš maždaug penkiolika metų, kai Gabrielei buvo penkeri metukai, ji su dar dviem sesutėmis buvo apgyvendinta Švenčionėlių vaikų globos namuose. Ten išgyveno pusantrų metų. Nors buvo maža, Gabrielė prisimena, kad vaiko teisių gynėja Ramunė Vidmantienė dažnai jas lankydavo vaikų globos namuose.

„Ji atvažiuodavo su savo kolegėmis arba su vyru, atveždavo mums lauktuvių, eidavome kartu pasivaikščioti, kalbėdavomės. Nors buvau dar maža, bet labai gerai tai atsimenu. Labai džiaugdavausi, kai Ramunė atvažiuodavo“, – pasakoja Gabrielė.

Iš Švenčionėlių vaikų globos namų – į Vilnių

Po pusantrų metų gyvenimo Švenčionėlių vaikų globos namuose, kai Gabrielė turėjo eiti į antrą klasę, ją ir abi sesutes išvežė į Vilnių, į šeimynų principu veikiančius vaikų globos namus SOS vaikų kaimas, kur jau gyveno du Gabrielės broliai. Seserys ir broliai buvo apgyvendinti viename name. Šį įvykį Gabrielė prisimena su dideliu džiaugsmu.

„Vaiko teisių gynėjai ir socialiniais darbuotojai suprato, kad broliams ir mums, sesėms, yra labai svarbu gyventi kartu, labai svarbus mūsų tarpusavio ryšys, kurį reikia puoselėti. Mus visus apgyvendino viename name, vienoje šeimynoje. Buvo didelis džiaugsmas“, – pasakoja Gabrielė.

Vaiko teisių specialistė R. Vidmantienė mergaičių nepamiršo ir Vilniuje. Nors mergaitės jau gyveno kitoje, specialistei nepavaldžioje teritorijoje, R. Vidmantienė jas dažnai aplankydavo Vilniaus SOS vaikų kaime.

„Ji ne tik pati po darbo pas mus atvažiuodavo, bet dar kartais, važiuodama iš Širvintų, užsukdavo į kaimą, kuriame gyveno mūsų mama, ir į Vilnių pas mus atveždavo mūsų mamą. Ramunė norėjo, kad mama su mumis bendrautų, kad neprarastų ryšio“, – susijaudinusi pasakojo Gabrielė.

Vilniaus SOS vaikų kaime gyvenusioms mergaitėms R. Vidmantienė dažnai skambindavo, klausdavo kaip sekasi,  patardavo, paguosdavo. Gražus R. Vidmantienės ryšys su šios šeimos vaikais tęsiasi iki šiol, jau daugiau kaip dešimt metų susitinka, bendrauja socialiniuose tinkluose ir kitomis ryšio priemonėmis. R. Vidmantienė su vyru dalyvavo prieš porą metų vykusiose Gabrielės vestuvėse, ji taip pat į savo namus pasisvečiuoti pasiima šiuo metu dar globos namuose gyvenantį Gabrielės jauniausiąjį broliuką.

Vilniuje sutiko dar vieną svarbią moterį

Labai svarbų vaidmenį Gabrielės gyvenime suvaidino ne tik R. Vidmantienė, bet ir kita vaiko teisių specialistė – Rita Padervinskienė. Tai ji buvo ta moteris, kuri prieš daug metų atvažiavo į Švenčionėlių vaikų globos namus ir Gabrielę bei jos sesutes išsivežė į Vilnių. R. Padervinskienė tuomet dirbo SOS vaikų kaime socialine darbuotoja.

„Rita ne tik padėjo mums apsiprasti su nauja aplinka Vilniuje, ji tapo man ir mano seserims bei broliams kaip antra mama. Nuoširdžiai rūpinosi visais mumis. Galėjome bet kada į ją kreiptis su visokiomis savo problemomis. Ryšys su Rita itin svarbus buvo paauglystėje. Į ją galima buvo drąsiai kreiptis net ir su intymiais klausimais, o tokių paauglystėje iškyla visoms merginoms“, – pasakoja Garbrielė.

