Dauguma – jau ant vėlių suolelio
„Radviliškio kraštas“ baigė spausdinti ciklą pasakojimų apie vyresniosios kartos Grinkiškio mokytojus, dirbusius šiame miestelyje prieš kelias dešimtis metų. Daugelis jų, apie kuriuos čia rašyta, jau Vėlių karalystėje. Tai – Viktorija Almonaitytė-Jonilienė (mirė 1987), Milda Stanevičienė (1988), Elena Reutienė (1992), Algirdas Čepas (1996), Vytautas Radavičius (1996), Alfonsas Margelis (2002), Aurelija Kišonaitė (2004), Jonas Daukša (2007), Antanas Karoblis (2007), Rimantas Stražinskas (2011), Vytautas Tička (2012), Irena Naujokaitienė (2017), Alina Tičkienė (2018), Alfredas Dučinskas (2022).
Bet kai kurie tuo laikotarpiu dirbę ir šiame cikle paminėti pedagogai dar (2025 m.) gyvena. Grinkiškio centre stūksančiame name praėjusių metų vasarą radau buvusią mūsų rusų kalbos ir literatūros mokytoją Aldoną Šakėnienę. Ji Grinkiškio mokykloje dirbo net 52 metus. Po to A. Šakėnienė su savo vyru Romu Šakėnu (jis jau amžiną atilsį) garsėjo puikiai prižiūrimu gėlynu prie savo namo Grinkiškio centre. O kai netriūsia prie gėlių, mokytoja rašo eiles, skaito jas per šventes grinkiškiečiams, rodė šūsnį jų prirašytų sąsiuvinių ir man. Jai 2024 metų rudenį sukako 90 metų.
Buvusi mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vėliau – profesorė kalbininkė Vida Simonaitytė-Rudaitienė (šių metų pradžioje ji sutiko 81-ąjį gimtadienį) pasiekė kalbos mokslo aukštumų Vilniuje. Ten ir gyvena. Keletą kartų pasikalbėjome.
O buvę Grinkiškio mokyklos mokytojai Irena Žmoginienė (87 m.) ir Aldona Dučinskienė (84 m.) gyvena Baisogalos miestelyje. Abi išliko energingos, optimistiškos.
2025 metų vasarą man rašant šias eilutes, tebegyvena ir buvusi mūsų auklėtoja Grinkiškyje Zofija Radavičienė, kuri vadovavo mūsų klasei 1969 metais. Ji jau seniai įsikūrusi Kaune, mokytojavo šio miesto mokyklose, o ir gimtąjį Grinkiškį, mūsų ir kitų savo klasių susitikimuose dalyvaudavo.
Šių metų liepos 26 dieną Z. Radavičienei sukaks 97 metai. Mokytoja kaip ir anksčiau tebėra guvaus proto, aiškių minčių, jas dėsto sklandžiai. „Dar neguliu, dar vaikštau“, – pasidžiaugė, kai kalbėjomės. Neatsisako senųjų įpročių: rytais daro mankštą, valgo nedaug ir lėtai, neskuba kalbėti – prieš tai pagalvoja. Ją labai rūpestingai globoja dukra, pedagogikos mokslų daktarė Jūratė Freire.
Šių laikų vaikams mokytis sunkiau
O ir „mūsų“ mokykla tebestūkso Grinkiškyje ant Šušvės upės šlaito kaip stovėjo dar nuo prieškario. Tik vadinama jau kitaip – Jono Poderio pagrindinė mokykla. Skirtingai negu sovietmečiu, šiais laikais jai vadovauja ne atsiųsti iš svetur, o Grinkiškio krašte gimę ir užaugę žmonės, likę gyventi savo tėviškėje. Antai daugiau kaip du dešimtmečius mokyklos direktoriumi buvo jos buvęs mokinys, iš Radviliškio rajono Levikainių kaimo kilęs Bronius Alekna, garsėjantis ne tik pedagoginiais gabumais, bet ir gražiu balsu.
Pastaruosius keletą metų mokyklai vadovauja Sigita Šegždienė. Ji irgi iš šio krašto – iš Pašušvio. Mokėsi Grinkiškio vidurinėje mokykloje, po to studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių pedagoginiame universitete, o vėliau darbas tėviškėje: iš pradžių Pašušvio, vėliau Grinkiškio mokyklose.
Sigitos energiją rodo tai, jog ji spėjo studijuoti dar ir Verslo ir vadybos universitete, rinko epitafijas Grinkiškio krašto kapinėse (apie tai parašyta monografijoje „Mano Grinkiškis“).
