Paskutinio Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu svarstytas mero Kazimiero Račkauskio teiktas sprendimo projektas dėl papildomų kompensacijų savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovams ir vadovaujančiam personalui virto viena aštresnių diskusijų taryboje per pastaruosius mėnesius. Ir šį kartą problema buvo ne vien opozicijos kritika. Rimtų abejonių mero teiktam siūlymui turėjo net dalis pačių valdančiosios koalicijos narių.
Savivaldybė mėgino sukurti naują papildomų išmokų mechanizmą
Priminsime, kad tarybai mero K. Račkauskio pateiktu projektu buvo siūloma savivaldybės kontroliuojamų bendrovių ir įstaigų vadovaujantys darbuotojai ir vadovai, kuriems nėra suteiktas tarnybinis automobilis, galėtų naudoti savo asmeninius automobilius tarnybos reikmėms ir net ne kartą per metus, o netgi kas mėnesį gauti kompensaciją iki vienos minimalios mėnesinės algos dydžio, kuri šiuo metu siekia 1153 eurus prieš mokesčius.
Ir kalba čia buvo ne apie simbolinį kuro kompensavimą. Dar daugiau – į kompensaciją būtų įtrauktas ne tik kuras, bet ir automobilio nusidėvėjimas, remontas, eksploatacija bei kitos išlaidos. Kitaip tariant, savivaldybė ruošėsi biudžeto pinigais iš dalies finansuoti beveik visą privataus automobilio išlaikymą.
Ir būtent čia, taryboje, pradėjo byrėti pagrindinis projekto pagrindimas. Nes didelė dalis tų pačių savivaldybei pavaldžių įstaigų jau dabar turi tarnybinius automobilius. Negana to, priminta, kad ir pati savivaldybės administracija disponuoja savo transporto priemonėmis.
Todėl tarybos nariai pradėjo kelti labai paprastą klausimą, jeigu problema iš tiesų yra transporto trūkumas, kodėl savivaldybė vietoje konkretaus sprendimo renkasi nuolatinių kompensacijų sistemą?
Gediminas Lipnevičius: „nupirkite automobilį, o ne kurkite naują išmokų sistemą“
Bene ryškiausiai visos diskusijos metu išsiskyrė tarybos nario, opozicinės frakcijos lyderio Gedimino Lipnevičiaus pozicija. Kol meras, pristatydamas siūlymą tarybai ir komentuodamas jį žiniasklaidai kalbėjo abstrakčiomis frazėmis apie „lankstumą“, „galimybes“ ir „efektyvumą“, G. Lipnevičius posėdžio metu pateikė konkretų alternatyvų modelį bei realius skaičius.
„Padirbėjau šiuo klausimu, susiskambinau su „Škoda“ atstovybe. Pavyzdžiui, automobilį galima turėti už maždaug 400 eurų per mėnesį“, – apie lizingo būdu įsigyjamo automobilio pirkimą tarybos posėdyje kalbėjo G. Lipnevičius.
Šis pasisakymas tarybos salėje tapo vienu svarbiausių visos diskusijos momentų. Ir ne be priežasties. Iš esmės tarybos narys vienu sakiniu sugriovė pagrindinę mero projekto logiką. Jeigu tarnybinį automobilį galima įsigyti už maždaug 400 eurų mėnesinę lizingo įmoką, kyla natūralus klausimas, kodėl savivaldybė bandė atverti kelią kompensacijoms iki daugiau nei 1000 eurų?
Dar svarbiau – G. Lipnevičius kalbėjo ne tik apie momentinį problemos sprendimą, bet ir apie elementarų ūkiškumą. G. Lipnevičius pabrėžė, kad pirkimo lizingu atveju po kelių metų automobilis liktų savivaldybės nuosavybe. Savivaldybė kurtų realų turtą, kuris ateityje galėtų būti naudojamas ir kitoms reikmėms. Tuo tarpu taikant mero teiktą kompensacijų modelį biudžeto pinigai būtų tiesiog nuolat pervedami vadovams už privatų automobilį, kuris niekada netaptų viešuoju turtu.
Kitaip tariant, vienu atveju savivaldybė investuoja ir kažką sukaupia. Kitu – tiesiog nuolat moka. Ir būtent ši vieta taryboje sukėlė didžiausią problemą projekto siūlytojui. Nes merui tarybos nariams tapo sunku paaiškinti, kodėl mero siūlomas vadovų kelionių kompensacijos modelis ilgalaikėje perspektyvoje bus toks brangus.
„Jeigu trūksta automobilio – tai nupirkite“
Tarybos narys, opozicijos atstovas, Romas Kalvaitis problemą įvardijo ir iš esmės paantrino G. Lipnevičiaus išsakytai idėjai apie automobilio pirkimą. R. Kalvaitis tiesiai paklausė, kuriai konkrečiai įmonei šiuo metu apskritai trūksta automobilių ir dėl ko siūloma keisti jau galiojančią kompensacijos tvarką. Kai buvo paminėtas autobusų parkas, R. Kalvaitis sureagavo trumpai: „Tai nupirkite.“ Ši frazė tapo savotišku visos diskusijos simboliu.