Gabrielės ryšys su R. Padervinskiene tęsėsi ir kai moteris tapo Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja.

„Ji pažįsta visą mūsų šeimą. Su Rita bendraujame iki dabar. Kreipiuosi į ją įvairių patarimų, palaikymo. Visada sulaukiu pagalbos. Susitinkame ir šiaip, tiesiog pabendrauti, susėdame, padiskutuojame. Mano jaunėlis broliukas šiuo metu dar gyvena SOS vaikų kaime. Į Ritą kreipiuosi ir jo reikalais“, – pasakoja Gabrielė.

„Ramunė ir Rita – nuostabūs žmonės, geros širdies. Jos dirba iš idėjos. Mumis jos rūpinasi net ir tada, kai joms nebepriklauso to daryti. Manau, kad mūsų šeimai be galo pasisekė, kad gyvenimo kelyje atsirado šios moterys. Aš labai joms dėkinga. Jei ne jos, nežinau kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas“, – pabrėžė Gabrielė.

Svajoja tapti socialine darbuotoja

Gabrielė šiuo metu baigia Vilniaus suaugusiųjų mokymo centrą. Ateityje ji, sako, svajojanti tapti socialine darbuotoja.

„Esu veikli, aktyvi. Labai norėčiau tapti socialine darbuotoja. Aš ne kartą savanoriavau įvairiose vietose, kur tik pakviesdavo – vaikų namuose, Maisto banke. Aš labai noriu padėti vaikams ir suaugusiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos“, – pasakoja Gabrielė.

Gabrielės vyras – tolimųjų reisų vairuotojas. Neseniai jauna šeima įsigijo butą Vilniuje ir džiugiai laukia pirmagimio.

Sigita Zumerytė Arlauskienė

Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė

Tel. 8 616 43424

El.p. sigita.arlauskiene@vaikoteises.lt

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Strateginis veiklos planas – tik fantazija?…

Avatar

Paskelbta

data

Nemažai diskusijų  balandžio 1 d. Radviliškio rajono savivaldybės taryboje sukėlė  Radviliškio rajono savivaldybės 2021-2030 metų strateginio plėtros plano tvirtinimas. Buvo pastebėta, jog jame nėra numatyta realių  darbų, kuriuos reikėtų įgyvendinti per dešimt metų.

Strateginį veiklos planą rengė pirmakursis?

Tarybos posėdyje  nemažai kritikos Strateginiam planui kliuvo ir iš gyventojų, ir iš Tarybos narių. Buvo pastebėta, jog plane neatsispindi tragiška rajono situacija – gyventojų vidutinis amžius pats prasčiausias šalyje, o gydytojų, tenkančių vienam gyventojui, skaičius pats mažiausias.
Kadangi į rajoną įsisukęs mokyklų naikinimo vajus, Strateginiame plane taip pat nepaminėta, kokias mokyklas numatoma uždaryti ar reorganizuoti.
Strateginio plano rengėjams kliuvo ir už tai, kad paruoštame dokumente  nėra gyventojų apklausų rezultatų.

Plane  nepakankamai nušviesta ir turizmo įgyvendinimo strategija – jame paminėti dviračių takai, kuriuos gyventojai apvažinėjo jau prieš penkerius metus.

Paminėjus tokius trūkumus, iškilo klausimas, ar toks dokumentas apskritai reikalingas – jį sudaro per 80 puslapių, o  jokios konkrečios informacijos nepateikta.

Dokumentas – tik vizija…

Savo kūrinį tarybos posėdyje bandė ginti Investicijų ir turto valdymo skyriaus  vedėjas Gintaras Pilypas. „Strateginio plano ruošimą 10 metų laikotarpiui įpareigoja Seimo nutarimai, Vidaus reikalų ministerijos įstatymai.  Jis neturi būti konkretus – ką  pasieksime, kokia  kryptimi vystysime rajoną – tai sudėlios Tarybos sprendimai. Gyvenimas keičiasi ir nėra galimybės surašyti konkrečius objektus – tai daroma ruošiant 3 metų strateginį planą. Šis dokumentas neužkerta kelio keisti rajono vystymo krypties kitai Tarybai“,- sakė vedėjas.