Be abejo, permainų Grinkiškio mokykloje pastaraisiais dešimtmečiais būta ir daugiau. Gal pati didžiausioji – vaikų, mokinių skaičiaus mažėjimas. Taip yra visoje Lietuvoje, taip ir Grinkiškio krašte, juolab, kad jis kaimiškas. Į Grinkiškio mokyklą susirenka jau gerokai mažiau vaikų, negu prieš keletą dešimtmečių, todėl neseniai buvo pakeistas ir mokyklos statusas – ji tapo pagrindine.
Man atrodo, šiuolaikiniams vaikams dabar ir mokytis sunkiau negu mums kadaise. Šiais laikais vaikai dar darželiuose pradedami rengti mokyklai, o ir joje mokosi ilgiau negu mes mokėmės („mūsų“ laikais vidurinėse mokyklose buvo 11 klasių, dabar – 12), tad informacijos krūvį jie gauna gerokai didesnį negu mes. O ir vadovėliai dabar sudetingesni, painesni ir storesni.
Be to, dabartiniai mokiniai gerokai daugiau negu mes kadaise turi pagundų – mobilieji telefonai, kompiuteriai… Anuomet šių laiko žudikų nebūta, mokytis buvo paprasčiau, mažiau kas trukdė.
Nebūta, bent jau kaimiškojoje Grinkiškio mokykloje, anais laikais ir narkotikų. Tiesa, vienas kitas vyresnėlis mokinys parūkydavo „Primos“ cigaretę ar papirosą „Belomorkanal“ už mokyklos kampo; kai kurie įsigudrindavo kartais ir alkoholio gurkštelti. Bet tokio narkotikų košmaro, koks kankina daug mokyklų dabar, anuomet nebūta.
Mažiau negu dabar tarp anų laikų mokinių būta šaipymosi iš kitų, patyčių, paniekos, pasipūtimo.
Visi nori gyventi geriau
Kita dabartinė, anuomet neįmanoma naujovė – mokytojų streikai. Jau kelinti metai girdžiu apie juos ir negaliu atsistebėti. Tuometiniai mūsų mokytojai mums, mokiniams, sakydavo: streikai būna tik supuvusiame kapitalizme! Tai juk – pagal tą ankstesnį jų mokymą – tas kapitalizmas seniai turėjo supūti ir išnykti, ar ne? Aha, o kodėl jis tebėra ir kodėl jau ir pas mus streikuoja ne, tarkim, bibliotekininkai ar pensininkai, o – mokytojai?
Nes jie kur kas reikšmingesni negu pensininkai, mat pedagogų streikų įkaitais tampa vaikai – svarbiausioji visuomenės dalis ir jautriausioji tėvų styga.
Galbūt kaimiškojoje Grinkiškio mokykloje nestreikuojama, gal kaimo mokytojai savo darbo vietas brangina labiau, negu jų kolegos mieste?
O dar nūdienis švietimo verslas, privačių brangių mokyklų atsiradimas. Tai dar vienas žmonių supriešinimas – kas turtingesnis, to ir vaikų ateities galimybės didesnės. Tiesa, atrodo, kol kas privatus švietimo biznis vyksta dideliuose miestuose.
Gal kam atrodys, jog tai, apie ką rašiau cikle „Senieji Grinkiškio mokytojai“ – jau seni laikai. Bet taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Svarbiausios mūsų vertybės, didžiausieji mūsų norai, lūkesčiai, svajonės amžinai tos pačios kas bebūtume ir kada begyventume. Mūsų protėviai, seneliai, tėvai, mes norėjome, o ir mūsų vaikai bei anūkai norės to paties – būti laimingi, gyventi taikiai, ramiai ir turtingai.
Metai lekia greitai ir vaikystė, jaunystė, kaip sakoma, – lengvai pagydomos ligos, tereikia tik truputį lukterti.
Dabar svarbiausia – pinigai
Kita vertus, daug kas ir po keliasdešimties praskriejusių metų liko taip pat. Kai buvau vaikas, vėliau jaunuolis, man atrodė, jog tautų nesutarimai, karai – tai praeitis, klaidos, kurios nebepasikartos, nes žmonės iš jų pasimokė, tapo išmintingesni. Tais laikais, kai mes augome, bijota SSRS karo su Kinija, vyko šaltasis karas su Vakarais, Lietuvą ir aplinkines šalis nuo aplinkinio pasaulio skyrė sovietinė geležinė uždanga.