Nes iš tiesų tarybos salėje vis garsiau skambėjo klausimas, kodėl savivaldybė renkasi nuolatinių kompensacijų modelį, užuot tiesiog įsigijusi papildomą tarnybinį automobilį? Ypatingai šiuo atveju, kai viešai buvo pripažinta, kai dabartinė kompensacijos tvarka keičiama tik dėl vienos įstaigos „netilpimo į rėmus“. Juk net elementari logika rodo, kad tarnybinis automobilis po kelių metų lieka įstaigai, o kompensacijos tampa tik išleistais pinigais.
Valdantieji patys pripažino – apetitas buvo per didelis
Ne mažiau svarbu ir tai, kad kritiką išsakė ne vien opozicija. Tarybos narys Jonas Povilaitis tiesiai posėdžio metu pareiškė, jog mero teikta kompensacijų riba yra akivaizdžiai per didelė.
„Tai yra per didelė kartelė. Tikrai užtenka pusės šios sumos“, – sakė jis. Dar daugiau – J. Povilaitis atskleidė, kad pradžioje apskritai siūlė tokio sprendimo nepriimti. „Aš daug kam siūliau taikyti panaudą“, – kalbėjo tarybos narys. Dar viena itin svarbi J. Povilaičio pastaba tarybos salėje nuskambėjo beveik kaip perspėjimas. „Atkreipkite dėmesį, kad šitas galios ne tik direktoriams, bet ir kitiems darbuotojams“, – akcentavo jis.
Ir būtent ši vieta tapo viena pavojingiausių viso projekto dalių. Nes savivaldybė taip ir nepateikė aiškių skaičių, kiek darbuotojų galėtų pretenduoti į kompensacijas, kokia būtų maksimali metinė suma ir kiek visa schema realiai kainuotų. Todėl taryboje natūraliai kilo klausimas, ar čia nekuriamas mechanizmas, kuris ilgainiui gali išsiplėsti gerokai plačiau nei dabar bandoma parodyti?
„Mes net nežinome, kiek tai kainuos“
Rimtų abejonių neslėpė ir tarybos narys Vytautas Simelis. „Man iš karto kilo klausimas dėl tokio projekto rengimo, pritaikymo ir suderinimo taip, kad šitas projektas tiktų grynai autobusų parkui“, – kalbėjo jis.
Tačiau bene svarbiausia jo mintis buvo kita. „Nauja tvarka galios ne tik direktoriui, o ir kitiems vadovams. Mes nežinome, kiek tiksliai viskas kainuos“, – pabrėžė tarybos narys. Iš esmės V. Simelis įvardijo pagrindinę problemą – tarybos buvo prašoma pritarti sistemai, kurios reali finansinė apimtis net nebuvo aiškiai paskaičiuota.
Dar daugiau – jis priminė, kad autobusų parko vadovui anksčiau jau buvo siūlyta naudotis savivaldybės tarnybiniu automobiliu, tačiau pati įmonė tokios galimybės buvo atsisakiusi. Todėl taryboje pradėjo ryškėti dar viena versija – ar šis projektas iš tiesų buvo kuriamas konkrečiai vienai problemai „pritempti“, o vėliau tiesiog būtų išplėstas visoms įstaigoms bei pačiai savivaldybei ir rajono vadovui merui K. Račkauskiui?
Mero argumentai tarybos neįtikino
Kritikos spaudžiamas meras Kazimieras Račkauskis bandė aiškinti, kad projekte numatyta tik maksimali galima riba. „Čia tik galimybė maksimali ir gali būti, kad niekas maksimaliai ja nesinaudos“, – teigė meras. Jis taip pat akcentavo, kad automobilio įsigijimas nėra vienintelė išlaidų dalis, nes egzistuoja aptarnavimo, draudimo, remonto ir eksploatacijos kaštai. Galiausiai net pats meras K. Račkauskis pripažino, kad G. Lipnevičiaus siūlymas pirkti automobilį lizingu galėtų būti svarstomas kitame tarybos posėdyje.
Taryba mero planą apkarpė perpus
Galiausiai taryba nusprendė mero ir administracijos apetitus sumažinti. Vietoje iki vienos MMA dydžio kompensacijos pritarta ne didesnei kaip 50 proc. MMA ribai. Taigi mero K. Račkauskio siūlymas dosniai paremti savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovus ir vadovaujančius darbuotojus subliuško kaip muilo burbulas.
Tačiau net ir po balsavimo liko daugybė neatsakytų klausimų. Kiek darbuotojų realiai pretenduos į šias išmokas? Kiek visa sistema kainuos per metus? Ar ilgainiui ji nebus plečiama dar labiau? Ir kodėl savivaldybė taip aktyviai ieško papildomų finansinių sprendimų administraciniam patogumui tuo metu, kai gyventojams nuolat aiškinama apie ribotas galimybes, etapais vykdomus projektus ir pinigų trūkumą?
Emilija Laukagalytė