Tarybos narė Z. Žvikienė pasiteiravo, kur vis dėlto galima susipažinti su gyventojų apklausų rezultatais – juk įdomu, kokie rajono gyventojų lūkesčiai.

Pasirodo, apklausų rezultatai buvo patalpinti tik  savivaldybės internetinėje svetainėje, o pagal juos, pasak  G. Pilypo ir buvo kuriamas Strateginis planas.

Tad  apie 90 puslapių sudarantis dokumentas – tik vizija, kuri galimai niekada nebus įgyvendinta.

Tvarkinga gatvė bus tvarkoma …  kad gatvė būtų tvarkinga

Tarybos narys G. Lipnevičius pasiteiravo G. Pilypo, kodėl ardoma  gera Vasario 16-osios gatvė. Pasak vedėjo, Radviliškio rajonas nėra tikslinė teritorija, tik geresnė už vidutinę, ir iš Europos sąjungos negavo lėšų kelių rekonstrukcijai, o tik kelių tvarkymui, gerinant eismo sąlygas. Tad  siekiant įsisavinti šias lėšas ir gerinamos eismo sąlygos trijose sankryžose: bus užtikrintas saugus pėsčiųjų judėjimas, pagerintas apšvietimas, bus lengviau judėti neįgaliesiems.

Tarp Tarybos narių buvo kilusi diskusija dėl administracijos direktorės J. Margaitienės  darbų  pirkimo konkurso už daugiau kaip 650 tūkst. eurų, nes radviliškiečiai Vasario 16-osios gatvę jau praminė „auksine“, kaip ir miesto aikštę.

Jonas Petrikas



Skaityti daugiau

Aktualijos

Beveik 60 kartų gaisrinę saugą pirtyse tikrino ugnis

Avatar

Paskelbta

data

Prieš didžiąsias šventes, tarp jų ir Velykas, per Didįjį šeštadienį yra įprasta kūrenti pirtį. O ten, kur ugnis, visada yra didesnė ir gaisro tikimybė.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, vien šiais metais degė 59 pirtys, pernai per tą patį laikotarpį liepsnojo 47. Net 45 gaisrai jose įsiplieskė dėl krosnių, židinių bei dūmtraukių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų pažeidimų bei gedimų. Po kelis gaisrus sukėlė elektros įrenginių, prietaisų, elektros instaliacijos gedimai ir neatsargus žmogaus elgesys.

Vien pernai ugniagesiai gesino 175 pirtis. Kaip rodo penkerių metų gaisrų statistika, vidutiniškai per metus ugnis aplanko daugiau kaip 140 pirčių.

„Didžiausias gaisro pavojus pirtyje kyla dėl netinkamos konstrukcijos dūmtraukių, kai nesilaikoma norminių atstumų tarp sumontuoto šildymo įrenginio ar dūmtraukio iki degių statinio konstrukcijų. Dūmtraukis nuo jų turi būti nutolęs ne mažiau kaip 25 cm, o nuo paties šildymo įrenginio  – nuo 25 cm iki 1 m. Be to, kūrenant pirtį  patartina jos per daug neprikūrenti ir nepalikti be priežiūros. Pakuros durelės turi būti uždarytos, o malkos laikomos ne arčiau kaip per metrą,“  – sako  Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento  Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos vyriausiasis specialistas Kęstutis Skrickis.

Be to, priklausomai nuo pirties eksploatavimo intensyvumo, bet ne rečiau kaip kartą per metus, būtina  iš dūmtraukio išvalyti suodžius. Beje, pirties durys turi atsidaryti į išorę, jos turi būti be užraktų ar sklendžių, kad kilus gaisrui iš jos galėtumėte kuo skubiau išeiti.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos

Skaityti daugiau

Skaitomiausi