Baigiantis XX amžiui, stebuklo dėka toji uždanga prasivėrė ir ištrūkome laisvėn. Tačiau daug skaudulių liko tie patys. O radosi ir naujų: dėl vis didėjančių turtinių, klasinių, socialinių, religinių ir kitokių žmonių skirtumų auga tarpusavio pavydas, susipriešinimas, net neapykanta.
Romantinius idealus pakeitė turto troškimas, visus įvairiais vardais pasaulyje vadinamus dievus nustelbė turto deivė Mamona. Svarbiausia tapo ne išmintis, kultūra, empatija žmonėms, gamtai ir pasauliui, bet kiek tu turi namų, mašinų, sąskaitų bankuose. O tada tuoj prisistato ir pavydas bei neapykanta.
Tai ko stebėtis, kad konfliktai ir karai ne tik neišnyko, o jų dar padaugėjo, jie tapo dar nuožmesni, nes ir ginklai sukurti galingesni, toliau ir plačiau pasiekiantys, labiau naikinantys?
Kodėl nūdienos žmogus, sugebėjęs sukurti tokius sudėtingus prietaisus kaip kompiuteriai, vadinamieji išmanieji telefonai, kosminės technologijos su šimtais kosmoso palydovų, tarpplanetinių lainerių ir t. t., tuo pat metu liko toks pat biologiškai agresyvus ir primityvus, kaip prieš šimtus metų?
Kodėl ir šių naujųjų, pažangių, „išmanių“ laikų žmones tebevaldo tie patys paprasti (ir prasti) instinktai: pavydas, egoizmas, troškimas dominuoti, beatodairiškas žiaurumas, kokio nerasi tarp kitų gyvūnų – mūsų „brolių“?
Kodėl žmonija formaliai lyg ir vystosi, tobulėja, bet savo turiniu – nei kiek; kai kurių filosofų nuomone, mes netgi degraduojame?
Kadangi daug metų rašiau respublikinėje spaudoje apie gamtosaugą ir ekologiją, tai bendravau su daug gamtininkų. Ne vienam pateikdavau tuos aukščiau paminėtus klausimus.
Vieni filosofiškai atsakydavo, jog gamta (ar Dievas) sukūrė žmogų kaip savo duobkasį, t. y. savęs susinaikinimo įrankį, nes viskas turi pradžią ir pabaigą ir gamta esą tai numatė bei vykdo: žmonija išnyks, o pasaulis ne.
Kiti pasiūlydavo paskaityti brito Desmondo Morriso studiją „Plikoji žmogbeždžionė“. Skaičiau, turiu. Joje šis zoologas ir psichologas įrodinėja, jog žmonių prigimtį ir elgesį nulemiantys instinktai ir dabar tebėra tie patys, kaip prieš milijonus metų – esą todėl, paklusdami konkurencijos dėsniams, ir nesutariame bei kariaujame. Nepaisant civilizacinių pasiekimų, biologiškai esame tokie pat, kaip mūsų proprotėviai, lygiai taip pat ir tiek pat gamtos dėsnių valdomi.
Mokytojo stalelis – ne kiekvienam
Mūsiškė 1971 metų laidos klasė vis dar rengia susitikimus „savojoje“ Grinkiškio mokykloje, nors jau ir be „savo“ mokytojų. Nes tie, kurie dar gyvena, paprašė jų nebevarginti. Kaskart vis dar aplankome šią mokyklą, o paskui susiburiame vieni pas kitus ar dar kur. Tuose mūsų suėjimuose tapo laisviau, bet su mokytojais buvo įdomiau.
Net ir „mūsų“ buvusioje klasėje, kai sugužame į ją ir bandom sutilpti jau ankštuose mokykliniuose suoluose, išskyrus tuos lyg ir tuos pačius suolus, kone viskas atrodo taip pat. Net ir lyg ir tas pats mokytojo stalelis kaip anksčiau baugina; nesinorėtų ir šiandien atsidurti nei prie lentos, nei prie to stalelio. Aš, kaip anksčiau, vis dar kartais susapnuoju mokyklą ir tada išsigandęs pabundu; o kasmet per rugsėjo pirmąsias pasidžiaugiu – ačiū Dievui, nebereikia jau šito vargo nei man, nei mano vaikams.
Nors ir traukia pabūti ten, kur kunkuliavo tavo jaunystė, bet toli gražu ne viską norėtųsi vėl patirti. Pavyzdžiui, nenorėčiau vėl atsidurti matematikos pamokoje.
Tai kodėl apie „savo“ mokyklą ir mokytojus rašiau? Juk nebuvau nei pirmūnas, nei mokytojų palaižūnas, nepataikavau jiems. Tiesa, ir nesiginčijau.
Daug kas stebėjosi šituo mano rašymu. „Veltui gaišti laiką: tai neįdomi tema“, – sakė. Kai kurie kritikavo: „Išgyrei mokytojus, o juk nebuvo jie mums tokie geri, tik dabar gal tokiais atrodo“. Bet tikriausiai ir mes jiems kraujo pagadinome – tik dabar, po keliasdešimties metų, jie mus kartais jau pagiria.
Tačiau aš nuoširdžiai sakau, jog mokytojų darbas išskirtinis. Pedagoginę rutiną atlaikyti ne kiekvieno pečiams – kai kurie pabėga. Ir gaila, jog apie mokytojus ir mokyklas dažnai nejautriai rašoma ir kalbama, neretai pasitenkinama pedagoginėmis klišėmis.
Šiems žmonėms tenka nuolat mokytis, daug ką žinoti ir mokėti geriau ir daugiau už daugelį aplinkinių. Pabandykite suvaldyti ir mokyti kasdien būrius vaikų ir įsitikinsite, koks tai darbas ir kiek reikia kantrybės. O kaip atsilyginama? Na taip, alga (mokytojai sako maža). Bet kalnai biurokratinių instrukcijų, reikalavimų, nurodymų, paraginimų ir panašaus diktato.
O dar gyvenimas „po mikroskopu“, ypač tokiuose provincijos miesteliuose ir kaimuose kaip Grinkiškis, o dar įvairūs tabu šios profesijos atstovams (ką žmonės apie tave pagalvos ę juk mokytojas esi), kitaip tariant – pedagogo stigma.
Kultūra išnyksta tyliai
Be to, ką čia slėpti, juk mokyklos iš dalies yra ir prievartos įstaigos. Ar daug rasi tokių vaikų, kurie nori į jas eiti? Daug mokytojų save apgaudinėja manydami, jog jie yra labai laukiami ir mylimi. Tiesa, kai kurie mąsto kitaip; tarp tokių buvo ir yra ir buvusi mūsų mokytoja Aldona Šakėnienė. „Mokytojo dalia – būti nemėgiamam mokinių“, – taip atvirai sykį ji man sakė.
Renkant medžiagą šiems pasakojimams apie senuosius Grinkiškio mokytojus, teko atlikti ištisus žurnalistinius tyrimus, pavažinėti ieškant pašnekovų. Kai kurie ir nenorėjo pasakoti, prisiminti sovietmečio laikus. Tačiau man gaila ne įdėto darbo ir sugaišto laiko, o to, jog suvėlavau su šiais pasakojimais mažiausiai 20 ar daugiau metų. Nes prisiminimai apie čia paminėtus žmones jau gerokai apiblukę, aptirpę. Bet anksčiau tokiems raštams nebuvo laiko.
Šiomis kiek padrikomis mintimis ir baigiu tuos grinkiškietiškus pasakojimus. Manau, mokyklų ir mokytojų veikla, jų biografijos, nuopelnai turėtų būti užrašomi ir saugomi. Grinkiškio mokykloje taip iš dalies yra (įkurtas kraštotyros muziejukas), bet taip yra toli gražu ne visur. Vaikas būdamas dar prieš Grinkiškį mokiausi Kėdainių rajono Barkūniškio aštuonmetėje mokykloje ir Kalnaberžės internate; prieš keletą metų pabandžiau rasti medžiagos apie šias mokyklas – kur tau! Jos likviduotos, tai ir jų archyvai išdraskyti, pamesti ar sunaikinti.
Kai atidaromas koks nors objektas, valdžios atstovai rėžia kalbas, perkerpa juosteles, pliaukši plojimai ir pokši šampanas. O ar kas atvyksta padėkoti uždaromos mokyklos, bibliotekos, ambulatorijos, pašto darbuotojams, atsiprašyti jų?
Viskas turi pradžią ir pabaigą, bet kaip norėtųsi, kad ne tik pradžia, bet ir pabaiga būtų ori ir garbinga. Kad liktų nors koks, nors nedidelis pėdsakas.
Feliksas Žemulis
